Lietuvõs dailtyros pradmenys susiję su Vilniaus universitetu, kuriame nuo pat įkūrimo dėstyta architektūros istorija. Nuosekliau dailėtyros pradėta mokyti 18 a. pabaigoje Vilniaus meno mokykloje (Vilniaus universiteto Architektūros, įkurta 1793, Tapybos, įkurta 1797, Skulptūros, įkurta 1803, ir Raižybos, įkurta 1805, katedros, kurios propagavo šviečiamąsias idėjas). Dėstytojai L. Gucevičius, K. Podčašinskis, J. Saundersas, P. Smuglevičius, M. Šulcas paskaitose supažindindavo su meno istorija; J. Saundersas dėstė visuotinės architektūros ir dailės istorijos kursą. Mokykloje puoselėtoje estetikoje susipynė klasicizmo, romantizmo ir besiklostančio realizmo bruožai. 1832 su Vilniaus universitetu uždarius ir Vilniaus meno mokyklą, neliko dailę ir estetinę kultūrą ugdančios institucijos, bet mokykloje skleistos idėjos ir toliau buvo plėtojamos. Dailės mokyta Vilniaus bajorų institute veikiančioje K. Rusecko studijoje (1834–60), privačioje Vilniaus tapybos akademijoje (1856–63), V. Dmachausko, K. Ripinskio ir kitų dailininkų dirbtuvėse; čia buvo supažindinama ir su dailės istorija. Susidomėjimą meno istorija didino ir 19 a. antrame ketvirtyje plintantis romantizmas, kylanti patriotizmo banga. 19 a. pirmaisiais dešimtmečiais periodikoje skelbti straipsniai apie architektūros paminklus, Vilniaus meno mokyklos katedrų veiklą, rengiamas mokinių parodas, uždarius universitetą – prisiminimai apie katedrų vedėjus ir profesorius, auklėtinius, jų kūrybą. Išleista L. A. Jucevičiaus, A. H. Kirkoro, J. I. Kraszewskio, V. Sirokomlės kraštotyrinės ir etnografinės studijos. S. Daukantas veikale Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (išspausdinta 1845) aprašė liaudies architektūrą ir meninę kūrybą. 19 a. antroje pusėje Lenkijoje išleistose Z. Glogerio, J. Kołaczkowskio, E. Rastawieckio enciklopedijose pateikta informacijos apie Lietuvos architektūros, dailės paminklus ir čia dirbusius dailininkus. 19 a. Krokuvoje prie Lenkijos mokslų ir menų akademijos įsteigta Lenkijos meno istorijos tyrimo komisija savo tyrinėjimuose siekė aprėpti ir Lietuvos paminklus. Rusijos geografų draugija (įkurta 1845) Vilniuje įsteigė Šiaurės vakarų skyrių, kuris rengė etnografines ekspedicijas po Lietuvą ir rinko žinias apie liaudies verslus, architektūrą, drabužius, kita. Draugijos narys E. Volteris per 1882–87 ekspedicijas po Vitebsko ir Vilniaus gubernijas, Mažąją Lietuvą ir Žemaitiją surinktą medžiagą skelbė draugijos ataskaitose, knygose, straipsniuose. Imperatoriškosios rusų technikų draugijos Vilniaus skyrius (įsteigtas 1897) leido tęstinį leidinį Imperatoriškosios rusų technikų draugijos Vilniaus skyriaus užrašai (Zapiski Vilenskogo otdelenija Imperatorskogo russkogo techničeskogo obščestva 1900–06), kuriame skelbė straipsnius apie tradicinius kaimų ir miestelių amatus. 1906 Krokuvoje išleista kultūrologo M. E. Brenšteino knyga Žemaičių kryžiai ir koplytėlės (Krzyże i kapliczki żmudzkie). 