Lietuvõs dail po nepriklausomýbės atkūrmo
Naujos tendencijos
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pakito politinė ir kultūrinė situacija, nustota reglamentuoti dailės raidą. Lietuvos dailininkų sąjunga nebebuvo vienintelė dailininkų organizacija. Juvelyrai 1998 įsteigė Auksakalių gildiją, tekstilininkai 2000 – Tekstilininkų ir dailininkų gildiją, odininkai 2003 – Knygrišių gildiją. Nuo 1989 dailininkai būrėsi į grupes, kūrėsi galerijos (žymiausios: Vartai, Lietuvos Aido galerija, Arkos galerija, Kairė‑Dešinė, Meno parkas, Meno niša, Artifex), Dailės parodų rūmai pertvarkyti į Šiuolaikinio meno centrą. Įsteigta privačių galerijų, muziejų (Baltijos gintaro meno centras, atidarytas 1998 kaip Gintaro muziejus‑galerija, Modernaus meno centras, įkurtas 2009, nuo 2017 MO muziejus, 2018 įsikūręs D. Libeskindo suprojektuotame pastate, Lietuvos meno pažinimo centras Tartle, atidarytas 2018). Lietuvių dailė įsiliejo į pasaulinės dailės kontekstą. 9 dešimtmečio pabaigoje Lietuvą pasiekė konceptualusis menas. Nyko dailės rūšių ir žanrų ribos, rengta hepeningai, akcijos, performansai, parodose įsivyravo objektai, instaliacijos, išpopuliarėjo videomenas, kompiuterinėmis technologijomis kuriamas menas. Instaliacijų ir videomeno sukūrė G. Akstinas, R. Antinis jaunesnysis, E. Rakauskaitė, R. Diržys (g. 1967), V. Jankūnas, E. Jansas (g. 1969), A. Lankelis-Elvich, Aleksas Andriuškevičius, D. Liškevičius, Č. Lukenskas, D. Narkevičius, A. Raila, Svajonė ir Paulius Stanikai, A. Bareikis, Nomeda ir Gediminas Urbonai, L. Kasputienė, P. Jurkšaitytė, V. Ozarinskas, 21 a. – J. Barilaitė, L. Garbštienė, A. Maknytė (g. 1969), A. Novickas (g. 1968), Dž. Katinas (g. 1965), Rimas Sakalauskas.
Tapyba
Tapytojai modernistai 1989 susibūrė į grupę 24 (P. R. Vaitiekūnas, V. Antanavičius, A. J. Kuras, A. Šaltenis, kiti). Neoekspresionistines tendencijas plėtojo grupės Angis (J. Gasiūnas, A. Vaitkūnas, M. Šalkauskas ir kiti), postmodernistines meno formas – grupės Post Ars (Č. Lukenskas, R. Antinis jaunesnysis, Aleksas Andriuškevičius, G. Zinkevičius, g. 1963, kiti) ir Žalias lapas (G. Urbonas, A. Bareikis, L. Liandzbergis, J. Ludavičius, g. 1969, Dž. Katinas) nariai.
Š. Sauka. Atšilimas (aliejus, 1991; © LATGA, 2020)
Vyravo įvairių kartų dailininkų plėtojama modernistinė tapyba. Jų kūryboje susipynė neoekspresionizmo (L. Surgailis, A. J. Kuras, A. Šaltenis, K. Dereškevičius, V. Antanavičius, A. Vaitkūnas, R. Martinėnas, R. Jankauskas (Kampas), G. P. Janonis, R. Bartkevičius, R. Gailiūnas, g. 1956, E. Balsiukaitė‑Brazdžiūnienė, g. 1958, A. Andziulytė), italų neoekspresionizmo atmainos – transavangardo (V. Paukštė, J. Gasiūnas, P. R. Vaitiekūnas, A. Skačkauskas, A. Petrašiūnaitė), minimalizmo (R. Katiliūtė), ironijos, grotesko (R. Sližys, B. Gražys), magiškojo realizmo, siurrealizmo (H. Natalevičius, J. Mykolaitytė) apraiškos. Liaudiškas tendencijas interpretavo A. Savickas, L. Gutauskas, J. Daniliauskas, abstrakčiosios dailės – A. Petrulis, E. A. Cukermanas, K. Zimblytė, D. Kasčiūnaitė, L. L. Katinas, daiktiškumo – P. Griušys, Ž. Augustinas, P. Juška, M. Furmanavičiūtė, g. 1978, savitai postmodernizmo stilistiką plėtojo Š. Sauka.
