Lietuvõs dail 1900–1944
20 amžiaus pradžios dailė
19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Lietuvoje subrendo ne viena dailininkų karta, išryškėjo įvairių stiliaus tendencijų, užsimezgė ryšiai su užsienio dailės kūrėjais, susiklostė dailės gyvenimui būtinų institucijų tinklas, atsirado dailės mėgėjų ir mecenatų. Iki I pasaulinio karo dailės centras buvo Vilnius. 19 a. antroje pusėje čia susibūrė įvairiatautė dailininkų bendrija, 20 a. pradžioje ji vienijo rusų (Sergejus Južaninas, 1862–1933, Ivanas Rybakovas, 1870–po 1940, I. Trutnevas), lenkų (Stanislovas Jarockis, 1879–1944, F. Ruščicas), baltarusių (Petras Hermanovičius, 1881–1939), žydų (Levas Antokolskis, 1872–1942, Moišė Leibovskis, 1876–1942 ar 1943), karaimų, lietuvių kilmės kūrėjus. Jų kūrybą veikė akademizmas, realizmas, simbolizmas. Kai kurių dailininkų (M. K. Čiurlionio, F. Ruščico, K. Stabrausko) kūryboje išryškėję art nouveau bruožai rodė besiklostančias modernistines tendencijas, jas skleidė spaudos publikacijos, viešos paskaitos. 1903 Vilniuje surengta lenkų simbolistų draugijos Sztuka Ars paroda. 1866–1915 Vilniuje veikė I. Trutnevo vadovaujama (1866–1912) piešimo mokykla. Joje mokėsi V. Kairiūkštis, J. Zikaras, t. p. J. Lipchitzas ir Ch. Soutine’as (vėliau emigravę į Prancūziją ir kūrę vadinamosios Paryžiaus mokyklos dailę), dėstė I. Rybakovas, S. Jarockis, Nikolajus Sergejevas‑Korobovas (1881–po 1922). 1901 prie mokyklos susibūręs Vilniaus dailės būrelis, 1908 perorganizuotas į Vilniaus dailės draugiją, vienijo įvairių tautų Vilniaus menininkus (I. Rybakovas, J. Balzukevičius, L. Antokolskis ir kiti). 1893–1915 Vilniuje veikė I. Trutnevo įkurtos Nemokamos techninio piešimo ir braižybos klasės.
M. K. Čiurlionis. Sonata I (Saulės sonata. Andante; tempera, 1907, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
Stiprėjant nacionaliniam judėjimui 1907 Vilniuje surengta pirmoji lietuvių dailės paroda, po jos įkurta Lietuvių dailės draugija vienijo nacionalinę dailę ugdyti siekiančius dailininkus ir dailės rėmėjus. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo M. K. Čiurlionis, P. Rimša, A. Žmuidzinavičius ir kiti. Tapyboje vyravo realistinė kryptis, turinti impresionizmo ir postimpresionizmo bruožų (A. Žmuidzinavičiaus, P. Kalpoko, J. Šileikos, A. Varno, J. Vienožinskio kūriniai). Simbolizmo, nacionalinio romantizmo tendencijos būdingos K. Stabrausko, F. Ruščico, A. Žmuidzinavičiaus, A. Varno tapybai. Simbolizmo dailei artima M. K. Čiurlionio tapyba ir grafika, kuriai būdinga metamorfiškumas, erdvės ir gamtos sąlyginės formos, daugiasluoksnė paveikslo sandara.
Dailė 1914–1930
I pasaulinio karo metais dailės gyvenimas Lietuvoje sumenko, surengta tik keletas parodų, veikė dailiųjų amatų kursai, dauguma dailininkų pasitraukė į Rusiją, Lenkiją, kitas šalis. Lietuvoje reiškėsi vokiečių kariuomenėje tarnavę dailininkai. Tolesnę Lietuvos dailės raidą veikė nepriklausomos valstybės atkūrimas ir Vilniaus krašto praradimas. Kraštą okupavus Lenkijai susiklostė savarankiški dailės centrai Vilniuje ir Kaune. Vilnius tapo Lenkijos kultūrine provincija, dailės gyvenimas telkėsi prie Vilniaus universiteto Dailės fakulteto (vadovas F. Ruščicas, vėliau L. Slendzinskis) ir Vilniaus dailininkų draugijos, nuo kurios 1931 atskilo Vilniaus nepriklausomųjų dailininkų draugija. Leistas žurnalas Południe, surengta parodų. Dauguma menininkų plėtojo art deco ir neoklasicizmo (R. Jakimavičius, S. Horno‑Popławskis, Józefas Horydas, 1898–1939, Edwardas Karniejus, 1890–1942, Leonas Kosmulskis, 1904–52, T. Niesiołowskis, L. Slendzinskis) stilistiką. 1923 Vilniuje konstruktyvistai V. Kairiūkštis ir W. Strzemińskis surengė Naujojo meno parodą (siejama su lenkų avangardizmo raida). V. Kairiūkščio kūryba padarė įtaką moderniosios lietuvių dailės plėtotei.
Lietuvos dailė ir dailės gyvenimas 3 dešimtmetyje plėtojosi daugiausia pačių dailininkų pastangomis (šalyje nebuvo nei būtino institucijų tinklo, nei jų veiklos tradicijų). Dauguma dailininkų susibūrė Kaune, 1920 čia įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija. Remiami valstybės jos nariai surengė apžvalginių parodų, įkūrė Aukštuosius piešimo kursus (juos vėliau perėmė Švietimo ministerija), 1922 jų pagrindu įkurta Kauno meno mokykla. Nuo 1925 Kaune veikė laikinoji Čiurlionio galerija, kuri perėmė nuo 20 a. pradžios visuomeninių organizacijų ir privačių asmenų iniciatyva sukauptus lietuvių dailininkų kūrinių ir tautodailės rinkinius. 1936 rinkiniai perkelti į naujas patalpas Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje (1944 tapo Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio pagrindu). Parodų veiklą paskatino 1926 atkurta Lietuvių dailės draugija (Kaune turėjo parodų salę, t. p. rengė parodas provincijoje). Kurį laiką Kaune veikė N. Arbitblato galerija (įkurta 1932), Lietuvos ir užsienio dailės kūrinius eksponavo knygynų (Pribačio, Mokslo ir kitų) savininkai. Nuo 1936 Lietuvos ir užsienio dailės parodos vyko Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. Sistemingą parodų rengimą užtikrino Lietuvos dailininkų sąjungos veikla. Organizuojant dailės gyvenimą 3 dešimtmetyje reiškėsi P. Galaunė, J. Vienožinskis, A. Žmuidzinavičius, 4 dešimtmetyje prisijungė jaunosios kartos dailininkai A. Gudaitis, A. Valeška, V. Vizgirda.
P. Rimša. Medalis Vytauto Didžiojo metams paminėti 1930 (žalvaris, 1930, Žemaičių muziejus Alka Telšiuose): a – aversas, b – reversas
3 dešimtmetyje Lietuvos dailėje vyravo tapyba ir taikomoji grafika, sukurta paminklų ir skulptūrinių portretų. Žinomiausi monumentaliosios dailės kūriniai: J. Zikaro paminklas nepriklausomybei Laisvė Kaune (1928), V. Grybo paminklas S. Daukantui Papilėje (1930) ir Lietuvos banko centrinės būstinės Kaune dekoras (1928). P. Rimša sukūrė atminimo medalių Lietuvos istorijos jubiliejams pažymėti. 3 dešimtmečio dailės stilistiką veikė akademizmas, realizmas, simbolizmas. Pavieniai dailininkai plėtojo naujas kryptis: V. Bičiūnas – futurizmą, A. Galdikas – postkubizmą ir ekspresionizmą, A. Varnas – koloristinę postimpresionizmo tapybą. Prancūzų grupuotės Nabis paveiktas peizažų ir portretų sukūrė V. Eidukevičius. Knygų ir žurnalų grafika pasižymėjo modernistinėmis tautodailės interpretacijomis, nuo 3 dešimtmečio vidurio plito konstruktyvistinės tendencijos ir art deco. Grožinės lietuvių literatūros, tautosakos kūrinių apipavidalino G. Bagdonavičius, A. Galdikas, V. K. Jonynas, T. Kulakauskas, P. Rimša, avangardo stilistiką diegė P. Tarulis, V. Kopylovas, V. Petravičius, J. Steponavičius, D. Tarabildienė ir kiti.
A. Varnas. Antano Smetonos portretas (aliejus, iki 1930, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
A. Samuolis. Baltoji obelis (aliejus, 1932, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
4 dešimtmetyje dailės gyvenimas suaktyvėjo, kūryba tapo įvairesnė. Iškilo jaunoji dailininkų karta – Kauno meno mokyklos ir užsienio dailės mokyklų auklėtiniai. P. Augius (Augustinavičius), J. J. Burba, A. Gudaitis, V. K. Jonynas, T. Lomsargis, J. Mikėnas, V. Petravičius, J. Steponavičius, D. Tarabildienė, L. Truikys, S. Ušinskas, V. Vizgirda ir kiti Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Čekoslovakijos dailės mokyklose pasitobulinę dailininkai siekė atnaujinti dailės plastinę raišką. Jie propagavo modernizmą, siekė originalumo, gynė menininko teisę į subjektyvų požiūrį ir kūrybos laisvę, ragino remtis nacionaliniu paveldu. Šiuos siekius ypač išreiškė grupuotės Ars nariai. Pirmosios Ars parodos proga paskelbta programa yra pirmasis lietuvių dailininkų manifestas. 1935 Ars nariai įsiliejo į Lietuvos dailininkų sąjungą. Remiama valstybės sąjunga suvienijo skirtingų pažiūrų dailininkus, skatino jų veiklą.
Du kartus per metus vyko apžvalginės dailės parodos, surengta individualių dailininkų parodų Kaune, Šiauliuose ir Telšiuose, Lietuvos dailė pristatyta Rygoje ir Taline, pradėta leisti dailės leidinius, rengti dailės konkursus. Plintant Lietuvoje moterų judėjimui susibūrė Lietuvos moterų dailininkių draugija (veikė 1938–40).
20 amžiaus 4 dešimtmečio dailė
4 dešimtmetyje Lietuvoje pagrindinio dailės mecenato ir užsakovo funkcijas vykdė valstybė. Biudžeto lėšomis buvo finansuojama Lietuvos dailininkų sąjungos veikla, nacionalinės dailės rinkiniui perkami kūriniai iš parodų, skelbiami konkursai dailės kūriniams (paminklams, plakatams, monumentaliosios tapybos kūriniams) sukurti, iš dalies finansuojamas jų kūrimas, 1938 įsteigta valstybės dailės premija (teikiama Taupomųjų valstybės kasų). Valstybės užsakymai skatino dailininkų kūrybą, o reprezentacijos ir propagandos poreikiai bei užsienio įtaka formavo vyraujančias stiliaus tendencijas. Greta art deco ir neoklasicizmo stilių stiprėjo neotradicionalizmo atmainos, kurios liudijo pastangas kurti dailės nacionalinį stilių (vyravo istorinės temos, buvo naudojama valstybinė ir nacionalinė simbolika, tautodailės ornamentai).
Valstybės remiamas oficialus stilius ypač paveikė monumentaliąją ir dekoratyvinę dailę. Tai G. Bagdonavičiaus, A. Galdiko, A. Gudaičio, P. Kalpoko, J. Mikėno, J. Prapuolenio, B. Pundziaus ir kitų kūriniai reprezentaciniams interjerams (Karininkų ramovei, Lietuvos bankui, Pramonės, prekybos ir amatų rūmams; visi Kaune), Lietuvos paviljonams pasaulinėse parodose. Skulptūroje ir tapyboje pasireiškusioms dekoratyvumo ir monumentalumo tendencijoms atsvarą sudarė grafikoje plitusi ekspresionizmo stilistika; ypač raiškūs Ch. M. Fainšteino, T. Valiaus, V. Jurkūno kūriniai. Kūrybingai tautodailės paveldą taikė P. Augius ir V. Petravičius.
V. Petravičius. Iliustracija liaudies pasakai Marti iš jaujos (medžio raižinys, 1938)
V. K. Jonynas. Iliustracija K. Donelaičio poemai Metai (medžio raižinys, 1939, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus )
Grafikoje ryškėjo socialinės kritikos motyvai, aktualūs dailininkams M. Bulakai, S. Žukui. Grafikos plėtotę paskatino šalies leidybos intensyvėjimas ir bibliofilų judėjimas, ypač XXVII knygos mėgėjų draugijos veikla. P. Augius ir V. Petravičius sukūrė pirmuosius dailininko knygos pavyzdžius. Vaikų knygos iliustravimo srityje reiškėsi K. Petrikaitė‑Tulienė, A. Šepetys, 1910–82, D. Tarabildienė, S. Ušinskas ir kiti. 4 dešimtmetyje plėtotas plakatas, grafinė reklama ir kitos taikomosios grafikos rūšys (pakuotės, blankai, etiketės, vertybiniai popieriai). 4 dešimtmečio dailės stilistinę įvairovę atspindi scenografija. Scenovaizdžių ir kostiumų sukūrė vyresni dailininkai V. Bičiūnas, M. Dobužinskis, A. Galdikas ir jaunosios kartos atstovai A. Gudaitis, T. Kulakauskas, L. Truikys ir kiti.
Dailė 1940–1944
1940 prasidėjus SSRS okupacijai kai kurie dailininkai (A. Gudaitis, L. Kazokas, S. Ušinskas) įsitraukė į propagandos organizacijos Agitpropas veiklą. Griežtėjant sovietiniam režimui Lietuvos dailininkai buvo priversti perimti socialistinio realizmo principus, perteikti naujas politines aktualijas. Daugiausia sukurta plakatų (A. Gudaitis, L. Kazokas, S. Ušinskas), knygų (P. Augius, R. Kalpokas, D. Tarabildienė) ir žurnalų (V. Kosciuška, T. Valius) iliustracijų. 1940 Kauno meno mokykla ir Vilniaus universiteto Dailės fakultetas reorganizuoti į Kauno taikomosios dailės mokyklą (nuo 1941 Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas) ir Vilniaus dailės mokyklą (nuo 1941 Vilniaus dailės akademija).
J. Mikėnas. Moteris su vaisiais (tonuotas gipsas, 1941, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)
1941 Vokietijai okupavus Lietuvą, šalies dailės gyvenimą kontroliavo okupantų valdžia. Dailininkų veiklą nuo 1942 koordinavo reformuota Lietuvos dailininkų sąjunga su skyriais Vilniuje ir Kaune; surengta dailės konkursų, parodų. Išpopuliarėjusį realistinio peizažo žanrą plėtojo tapytojai Č. Janušas, J. Mackevičius. Raiškių kūrinių sukūrė jaunosios kartos dailininkai (tapytojas V. Kasiulis, skulptoriai V. Kašuba, A. Marčiulionis). Sukurta scenovaizdžių (Č. Janušas, M. Labuckas, S. Ušinskas), išleista grafikų iliustruotų knygų (V. K. Jonynas), plakatų (V. Jankauskas, J. Steponavičius). Dailėje vyravo neotradicionalizmo stilistikos kūriniai.
L: J. Umbrasas, E. Kunčiuvienė Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940 Vilnius 1980; XX a. lietuvių dailės istorija 2 t. Vilnius 1982–83; J. Umbrasas Lietuvių tapybos raida 1900–1940: Srovės ir tendencijos Vilnius 1987; Vytautas Kairiūkštis: Straipsniai, paskaitos, laiškai, amžininkų atsiminimai / sud. R. Brogienė Vilnius 1989; J. Mulevičiūtė Modernizmo link: Dailės gyvenimas Lietuvos respublikoje 1918–1940 Kaunas 2001; L. Laučkaitė Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje Vilnius 2002; G. Jankevičiūtė Dailė ir valstybė: Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 Kaunas 2003; R. Žukienė M. K. Čiurlionis: Tarp simbolizmo ir modernizmo Vilnius 2004; Vilnius, Wilno, Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug pasakojimų / sud. G. Jankevičiūtė, A. Szczerski Vilnius 2023; D. Konstantynów Wileńskie Towarzystwo Artystów Plastyków 1920–1939 Warszawa 2006.
2510