20 a. pradžios Lietuvos dailėtyra susijusi su Lietuvių dailės draugijos ir Lietuvių mokslo draugijos veikla, daugiausia su Lietuvių dailės draugijos rengtomis lietuvių dailės parodomis. Periodikoje (Vilniaus žinios, Lietuvos žinios, Viltis, kita) rašytojai (L. Gira, S. Kymantaitė‑Čiurlionienė, G. Petkevičaitė‑Bitė, Vydūnas, Žemaitė) ir dailininkai (M. K. Čiurlionis, A. Jaroševičius, P. Rimša, A. Varnas, A. Žmuidzinavičius) spausdino parodų recenzijas, straipsnius apie draugijų veiklą ir kultūros aktualijas. Jų rašiniuose yra profesionaliosios dailės kritikos pradmenų, nagrinėjami svarbūs dailės raidos klausimai (tautinio stiliaus, dailės funkcionavimo visuomenėje, tradicijų perimamumo, meninės formos, tautodailės išsaugojimo ir kiti). A. Jaroševičius ir T. Daugirdas pabrėžė taikomosios dailės plėtojimo ir tautodailės tęstinumo būtinybę. Gilesnė meninių kūrybos klausimų analizė išryškėjo P. Galaunės, J. Vienožinskio, A. Varno kritikos straipsniuose. Konservatyviai dailės procesus vertino kai kurie dvasininkai (daugiausia A. Jakštas). Lietuvių dailės draugijos pastangomis išleistas A. Jaroševičiaus pieštų kryžių albumas Lietuvių kryžiai (1912) su J. Basanavičiaus įvadu. Etninės kultūros puoselėjimu rūpinosi ir Lietuvių dailės, Lietuvių mokslo draugija, Vilniaus draugija naminei pramonei ir liaudies dailei remti (įkurta 1914).
Lietuvos dailėtyra 1918–1940
Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvos dailėtyra įgijo savarankiškos mokslo srities statusą. 1921 Kaune įsteigus Čiurlionio galeriją (atidaryta 1925), P. Galaunės iniciatyva pradėta nuosekliai rinkti ir sisteminti tautodailės eksponatus. Atsirado profesionalių, Vakarų Europoje studijavusių dailėtyrininkų ir dailės problemas nagrinėjančių entuziastų (daugiausia dailininkų). Vien tik dailėtyroje specializavosi P. Galaunė, H. Kairiūkštytė‑Jacinienė, I. Šlapelis, M. Vorobjovas. Dinamiški meno procesai skatino estetinių koncepcijų įvairovę. Dažniausiai kelti dailės esmės ir paskirties, jos metodų, kūrybiškumo, nacionalinio savitumo klausimai. Reikšmingų veikalų apie lietuvių dailę paskelbė A. Rūkštelė (Lietuvių tautodailė 1929), H. Kairiūkštytė‑Jacinienė (Pažaislio vienuolynas ir jo meninės vertenybės 1930), P. Galaunė (Lietuvių liaudies menas 1930, Lietuvių liaudies skulptūros problemos 1932, Pirmųjų Lietuvos litografijų bruožai, Mūsų knygos kultūrėjimas, abu 1933), M. Vorobjovas (Vilniaus menas 1940), J. Grinius (Vilniaus meno paminklai 1940). Visuotinės meno istorijos veikalų parašė K. Jasėnas (Visuotinė meno istorija 3 tomai 1923–38), I. Šlapelis (Meno istorijos metmenys 1930), J. Baltrušaitis (Visuotinė meno istorija 2 tomai 1934–39). M. K. Čiurlionio kūrybą tyrinėjo P. Galaunė, M. Vorobjovas (M. K. Čiurlionis: lietuvių tapytojas ir muzikas / M. K. Čiurlionis: der litausche Maler und Musiker 1938). Tautodailę populiarino Žemės ūkio rūmų leidinių serija Sodžiaus menas (sudarė A. Tamošaitis, 8 tomai 1931–39). Straipsnių dailės raidos klausimais parašė V. Bičiūnas, M. Dobužinskis, J. Grinius, A. Tamošaitis, A. Valeška, V. Vizgirda, M. Vorobjovas ir kiti. Analizuota Vakarų ir Lietuvos dailės raida, tautiškumo ir modernumo santykis lietuvių dailėje, supažindinta su parodomis, žymesnių dailininkų kūryba. Vilniuje dailėtyrą plėtojo Lietuvių mokslo draugija, architektūrą ir dailę tyrinėjo P. Bohdziewiczius, J. Kłosas, E. Łopacińskis, S. Lorentzas, M. Morelowskis, P. Śledziewskis ir kiti. Estetika ir meno istorija dėstyta Kauno meno mokykloje ir Vytauto Didžiojo universitete. J. Baltrušaitis, P. Galaunė, J. Grinius, V. Mykolaitis‑Putinas, V. Sezemanas, B. Sruoga, I. Šlapelis paskaitose formavo akademinio jaunimo estetines pažiūras.