Vyresniųjų kūrybos dramatizmą 10 dešimtmetyje papildė jaunesniųjų (V. Marcinkevičius, L. Cicėnas, g. 1967, Ž. Jasutytė, g. 1965, V. Pakalnis, S. Teitelbaumas, L. Gelumbauskas, g. 1970, E. Gineitytė, J. Kačiušytė, M. Kniubas, A. Kirvelytė, A. Kulbytė, g. 1979, R. Noreikaitė‑Miliūnienė, g. 1969, G. Vaičys, g. 1965) teatrališkumas, dekoratyvizmas, žaidybinės tendencijos. Kartais įprastos tapybos priemonės derintos su masinės gamybos daiktais (V. Antanavičius, A. J. Kuras, A. Griškevičius, J. Barilaitė, A. Barzdukaitė‑Vaitkūnienė, g. 1962, E. Rakauskaitė, E. Markūnas), išnyko kūrybos ir kasdienybės distancija. Lietuvos tapybai būdingas ekspresionizmas 21 a. pasižymi kitais orientyrais, sustiprintu emocingumu (V. Viningas, g. 1960), kontempliatyvumu, polinkiu į abstrakciją (G. Makarevičius, A. Jonkutė, J. Aukštikalnytė‑Varkulevičienė, A. L. Kaunaitė, g. 1990), metaforišku turiniu (J. Vaitiekūnas, g. 1972, A. Andziulytė). Plėtojama religinė tapyba (S. Maslauskaitė), gilinamasi į atminties tematiką (P. Jurkšaitytė, E. Ridikaitė, E. Ulčickaitė, g. 1989, V. Opolskytė, g. 1992). Išaugo nauja tapytojų karta, jos atstovų kūryboje plėtojamos naujojo realizmo tendencijos (J. Jurcikas, g. 1986, G. Znamierowski, g. 1970), kartais peraugančios į mistinę abstrakciją (L. Jusionis, g. 1986), kvestionuojamos klasikos vertybės, pasitelkiami dailės istorijos ir masinės kultūros simboliai (E. Jansas, g. 1969, J. Kyzikaitė, g. 1980), gretinami natūros ir kultūros objektai (L. Liandzbergis), individualių bruožų įgyja figūrinė tapyba (A. Zakarauskas, g. 1982, K. Kurilionok, g. 1983, A. Danusevičius, g. 1984). Naujas potekstes kasdienei aplinkai suteikia I. Budrytė (g. 1957), E. Gineitytė, G. Lukaitė, A. Miliukaitė (abi g. 1990).
J. Gasiūnas. Instaliacija Pelenų sodas (1993; © LATGA, 2020)
Skulptūra
Pasikeitus istorinei situacijai buvo atstatomi sovietiniais metais sunaikinti monumentai (A. Vivulskio Trys kryžiai Vilniuje, 1989), nugriauta sovietinių paminklų, kai kurie jų perkelti į Grūto parką (monumentas Pergalė, 1970, skulptorius B. Vyšniauskas, architektas V. Gabriūnas). Kuriamoje monumentaliojoje plastikoje vyravo tradicinė raiška, neoklasicistinės formos (V. Kašubos paminklai – Paminklas Lietuvai Druskininkuose, 1995, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Vilniuje, 1996, R. Midvikio – M. Mažvydo Klaipėdoje, 1997, karaliaus Mindaugo Vilniuje, 2003, G. Jokūbonio – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Birštone, 1998). Prezidentūros sodelis Kaune papuoštas realistinės plastikos prezidentų statulomis (A. Stulginskio, skulptorius V. Narutis, K. Griniaus, skulptorius S. Žirgulis, abi 1996, A. Smetonos, skulptorius A. Vaura, 1999). 1991 skulptorius G. Karosas netoli Vilniaus įkūrė 55 ha ploto Europos parką, nuolat pildomą naujomis skulptūromis.
