Lietuvõs dail
Seniausių laikų dailė
puodai ir dubenėliai iš Šventosios pirmosios gyvenvietės (molis, trečias tūkstantmetis–antras tūkstantmetis prieš Kristų, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Seniausios dailės radiniai dabartinėje Lietuvos teritorijoje – kaulo papuošalai iš mezolito laikotarpio, žmogaus ir gyvūnų skulptūriniai atvaizdai, keramika iš neolito laikotarpio. Ankstyviausias antropomorfinis atvaizdas – 2 m aukščio medinis stulpas su grubiai išskaptuota žmogaus galva (Šventosios gyvenvietė, trečio tūkstantmečio prieš Kristų vidurys). Ankstyvojo ir vidurinio neolito keramika Lietuvos teritorijoje priskiriama Narvos kultūrai ir Nemuno kultūrai, vėlyvojo neolito keramika – Pamarių kultūrai. Plėtota kaulo, gintaro, rago papuošalų gamyba. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje nebekurti kaulo ir gintaro kabučiai, zoomorfinės ir antropomorfinės skulptūros. Keramikos formos supaprastėjo; iki pirmo tūkstantmečio vidurio kurta brūkšniuotoji keramika. Bronzos amžiuje gamintos urnos, panašios į buities indus. Bronzos amžiaus metalo papuošalų Lietuvos teritorijoje rasta mažai.
Senajame geležies amžiuje (1–4 a.) kurta brūkšniuotoji keramika, klestėjo juvelyrika, gaminta smeigtukai, antkaklės, segės, apyrankės, žiedai. Viduriniame geležies amžiuje (5–9 a.) Lietuvos teritorijoje paplito keramika grublėtu (grublėtoji keramika) arba lygiu paviršiumi. Juvelyrikoje plačiau naudotas sidabras, auksas, alavas, taikytos naujos technologijos (facetavimas, inkrustacija, sidabravimas, alavavimas), paplito nauji puošybos elementai (spurgeliai, ąselės, kita). Vėlyvajame geležies amžiuje (9–13 a.) gaminti dideli smeigtukai su krūtinės grandinėlėmis, metaliniai apgalviai, kepuraitės, antkaklės, segės, apyrankės, žiedai, ornamentuotos žirgo aprangos detalės; ginklai ir ginkluotė puošta sidabro plokštelėmis.
poriniai smeigtukai iš Pavirvytės–Gudų kapinyno (7–8 a., žalvaris, Mažeikių muziejus)
Lietuvos seniausių laikų dailė
Gotikos dailė
Gotika – pirmasis krikščioniškosios kultūros stilius Lietuvoje. Reikštis jis ėmė vėliau negu Vakarų Europos šalyse, sparčiau plisti pradėjo 14 a., kai kuriose meninės kūrybos srityse išsilaikė iki 16 a. pabaigos. Tipologiškai Lietuvos gotikos dailė artimiausia Šiaurės ir Vidurio Europos gotikai. Lietuvoje šio stiliaus raida skirstoma į ankstyvąją (iki 15 a. vidurio) ir brandžiąją (iki 16 a. vidurio) gotiką. Ankstyviausi gotikos meno kūriniai į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę buvo atvežti dar iki 1251 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo krikšto, spartesnis jų paplitimas susijęs su 1387 Lietuvos krikštu ir vėlesne katalikybės sklaida. Pirmieji liturginiai drabužiai, indai, paveikslai, skulptūros, iliuminuotos knygos į Lietuvą vežti iš Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Vokietijos ir kitų šalių. Ilgainiui visi bažnyčių interjero įrangos elementai, liturginiai reikmenys, sakraliniai kūriniai pradėti gaminti Lietuvoje. Dauguma meistrų yra anoniminiai.
Madona su kriauše (medis, 16 a. pradžia, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Tapyba ir skulptūra daugiausia buvo susijusi su bažnyčių puošyba ir liturgija. Iš ankstyvosios Lietuvos gotikos sienų tapybos išliko epitafinė freska Nukryžiuotasis su Švč. Mergele Marija ir šv. Jonu Evangelistu Vilniaus katedros požemių kriptoje (manoma, 14 a. pabaiga). 16 a. pradžios sienų tapybos išliko Šv. Mikalojaus ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio, arba Bernardinų, bažnyčiose Vilniuje. Molbertinės gotikinės tapybos (plito ant lentų tempera arba aliejumi tapyti paveikslai) Lietuvoje išliko nedaug (ji sunyko arba buvo pertapyta). Katalikų liturginės ir giesmynų knygos puoštos miniatiūromis. Išliko iliuminuotų rankraštinių knygų (arba paskirų jų lapų) iš pranciškonų, bernardinų ir dominikonų vienuolynų bibliotekų. Skulptūra daugiausia medinė, polichromuota, nesudėtingų, apibendrintų formų; jos išliko nedaug. Iš gotikos taikomosios dailės daugiausia išliko keramikos dirbinių (indai, architektūros apdailos gaminiai).