Lietuvos dailėtyra 1940–1990
SSRS okupacijos laikotarpiu (1940–41) Lietuvos dailėtyroje atsispindėjo pasikeitusio gyvenimo aktualijos. Periodikoje skelbtuose straipsniuose daugiausia rašyta apie meno liaudiškumo ir partiškumo principus, kūrinio realistinę formą, meninės veiklos sąsajas su žmonių estetiniu auklėjimu. Vokietijos okupacijos metų (1941–44) negausi meninė kūryba, tapusi opozicija okupacijos ir germanizacijos politikai, atspindėta karo laikotarpio spaudoje (Naujoji Lietuva, Ateitis, Kūryba). Dailės parodas lydėjo išsamios P. Galaunės, V. K. Jonyno, J. Keliuočio, J. Vienožinskio ir kitų recenzijos. Daugiausia plėtota dailės kritika. SSRS vėl okupavus Lietuvą iš lietuvių dailėtyros reikalauta ideologizuotų marksistinės estetikos principų taikymo. Iškeltas meno liaudiškumas, jo klasinio turinio ir partiškumo aspektas. Iki 1951 dailėtyrininkai buvo rengiami Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto Muzeologijos (nuo 1949 Archeologijos ir etnografijos) katedroje. Dailėtyrininkais 6 dešimtmetyje tapo dailininkai A. Dūda, P. Gudynas, V. Uloza, dailės straipsnius rašė dailininkai K. Bogdanas, V. Jurkūnas, J. Kuzminskis, V. Mackevičius, J. Mackonis, E. Pranckūnas, A. Savickas. 1959 dailės istorijos ir teorijos specialistus pradėjo rengti Lietuvos dailės institutas. 5–6 dešimtmečio sandūroje dailės kritikos straipsniuose vyravo formalizmo kritika, nacionalinės dailės palikimas skirstytas į realistinį demokratinį ir formalistinį reakcinį, kritiškai vertinta M. K. Čiurlionio kūryba. Nuo 6 dešimtmečio vidurio dailėtyros mintis pradėjo laisvėti, plėtėsi tyrinėjimai, reikšti įvairesni požiūriai, dalykiškiau buvo apibūdinamas meninis procesas, aptariami ir dailės teorijos klausimai. Pradėta reabilituoti M. K. Čiurlionio kūryba. Sovietinėje dailėtyroje pradėjus pabrėžti kūrybos individualumą, atsisakant standartizuotos realizmo sampratos teigiami poslinkiai atsispindėjo ir lietuvių dailėtyroje. Vis dažniau rašyta apie nacionalinį savitumą, tradicijos tęstinumą (A. Gudaičio, V. Mackevičiaus, V. Ulozos straipsniai). Pradėta rengti Lietuvių liaudies meno albumų serija (išleista 1956–70). Išleista J. Kairiūkštytės‑Jacinienės ir J. Baršausko monografija Pažaislis, J. Jurginio Lietuvos meno istorijos bruožai (abi 1960). 1963 Mokslų akademijos Istorijos institute įsteigtas Menotyros sektorius. 1964 Lietuvos dailininkų sąjungoje įkurta Menotyros sekcija. Pagausėjo dailėtyrininkų, dailės leidinių, straipsnių apie meną mokslinėje (leidinių serija Iš lietuvių kultūros istorijos, ėjo 1958–89, tęstinis leidinys Menotyra, nuo 1967) ir specialiojoje (tęstinis leidinys Dailė, nuo 1960; leidinių serija Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai, nuo 1969) spaudoje, įvairių dailės šakų albumų serijų (Lietuvių grafika 1960–85, Skulptūra 1961–74, Tapyba 1966–87, Taikomoji dekoratyvinė dailė 1965–80). Aktyvesnę mokslinę tiriamąją veiklą plėtojo Lietuvos muziejai, rengtos grupinės ir individualios parodos, leisti jų katalogai. Moksliniuose leidiniuose ir straipsnių rinkiniuose buvo paskelbtos reikšmingos T. Adomonio, K. Čerbulėno, V. Drėmos, P. Galaunės, K. Galaunienės, H. Kairiūkštytės‑Jacinienės, G. Jasiulienės, A. Mikėnaitės, S. Pinkaus, P. Svičiulienės, V. Ulozos, Z. Žemaitytės studijos. Monografijų apie dailininkus arba kai kurių dailės šakų plėtotę parašė T. Adomonis (Vincas Grybas 1959, Jonas Mikėnas 1969), S. Budrys (Juozas Zikaras 1960, Robertas Antinis, Lietuvių vitražas, abi 1968, Bronius Pundzius 1969), S. Červonaja (Lietuvių dailės ryšiai 1977), V. Drėma (Pranciškus Smuglevičius 1973), A. Gedminas (Antanas Kučas 1971), P. Gudynas (Vytautas Mackevičius 1971), L. Jasiulis (Vytautas Jurkūnas 1966, rusų kalba, 1969 lietuvių kalba), V. Kisarauskas (Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918 1984), I. Korsakaitė (Jonas Kuzminskis 1964, rusų kalba, Gyvybinga grafikos tradicija 1970, Arūnas Tarabilda 1971, Albina Makūnaitė 1972, rusų kalba, Antanas Gudaitis. Piešiniai 1973), I. Kostkevičiūtė (Vincas Svirskis 1966, Jonas Švažas 1985), J. Mackonis (Lietuvos scenografija 1968), M. Matušakaitė (Portretas XVI–XVIII a. Lietuvoje 1984), A. Savickas (Peizažas lietuvių tapyboje 1965), L. Šepetys (Daiktų grožis 1965, Modernizmo metmenys 1967, papildytas leidimas 1982, Žmogus. Menas. Aplinka 1978), M. N. Tumėnienė (Vincentas Gečas 1977, Stasys Ušinskas 1978, Petras Kalpokas 1983), J. Umbrasas (Lietuvių dailininkų organizacijos 1900–1940, su E. Kunčiuviene, 1980, Juozas Mikėnas, su N. Murelyte, 1983, rusų kalba), G. L. Vaitkūnas (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1975, vokiečių kalba, Stasys Krasauskas 1983), A. Valiuškevičiūtė (Kauno meno mokykla 1970), Z. Žemaitytė (Domicelė Tarabildienė 1973, Paulius Galaunė 1988; vadovas 300 kultūros paminklų 1980, rusų kalba 1984) ir kiti. Čiurlionistiką plėtojo J. Bruveris, V. Landsbergis, J. Umbrasas.
9 dešimtmetis išsiskyrė dailėtyros akademiniais leidiniais, kurie sudarė prielaidas tolesniems Lietuvos dailės istorijos tyrinėjimams. Išleista XX a. lietuvių dailės istorija (3 tomai 1982–90), T. Adomonio ir K. Čerbulėno Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija (tomas 1 1987), Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas (tomas 1 1988). 20 a. pirmos pusės lietuvių tapybos raidą probleminiu požiūriu nagrinėjo J. Umbrasas (Lietuvių tapybos raida 1900–1940: srovės ir tendencijos 1987). 20 a. antros pusės tekstilės raida apibendrinta knygoje Lietuvos gobelenas (1983, sudarė D. Rekertaitė‑Načiulienė). Menotyrininkų straipsniai skelbti leidiniuose Dailėtyra (knyga 1 1981, knyga 2 1987) ir Menotyra. Prie dailėtyros plėtros prisidėjo muziejininkai S. Bernotienė, V. Čiurlionytė‑Karužienė, P. Juodelis, A. Mikėnaitė, A. Stravinskienė, V. Žilėnas ir kiti, istorikai ir archeologai R. Rimantienė, J. Jurginis, R. Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Tautavičius ir kiti. Dailės populiarinimo ir kritikos srityje aktyviai reiškėsi J. Adomonis, A. Aleksandravičiūtė, A. Andriuškevičius, L. Cieškaitė, K. Čerbulėnas, R. Jurėnaitė, G. Kliaugienė, I. Korsakaitė, I. Kostkevičiūtė, N. Lukšionytė‑Tolvaišienė (vėliau N. Lukšionytė), G. M. Martinaitienė, L. M. Petrusevičiūtė, S. Pinkus, E. Pranckūnas, V. Rimkus, M. N. Tumėnienė, V. Uloza, A. Uždavinys, Z. Žemaitytė ir kiti. Dailės kritikos straipsnių ir studijų parašė dailininkai K. Abramavičius, K. Bogdanas, V. Daujotas, F. Daukantas, S. Jusionis, V. Kisarauskas, J. Kuzminskis, J. Mackonis, B. Motuza, A. Savickas, L. Tuleikis, I. Žemaitytė‑Geniušienė ir kiti. Dailę populiarino rašytojo T. Sakalausko knygos apie žymius lietuvių dailininkus ir kultūros veikėjus. SSRS okupacijos metais dailėtyros tyrinėjimų kryptis ir pobūdį sunkino sovietinė cenzūra, profesinės literatūros stygius, tiesioginių kontaktų su Vakarų šalimis ribojimas, bet tuo metu pradėti ir fundamentalūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei naujųjų ir naujausiųjų laikų dailės tyrinėjimai.
Lietuvos dailėtyra po nepriklausomybės atkūrimo
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susidarė palankios sąlygos nacionalinei dailei plėtoti ir dailėtyrininkų profesinei kvalifikacijai kelti. Vilniuje 1990 iš Istorijos instituto Menotyros sektoriaus suformuotas Kultūros ir meno institutas (veikė iki 2002; nuo 2002 04 reorganizavus jį ir Filosofijos ir sociologijos institutą – Kultūros, filosofijos ir meno institutas, nuo 2010 – Lietuvos kultūros tyrimų institutas), 1994 įkurtas Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros institutas. Šiuolaikinės dailės sklaidą skatino Soroso šiuolaikinio meno centras Vilniuje (veikė 1992–2000; iki 2008 Lietuvos dailės muziejaus Šiuolaikinės dailės informacijos centras, dabar Lietuvos dailės muziejaus Nacionalinės dailės galerijos Informacijos centras). Renkantis tyrinėjimų objektą ir metodologiją siekiama aprėpti sovietmečiu dėl ideologinių apribojimų nepakankamai ištirtas sritis (bažnytinę dailę, Vakarų dailės ir moderniosios lietuvių dailės sąsajas) ir laikotarpius (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, 19 a., 20 a. 3–4 dešimtmetį).