R. Antinis (g. 1946). Skulptūra Vienas Dainavoje, Kaune (geležis, dirvožemis, 2002)
Lietuvos miestuose įrengta žymių visuomenės ir kultūros veikėjų biustų, memorialinių lentų, paminklų (D. O. Matulaitės Seserys Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusioms rašytojoms S. Pšibiliauskienei ir M. Lastauskienei Vilniuje, 1995, K. Bogdano paminklas A. Kulviečiui Jonavoje, 2009, su M. Šnipu), antkapinių paminklų (S. Kuzmos Pieta Sausio 13 aukoms Antakalnio kapinėse, 1995), postmodernistinių formų dekoratyvinių skulptūrų (Vilniuje – V. Kančiausko, R. Kvinto, Kaune – R. Antinio jaunesniojo, L. Striogos, J. Zalenso, Klaipėdoje – A. Boso, R. Midvikio, V. Naručio, K. Pūdymo, Juodkrantėje – A. Ališankos, V. Naručio, N. Nasvyčio, Nidoje – K. Pūdymo).
10 dešimtmetyje sustiprėjo plastikos polinkis į konceptualumą, socialinių problemų ir gyvenimo realijų aktualizavimą, žanrinių ir technologinių ribų nykimą. Plėtota žmogaus figūros plastinė interpretacija (P. Mazūras, L. Strioga, S. Kuzma, K. Jaroševaitė), linkta į plastikos sąlygiškumą, formos minimalizmą (M. Navakas, V. Urbanavičius, G. Karalius, M. Šnipas, A. Raila, A. Lankelis‑Elvich, kiti).
Alternatyvia raiška pasižymėjo M. Navako skulptūriniai objektai Reconnaissance (Hellersdorfo gyvenamajame rajone Berlyne, 1998), grupių Post Ars ir Žalias lapas instaliacijos, G. Urbono, D. Basčio, g. 1967, A. Railos, D. Narkevičiaus, A. Novicko, D. Liškevičiaus, D. Jankausko (Duonio), G. Akstino, V. Viržbicko, g. 1987, objektai, akcijos.
Kaip priešprieša apibendrintai formos traktuotei plito realistinė maniera (R. Kvintas, E. Pauža, g. 1966). 21 a. jaunosios kartos skulptoriai reflektuoja asmeninę ir socialinę patirtį, skulptūros elementus komponuoja scenografijos principu, derina skirtingo pobūdžio objektus, išbando neįprastas medžiagas ir nebūdingą traktuotę (A. Erminas, N. Erminas, Ž. Landzbergas, M. Zavadskis, g. 1979, M. Gaubas, g. 1980). Pasitaikė bandymų atnaujinti paminklinį žanrą (G. Umbraso Atminties siena buvusio KGB pastato cokolyje Vilniuje, 2000, R. Antinio jaunesniojo paminklas R. Kalantai Aukos laukas Kaune, 2002). 2009 – Europos kultūros sostinės metais – Vilniuje sukurta skulptūrų: V. Urbanavičiaus Krantinės arka, M. Navako Dviaukštis, R. Antinio jaunesniojo Puskalnis (visos 2009), o sostinės 4 tiltų patiltės ta proga 2010 dekoruotos K. Vildžiūno skulptūrų ciklu Vilniaus ženklai.
A. Erminas. Žmogiškasis faktorius. Sodai (2017; © LATGA, 2020)
Grafika
Nuo 10 dešimtmečio grafiką daugiausia kūrė 8–9 dešimtmetyje pasižymėję autoriai, kurie siekė išsaugoti lietuvių grafikos tradicijų ir technologijų tęstinumą. Grafikos kūriniai tapo konceptualesni, spalvingesni, didesnio formato, vis panašesni į tapybą (D. Dauknytė, A. Ramūnaitė, E. Bžeskas, g. 1974, J. Čepas, g. 1976, I. Dargužytė, g. 1974, M. Datkūnaitė, g. 1970), išryškėjo monumentali forma (I. Balakauskaitė, g. 1968, D. Radavičiūtė, A. Krasauskaitė, S. Valius). Tradicinę raišką papildė postmodernistinė (E. Vertelkaitė, B. Zokaitytė, L. Dubauskienė, g. 1966, A. Rakauskaitė, R. Rimkūnas, g. 1963). Interpretuoti masinės kultūros ir poparto įvaizdžiai, plito ironija, groteskas (M. P. Vilutis, K. Grigaliūnas, E. Saladžius, R. Kepežinskas). 10 dešimtmetyje naujų, ekspresionistinių formų įgavo P. Repšio, A. Každailio, K. Vasiliūno, R. Vaigeltaitės‑Vasiliūnienės (g. 1962) kūryba. Greta tradicinio oforto, akvatintos, sausosios adatos, medžio raižinio ir linoraižinio taikyta mišrioji ir autorinė technika (D. Radavičiūtė, R. Vėliuvienė, J. D. Plikionytė), šilkografija (M. P. Vilutis), skaitmeninės technologijos (E. Rudinskas, E. Jazgevičius, g. 1969, L. Parulskis, g. 1971). Nors knygų iliustruota mažiau, meniškų iliustracijų sukūrė R. Orantas, A. Každailis, V. Kalinauskas, B. Leonavičius, S. Eidrigevičius, S. Chlebinskas, A. Žvilius, G. Didelytė, V. Daniliauskaitė, E. Rudinskas. Vaikų knygas iliustravo L. Gutauskas, R. Kepežinskas, I. T. Daukšaitė‑Guobienė, J. Račinskaitė, R. Orantas, I. Žviliuvienė, Ž. Žviliūtė (g. 1971), S. Chlebinskaitė (g. 1977). Pradėtos kurti dailininko knygos (R. Kepežinskas, K. Vasiliūnas, L. Šalčiūtė, K. Grigaliūnas, R. Vaigeltaitė‑Vasiliūnienė, E. Mikalauskis, g. 1959, R. Janulevičiūtė). 1996 Perlojoje pradėjus rengti rankų darbo popieriaus plenerus, išpopuliarėjo šia technika sukurti atspaudai ir objektai (E. K. Kriaučiūnaitė, N. Šaltenytė, E. Einikytė‑Narkevičienė). 21 a. grafika, reflektuojanti šiandieninį pasaulį, pasižymi įvairove. Tema dažnai plėtojama didelės apimties ciklais, erdvinėmis kompozicijomis (I. Balakauskaitė, K. Norvilaitė, I. Dargužytė), greta skaitmeninių technologijų (T. Diščenko, g. 1953), fotopolimerinės spaudos (G. Grendaitė, g. 1980, J. Mikulskytė, R. Žmuidienė, g. 1965) didėja dėmesys estampui, atgaivinama linoraižinio, giliaspaudės, šilkografijos technika (D. Gražienė, L. Dubauskienė, T. Gindrėnas, g. 1979, A. Bidlauskas, g. 1981), populiarus piešinys (J. Stauskaitė, M. Lukošaitis, L. Jablonskis), tradicinės ir inovatyvios technikos pasitelkiamos savistabai, istorinei ir šiuolaikinei tematikai plėtoti.
B. Zokaitytė. Bandymas skristi III (ofortas, akvatinta, minkštas lakas, 2002; © LATGA, 2020)
Populiarios klasikinės dailės citatos, paradoksalūs sugretinimai (R. Rimkūnas, g. 1963), poparto įvaizdžiai (K. Grigaliūnas, E. Mikalauskis), ironija, siurrealistinė maniera (G. Jonaitis, g. 1963), intertekstualumas (R. Spelskytė, g. 1985, E. Grudzinskaitė, g. 1987, R. Šumskytė, g. 1966), ženkliškumas (R. Vaigeltaitė‑Vasiliūnienė). Archetipiniais įvaizdžiais, susipinančiais su kasdienybės motyvais, plėtojama moters tapatybės tematika (B. Zokaitytė, E. Kuckaitė, E. Vertelkaitė, L. Šalčiūtė, N. Šaltenytė).
Taikomoji dekoratyvinė dailė
Dėl pakitusių ekonominių salygų sukurta nedaug vitražų (A. Dovydėno vitražai Vatikano nunciatūrai Vilniuje, 1993, Kančių koplyčiai Rainiuose, 1994, Lietuvos kankinių bažnyčiai Domeikavoje, 2005, K. Šatūno vitražai Juodkrantės bažnyčiai, 1993, B. Bružo vitražai Lietuvos Respublikos ambasadai Maskvoje, 1994, Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčiai, 2016, D. Truskaitės vitražai bendrovės Lietuvos energija interjere Vilniuje, 1995, K. Morkūno 27 vitražai Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedroje, 1996, I. Paltanavičiūtės, g. 1977, vitražų ciklas Žalgirio mūšis Rygos lietuvių mokyklai, 2004, N. Baublio vitražai Vytautas Didysis ir Kęstutis Trakų salos pilyje, 2016, J. Uzdilaitės, g. 1968, vitražai Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčiai, 2018) ir sienų tapybos kūrinių (A. Banytės freska Klaipėdos Marijos Dangaus Karalienės bažnyčioje, 1996, N. Vilutytės freska‑sgrafitas Kryžiaus kelias Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčioje, 1998). Modernizmą plėtojo keramikai A. Ličkutė, G. J. Degutytė‑Švažienė, L. Šulgaitė, N. Blaževičiūtė, J. Adomonis, A. Jonuškaitė‑Šaltenienė, K. Karkaitė‑Mazūrienė, J. Laurušaitė, T. J. Daunora, g. 1965). Puoselėta ir postmodernizmo stilistika, derinti kičo, masinės ir elitinės kultūros įvaizdžiai (D. Laučkaitė‑Jakimavičienė, R. Jakimavičius, H. Jatkevičius, g. 1968, A. Gedminas, g. 1969, S. Dirsė, g. 1972), ironija, žaidybinis pradas (J. Kvašytė, M. Jonutis, N. Marčėnaitė), kartais – bjaurumo, natūralizmo estetika (Svajonė ir Paulius Stanikai, O. Grigaitė). 21 a. keramikai būdinga savistaba, naratyvas (E. Einikytė‑Narkevičienė, M. Pirštelienė, g. 1969, A. Šemberaitė, g. 1972), ironiškas požiūris į aplinką, žaidybinės tendencijos (R. Lukošiūnas, g. 1958, Ž. Labanauskas, g. 1977, D. Ragauskaitė, g. 1985, K. Paulauskaitė‑Ramonaitienė, V. Kurklietis, g. 1975), figūratyvumas (A. Janušonis, A. Janulaitis), tarpdalykiškumas (A. Keturakienė, R. Sederevičius, g. 1968, R. Justaitė‑Gecevičienė, g. 1970), instaliacinis kūrybos pobūdis (O. Grigaitė, R. Dovydėnas, g. 1975), rečiau – minimalistinės tendencijos (R. Šipalytė, g. 1973, M. Ramonaitis, g. 1987).
10 dešimtmečio pradžioje perėmę Vakarų Europos tekstilės patirtį, naudodami tradicines ir neįprastas medžiagas, tekstilininkai formavo konceptualų plokščią arba trimatį kūrinį (P. E. Pukytė, L. Oržekauskienė, L. Jonikė, V. Gelūnienė, E. G. Bogdanienė, Ž. Ridulytė, g. 1958, L. Švaikauskienė, g. 1967, I. Likšaitė, g. 1972, S. Inčirauskaitė‑Kriaunevičienė, grupės Baltos kandys narės: R. Leonavičiūtė, g. 1972, K. Kunčinaitė, g. 1975, A. Jurgelionytė‑Varnė, M. Lebednykaitė, L. Pavilonytė‑Ežerskienė, J. Vosyliūtė, visos g. 1976). Greta tradicinio gobeleno (D. Kvietkevičiūtė, R. A. Jasudytė, Z. Kalpokovaitė‑Vogėlienė, S. Giedrimienė, F. Jakubauskas) įsisavinami nauji atlikimo būdai: skaitmeninės technologijos, žakardinis audimas kompiuterinėmis staklėmis (M. Žaltauskaitė‑Grašienė), naujos medžiagos ir autoriniai atlikimo būdai (J. Šarapova, g. 1965, J. Petruškevičienė, J. Šmidtienė, g. 1966, A. Bartkevičiūtė‑Weigel, V. Kirvelienė, R. Vinckevičiūtė‑Kazlauskienė, B. Gediminaitė, g. 1978, J. Kazakevičiūtė, g. 1974, D. Brogienė), kūriniai papildomi vaizdo filmais, įgauna instaliacinį pobūdį (V. Laužonytė, L. Pavilonytė‑Ežerskienė, A. Jurgelionytė‑Varnė). Raiškos lauką praplečia kitų sričių menininkų kuriamas tekstilės menas (A. Erminas, L. Katinas, E. Ridikaitė, A. Tornau). Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje 2014–15 veikė tekstilės retrospektyva Absoliuti tekstilė.
Plėtota modernistinė, konceptualioji juvelyrika, kurioje atsisakyta papuošalo brangumo ir meniškumo, pabrėžti socialiniai dirbinio dėvėjimo aspektai (I. Diržienė, g. 1966, S. Krivičienė, g. 1965, E. Ludavičius, B. Zdramytė‑Sietinšienė, g. 1974). 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje originalių papuošalų sukūrė J. Balčiūnas ir V. Vidugirytė, Ž. Bautrėnas, R. Burneika (1955–2002), M. Dominaitė‑Gurevičienė, A. Gurevičius, F. Daukantas, V. Matulionis, A. Mikutis, K. Simanonis, B. Stulgaitė, A. Šepkus, Ą. L. Vaitukaitis (1952–2015), S. Virpilaitis, V. Zaturskis (1942–2013) ir kiti. 21 a. plėtojama smulkioji metalo plastika (R. Inčirauskas, B. Stulgaitė, E. Ludavičius, N. Erminas, Š. Vaitkutė, g. 1979), emalio menas (R. Jurkūnaitė‑Bruožienė, 1978–2017, V. Pukštaitė‑Bružė, g. 1978). Naujos 21 a. juvelyrikos tendencijos atsiskleidžia E. Čėjauskaitės‑Gintalės (g. 1978), J. Erminaitės‑Šimkuvienės (g. 1980), N. Ermino papuošaluose ir metalo plastikoje, M. Puipaitės, B. Staškausko (abu g. 1987) kūryboje.
Kurti tradiciniai ir konceptualūs odos (E. K. Jovaiša, R. Dūda, E. Boči, D. M. Šaulauskaitė, Z. Kreivytė, D. Mertingaitė‑Gajauskienė, L. Grabauskienė, A. Petroškienė, R. Mielė, R. Toliušytė) dirbiniai, objektai (V. Giniotytė, g. 1956). Odos meno raidai svarbios nuo 1997 rengiamos knygrišystės parodos. Šiuolaikinė lietuvių knygrišystė įvairuoja nuo tradicinių, pagarbą amatui demonstruojančių įrišimų iki konceptualių kūrinių.
Atkūrus nepriklausomybę meninį stiklą kūrė kelių kartų atstovai (G. Didžiūnaitytė, A. Žilys, D. Ramelis, g. 1949, R. Kriukas, V. Gutauskas, V. Venclovas, g. 1962, A. Daugėla, g. 1963, J. E. Kaubrys, g. 1967, R. Mulevičiūtė, g. 1972, A. Rimkevičius, g. 1960). 21 a. stiklo dirbinių plėtotę lemia individuali menininkų raiška, siekis paversti stiklą šiuolaikine medija (R. Kriukas, A. Rimkevičius, S. Grabliauskaitė, g. 1962, J. E. Kaubrys, g. 1967, R. Mulevičiūtė, V. Anskaitienė, g. 1961, J. Pociūtė, g. 1981, L. Labanauskas, g. 1971, D. Truskaitė, E. Markūnas, V. Dailidėnas, g. 1979, ir kiti).
Tarpdisciplininis, medijų menas
1998 įkurta Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, kurios nariai neapsiribojo viena meno rūšimi, pasitelkė įvairias šiuolaikinio meno priemones, rengė socialines akcijas (Nomeda ir Gediminas Urbonai). Fotografija, videomenas, instaliacija tapo neatsiejama šiuolaikinių dailininkų kūrybos dalimi (D. Liškevičius, E. Rakauskaitė, D. Narkevičius, G. Makarevičius, V. Tarasovas, D. Žiūra, A. Kviliūnas, Svajonė ir Paulius Stanikai, L. Stasiulytė). Fotografijoje ir videomene aktualizuotos opios socialinės, asmenybės ir visuomenės santykių, viešųjų ir privačių erdvių ribų, autoriaus identiteto problemos (G. Zinkevičius, K. Inčiūraitė, g. 1974, M. Dirsytė, g. 1989, P. Gilytė, g. 1972, ir kiti).
Parodos
Lietuvių dailininkai pradėjo dalyvauti tarptautinėse šiuolaikinio meno bienalėse Ravennoje (Italija; nuo 1992), San Paule (San Paulo bienalė), Raumoje (Suomija; abiejose nuo 1994), Venecijoje (nuo 1999; 2019 Linos Lapelytės, V. Grainytės ir R. Barzdžiukaitės opera-performansas Saulė ir jūra (Marina) pelnė pagrindinį Venecijos bienalės apdovanojimą – Auksinį liūtą), Pekine (nuo 2003), Kvangdžu (Pietų Korėja, nuo 2005), tarptautinėje stiklo bienalėje Kanadzavoje (Japonija; nuo 1990), tekstilės bienalėje Pittsburghe (Jungtinės Amerikos Valstijos; nuo 1995), smulkiosios skulptūros trienalėje Murska Sobotoje (Slovėnija; nuo 1995), grafikos trienalėje Kanagavoje (Japonija; nuo 1999) ir kitur. Tradicija tapo lietuvių dalyvavimas Rygos skulptūros kvadrienalėje, Talino grafikos ir taikomosios dailės trienalėse, Krokuvos grafikos trienalėje, Lodzės tekstilės trienalėje, tarptautinėje parodoje Configura Erfurte (iki 1991 buvusių socialistinių šalių taikomosios dailės kvadrienalė), Rygos tekstilės trienalėje (nuo 2004).
Lietuvoje rengiamos tarptautinės parodos: Vilniaus tapybos trienalė (nuo 1969), Baltijos tarptautinė meno trienalė (nuo 1979; išsiplėtojo iš Pabaltijo jaunųjų dailininkų parodos Jaunystė), dailininko knygos trienalė (nuo 1991 Lietuvos, nuo 1997 tarptautinė), Panevėžio keramikos simpoziumas (nuo 1983 Lietuvos, nuo 1989 tarptautinis), Vilniaus tekstilės miniatiūrų bienalė (nuo 1992), Kauno tekstilės meno bienalė (nuo 1997), tarptautinė Baltijos šalių stiklo bienalė Vitrum Balticum (nuo 2000), tarptautinė emalio bienalė Vilniuje (nuo 2005), Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda Pavasaris Kaune (2007), tarptautinė šiuolaikinio metalo meno bienalė METALOfonas (nuo 2012), tarptautinė grafikos meno bienalė Kaune (nuo 2015) ir kitos.
Atkūrus nepriklausomybę nemažai išeivių dailininkų padovanojo savo kūrinius Lietuvos muziejams. 1993 Vilniuje surengta kolektyvinė paroda Sugrįžimas, 2000 – grupinė išeivių dailininkų paroda (iš Lietuvai dovanoto Čiurlionio galerijos Čikagoje rinkinio). 1990–99 Lietuvos nacionalinis dailės muziejus surengė 30 individualių išeivijos dailininkų parodų. Nuo 1992 išeivijos dailininkų parodas rengia Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. 1992–99 Vilniuje eksponuoti V. Kašubos, 1992–98 Klaipėdoje – P. Domšaičio kūriniai. 1996 Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengta paroda Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas‑pokštas. Įsteigti Fluxus kabinetai Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (1997), Kauno paveikslų galerijoje (2000). Nuo 2000 Zarasų krašto muziejuje eksponuojami M. Šileikio paveikslai. 2005 Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje surengta paroda Elena Gaputytė. Instaliacijos, 2006 – paroda Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Dėstytojai ir mokiniai, 2011 – paroda Dovanos nepriklausomai Lietuvai, 2011 M. Žilinsko dailės galerijoje – paroda Lietuviai Paryžiuje, 2018 Vilniaus rotušėje – Pasaulio Lietuva: kūrybos horizontai. Išeivijos parodas rengia 2013 atidarytas Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – V. Kasiulio dailės muziejus (paroda Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje, 2017), litvakų kūrybą pristato 1989 Vilniuje atkurtas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (paroda Lietuva litvakų kūryboje, 2018). Kai kurie dailininkai (K. Žoromskis, K. Varnelis, A. Tamošaitis, P. Lapė, V. K. Jonynas, J. Bagdonas, V. Ignas, kiti) grįžo gyventi į Lietuvą, dovanojo sukauptas dailės kolekcijas. Savo dailės rinkinius Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanojo menotyrininkė G. Kazokienė (Australija), įvairiems Lietuvos muziejams – meno mecenatė B. Vasaris, kūrybos rinkinius Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui dovanoja dailininkų palikuonys (2010 padovanotas V. Kasiulio, 2011 – N. Arbitblato kūrinių rinkinys), šiam muziejui kūrinių dovanojo V. Kašuba, E. Marčiulionienė, M. B. Stankūnienė, P. Gailius ir kiti. Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje sukaupta apie 150 išeivijos dailininkų 8000 kūrinių kolekcija (2010 duomenimis). 2016 S. Bakas padovanojo savo kūrinių rinkinį Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui. 1996 atidaryta V. K. Jonyno galerija Druskininkuose, 1999 – A. Mončio muziejus Palangoje, 1998 – K. Varnelio namai Vilniuje, 2001 – J. Monkutės‑Marks galerija‑muziejus Kėdainiuose, 2001 – P. Domšaičio galerija Klaipėdoje, 2003 – Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerija Židinys Vilniuje, 2007 – J. Meko vizualiųjų menų centras Vilniuje, 2014 – B. Kleizaitės‑Vasaris menų galerija Marijampolėje, 2017 – S. Bako muziejus kaip Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys, Druskininkuose atnaujinamas Ž. Lipšico memorialinis muziejus. 2010 įsteigta viešoji įmonė Lietuvos išeivijos dailės fondas, sisteminantis lietuvių išeivių dailę ir siekiantis ją grąžinti į Lietuvą. Po nepriklausomybės atkūrimo į Jungtines Amerikos Valstijas ir Vakarų Europą laikinai arba nuolat gyventi išvažiavo dalis lietuvių menininkų. Paryžiuje kuria (ar kūrė) S. ir P. Stanikai, tapytoja ir skulptorė R. Jusionytė (g. 1978), Varšuvoje – jau anksčiau iš Lietuvos išvykęs S. Eidrigevičius, Niujorke – R. Bartkus, Ž. Kempinas, V. Jankūnas, tapytojas ir fotografas A. Naujokaitis (1961–2012), tapytoja I. Martinaitytė‑Mediodia (g. 1968), juvelyrai A. Šepkus, Ž. Bautrėnas, J. Balčiūnas, V. Vidugirytė, P. Lantuchas (g. 1946), K. Valaitis (g. 1963), Vokietijoje – tekstilininkės I. Likšaitė, A. Bartkevičiūtė‑Weigel, Latvijoje – juvelyras S. Kreivaitis (g. 1958), Estijoje – juvelyras A. Šaulys (g. 1966).
2972
L: Šiuolaikinės lietuvių dailės horizontai Vilnius 1992; A. Andriuškevičius Lietuvių dailė: 1975–1995 Vilnius 1997; J. Adomonis Keramikos menas Vilnius 1998; 72 lietuvių dailininkai – apie dailę / sud. A. Andriuškevičius Vilnius 1998; 100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų / sud. R. Jurėnaitė Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Intymios erdvės, vieši gyvenimai: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje / sud. A. Tereškinas Vilnius 2002; A. Mačiulis Dailė architektūroje Vilnius 2003; Lytys, medijos, masinė kultūra / sud. A. Žukauskaitė, V. Aleksejūnaitė Vilnius 2005; Pažymėtos teritorijos / sud. R. Goštautienė, L. Jablonskienė Vilnius 2005; A. Andriuškevičius Lietuvių dailė:1996–2005 Vilnius 2006; E. Grigoravičienė Vaizdinis posūkis: vaizdai, žodžiai, kūnai, žvilgsniai Vilnius 2011; Lietuvos tapyba 1960–2013 / sud. R. Jurėnaitė Vilnius 2014; Absoliuti tekstilė. Nuo ištakų iki XXI amžiaus / sud. E. G. Bogdanienė Vilnius 2016; V. Liutkus Penketas. Tapybos anatomija Vilnius 2016; G. Jankevičiūtė Lietuvos grafika 1918–1940 = The graphic arts in Lithuania 1918–1940 Vilnius 2018; E. Grigoravičienė Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė Vilnius 2018; Lietuvos grafika nuo 1960 metų / sud. E. Grigoravičienė Vilnius 2018; Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų / sud. A. Narušytė Vilnius 2022; Pokalbiai apie Lietuvos šiuolaikinį meną / sud. A. Vaičiulytė Vilnius 2022.