Nuo 14 a. plito koklinės krosnys (kokliai). 14 a. antroje pusėje–15 a. pradžioje amatininkai pradėjo gaminti juodąją, arba vadinamąją gotikinę, keramiką. Gausiai puošti ginklai ir insignijos, gaminti meniški papuošalai. Daug auksakalystės dirbinių buvo įvežama iš Lenkijos ir kitų šalių. Dideliu meistriškumu pasižymėjo ir Lietuvoje dirbę auksakaliai; 1495 Vilniuje įkurtas auksakalių cechas. Vertingiausi auksakalių sukurti liturginiai indai ir reikmenys, relikvijoriai. Gotikos stiliaus elementų esama ir 17 a. pradžios liturginiuose reikmenyse. Lietuvoje būta nemažai gotikinės liturginės tekstilės (išliko tik pavieniai dirbiniai).
Renesanso dailė
Renesanso stiliaus apraiškų Lietuvos dailėje atsirado 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje. Jo įsitvirtinimą skatino stiprėjantys ryšiai su Vakarų Europos šalimis (daugiausia Italija ir Vokietija), amatų, spaudos plėtotė, didėjanti amatininkų imigracija. Skiriama ankstyvasis (15 a. pabaiga–1530), brandusis (1530–86) ir vėlyvasis (1586–1640) renesanso laikotarpiai. Ankstyvojo ir brandžiojo laikotarpio kūriniuose gausu gotikos elementų. Sudėtinga skirti vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko laikotarpiu sukurtus dailės kūrinius, juose daug baroko stiliaus bruožų. Būdingi renesanso dailės principai Lietuvoje buvo įgyvendinti tik baroko laikotarpiu. Kaip ir Šiaurės Europos šalyse, Lietuvoje renesanso stilistiniai bruožai derinti su vietine tradicija. Renesansą plėtojo atvykę dailininkai ir amatininkai, dirbantys didžiojo kunigaikščio dvare arba pagal užsakymus kuriantys vyskupams, didikams (B. Z. da Gianotti, G. Cini, G. M. Padovano, G. J. Caraglio, S. van Herwijckas).
liturginis ąsotis iš Pašušvio evangelikų reformatų bažnyčios (sidabras, apie 1629, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Pirmieji renesanso stiliaus kūriniai – Aleksandro Jogailaičio antspaudai, Vilniaus pinigų kalykloje nukaltos monetos. Valdant Žygimantui Senajam (1506–48) renesansas paplito antkapinėje skulptūroje (Alberto Goštauto antkapis Vilniaus katedroje, skulptorius B. Z. da Gianotti, apie 1540), numizmatikoje, medalininkystėje, knygrišystėje, keramikoje (daugiausia koklių gamyboje), miniatiūrų tapyboje, juvelyrikoje, 16 a. antroje pusėje – altorių skulptūrose, portretų tapyboje. 16 a. 4 dešimtmetyje Vilniuje klestėjo auksakalystė.
M. Flensburgietis. Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas (vario raižinys, 1590, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Didėjant mokslo ir švietimo poreikiams plito spauda, plėtota grafika. Būdingas renesansinės grafikos pavyzdys – 1563 Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje lenkų kalba išleistas Šv. Raštas (vadinamoji Brastos Biblija). Taikomosios dailės kūriniai buvo užsakomi užsienio meistrams. 1548 Žygimantas Augustas Briuselyje užsisakė unikalią gobelenų seriją su Senojo Testamento siužetais, vėliau ji papildyta kitais gobelenais (iš viso 360 gobelenų). Vėlyvojo renesanso laikotarpiu sukurta į altorius panašių antkapinių paminklų, ovalios formos medalių, medžio drožybos, grafikos kūrinių, auksakalystės dirbinių, pradėti austi gobelenai.
Baroko dailė
Pirmosios baroko stiliaus užuomazgos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje pasireiškė 16 a. pabaigoje. 16–17 a. sandūroje ekonominio pakilimo sąlygomis padidėjo meno kūrinių poreikis, kurį skatino ir tarpkonfesinės kovos. Kontrreformacijos veikėjai menu siekė patraukti visuomenės neraštingąją dalį, katalikai vaizdinę metaforą priešpriešino protestantų puoselėjamam rašytiniam žodžiui, jėzuitai rengė procesijas, gyvuosius paveikslus. Baroko dailės savitumą nulėmė senos vietinės tradicijos, valstybės daugiatautiškumas, stačiatikių ir unitų kultūra, t. p. iš Lenkijos atėjusi sarmatiškoji kultūra (sarmatizmas). Skiriami ankstyvasis (16 a. ketvirtas ketvirtis–1665), brandusis (1665–1700), vėlyvasis (1700–1800) baroko laikotarpiai. Baroko laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo vietiniai (broliai A. Tarasevičius ir L. Tarasevičius, H. Leibovičius) ir užsienio dailininkai, kai kurie jų (M. Palloni, G. P. Perti, C. Götke) ilgam įsikūrė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Antkapinėje skulptūroje renesansui būdingą gulinčią, besiilsinčią mirusiojo figūrą pakeitė klūpėjimo poza vaizduojamas atgailaujantis riteris, nusižeminęs, pasaulio tuštybę suvokiantis didikas arba mirusiojo biustas, aprėmintas architektūrinėmis detalėmis. Gausiai kurti stiuko lipdiniai (Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje stiuko dekoras, 1677–1704). 18 a. stiuko lipdyba dekoruoti bažnyčių altoriai (23 altorių ansamblis Šv. Jonų bažnyčioje, 1737–62; išliko didysis altorius), jų architektūrinėje struktūroje ir skulptūriniame dekore įsitvirtino teatrališkumo principai. Išliko medinių barokinių altorių ir jų fragmentų.