10 dešimtmetyje išleista reikšmingų dailės registravimo ir sisteminimo spragas užpildančių dailės istorijos leidinių: Kultūros paminklų enciklopedija (2 tomai 1996–98), Lietuvos sakralinės dailės katalogas (tomas 1 knygos 1–5 1996–2003; nuo knygos 4 – Lietuvos sakralinė dailė; tomas 2 knyga 1 2011), T. Adomonio ir N. Adomonytės Lietuvos dailės ir architektūros istorija (tomas 2 1997), Krikščioniškosios ikonografijos žodynas (sudarė D. Ramonienė, 1997), Dailės žodynas (1999). Istorinės lietuvių dailės tyrinėjimams svarbi I. Vaišvilaitės monografija Baroko pradžia Lietuvoje (1995); joje suformuota savita baroko kilmės Lietuvoje koncepcija. Pradėta skelbti šaltinius, rengti dailininkų biografijų akademinį žodyną (Lietuvos dailininkų žodynas tomas 1 2005, tomas 2 2012, tomas 3 2013).
Dailėtyrininkų monografijos pasižymi naujomis interpretacijomis, neskelbtais faktais, iki tol netaikyta dailėtyros metodologija. Monografijų apie žymius dailininkus paskelbė R. Janonienė, I. Korsakaitė, I. Kostkevičiūtė, V. Liutkus, N. Lukšionytė‑Tolvaišienė, D. Ramonienė, M. N. Tumėnienė, Z. Žemaitytė ir kiti. M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėjimus papildė R. Andriušytė‑Žukienė (M. K. Čiurlionis. Tarp simbolizmo ir modernizmo 2004). Tyrinėjama dailėtyros idėjų ir metodų istorija (A. Aleksandravičiūtė, A. Andrijauskas, G. Bačauskaitė, Ž. Gaižutytė, G. Jankevičiūtė, E. Stankevičius, S. Trilupaitytė, O. Žukauskienė ir kiti). 21 a. pradžioje intensyviai plėtojama komparatyvistinė dailėtyra ir Rytų kraštų dailės studijos (A. Andrijauskas, I. Diemantaitė, V. Jaskūnas, A. Niunkaitė‑Račiūnienė, S. Makselienė ir kiti).
Iki tol Lietuvos dailėtyrai nebūdingu sociokultūriniu kontekstu ir nauja problematikos plėtote pasižymi L. Laučkaitės, G. Jankevičiūtės ir J. Mulevičiūtės monografijos apie 20 a. pirmos pusės dailės gyvenimą. Išleista J. Adomonio, J. Galkaus, I. Kuizinienės, A. Mačiulio leidiniai, skirti tam tikrų dailės šakų (keramikos, plakato, tekstilės, dekoratyvinės dailės) problematikai. Vertingų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės tyrinėjimų paskelbė D. Klajumienė, J. Liškevičienė, G. M. Martinaitienė, M. Paknys, T. Račiūnaitė, L. Šinkūnaitė, B. R. Vitkauskienė. Didelį postūmį istorinės dailės tyrinėjimams suteikė išleisti anksčiau parašyti V. Drėmos veikalai ir M. Matušakaitės knygos apie senąją skulptūrą, portretus, aprangą, bažnytinę įrangą.
Anksčiau fragmentiškai analizuotas išeivijos meninės kūrybos palikimas nagrinėjamas kolektyvinėje monografijoje Išeivijos dailė: Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo (2003). Tautodailės tyrinėjimus plėtoja D. Bernotaitė‑Beliauskienė, T. Jurkuvienė, M. Kuodienė, V. Rimkus, V. Tumėnas ir kiti. Dailėtyrą populiarina ir kitų šalių žymių meno istorikų (J. Baltrušaičio, E. H. J. Gombricho, A. Grabario, R. Krautheimerio, T. Munro, E. Panofsky, O. Pächto, H. Reado, H. Wölfflino) veikalų lietuviški vertimai. Išleista O. Žukauskienės monografija Meno formų metamorfozės: komparatyvistinė Focillono ir Baltrušaičio menotyra (2006).
