Lietuvõs dail 1945–1990
Dailė 1945–1957
Po II pasaulinio karo Lietuvos meninį gyvenimą veikė SSRS okupacija ir su ja susijusios politinės, socialinės ir kultūrinės permainos, atkuriamo ūkio sunkumai. Sovietinė ideologija lėmė dailės politinį angažuotumą, turinio ir formos ypatybes. Dailininkai buvo verčiami ideologiškai persiorientuoti, perimti socialistinio realizmo ir vadinamojo liaudiškumo principus. 1944 atkurta Vilniaus dailės akademija ir Kauno taikomosios dailės institutas (nuo 1944 09 Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutas), 1951 abi mokyklos sujungtos į Lietuvos SSR dailės institutą (nuo 1990 Vilniaus dailės akademija). Veikė Kauno ir Telšių taikomosios dailės mokyklos (6 dešimtmetyje pertvarkytos į technikumus). 1941 įkurtas Vilniaus dailės muziejus (nuo 1966 Lietuvos dailės muziejus), 1944 (atidarytas 1947) – M. K. Čiurlionio dailės muziejus (nuo 1997 Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus; Čiurlionio dailės muziejus) Kaune. 1944 Vilniuje įsteigtas LSSR dailės fondas (Lietuvos dailės fondas). Buvo rengiamos lietuvių ir SSRS kitų respublikų dailininkų parodos, dailės kilnojamosios ekspozicijos, lietuviai pradėjo dalyvauti sąjunginėse dailės parodose.
Socialistinio realizmo reikalavimus labiausiai atitiko vaizduojamoji dailė, o sovietinių idėjų propagandai geriausiai tarnavo teminės kompozicijos, įkūnijančios krašto istorinių permainų, kolektyvizacijos, darbininkijos tematiką. Socialistiniam realizmui būdingą iliustratyvumą, formos natūralizmą atitiko vyresnės kartos tapytojų, plėtojančių akademistinio realizmo ir impresionizmo paveiktą stilių, kūryba (A. Žmuidzinavičius, J. Šileika, J. Buračas, J. Janulis), kai kurie dailininkai (Z. Petravičius, Č. Znamerovskis, 1890–1977, P. Sergijevičius, 1900–1984) tęsė Rusijos Kilnojamųjų dailės parodų draugijos tradicijas. Buvo populiarūs peizažo, natiurmorto žanrai, juos kūrė įvairių kartų tapytojai (M. Cvirkienė, A. Gudaitis, A. Petrulis, L. Katinas). Portretai įgijo akademiškumo, oficialumo (J. Vienožinskis).
Sovietinės estetinės dogmos neigiamai atsiliepė skulptūrai, bet neįstengė suniveliuoti žymių skulptorių kūrybos manieros, 20 a. 3–4 dešimtmetyje diegtų neoklasicizmo tradicijų. Po karo pradėtas vykdyti monumentaliosios propagandos planas: griauti nepriklausomos Lietuvos paminklai ir statyti nauji (Vilniuje – I. Černiachovskio, 1950, ir Lenino, 1952, abiejų skulptorius N. Tomskis, P. Cvirkos, 1959, Zarasuose – M. Melnikaitės, 1955, abiejų skulptorius J. Mikėnas, Kaune – S. Nėries, 1955, skulptorius B. Bučas). 1952 Žaliasis tiltas Vilniuje papuoštas natūralistinėmis skulptūrinėmis grupėmis (B. Bučas, J. Kėdainis, J. Mikėnas, N. Petrulis, B. Pundzius, P. Vaivada, B. Vyšniauskas). Buvo skatinama istorinė ir kolektyvinio darbo tematika (N. Petrulis, B. Vyšniauskas, K. Bogdanas, J. Kėdainis, G. Jokūbonis), išpopuliarėjo skulptūriniai portretai.
5 dešimtmečio grafika nedaug nutolo nuo 3–4 dešimtmečio tradicijų, bet atsirado iliustratyvumo, formos detalizavimo apraiškų. Daugiausia pasiekta knygų grafikos srityje, jos pakilimą skatino naujos leidyklos, lietuvių grožinės literatūros, rusų ir užsienio klasikos vertimų leidyba. Buvo iliustruojama lietuvių literatūros palikimas, liaudies dainų ir pasakų rinkiniai (V. Jurkūno – D. Poškos poemai Mužikas žemaičių ir Lietuvos 1947, A. Kučo – B. Sruogos parengtai Lietuvių liaudies dainų rinktinei 1949). 6 dešimtmečio pirmoje pusėje knygų grafikoje stiprėjo realizmo tendencijos (V. Jurkūno iliustracijos K. Donelaičio poemai Metai 1956). Vaikų knygas iliustravo D. Tarabildienė, K. Petrikaitė‑Tulienė, A. Makūnaitė. Medžio raižiniuose ir linoraižiniuose vyravo sovietinės kasdienybės tematika (J. Kuzminskis, V. Jurkūnas, A. Kučas, V. Galdikas, M. Bulaka, P. Rauduvė), buvo siekiama tikroviško vaizdo, tikslaus piešinio, erdvinės perspektyvos. Dekoratyvinėje dailėje įsivyravo vaizduojamosios dailės principai: iliustratyviai perteikiami siužetai, tikroviškumas, iliuziški vaizdai, formos modeliavimas tonais ir pustoniais (S. Ušinsko, jo mokinių V. Banio, 1920–1989, V. Jankausko vitražai; J. Mikėno, I. Trečiokaitės‑Žebenkienės mozaikos). Po karo keramikai būrėsi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos Dailės kombinatuose. Plito oficialaus pobūdžio didelės dekoratyvinės vazos, puoštos figūrinėmis kompozicijomis (B. Zygmantaitė, 1914–2003, J. Vyšniauskienė, V. Miknevičius), skulptūrinė keramika (V. Manomaitis, O. Šuminaitė, E. Venckevičienė, 1924–2013), kurti keraminiai panò. Svarbi to laikotarpio L. Strolio ir J. Mikėno kūryba, grįsta 3–4 dešimtmečio keramikos patirtimi. 5 dešimtmečio pabaigoje į dailės gyvenimą įsiliejo pirmieji profesionalūs tekstilininkai. A. Mironaitės, J. Balčikonio, A. Narbutaitės, 1922–1971, V. Daujoto, M. Dūdienės kilimuose puoselėti Kauno meno mokykloje diegti dekoratyvumo principai. Savitų baldų suprojektavo J. Virakas (1905–1988), S. Ramunis, Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, S. Rimantienė, J. Prapuolenis. 1957 Vilniuje įkurtas Baldų projektavimo ir konstravimo biuras (nuo 1959 Liaudies ūkio tarybos eksperimentinis konstravimo biuras, nuo 1992 bendrovė Skraja), kuris rengė projektus Lietuvos baldų pramonei.
Dailė 1957–1970
Teigiamų permainų lietuvių dailėje atsirado prasidėjus atšilimui SSRS. 1957 SSRS dailininkų suvažiavime praplėsta socialistinio realizmo samprata, iškelta meno modernizavimo idėja, atsisakyta dogmatizmo, skatinta ieškoti dailės nacionalinių formų. LSSR dailininkų sąjungos plenumas (1957) reabilitavo 3–4 dešimtmečio lietuvių dailę. Deklaratyvią tematiką keitė mokslo ir technikos pažangą, motinystę, industrializaciją ir urbanizaciją įkūnijanti tematika.
Tapyboje atsigręžta į 20 a. 4 dešimtmečio arsininkų kūrybą, pradėta naudoti specifines raiškos priemones, puoselėti individualų stilių. Teminės A. Gudaičio, S. Džiaukšto, V. Gečo, V. Mackevičiaus, L. Surgailio, A. Savicko kompozicijos tapo individualesnės, išsiskyrė apibendrintu vaizdu, savita formos stilizacija, poetinėmis metaforomis. Novatoriškumu pasižymėjo dekoratyvūs, emocingi urbanistiniai ir industriniai peizažai (J. Švažas, J. Čeponis, A. Stasiulevičius). Radikalesnei krypčiai būdinga šiurkštoka stilizacija, ironija, antiromantinės nuotaikos (V. Kisarausko, V. Antanavičiaus, L. L. Katino koliažai, asambliažai). Emocingų gamtovaizdžių ir portretų nutapė A. Petrulis, M. Cvirkienė, V. Mackevičius, L. Kazokas, A. Motiejūnas, V. Karatajus, V. Ciplijauskas, S. Veiverytė, B. Uogintas, B. Mingilaitė‑Uogintienė. 7 dešimtmetyje pradėtos rengti regioninės dailės parodos: Baltijos šalių tapybos (Vilniuje), grafikos (Taline) trienalės, skulptūros kvadrienalės (Rygoje).
L. Surgailis. Atgailaujanti Magdalena (tempera, 1970, © Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“; © LATGA, 2020)
G. Jokūbonis. Motina Pirčiupiuose (granitas, 1960; © LATGA, 2020)
Skulptūroje gaivinti neoklasicizmo principai, siekta apibendrintos formos, temos psichologizmo ir simbolizmo. Monumentaliojoje plastikoje plito neoklasicistinis Motinos Tėvynės įvaizdis (Motina Pirčiupių kaime, 1960, skulptorius G. Jokūbonis, Taika Kaune, 1960, Pirmosios kregždės Vilniuje, 1964, abiejų skulptorius J. Mikėnas), motinystės, darbo, poilsio, kovos temos perteiktos apibendrinta, poetiškos nuotaikos moters figūra (R. Antinio vyresniojo, A. Dimžlio, N. Gaigalaitės, J. Kėdainio, J. Mozūraitės‑Klemkienės skulptūros). Neoklasicizmas įsitvirtino reprezentacinėje skulptūroje (V. Lenino paminklas Maskvoje, 1967, skulptorius G. Jokūbonis). Kurti apibendrinti, psichologiniai amžininkų, visuomenės veikėjų portretai (P. Aleksandravičius, A. V. Ambraziūnas, K. Bogdanas, A. Janulis, J. Naruševičius, g. 1930, V. Norkevičius, 1904–1984). Modernistinę raišką plėtojo A. V. Ambraziūnas, V. Vildžiūnas, G. Karalius, T. K. Valaitis, L. V. Strioga, S. Šarapovas, V. Šerys, Š. Šimulynas. Jie siekė sąlygiškesnių formų, asociatyvaus turinio, tolo nuo tradicinės plastikos.
7 dešimtmečio grafikoje puoselėtas nacionalinis stilius, kuris reiškėsi sąlygiška ir metaforiška kompozicija, formos ekspresija, folkloro poetika. Vyresnės kartos dailininkai V. Jurkūnas, A. Kučas, J. Kuzminskis, D. Tarabildienė ir jaunesnieji A. Makūnaitė, A. Skirutytė, A. Surgailienė lakštinėje grafikoje naudojo apibendrintą piešinį, pabrėžė vaizdo dekoratyvumą ir ornamentiškumą. Sukurta amžininkų portretų (E. Jurėnas, L. J. Paškauskaitė), gamtos ir urbanistinių peizažų (V. Kalinauskas, A. Pakeliūnas, P. Rauduvė). Folkloro tradicijai modernesnę raišką suteikė jaunesnieji dailininkai R. V. Gibavičius, A. E. Steponavičius, B. Žilytė, A. Švažas, A. Tarabilda, V. Valius. Klasikinio raižinio tradicijos tęstos L. Lagausko, P. Repšio, ankstyvojo modernizmo – S. Krasausko kūryboje.
Knygų grafikos raidą lėmė leidžiamų literatūros kūrinių įvairovė. Derindami 20 a. pirmos pusės grafikos tradicijas, modernistinius ieškojimus ir tautodailės ekspresyvumą lietuvių literatūros klasikos, tautosakos kūriniams iliustracijas kūrė A. E. Steponavičius, V. Valius, B. Žilytė, S. Valiuvienė, A. Surgailienė, J. K. Juodikaitis. Vaikų knygas iliustravo D. Tarabildienė, M. Ladigaitė‑Vildžiūnienė, S. Valiuvienė, A. Makūnaitė, A. E. Steponavičius, B. Žilytė. Populiarėjo plakatas (J. Galkus, J. Gudmonas, A. Gurskas, V. Kaušinis), kurti ekslibrisai (V. V. Jucys, V. Kisarauskas, S. S. Kisarauskienė, A. Kmieliauskas).
Sienų tapyboje plito modernistinės etnografinės ir mitologinės kompozicijos (V. Jankausko ir V. Povilaičio sienų tapyba Neringa ir Naglis kavinėje Neringa, 1959, L. Ločerio sgrafitas Taurų medžioklė kavinėje Tauras, 1961, abi Vilniuje). A. Stoškus, K. Morkūnas ir V. Grabauskas (g. 1945) pradėjo kurti vitražus iš gelžbetonio karkasu tvirtinamų storo stiklo luitų. Juose vyravo motinos įvaizdžiu įkūnijamos taikos, Tėvynės, motinystės temos, būdinga frontalios kompozicijos. Mozaikų sukūrė B. Klova, V. Kisarauskas.
7 dešimtmečio pradžioje vėlyvojo modernizmo tendencijos pradėjo reikštis keramikoje. J. Adomonio, G. Jacėnaitės, I. E. Talmanto, A. Ličkutės, J. Vyšniauskienės, E. Venckevičienės (1924–2013), D. Eidukaitės dekoratyvinei keramikai būdinga ekspresyvi plastika. Plėtota archeologinių formų keramika, vyravo buitiniai ir dekoratyviniai indai. Tekstilėje plito lakoniško piešinio, monumentalių formų batika ir rištiniai kilimai (J. Balčikonis, M. Švažienė), sukurta gobelenų (D. Kvietkevičiūtė, S. Baltakienė, g. 1934, M. Levitan‑Babenskienė, R. A. Jasudytė).
Interjerai dekoruoti kalto ir kalstyto metalo kompozicijomis (E. Budvytienė, T. E. Vaivadienė, K. Petrikaitė‑Tulienė). Pradėjo klostytis moderni, Vakarų stilistinėmis tendencijomis ir nacionaliniais estetiniais kriterijais grįsta juvelyrika (F. Daukantas, K. Simanonis, L. Šulgaitė). Ėmė reikštis odininkai (E. K. Jovaiša, R. Gudaitytė‑Zaturskienė, S. Jančiukas, A. Šlapikas, g. 1943, Z. Kreivytė). Stiklo dirbinių sukūrė G. Didžiūnaitytė, A. Šlėgel, A. Žilys, V. Blažytė (1926–1999), F. Ušinskaitė (1921–2003), J. Ušinskaitė.
20 amžiaus 8–9 dešimtmečio dailė
8 dešimtmečio antroje pusėje nusivilta socialistinės pažangos idėjomis, aštrėjo valstybinės ideologijos ir individo prieštaravimai. Deklaratyvią tematiką dailėje keitė uždaro pasaulio vaizdiniai. Dailininkai perėmė ekspresionizmo, poparto stilistiką, manierizmą, siurrealizmą, susidomėjo teatru, karnavalu, mistika, poezija. Jaunesnioji tapytojų karta plėtojo impulsyvią, emocingą, spontanišką raišką, paremtą arsininkų palikimu, ją papildė gilesniu požiūriu į egzistencines problemas, išpopuliarino netipiškus herojus, nustojo estetizuoti aplinką, naudojo kasdieniškus motyvus, gyvenimo dramos, gamtos ir technikos priešpriešos siužetus. Jie rėmėsi ekspresionizmo tradicija, naudojo miestų, šiukšlynų motyvus (A. Šaltenis, A. J. Kuras, A. Švėgžda, K. Dereškevičius). Intymesnė, gilesnė tapo ir teminė kompozicija, kuri pasižymėjo žanro neapibrėžtumu, fragmentiškumu (V. Gečas, S. Džiaukštas). Ekspresyvumas, konstruktyvumas ir tautodailės stilizacija susiliejo V. Kisarausko, L. Surgailio, V. Antanavičiaus, L. Gutausko, R. Z. Bičiūno, L. Tuleikio, J. Daniliausko paveiksluose, išsiplėtė portretų plastika (A. Gudaitis, S. Veiverytė, V. Karatajus, J. Mackonis, I. Piekuras, B. Mingilaitė‑Uogintienė, V. Ciplijauskas, A. Jacovskis). 8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmetyje išryškėjo fantastinė, siurrealistinė, groteskiška pakraipa (M. Skudutis, H. Natalevičius, R. Sližys, B. Gražys, Š. Sauka, A. Skačkauskas, R. Filistovičius, g. 1951), minimalistinės (R. V. Katiliūtė), daiktiškumo (R. Vilkauskas, g. 1949) tendencijos, neoekspresionistinė raiška (P. R. Vaitiekūnas, A. Martinaitis, A. Skačkauskas, A. Petrašiūnaitė, V. Paukštė), polinkis į abstrakciją (D. Kasčiūnaitė, E. A. Cukermanas, J. Bagdonavičiūtė, K. Zimblytė).
Skulptūroje greta tradicionalizmo (G. Jokūbonis, J. Kėdainis, K. Bogdanas, N. Petrulis, J. Mozūraitė‑Klemkienė, D. O. Matulaitė) plėtotas modernizmas (T. K. Valaitis, V. Vildžiūnas, A. V. Ambraziūnas, L. V. Strioga, V. Šerys, S. Kuzma, A. Bosas, P. Mazūras, M. Navakas, K. Jaroševaitė, V. Urbanavičius), kurio sklaidą skatino 8–9 dešimtmetyje besikuriantys skulptūrų parkai Klaipėdoje, Kaune, Mažeikiuose, Juknaičiuose. Oficialiojoje skulptūroje ir toliau vyravo neoklasicizmas (J. Janonio paminklas Biržuose, 1976, skulptorius K. Bogdanas, A. Mickevičiaus – Vilniuje, 1984, skulptorius G. Jokūbonis). Modernizmas skverbėsi ir į paminklinę bei antkapinę skulptūrą (M. K. Čiurlionio paminklas Druskininkuose, 1975, skulptorius V. Vildžiūnas, IX forto memorialinis kompleksas, 1984, skulptorius A. V. Ambraziūnas). 8–9 dešimtmetyje miestuose pastatyta dekoratyvinių skulptūrų. Reprezentaciniuose kompleksuose siekta įvairių meno sričių sąveikos (monumentas Pergalė Kryžkalnyje, 1970, skulptorius B. Vyšniauskas, architektas V. Gabriūnas). Skulptūros konceptualumą skatino P. Mazūro, V. Urbanavičius, ypač M. Navako kūryba.
8–9 dešimtmečio grafikoje tautodailės motyvus keitė įvairesnės stilistikos kūriniai, kurie pasižymėjo autoriaus pasaulėjautos individualumu. Greta vyraujančių medžio raižinių ir linoraižinių vis dažniau taikyta oforto, akvatintos, litografijos technika, įvairėjo toniniai niuansai, spalva, erdvės pateikimo būdai (I. T. Daukšaitė‑Guobienė, D. Gražienė, J. D. Plikionytė, D. Jonkaitytė). Ryškėjo ironija, groteskas (M. P. Vilutis, E. Juchnevičius, V. Jurkūnas, g. 1946, E. Saladžius, E. Kairiūkštytė, R. Kepežinskas), fragmentiškumas. Knygų grafikoje vertintas savitas literatūros kūrinio suvokimas. Poezijos iliustracijose siekta asociatyvios metaforinės raiškos, filosofinės potekstės (G. Didelytė, R. V. Gibavičius, A. Žvilius). Vaikų knygų iliustracijos įvairavo nuo liaudiškos stilistikos (A. Makūnaitė, D. Tarabildienė) iki subjektyviai interpretuotų vaizdų (L. Gutauskas, I. Žviliuvienė, R. Kepežinskas). Stiprėjo daiktiškumo tendencijos, jos atsiskleidė A. Švėgždos, A. Puipos, R. Bartkaus, R. Valantino (abu g. 1961), G. Jonaičio (g. 1963) estampuose.
8–9 dešimtmetyje storastiklių vitražų sukūrė K. Morkūnas (Kauno IX forto memorialiniame komplekse, 1984), K. Stoškus, A. Garbauskas. Jaunesnės kartos atstovai B. Bružas, K. E. Šatūnas, H. Kulšys (1944–1991), A. Dovydėnas ir kiti atgaivino plonastiklio vitražo techniką taikydami klasikines ir lietuvių vitražo tradicijas.
P. Repšys. Freska Pasaulio medis Vilniaus universiteto Lituanistikos centre (ciklo Metų laikai fragmentas, 1974–84; © LATGA, 2020)
Sienų tapybos kompozicijų sukūrė S. Veiverytė, A. Banytė, N. Daškova (jų bendras kūrinys Mūsų kraštas Agrarinės ekonomikos institute Vilniuje, 1980), N. Vilutytė, R. Dalinkevičius, P. Repšys (Metų laikai Vilniaus universiteto Lituanistikos centre, 1974–84). Mozaikos techniką iš akmenų intensyviai plėtojo M. Mačiulienė (Darbo džiaugsmas Kultūros centre Alksniupiuose, 1977, Pašto istorija Centrinio banko pašto operacijų salėje Lydoje, 1991) ir A. V. Trušys (Iš lietuvių mitologijos Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos fakultete, 1978, Gyvybės medis Apskrities ligoninėje Šiauliuose, 1982), originalių mozaikų iš smaltos sukūrė L. L. Katinas (Alytaus sporto rūmų fasade, 1977), S. Drebickaitė (Stichija 1983, Jūratės sanatorijos baseine Palangoje), V. Vanagas (Dzūkijos ritmai Medvilnės kombinato kultūros centre Alytuje, 1985).
8–9 dešimtmetis – lietuvių scenografijos klestėjimo laikotarpis. Plastiškai įtaigių scenovaizdžių teatruose sukūrė L. Truikys, R. Songailaitė‑Balčikonienė, J. Čeičytė, F. Navickas, D. Mataitienė, A. Jacovskis, J. Malinauskaitė, H. Ciparis.
Konceptualiąją keramiką plėtojo A. Ličkutė, L. Šulgaitė, A. Degutytė, J. Adomonis, N. Blaževičiūtė, A. Jonuškaitė-Šaltenienė, V. Karatajūtė‑Šarauskienė, Džiuljeta ir Gvidas Raudoniai, R. Jakimavičius, D. Laučkaitė-Jakimavičienė, V. Juršienė, J. Laurušaitė, J. Arčikauskas. Kurta archeologinių formų indai, atsigręžta į senųjų civilizacijų palikimą (M. Bankauskaitė, G. Jasudytė, G. Šibonis, E. Šimatonis, I. E. Talmantas, K. Karkaitė-Mazūrienė, R. Sakalauskas). Sukurta dekoratyvinių plokščių, panò, vazų visuomeniniams interjerams (S. Jarmalavičius, g. 1940, D. Gobytė‑Daunorienė, D. Eidukaitė, J. Adomonis).
8–9 dešimtmetis – lietuvių tekstilės brandos laikotarpis: aktyviai reiškėsi įvairių kartų menininkai, plito naujos formos ir technikos. Gobelenuose įsivyravo ritminė struktūrinė vaizdo kompozicija, artimų tonų koloritas (J. Balčikonis, B. Valantinaitė‑Jokūbonienė), plėtota istorinė tematika (R. A. Jasudytė, T. J. Urbienė). Savitumu išsiskyrė S. Giedrimienės, D. Kvietkevičiūtės, M. Šimelio, M. Švažienės, Z. Kalpokovaitės-Vogelienės, G. Razmienės, Z. Alinskaitės-Mickonienės, F. Jakubausko kūryba. 9 dešimtmetyje smulkiąją tekstilę kūrė D. Kvietkevičiūtė, V. Jurevičius, F. Jakubauskas, O. D. Buivydaitė (Aleknienė), T. J. Urbienė, R. Sipavičiūtė, D. Šimelienė ir kiti. Dekoratyvinio stiklo dirbinių sukūrė G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, R. Balsys, 1943–1992, V. Grabauskas, A. Binkis, g. 1947, D. Ramelis, g. 1949, E. Biliūnas, Z. Muldarovas, g. 1941, 9 dešimtmetyje pradėję kurti V. Paulauskas, g. 1960, V. Gutauskas, g. 1961, R. Kriukas, A. Balsys. Stiprėjo metalo dirbinių individuali raiška, neoromantinės tendencijos; papuošaluose atsiskleidė antifunkcionalumas, ryšiai su vaizduojamąja daile (A. Šepkus, Marytė ir Arvydas Gurevičiai, K. Simanonis, V. Matulionis, B. Stulgaitė). Savitų odos dirbinių sukūrė R. Dūda, D. M. Šaulauskaitė, Z. Kreivytė, D. Mertingaitė‑Gajauskienė, R. Gudaitytė‑Zaturskienė, E. Boči, L. Vasiliauskas, A. Šlapikas.
P: Tapyba Vilnius 1966; Taikomoji dekoratyvinė dailė Vilnius 1969; Skulptūra Vilnius 1974; Lietuvos tapyba / sud. P. Gudynas Vilnius 1976; Tapyba Vilnius 1976; Lietuvos gobelenas / sud. D. Rekertaitė‑Načiulienė, S. Stelingienė Vilnius 1983; Lietuvių grafika: 1975–1980 Vilnius 1983; Tapyba Vilnius 1987; L: I. Korsakaitė Gyvybinga grafikos tradicija Vilnius 1970; XX a. lietuvių dailės istorija t. 3 Lietuvių tarybinė dailė 1940–1960 Vilnius 1990; Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai Vilnius 1992; J. Bubnys, V. Jasiukevičius Dailioji keramika Lietuvoje Vilnius 1992; A. Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975–1995 Vilnius 1997; Skulptūra, 1975–1990 /sud. G. Jankevičiūtė, E. Lubytė Vilnius 1997; J. Adomonis Keramikos menas Vilnius 1998; 72 lietuvių dailininkai – apie dailę / sud. A. Andriuškevičius Vilnius 1998; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003.
2972
T. K. Valaitis. Vėtrungė Lazdynuose, Vilniuje (geležis, 1972; © LATGA, 2020)