Lietuvõs Didžióji Kunigaikštỹstė po Liùblino ùnijos (1569–1795)
Liublino unija (aliejus, 1869, dailininkas Janas Matejko, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1569 Liublino unija buvo sudaryta federacinė (konfederacinė) valstybė, oficialiai vadinama Lenkijos ir Lietuvos Valstybe arba Abiejų Tautų Respublika (ATR). Ją valdė bendras valdovas – renkamas Lenkijos karalius, turintis Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulą, ir bendras Seimas. Unija savarankiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybės organizacijos nepanaikino: išliko LDK teritorija (per Liublino seimą Lenkijos didikai ir valdovas Žygimantas Senasis, siekdami priversti LDK sudaryti uniją, atėmė iš jos Palenkės, Kijevo, Podolės (Braclavo) ir Voluinės vaivadijas, t. y. daugiau kaip 1/3 teritorijos), administracija, iždas, mokesčiai, kariuomenė, teismai ir teisė. Liublino unija buvo kompromisas tarp Lenkijos siekių inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį ir LDK pastangų, įgijus Lenkijos paramą per karą su Rusija bei įtvirtinus lygias LDK ir Lenkijos bajorų teises valdyti valstybę, išlaikyti LDK savarankiškumą.
Teritorinė administracinė sandara
1569 (po Liublino unijos) LDK teritorija buvo apie 297 000 km2. LDK siena su Prūsijos kunigaikštyste ir Kuršo kunigaikštyste nepakito. LDK ir Lenkijos sieną pakoregavo Palenkės ir Ukrainos atplėšimas. Ji tapo federacinės valstybės vidaus siena ir iki 1795 išlaikė visus valstybinės sienos požymius. LDK teritorija buvo suskirstyta į 9 vaivadijas: Vilniaus (Ašmenos, Breslaujos, Lydos, Ukmergės ir Vilniaus apskritys), Trakų (Gardino, Kauno, Upytės ir Trakų apskritys), Naugarduko (Naugarduko, Slanimo ir Valkavisko apskritys), Brastos (Brastos ir Pinsko apskritys), Minsko (Minsko Mozyriaus ir Rečycos apskritys), Mstislavlio, Polocko ir Vitebsko (Oršos ir Vitebsko apskritys). Žemaitija (formaliai suskirstyta į 29 mažąsias apskritis, arba valsčius) išsaugojo išskirtinio teritorinio administracinio vieneto – seniūnijos – statusą, kuris atitiko vaivadijos rangą.
1569 Livonijos vaivadija tapo Lenkijos ir LDK bendra valda (1561–69 valdė LDK), Kuršo kunigaikštystė – bendra vasale (1561–69 siuzerenas buvo LDK). Kuršo kunigaikštystės dalis – Piltenės sritis – buvo tiesiogiai pavaldi LDK. 1611 LDK atgavo Smolensko vaivadiją (per 1512–22 LDK ir Rusijos karą buvo užėmusi Rusija). 1667 ATR ir Rusijos Andrusovo paliaubų sutartimi Smolensko vaivadija su Starodubo apskritimi atiteko Rusijai ir liko jai 1686 sudarius Amžinosios taikos sutartį. Iki ATR I padalijimo (1772, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimai) LDK siena su Rusija iš esmės nesikeitė.
Per ATR I padalijimą LDK neteko Mstislavlio vaivadijos, dalies Minsko, Polocko ir Vitebsko vaivadijų (žemėlapis). Po 1772 LDK sudarė 7 vaivadijos – Lietuvos Brastos, Minsko, Naugarduko, Polocko, Trakų, Vilniaus ir Smolensko (egzuliantų) ir dvi kunigaikštystės – Livonijos (egzuliantų) ir Žemaitijos. Vaivadijos buvo suskirstytos į 22 apskritis. 1764 Žemaitijos kunigaikštystė buvo suskirstyta į 2 teismų reparticijas, arba apskritis, – Raseinių ir Telšių. 1775 Telšių reparticija pakeista į Šiaulių, į Šiaulius iš Telšių perkelti pilies bei žemės teismai. 1790 atkurta Vitebsko vaivadija. 1791 LDK, kaip ir Didžioji bei Mažoji Lenkija, buvo suskirstyta į 10 vaivadijų ir 34 apskritis. LDK sudarė Vilniaus, Trakų, Smolensko (egzuliantų seimelio vieta – Alytus), Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Lietuvos Brastos, Minsko vaivadijos ir Žemaitijos bei Livonijos (egzuliantų) kunigaikštystės. Sudarytos 8 naujos apskritys: Užnerio (išskirta iš Ašmenos apskrities), Eišiškių (išskirta iš Lydos apskrities), Merkinės (išskirta iš Trakų apskrities), Prienų (dalis Kauno apskrities), Telšių (dalis Raseinių ir Šiaulių reparticijų), Slucko (išskirta iš Naugarduko apskrities), Kobrino (išskirta iš Lietuvos Brastos apskrities) ir Užupinio Pinsko (išskirta iš Pinsko apskrities).