Dailės muziejuose surengta nemažai parodų, išleista mokslinių katalogų (sudarytojai – L. Bialopetravičienė, V. Gasiūnas, N. Nevčesauskienė, O. Mažeikienė, R. Rutkauskienė, D. Skromanienė, A. Tamonytė, D. Tarandaitė, R. Urbonienė, kiti), nuo 1996 leidžiamas LDM metraštis. Parodõs Krikščionybė Lietuvos mene (1999–2003) proga surengta mokslinė konferencija, išleisti bažnytinės dailės (tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, auksakalystės) moksliniai katalogai praplėtė bažnytinio meno tyrinėjimus. Svarbios A. Andriuškevičiaus knygos Lietuvių dailė: 1975–1995 (1997), Lietuvių dailė: 1996–2005 (2006), G. Kliaugienės Straipsniai (1999). Moksliniai straipsniai skelbiami žurnale Menotyra, Vilniaus dailės akademijos serijoje Vilniaus dailės akademijos darbai (nuo 1994), Vytauto Didžiojo universiteto mokslo darbų serijoje Darbai ir dienos, žurnale Logos, dailę populiarinančios publikacijos – 1997 atnaujintame žurnale Dailė, nuo 2001 serijos Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai leidiniuose, kultūros savaitraščiuose, periodikoje. Reikšmingų konceptualių parodų surengė A. Andriuškevičius, R. Andriušytė‑Žukienė, L. Bialopetravičienė, V. Gelūnienė, R. Jurėnaitė, L. Jablonskienė, G. Jankevičiūtė, R. Janonienė, E. Komkaitė, L. Kreivytė, R. Kogelytė‑Simanaitienė, K. Kuizinas, L. Laučkaitė, V. Liutkus, E. Lubytė, J. Mulevičiūtė, R. Pileckaitė, R. Rutkauskienė, J. Širkaitė, S. Trilupaitytė, J. Valatkevičius ir kiti. Dėl intensyvių mokslinių tyrimų ir dailės populiarinimo dailėtyra išaugo į humanitaristikos sritį, kurios plati problematika teikia medžiagos gretutinių lituanistikos sričių plėtrai.
Dailėtyrininkų rengimas Lietuvoje
Dailėtyrininkai rengiami Vilniaus dailės akademijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1993 Lietuvoje veikia Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA, centras Paryžiuje) Lietuvos sekcija, 1995 įsteigta Lietuvos dailės istorikų draugija.
L: P. Galaunė Dailės ir kultūros baruose Vilnius 1970; Justinas Vienožinskis: Straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai / sud. I. Kostkevičiūtė Vilnius; XX a. lietuvių dailės istorija 3 t. Vilnius 1982–90; Meno kritika /sud. Ž. Jackūnas Vilnius 1986; Vilniaus architektūros mokykla XVIII–XX a. Vilnius 1993; V. Milius Mokslo draugijos ir lietuvių etnografija: XIX a. antroji pusė–XX a. pirmoji pusė Vilnius 1993; Vilniaus meno mokykla ir jos tradicijos / sud. J. Malinowski, M. Woźniak, R. Janonienė Torunė–Vilnius 1996; Lietuvių dailėtyrinė knyga 1990–2000 / sud. J. Kudarauskienė Vilnius 2000; Lietuvos dailės istorikų draugija. Bibliografija 1995–2004 / sud. A. Giniūnienė, D. Vasiliūnienė Vilnius 2004; Lietuvos dailės istorikų draugijos biuletenis Vilnius 2006.
2972
A. Jaroševičiaus albumo Lietuvių kryžiai (1912) antraštinis lapas
po 1990 išleisti dailėtyros veikalai
-Lietuvos dailėtyra