Lietuvõs bróliai, protestantizmo srovė, radikali reformacijos kryptis, gyvavusi Lietuvoje 16 a. antroje pusėje–17 a. viduryje.
Doktrina
Labiau žinoma arijonų pavadinimu. Lietuvos brolių teologijai būdingi arijonų, antitrinitorių, anabaptistų, socinų (socinizmas) svarbiausi bruožai – savita Švenčiausiosios Trejybės dogmos interpretacija, tikėjimo tolerancija, kraštutinis individualizmas tikėjimo dalykuose, vaikų krikšto neigimas. Teigė visų žmonių brolybės idėją; buvo karinės ir valstybinės tarnybos, privačios nuosavybės, dalyvavimo karuose priešininkai.
Istorija
1562 Lietuvos arijonai atsiskyrė nuo evangelikų reformatų ir pasivadino Lietuvos broliais, nuo 1565 veikė savarankiška Lietuvos brolių Bažnyčia. Į judėjimą įsitraukė miestiečiai, varguomenė, dalis bajorijos. Iki 1570 Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo apie 10 bendruomenių; stipriausios ir gausiausios – Kėdainiuose, Tauragėje, Vilniuje, Vijoje, Bielske, Mordose (Mazovijos vaivadija), Nesvyžiuje. 16 a. arijonų koplyčia veikė Kernavėje, tikėtina, nedidelę bendruomenę buvus Virbalyje. Lietuvos brolius savo dvaruose protegavo didikų Radvilų ir Kiškų giminės. Po Jono Kiškos mirties (1592) Lietuvos broliai neteko didikų globos. Dėl radikalių teologinių pažiūrų buvo persekiojami katalikų ir įvairių srovių protestantų (kalvinistų, evangelikų liuteronų, čekų brolių). Po 1658 Seimo paskelbto arijonų banicijos (ištrėmimo) akto nemažai Lietuvos brolių emigravo į Prūsiją, Transilvaniją, Sileziją, Olandiją, Švediją; judėjimas sunyko.
Žymiausi atstovai
Žymiausi atstovai: G. Blandrata, M. Czechowicas, S. Budnas, Petras Gonenzietis, J. Licinius Namysłowskis.
1405