stebuklingasis Trakų Dievo Motinos paveikslas (17 a. pradžia) Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje Trakuose
Tapyboje barokas ilgai reiškėsi greta gotikos, renesanso ir bizantiškosios (ikonų) vaizdavimo schemos. Baroko stilių žymi potridentinės hodegetrijos ir kiti Švč. Mergelės Marijos ikonografiniai tipai, barokinė auksuoto fono ornamentika, laisvesnis, dinamiškesnis judesys. Bažnyčios ir koplyčios puoštos šventųjų gyvenimą vaizduojančiais paveikslų ciklais, procesijų vėliavomis. Pasaulietinės tapybos išliko nedaug. Gausiai kurti reprezentaciniai, imaginaciniai ir epitafiniai portretai, dvaruose ir bažnyčiose kauptos portretų galerijos (Pacų, Nesvyžiaus Radvilų galerijos). Bažnyčios ir rūmai dažnai dekoruoti sienų tapyba (geriausiai išliko Pažaislio kamaldulių bažnyčios freskų ciklai). Susiklostė nauja sienų tapybos kryptis – iliuziškai tapyti altoriai ir skliautai. Plėtota ir molbertinė tapyba, sukurta daug altorinių paveikslų.
Baroko stiliaus bruožų turi Vilniaus medalininkų (J. Engelharto, kitų) kūryba. Vertingiausiu baroko grafikos palikimu laikytini T. Makowskio 17 a. pradžioje išraižyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir pilių planai ir miestovaizdžiai. Išliko baroko taikomosios dailės dirbinių, dažniausiai bažnyčių vidaus įrangos detalių (altorių, sakyklų, kita). Klestėjo auksakalystė. Meistrai kūrė prabangias monstrancijas, relikvijorius, taures, stalo servizus, žvakides, aptaisus. 18 a. pradžioje prie cechų buvo kuriamos manufaktūros (audyklos, stiklo, veidrodžių, akmens apdorojimo). Audeklais garsėjo Kristupo Radvilos Slucke įkurtas kontušo juostų fabrikas (Slucko juosta).
dvipusė keturšonė auksaviršė Slucko juosta (J. Madzarskio manufaktūra, Sluckas, 1767–80, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Klasicizmo dailė
Europoje vyraujančios humanistinės Šviečiamojo amžiaus idėjos, racionalistinė pasaulėžiūra Lietuvą pasiekė apie 18 a. vidurį. Klasicizmo pradžia siejama su Vilniaus universiteto dailės katedrų įkūrimu (Tapybos ir piešimo 1797, Skulptūros 1803, Grafikos 1805; Vilniaus meno mokykla). Klasicizmo idėjų bei naujos meninės raiškos sklaidą Lietuvoje spartino dailininkų kelionės ir studijos Europos (daugiausia Italijos) dailės akademijose, atsivežamos antikinės skulptūros ar jų kopijos, klasicistiniai taikomosios dailės kūriniai. Grynojo klasicizmo stiliaus vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių sukurta palyginti nedaug; jiems dažnai taikomas neoklasicizmo terminas. Ankstyvosios klasicizmo apraiškos susipynusios su baroko, vėlyvosios – su romantizmo, taikomojoje dailėje – su ampyro ir bydermejerio tendencijomis.
P. Smuglevičius. Agripina perkelia vyro Germaniko palaikus į tėvynę (aliejus, 1807, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose)
Klasicizmo sklaida susijusi su Vilniaus universiteto Tapybos ir piešimo katedros pirmojo vadovo P. Smuglevičiaus pedagogine ir kūrybine veikla. Stiliaus principai reiškėsi ir jo mokinių (J. Oleškevičiaus, J. Damelio, J. Peškos ir kitų) kūryboje, iš dalies juos plėtojo ir kitas katedros vadovas J. Rustemas. Tapyboje plito alegorinės, mitologinės ir religinės kompozicijos; daugiausia plėtota istorinė tematika (vaizduoti ne tik Abiejų Tautų Respublikos praeities, bet ir to meto politiniai įvykiai, žmonės). Suklestėjo portretas; greta pasaulietinio ir istorinio, plito mitologinio portreto žanras. Pradėta vaizduoti ne tik diduomenės, aukštas valstybines pareigas užimančius žmones, bet ir mokslo, meno, t. p. miestiečių ir valstiečių luomo atstovus. Klasicizmo estetikos principų laikėsi ir Skulptūros bei Grafikos katedrų vedėjai, dėstytojai A. Le Brunas, I. Veisas, J. Saundersas, M. Podolinskis; klasicizmas labiausiai atsiskleidė Kazimiero Jelskio kūryboje. Grynojo stiliaus skulptūrų sukurta palyginti nedaug.
Klasicizmo bruožus ryškiau atspindi architektūros skulptūrinis dekoras, antkapiniai paminklai, altorių skulptūra, t. p. alegorinių ir mitologinių siužetų dekoratyvinės parkų skulptūros, portretiniai biustai ir medalionai, kamerinės bareljefinės kompozicijos. Kūriniuose įsivyravo Šviečiamajam amžiui būdingas žmogaus atvaizdas, vaizduota nemažai valstybei, mokslui ir menui nusipelniusių asmenybių. Grafikoje klasicizmas nelabai ryškus, daugiausia kurta reprodukcinė (ją plėtojo pirmasis Grafikos katedros profesorius I. Veisas, kiti) ir taikomoji grafika. Sukurta daug raižinių įvairaus pobūdžio leidiniams. Meninėje grafikoje (ji klostėsi iš lėto) plėtotas peizažo žanras, vyravo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (daugiausia Vilniaus architektūros paminklų) ir antikinių Romos griuvėsių vaizdai.
T. Wawrzeckio epitafija Vilniaus katedroje (ketus, marmuras, gipsas, auksas, sidabras, apie 1820, skulptorius Kazimieras Jelskis)
Taikomojoje dailėje klasicizmo principai ryškiau ėmė reikštis 19 a. pirmoje pusėje. Jos raidą spartino 18 a. susikūrusios dailiųjų dirbinių manufaktūros ir dvarų dirbtuvės. Šalia klasicizmo plėtotas ampyro ir bydermejerio stilius. Klasicizmo bruožai ryškiausi interjerų apdailoje, su architektūra susijusiuose metalo dirbiniuose, balduose, keramikoje ir auksakalystėje. Tekstilės dirbiniuose naudoti klasicistiniai ornamentai.
Romantizmo dailė
Dailėje romantizmo pradžia susijusi su Vilniaus universiteto dailės katedrų įsteigimu (1797–1805), J. Rustemo pedagogine ir kūrybine veikla. Dailininkų kūryboje vyravo su tautos istorija, religija, gamta, t. p. liaudies kūryba susijusios temos. Domėtasi tautos savitumu, kelta nepriklausomybės atgavimo idėja. Svarbesnis tapo peizažo, buitinis žanras. Romantizmas neturėjo bendros stilistinės sistemos, bet daugelio dailininkų kūryboje ryšku dinamiškumas, ekspresyvumas, pasireiškiantis tiek kūrinio kompozicijoje, tiek kuriant koloritą, faktūrą. Ryškesnis buvo idėjų, temų ir siužetų aspektas (ryšku vaizduotės, jausmų, intuicijos, individualumo sureikšminimas), o meninei formai dažnai būdingas klasicizmo, akademizmo, bydermejerio stilių derinys. Romantizmo bruožai ypač ryškūs J. Rustemo portretinėje kūryboje, scenovaizdžiuose, gyvuosiuose paveiksluose; jo piešiniuose išryškinti Lietuvos etniniai tipažai. Romantizmas reiškėsi J. Damelio, V. Vankavičiaus, V. Smakausko, Vincento Dmachausko, K. Rusecko kūryboje.
K. Ruseckas. Pjovėja (aliejus, 1844, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo viršelis (19 a. antra pusė, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
Susidomėjimas gimtuoju kraštu, romantiškas didžiavimasis jo praeities paminklais išpopuliarino vaizdų albumus; žymiausias – J. K. Vilčinskio leistas Vilniaus albumas (1846–75). Skulptūroje romantizmas t. p. reiškėsi daugiausia su Lietuvos istorija susijusiais siužetais ir temomis (H. Dmachausko, kitų kūryba). Romantizmo ikonografiniai bruožai (Lietuvos istorijos įvykių, mitologijos, išskirtinių Lietuvos asmenybių, etninių tipų vaizdavimas) būdingi ir kai kurių realistine maniera kūrusių 19 a. antros pusės lietuvių dailininkų (K. Alchimavičiaus, E. M. Römerio) paveikslams. Antroji romantizmo banga – nacionalinis romantizmas – daugiausia reiškėsi grafikoje (literatūros kūrinių iliustracijose; daug grafikos sukūrė M. E. Andriolis. Romantizmo pasaulėjautos bruožų, susijusių su simbolizmo estetika, turi ir kai kurių 20 a. pradžios Lietuvos dailininkų – F. Ruščico, M. K. Čiurlionio, P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno ir kitų – kūryba.
20 amžiaus pirmos pusės dailė
M. K. Čiurlionio pastelė Naktis (iš ciklo Para, 1905, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Iki I pasaulinio karo Lietuvos dailės centras buvo Vilnius. Dailininkų bendrija vienijo rusų, lenkų, baltarusių, žydų, karaimų, lietuvių kilmės kūrėjus. 1866–1915 Vilniuje veikė I. Trutnevo vadovaujama (1866–1912) piešimo mokykla (1901 prie mokyklos susibūrė Vilniaus dailės būrelis, 1908 perorganizuotas į Vilniaus dailės draugiją), I. Trutnevo įkurtos Nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės (1893–1915). 1907 Vilniuje surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, po jos įkurta Lietuvių dailės draugija. Tapyboje vyravo realistinė kryptis, turinti impresionizmo ir postimpresionizmo bruožų (A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, J. Šileika, A. Varnas, J. Vienožinskis). Simbolizmo, nacionalinio romantizmo tendencijos būdingos K. Stabrausko, F. Ruščico, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno tapybai. Simbolizmo dailei artima M. K. Čiurlionio tapyba ir grafika.
I pasaulinio karo metais dailės gyvenimas Lietuvoje sumenko. Dauguma dailininkų pasitraukė į Rusiją, Lenkiją, kitas šalis. Vilniaus kraštą okupavus Lenkijai susiklostė savarankiški dailės centrai Vilniuje ir Kaune. Vilniuje dailės gyvenimas telkėsi prie Vilniaus universiteto Dailės fakulteto ir Vilniaus dailininkų draugijos, nuo kurios 1931 atskilo Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugija. Dauguma menininkų plėtojo art deco ir neoklasicizmo (R. Jakimavičius, L. Slendzinskis) stilistiką; didelę įtaką moderniosios lietuvių dailės plėtotei padarė V. Kairiūkščio kūryba. Kaune 1920 įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija; Plastikos sekcija įkūrė Aukštuosius piešimo kursus, 1922 jų pagrindu įkurta Kauno meno mokykla. Nuo 1925 Kaune veikė Čiurlionio galerija, 1936 jos rinkiniai perkelti į naujas patalpas Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (1944 tapo Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio pagrindu). Parodų veiklą paskatino 1926 atkurta Lietuvių dailės draugija.
J. Zikaras. Moderniška Madona (bronza, 1928, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
A. Samuolis. Baltoji obelis (aliejus, 1932, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
3 dešimtmetyje Lietuvos dailėje vyravo tapyba ir taikomoji grafika, sukurta paminklų ir skulptūrinių portretų, atminimo medalių Lietuvos istorijos jubiliejams pažymėti (J. Zikaras, V. Grybas, P. Rimša). Dailės stilistiką veikė akademizmas, realizmas, simbolizmas, plėtota ir naujos kryptys (futurizmas, postkubizmas, ekspresionizmas ir kitos). Knygų ir žurnalų grafika pasižymėjo modernistinėmis tautodailės interpretacijomis, nuo 3 dešimtmečio vidurio plito konstruktyvistinės tendencijos ir art deco. 4 dešimtmetyje pagrindinis dailės mecenatas ir užsakovas buvo valstybė. Valstybės remiama Lietuvos dailininkų sąjunga rengė apžvalgines, individualias dailininkų parodas, Lietuvos dailę pristatė Rygoje ir Taline. Susibūrė Lietuvos moterų dailininkių draugija (veikė 1938–40). Dailės gyvenimas suaktyvėjo, kūryba tapo įvairesnė. Užsienio dailės mokyklose pasitobulinę dailininkai (A. Gudaitis, V. K. Jonynas, Juozas Mikėnas, J. Steponavičius, D. Tarabildienė, S. Ušinskas, V. Vizgirda) siekė atnaujinti dailės plastinę raišką, propagavo modernizmą (Ars).
Greta art deco ir neoklasicizmo stilių stiprėjo neotradicionalizmo atmainos, kurios liudijo pastangas kurti dailės nacionalinį stilių (vyravo istorinės temos, buvo naudojama valstybinė ir nacionalinė simbolika, tautodailės ornamentai). Valstybės remiamas oficialus stilius ypač paveikė monumentaliąją ir dekoratyvinę dailę. Skulptūroje ir tapyboje pasireiškusioms dekoratyvumo ir monumentalumo tendencijoms atsvarą sudarė grafikoje plitusi ekspresionizmo stilistika (Ch. M. Fainšteinas, T. Valius, V. Jurkūnas), kūrybingai taikytas tautodailės paveldas (P. Augius, V. Petravičius), ryškėjantys socialinės kritikos motyvai (S. Žukas). Plėtotas plakatas, grafinė reklama ir kitos taikomosios grafikos rūšys; stilistiškai įvairi buvo scenografija (M. Dobužinskis, A. Galdikas, L. Truikys).
Ch. M. Fainšteinas. Žydas sinagogoje (medžio raižinys, 1933, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
1940 prasidėjus SSRS okupacijai kai kurie dailininkai įsitraukė į propagandos organizacijos Agitpropas veiklą. Griežtėjant sovietiniam režimui Lietuvos dailininkai buvo priversti perimti socialistinio realizmo principus. Daugiausia sukurta plakatų, knygų ir žurnalų iliustracijų. 1940 Kauno meno mokykla ir Vilniaus universiteto Dailės fakultetas reorganizuoti į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas) ir Vilniaus dailės mokyklą (nuo 1941 Vilniaus dailės akademija).
1941 Vokietijai okupavus Lietuvą, šalies dailės gyvenimą kontroliavo okupantų valdžia. Dailininkų veiklą nuo 1942 koordinavo reformuota Lietuvos dailininkų sąjunga su skyriais Vilniuje ir Kaune. Vyravo neotradicionalizmo stilistikos kūriniai.
Sovietmečio dailė
1944 atkurta Vilniaus dailės akademija ir Kauno taikomosios dailės institutas (nuo 1944 09 Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas), 1951 abi mokyklos sujungtos į Lietuvos SSR dailės institutą (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija). Veikė Kauno ir Telšių taikomosios dailės mokyklos (6 dešimtmetyje pertvarkytos į technikumus). 1941 įkurtas Vilniaus dailės muziejus (nuo 1966 Lietuvos nacionalinis dailės muziejus), 1944 (atidarytas 1947) – M. K. Čiurlionio dailės muziejus (nuo 1997 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Čiurlionio dailės muziejus) Kaune. 1945 Vilniuje įsteigtas LSSR dailės fondas (Lietuvos dailės fondas).
Lietuvos meninį gyvenimą veikė su SSRS okupacija susijusios permainos. Dailininkai buvo verčiami perimti socialistinio realizmo principus, juos labiausiai atitiko vaizduojamoji dailė, ypač teminės kompozicijos. Buvo populiarūs peizažo, natiurmorto žanrai, akademiškumo, oficialumo įgiję portretai. Pradėtas vykdyti monumentaliosios propagandos planas: griauti nepriklausomos Lietuvos paminklai ir statyti nauji (Žaliojo tilto Vilniuje skulptūrinės grupės, 1952, skulptoriai B. Bučas, J. Kėdainis, J. Mikėnas, N. Petrulis, B. Pundzius, P. Vaivada, B. Vyšniauskas; 2015 skulptūros nukeltos). Skatinta istorinė ir kolektyvinio darbo tematika, išpopuliarėjo skulptūriniai portretai.
Grafikoje atsirado iliustratyvumo, formos detalizavimo apraiškų, stiprėjo realizmo tendencijos. Labiausiai plėtota knygų grafika (V. Jurkūnas, A. Kučas, D. Tarabildienė, K. Petrikaitė‑Tulienė, A. Makūnaitė). Dekoratyvinėje dailėje (S. Ušinsko, V. Jankausko vitražai, I. Trečiokaitės‑Žebenkienės mozaikos) įsivyravo vaizduojamosios dailės principai: iliustratyviai perteikiami siužetai, tikroviškumas. Keramikai kūrė oficialaus pobūdžio dideles dekoratyvines vazas (V. Miknevičius), skulptūrinę keramiką (V. Manomaitis), keraminius pano. Svarbi šio laikotarpio L. Strolio ir Jono Mikėno kūryba. Tekstilininkų kurtuose kilimuose puoselėti Kauno meno mokykloje diegti dekoratyvumo principai (J. Balčikonis, V. Daujotas, M. Dūdienė). Suprojektuota savitų baldų (S. Ramunis, J. Prapuolenis).
SSRS prasidėjus atšilimui, 1957 SSRS dailininkų suvažiavime praplėsta socialistinio realizmo samprata, iškelta meno modernizavimo idėja, skatinta ieškoti dailės nacionalinių formų. LSSR dailininkų sąjungos plenumas 1957 reabilitavo 3–4 dešimtmečio lietuvių dailę. Tapyboje atsigręžta į 20 a. 4 dešimtmečio arsininkų kūrybą, pradėta puoselėti individualų stilių. Teminės kompozicijos išsiskyrė apibendrintu vaizdu, savita formos stilizacija, poetinėmis metaforomis (A. Gudaitis, S. Džiaukštas, V. Gečas, A. Savickas). Nutapyta novatoriškumu pasižyminčių dekoratyvių urbanistinių ir industrinių peizažų (J. Švažas, J. Čeponis, A. Stasiulevičius), emocingų gamtovaizdžių ir portretų (A. Petrulis, M. Cvirkienė, V. Karatajus, S. Veiverytė, B. Mingilaitė‑Uogintienė). Radikalesnei krypčiai būdinga šiurkštoka stilizacija, ironija, antiromantinės nuotaikos (V. Kisarausko, V. Antanavičiaus, L. L. Katino koliažai, asambliažai).
7 dešimtmetyje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje pradėtos rengti regioninės dailės parodos (Vilniaus tapybos trienalė). Skulptūroje gaivinti neoklasicizmo principai, siekta apibendrintos formos, temos psichologizmo ir simbolizmo. Monumentaliojoje plastikoje plito Motinos Tėvynės įvaizdis (G. Jokūbonis, Juozas Mikėnas), motinystės, darbo ir kitos temos perteiktos poetiškos nuotaikos moters figūra (R. Antinis, J. Kėdainis, J. Mozūraitė‑Klemkienė). Kurti apibendrinti, psichologiniai amžininkų, visuomenės veikėjų portretai (P. Aleksandravičius, K. Bogdanas). Plėtota ir modernistinė raiška (V. Vildžiūnas, T. K. Valaitis, L. V. Strioga, S. Šarapovas, V. Šerys, Š. Šimulynas).
J. Mikėnas. Besimaudanti (gipsas, 1962, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
B. Žilytė. Žalgiris II. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas (litografija, 1970; © LATGA, 2020)
7 dešimtmečio grafikoje puoselėtas nacionalinis stilius, kuris reiškėsi sąlygiška ir metaforiška kompozicija, formos ekspresija, folkloro poetika. Tęstos klasikinio raižinio tradicijos (L. Lagauskas, P. Repšys), plėtota ir modernesnė raiška (R. V. Gibavičius, S. Krasauskas, A. E. Steponavičius, B. Žilytė, A. Tarabilda). Sukurta amžininkų portretų, gamtos ir urbanistinių peizažų (E. Jurėnas, L. J. Paškauskaitė). Iliustruota daug įvairių knygų (V. Valius, S. Valiuvienė, A. Surgailienė, M. Ladigaitė‑Vildžiūnienė). Populiarėjo plakatas (J. Galkus, J. Gudmonas, A. Gurskas), kurti ekslibrisai (V. Kisarauskas, S. S. Kisarauskienė). Sienų tapyboje plito modernistinės etnografinės ir mitologinės kompozicijos (V. Jankauskas, V. Povilaitis).
Sukurta storastiklių vitražų (A. Stoškus, K. Morkūnas), mozaikų (B. Klova), keramikos (J. Adomonis, G. Jacėnaitė, A. Ličkutė). Tekstilėje plito lakoniško piešinio, monumentalių formų batika ir rištiniai kilimai, sukurta gobelenų (J. Balčikonis, M. Švažienė). Interjerai dekoruoti kalto ir kalstyto metalo kompozicijomis (T. E. Vaivadienė, K. Petrikaitė‑Tulienė). Pradėjo klostytis moderni juvelyrika (F. Daukantas, K. Simanonis, L. Šulgaitė), sukurta odos (E. K. Jovaiša, R. Gudaitytė‑Zaturskienė, S. Jančiukas, Z. Kreivytė), stiklo (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys) dirbinių.
A. Švėgžda. Moliūgas ir jo atspindys (kartonas, aliejus, 1985, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus; © LATGA, 2020)
8 dešimtmečio antroje pusėje nusivilta socialistinės pažangos idėjomis. Dailininkai perėmė ekspresionizmo, poparto stilistiką, manierizmą, siurrealizmą. Plėtota ir arsininkų palikimu paremta impulsyvi, emocinga raiška, papildyta gilesniu požiūriu į egzistencines problemas, išpopuliarinti netipiški herojai, naudoti kasdieniški motyvai (A. Šaltenis, A. J. Kuras, A. Švėgžda, K. Dereškevičius).
Plastiškai įvairesni tapo portretai (A. Gudaitis, I. Piekuras, V. Ciplijauskas, A. Jacovskis). Išryškėjo fantastinė, siurrealistinė, groteskiška pakraipa (M. Skudutis, H. Natalevičius, R. Sližys, Š. Sauka), neoekspresionistinė raiška (P. R. Vaitiekūnas, A. Martinaitis, A. Petrašiūnaitė), polinkis į abstrakciją (R. V. Katiliūtė, D. Kasčiūnaitė, E. A. Cukermanas, K. Zimblytė).
K. Zimblytė. Be pavadinimo (mišri technika, koliažas, 1977, MO muziejus Vilniuje; © LATGA, 2020)
Skulptūroje greta tradicionalizmo (G. Jokūbonis, D. O. Matulaitė) plėtotas modernizmas (S. Kuzma, A. Bosas, K. Jaroševaitė), reiškėsi ir polinkis į konceptualumą (P. Mazūras, M. Navakas, V. Urbanavičius). Miestuose pastatyta dekoratyvinių skulptūrų. Grafikoje tautodailės motyvus keitė įvairesnės stilistikos kūriniai. Vis dažniau naudota oforto, akvatintos, litografijos technika, įvairėjo toniniai niuansai, spalva, erdvės pateikimo būdai (I. T. Daukšaitė‑Guobienė, J. D. Plikionytė). Ryškėjo ironija, groteskas (M. P. Vilutis, V. Jurkūnas, E. Saladžius). Poezijos iliustracijose siekta asociatyvios metaforinės raiškos, filosofinės potekstės (G. Didelytė, A. Žvilius), vaikų knygų iliustracijos įvairavo nuo liaudiškos stilistikos (D. Tarabildienė) iki subjektyviai interpretuotų vaizdų (I. Žviliuvienė, R. Kepežinskas). Sukurta storastiklių (A. Garbauskas) ir plonastiklių (B. Bružas, K. E. Šatūnas, A. Dovydėnas) vitražų, sienų tapybos kompozicijų (S. Veiverytė, N. Vilutytė, R. Dalinkevičius, P. Repšys), mozaikų (M. Mačiulienė), plastiškai įtaigių scenovaizdžių (R. Songailaitė‑Balčikonienė, A. Jacovskis, J. Malinauskaitė, H. Ciparis). Plėtota konceptualioji keramika (L. Šulgaitė, N. Blaževičiūtė, R. Jakimavičius), atsigręžta į senųjų civilizacijų palikimą (M. Bankauskaitė, K. Karkaitė‑Mazūrienė). Sukurta dekoratyvinių plokščių, pano, vazų visuomeniniams interjerams. Tekstilininkų kūryboje plito naujos formos ir technikos. Gobelenuose įsivyravo ritminė struktūrinė vaizdo kompozicija, artimų tonų koloritas (B. Valantinaitė‑Jokūbonienė), plėtota istorinė tematika (T. J. Urbienė). Sukurta smulkiosios tekstilės, dekoratyvinio stiklo dirbinių. Stiprėjo metalo dirbinių individuali raiška, neoromantinės tendencijos; papuošaluose atsiskleidė antifunkcionalumas, ryšiai su vaizduojamąja daile (A. Šepkus, M. Dominaitė-Gurevičienė, A. Gurevičius, B. Stulgaitė).
Baigiantis II pasauliniam karui iš Lietuvos pasitraukė apie 100 dailininkų. Nuo 7 dešimtmečio Lietuvoje pradėtos rengti išeivių dailės parodos.
Dailė po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę nustota reglamentuoti dailės raidą. Nuo 1989 dailininkai būrėsi į grupuotes, kūrėsi galerijos, Dailės parodų rūmai pertvarkyti į Šiuolaikinio meno centrą. Lietuvių dailė įsiliejo į pasaulinės dailės kontekstą. Nyko dailės rūšių ir žanrų ribos, rengta hepeningai, akcijos, performansai, parodose įsivyravo objektai, instaliacijos, išpopuliarėjo videomenas, kompiuterinėmis technologijomis kuriamas menas (G. Akstinas, E. Rakauskaitė, D. Liškevičius, A. Raila, Svajonė ir Paulius Stanikai, Nomeda ir Gediminas Urbonai).
D. Narkevičius. Per ilgai ant pakylos (oda, druska, 1994, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus; © LATGA, 2020)
R. V. Katiliūtė. Mėlynas su raudonu šešėliu (aliejus, 1991; © LATGA, 2020)
Tapytojai modernistai 1989 susibūrė į grupę 24. Neoekspresionistines tendencijas plėtojo grupės Angis, postmodernistines meno formas – grupės Post Ars ir Žalias lapas nariai. Modernistinėje tapyboje susipynė neoekspresionizmo (L. Surgailis, V. Antanavičius, A. Vaitkūnas), transavangardo (V. Paukštė, J. Gasiūnas), ironijos, grotesko (R. Sližys, B. Gražys), magiškojo realizmo, siurrealizmo (J. Mykolaitytė) apraiškos. Plėtota abstrakčioji dailė (K. Zimblytė, D. Kasčiūnaitė, L. L. Katinas), teatrališkumo, dekoratyvumo, žaidybiškumo (V. Marcinkevičius, V. Pakalnis, E. Gineitytė, A. Kirvelytė) ir kitos tendencijos.
Buvo atstatomi sovietiniais metais sunaikinti monumentai, nugriauta sovietinių paminklų, kai kurie jų perkelti į Grūto parką. Monumentaliojoje plastikoje vyravo tradicinė raiška, neoklasicistinės formos (V. Kašuba, R. Midvikis). Lietuvos miestuose įrengta žymių visuomenės ir kultūros veikėjų biustų, memorialinių lentų, antkapinių paminklų, dekoratyvinių skulptūrų. 10 dešimtmetyje sustiprėjo plastikos polinkis į konceptualumą, socialinių problemų ir gyvenimo realijų aktualizavimą, žanrinių ir technologinių ribų nykimą. Plėtota žmogaus figūros plastinė interpretacija (P. Mazūras, K. Jaroševaitė), linkta į plastikos sąlygiškumą, formos minimalizmą (M. Navakas, V. Urbanavičius, M. Šnipas, A. Lankelis-Elvich).
Grafikoje tradicinę raišką papildė postmodernistinė (E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė). Kūriniai tapo konceptualesni, spalvingesni, didesnio formato, vis panašesni į tapybą (D. Dauknytė, A. Ramūnaitė), išryškėjo monumentali forma (D. Radavičiūtė, S. Valius). Interpretuoti masinės kultūros ir poparto įvaizdžiai, plito ironija, groteskas (M. P. Vilutis, K. Grigaliūnas, E. Saladžius). Greta tradicinio oforto, akvatintos, sausosios adatos, medžio raižinio ir linoraižinio taikoma mišrioji ir autorinė technika, šilkografija, skaitmeninės technologijos. Sukurta meniškų iliustracijų (R. Orantas, A. Každailis, B. Leonavičius, S. Eidrigevičius, S. Chlebinskas, J. Račinskaitė). Pradėtos kurti dailininko knygos (K. Vasiliūnas, L. Šalčiūtė, K. Grigaliūnas).
B. Zokaitytė. Sutankėjusio laiko ir erdvės spąstai. Mergaitė stebi žuvelę (akrilas, tušas, 2010, MO muziejus Vilniuje; © LATGA, 2020)
Vitražų ir sienų tapybos kūrinių sukurta nedaug. Keramikoje plėtotos modernistinė (A. Ličkutė, J. Adomonis, A. Jonuškaitė‑Šaltenienė) ir postmodernistinė (D. Laučkaitė‑Jakimavičienė) stilistika. Tekstilininkai, naudodami tradicines ir neįprastas medžiagas, kūrė konceptualias plokščias arba trimates kompozicijas (P. E. Pukytė, L. Oržekauskienė, L. Jonikė, E. G. Bogdanienė). Plėtota konceptualioji juvelyrika (S. Krivičienė, g. 1965, E. Ludavičius). Kurti tradiciniai ir konceptualūs odos (R. Dūda, E. Boči, L. Grabauskienė, A. Petroškienė) ir meninio stiklo (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, R. Kriukas) dirbiniai.
N. ir G. Urbonų projekto Villa Lituania dalis – I tarptautinės balandžių varžybos Villa Lituania taurei laimėti (2007, Venecijos bienalė; © LATGA, 2020)
1998 įkurta Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, kurios nariai pasitelkė įvairias šiuolaikinio meno priemones, rengė socialines akcijas. Lietuvių dailininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse šiuolaikinio meno bienalėse įvairiose pasaulio šalyse (Venecijos bienalė). Nuo 2009 Vilniuje rengiama tarptautinė šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius.
Lietuvos dailė po nepriklausomybės atkūrimo
2271
A. Erminas. Mutacijos (2015; © LATGA, 2020)
-Lietuvos kultūra
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema