Lietuvõs dárbo federãcija, 1934–42 Lietuvos krikščionių darbininkų sąjunga, LKDS, Dárbo federãcija, katalikiška profesinė sąjunga ir politinė organizacija.
1919 įkūrė Lietuvos krikščionių demokratų partija, stengdamasi centralizuoti darbininkų katalikiškų organizacijų veiklą. Darbo federacija vadovavosi Lietuvos krikščionių demokratų partijos programa. Skleidė tarp darbininkų tautiškumą ir katalikišką pasaulėžiūrą, propagavo įvairių visuomenės sluoksnių bendradarbiavimo idėją. Organizacijai galėjo priklausyti tik lietuviai darbininkai (1922–32 kaip federacijos skyrius veikė šv. Juozapo draugija lenkiškai kalbantiems darbininkams). 1919–26 aktyviai dalyvavo Seimo ir savivaldybių rinkimų kampanijose bei veikloje (1920–26 Seime priklausė valdančiajam krikščionių demokratų blokui); socialinių ir demokratinių teisių pažadais siekė darbininkų paramos per rinkimus. Rūpinosi darbininkų socialine globa ir savišalpa (turėjo savišalpos kasų, poilsio namų). Po Gruodžio septynioliktosios perversmo kartais kritikuodavo Vyriausybę, kad ši menkai rūpinasi darbininkų reikalais, bet į opoziciją tautininkams neperėjo. Net 1927 04 tautininkams išstūmus iš Vyriausybės krikščionis demokratus, Darbo federacijos vadovybė protesto nepareiškė. 1932 03 įvykusiame suvažiavime buvo paskelbta, kad organizacija susiaurina veiklą – atsisako politinių reikalavimų, ateityje rūpinsis tik kultūros reikalais. Darbo federacija pradėjo irti, todėl 1934 persitvarkė į Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungą. 1940 organizacija turėjo daugiau kaip 8000 narių, 60 skyrių, 15 jaunųjų darbininkų grandžių, 18 skaityklų, 12 taupomųjų savišalpos kasų, 8 sporto aikšteles, 18 sporto komandų. Leido laikraštį Darbininkas (1919–40).
Pirmininkai: P. V. Raulinaitis, P. Radzevičius, K. Ambrozaitis, P. Dovydaitis. Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungos pirmininkas 1934–40 – P. Dovydaitis.
1940 SSRS okupavus Lietuvą veikė nelegaliai. 1942 sugrąžintas Darbo federacijos pavadinimas. Nuo 1943 įėjo į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą. Nuo 1944 veikė emigracijoje. 1948 susikūrus vadinamajam Lietuvos darbo federacijos centro komitetui suskilo, Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete nuo 1952 jai atstovavo atsiskyrusi organizacijos dalis.
1991 12 Darbo federacija atkurta nepriklausomoje Lietuvoje (kaip 1919–40 veikusios organizacijos tradicijas tęsianti krikščioniška profesinė sąjunga). 1995 susivienijo su Profesinių sąjungų bendrija, 1997 – su Lietuvos regioninių profesinių sąjungų susivienijimu. Nuo 1996 Pasaulio darbo konfederacijos, nuo 2002 – Europos profesinių sąjungų konfederacijos, nuo 2006 – Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos narė. Nuo 1998 leido periodinį leidinį LDF Valdybos žinios. 2001 įkurtas Lietuvos darbo federacijos Švietimo centras, 2003 – Jaunimo organizacija.
2024 veikė Lietuvos darbo federacijos Panevėžio, Vilniaus, Utenos ir Kauno apskričių skyriai, ji jungė 4 šakinius susivienijimus, turėjo Jaunimo organizaciją, Švietimo centrą ir moterų komitetą.
Pirmininkai: L. Radzevičius, K. Kuzminskas, V. Puskepalis, E. Šniutienė, S. Andriulis, J. Soms.
2271
-federantai
713