Lenkijos ir Lietuvos Valstybės padalijimai
Per ATR II padalijimą (1793) Rusija užgrobė LDK žemes į rytus nuo linijos Druja–Pinskas (po I padalijimo LDK likusias Polocko bei Vitebsko vaivadijų dalis; Minsko vaivadiją, Lietuvos Brastos, Vilniaus bei Naugarduko vaivadijų rytinė dalis), t. y. maždaug pusę LDK teritorijos. 1793 LDK teritorija buvo suskirstyta į 8 vaivadijas: Vilniaus (Ašmenos, Lydos ir Vilniaus žemės / apskritys), Trakų (Kauno, Upytės ir Trakų žemės / apskritys), Žemaitijos (Raseinių, Šiaulių ir Telšių žemės / apskritys), Naugarduko (Naugarduko, Slanimo ir Stvolovo žemės / apskritys), Merkinės (Eišiškių, Merkinės ir Prienų žemės / apskritys), Lietuvos Brastos (Beresko, Lietuvos Brastos ir Kobrino žemės / apskritys), Breslaujos (Anykščių, Breslaujos ir Ukmergės žemės / apskritys), Gardino (Gardino, Sokolo, dabar Sokółka, ir Valkavisko žemės / apskritys). 1795 per ATR III padalijimą Rusija užgrobė LDK teritoriją iki Nemuno, Prūsija – Užnemunę.
Bajorų politinė tauta, jų teisės ir lygybė
Po Liublino unijos LDK bajorų luome esminių etninių pakitimų neįvyko, ją sudarė lietuviai ir gudų (kilusių iš dalies rutėnų) kilmės bajorai, tik jų liko mažiau. Praradus Palenkę sumažėjo lenkų, iš Livonijos atsikėlė vokiečių.
1588 Lietuvos Statuto antraštinis lapas (Vilniaus universiteto biblioteka)
Etnokonfesinius bajorų ryšius pamažu stelbė ryšiai apskrityje, bajorų savivaldos organizacijoje, su kuria bajoras buvo susijęs kaip žemvaldys ir karo prievolininkas. Nyko sritiniai luomo skirtumai, visiškai susiformavo LDK bajorų tauta. Gudai (baltarusiai), dėl savo interesų persiėmę LDK valstybės idėja, politiškai virto lietuviais. LDK bajorų politinės tautos atskirumas nuo Lenkijos bajorijos rėmėsi instituciniais ir tam tikrais subjektyviais savimonės komponentais: lietuvių bajorų kilmės iš romėnų legenda, didžiųjų valdovų, ypač Vytauto, garbinimo tradicija bei sava teisės sistema, įtvirtinta Trečiojo Lietuvos Statuto (1588). Įstatymais garantuota visų LDK bajorų teisinė lygybė (žemės nuosavybės neliečiamybė, asmens laisvės, politinė teisė rinkti valdovą ir Seimą, liberum veto teisė) buvo dar didesnė fikcija nei Lenkijoje. Bajorų luomo viduje reiškėsi ryški diferenciacija ir socialiniai prieštaravimai.
LDK ponų teisinis išskirtinumas buvo panaikintas dar Liublino unijos išvakarėse, bet jie išlaikė visuomenines ir valstybines pozicijas. Formaliai smulkus bajoras ir didikas turėjo lygias teises, bet didikas galėjo remtis turtu, visuomenine įtaka, valdžia ir jėga. LDK bajorija neišugdė savarankiško politinio judėjimo ir tapo didikų kreipiama jėga. Valstybės likimą lėmė kelios įtakingiausios didikų šeimos, kurių valdžia rėmėsi išplėtotu klientelinės sistemos tinklu (klientelizmas). Šis tinklas pamažu išsiplėtė už LDK ribų. Pradėjo formuotis abiejų valstybės dalių – Lenkijos ir LDK – didikų bei bajorijos abipusiai priklausomybės ryšiai. Ilgainiui įsitvirtino didikų oligarchija. Iki 17 a. vidurio LDK vyravo Radvilos, 17 a. antroje pusėje – Pacai ir Sapiegos. 17–18 a. sandūroje, palaužus Sapiegų hegemoniją, neiškilo giminė, kuri sutelktų LDK valdžią ir ją reprezentuotų.
Radvilų Nesvyžiaus pilis (16–18 a.)
18 a. viduryje LDK, kaip ir Lenkijoje, pradėjo įsigalėti visoje ATR šalininkų turinčios dvi didikų grupuotės – Potockių vadovaujami respublikonai, siekiantys išlaikyti senąsias bajorų laisves ir teises (LDK šiai grupuotei priklausė Radvilos, Višnioveckiai, Sapiegos), bei Familija, kurios vadai buvo broliai Čartoriskiai (Lietuvos kancleris Frydrikas Mykolas Čartoriskis ir Rusios vaivada Lenkijoje A. K. Čartoriskis), siekiantys reformuoti valstybę. Šiai grupuotei priklausė etmonas M. J. Masalskis su sūnumi Vilniaus vyskupu I. J. Masalskiu.
16–18 a. viešasis bajorų gyvenimas telkėsi teritoriniame administraciniame vienete – apskrityje (Lietuvos apskritys). Ji tapo svarbiausia bajorijos valstybinio organizavimo ir savivaldos institucija. Apskričių seimeliuose, į kuriuos privalėjo rinktis visi bajorai, buvo nagrinėjami valstybės bei apskrities reikalai: Seimo darbotvarkė, rengiamos instrukcijos renkamiems Seimo atstovams, per kuriuos apskrities bajorai įsitraukdavo ne tik į tam tikros socialinės, etninės, konfesinės ar teritorinės dalies, bet ir į visos valstybės, viso luomo politinį gyvenimą. Apskričių seimeliuose buvo renkami apskričių bajorų pareigūnai, svarstomi mokesčių rinkimo, vadinamųjų apskričių karinių dalinių ir kiti reikalai. 17 a. bajorijai vis labiau vengiant visuotinio šaukimo karo tarnybos ir stengiantis atsipirkti mokesčiais, buvo steigiama apskrities iždas, kuris rūpinosi kareivių samda. Galiojant liberum veto teisei užtekdavo turėti vienos apskrities atstovų balsus, kad Seime būtų galima sutrukdyti priimti bet kurį svarstomą įstatymą. Priešseiminiai seimeliai tapdavo didikų vadovaujamų politinių grupuočių interesų susidūrimo vieta ir žlugdė valstybės valdymą.
Valstybės valdymas
Pagal Liublino unijos nuostatas ATR valdovas, tituluojamas Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, turėjo būti renkamas bendro Lenkijos ir LDK Seimo. Valdovas buvo valstybės suverenumo reiškėjas, aukščiausioji vykdomoji valdžia. Valdovo galia pradėjo silpnėti po Žygimanto Augusto (nepaliko įpėdinių) mirties 1572, kai baigėsi Gediminaičių dinastija ir valdovą ėmė rinkti Seimas. Nuo 1573 valdovai sudarydavo su bajorais Pacta conventa – valstybės valdymo sutartį, kurioje buvo nustatyti valdovo įsipareigojimai ir valdžios apimtis; Pacta conventa pastovioji dalis, sauganti ATR santvarką ir bajorų teises, vadinta Henriko artikulais. 1573–75 ATR valdovu buvo Henrikas Valua, 1576–86 – Steponas Batoras. Valdovo valdžia labai susilpnėjo valdant Vazų dinastijai – