Lietuvõs bažnýtinė dail
14–19 amžiaus bažnytinė dailė
Šv. Kazimieras (apie 1521, sidabro aptaisai – iki 1743, Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia)
Lietuvoje bažnytinė dailė pradėjo plisti po krikščionybės priėmimo (1387 – Aukštaitijoje, 1413 – Žemaitijoje). Pirmieji liturginiai reikmenys greičiausiai atvežtiniai. Ankstyviausi išlikę bažnytinės dailės kūriniai (freska Nukryžiavimas 14 a. pabaiga, Vilniaus katedra, Madona tarp šventųjų 1528, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, L. Sapiegos Evangelija 15 a., Mokslų akademijos biblioteka) turi ryškių bizantiškojo stiliaus bruožų.
16 a. ir ypač 17 a., Lietuvoje įsikūrus jėzuitų ordino vienuoliams, bažnytinė dailė tapo vakarietiškos raiškos. Su jėzuitų kultūrine veikla susijusi svarbiausių barokinių architektūros ansamblių statyba ir jų įranga. Vietiniai meistrai perėmė užsieniečių diegiamą krikščioniškąją ikonografiją ir estetiką, jų vadovaujami vienuolynų ir dvarų dirbtuvėse, miestų cechuose gamino liturginius reikmenis. Dėl kontrreformacijos sustiprėjo šventųjų, ypač Švč. Mergelės Marijos, kultas, paplito jų atvaizdai, vėliau kai kurie išgarsėjo stebuklais (Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos, Pivašiūnų, Trakų, Tverų, Linkuvos bažnyčiose, Aušros vartų koplyčioje Vilniuje). Lietuvoje bažnytinė dailė suklestėjo 17–18 amžiuje. Barokinės bažnyčios puoštos freskomis (Pažaislio, Jiezno, Liškiavos, Šv. Teresės ir Šv. Jonų Vilniuje), skulptūromis ir stiuko lipdiniais (Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčia ir kiti), įrengta meniškų altorių (Skarulių, Šeduvos bažnyčių, abi 17 a., Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčios Vilniuje, 18 a.) ir jų ansamblių (Šv. Jonų, Šv. Dvasios, abi Vilniuje, Liškiavos, Tytuvėnų bažnyčių, visi 17–18 a.), nutapyta altorių paveikslų (S. Czechowicziaus – Šv. Kotrynos, Švč. Jėzaus Širdies, Šv. Rapolo, Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčiose Vilniuje, visi 1753–70).
Švč. Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčioje (pastatyta 15 a. pradžioje, rekonstruota 1718) Trakuose: barokinis didysis altorius (18 a. pradžia), jo I tarpsnyje – paveikslas Švč. Mergelė Marija (16 a.) su aptaisais (1723, J. Schömnickas), ant mensos – tabernakulis, puošia barokinės statulos ir reljefai, mensą dengia antepedijus (1718–22, J. F. Schömnickas?)
Klasicistinė bažnytinė dailė mažiau paplito (Vilniaus katedros altorius, Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altorius ir kiti įrenginiai, visi 18 amžiaus). 19 a. bažnytinė dailė neogotikinių (Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios interjeras) ir neobarokinių (Simno, Krokialaukio, Krosnos, Garliavos bažnyčių altoriai) bruožų, kurie traktuoti kaip nacionaliniai.
Bažnytinė dailė nuo 20 amžiaus
20 a. 3–4 dešimtmetyje buvo atstatomos per I pasaulinį karą sugriautos bažnyčios, pastatyta naujų. Jas puošiančioms skulptūroms, tapybai, vitražams siekta suteikti vadinamojo tautinio stiliaus bruožų (P. Kalpoko, J. Zikaro, V. Bičiūno, J. J. Burbos, L. Truikio, S. Ušinsko, J. Mackevičiaus 3–4 dešimtmečio kūriniai). 1933–44 Kaune veikė Bažnytiniam menui Lietuvoje tirti, remti ir ugdyti draugija, kuri 1935 įsteigė Bažnytinio meno muziejų (veikė 1935–40; 1940–44 Religinės dailės muziejus). 1931–39 rengtos bažnytinės dailės parodos. Sovietinė okupacija nutraukė bažnytinės dailės plėtotę. Atkūrus nepriklausomybę atšventintoms ir naujoms bažnyčioms sukurta altorių (Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, 1998, ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, 1999, bažnyčių, abi Vilniuje, abiejų autorius R. Sakalauskas; Šv. Jurgio konvento koplyčios Kaune, 1996, V. Urbanavičius) ir kitų įrenginių (Kryžių kalno pranciškonų vienuolyno bažnyčios tabernakulis, 2000, R. Sakalauskas, Šv. Jurgio konvento koplyčios Kaune suolai, 1996, V. Urbanavičius), Kryžiaus kelio stočių kompozicijų (freskų‑sgrafitų ciklas Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje Elektrėnuose, 1998, N. Vilutytė, gobelenai Šv. Juozapo kunigų seminarijos koplyčioje Vilniuje, 1999, S. Giedrimienė), vitražų (Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje, 1998, K. Morkūnas), skulptūrinių kompozicijų (Švč. Mergelė Marija su kūdikiu Šv. Jurgio konvento koplyčioje Kaune, 1996, K. Jaroševaitė), altorių paveikslų (A. Kmieliauskas). Šiuolaikinei bažnytinei dailei būdinga individualus autorių stilius ir santūri raiška. 1999 Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje surengta paroda Krikščionybė Lietuvos mene; joje pirmą kartą eksponuotas Vilniaus katedros lobynas – unikalus 14–20 a. auksakalystės dirbinių rinkinys; paslėptas (užmūrytas) 1939, atrastas 1985. Bažnytinės dailės vertybės saugomos ir eksponuojamos Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje (įkurtas 2005).
L: Lietuvos vienuolynai (vadovas) Vilnius 1998; Krikščionybė Lietuvos mene Vilnius 1999; A. Aleksandravičiūtė Barokas ir neobarokas Užnemunės altorių ansambliuose / Romantizmai po romantizmo Vilnius 2000; G. Jankevičiūtė Christianity and the Search for the National Style: Lithuanian Church Art in 1918–40 / Modernity and Identity: Art in 1918–1940 Vilnius 2000.
2972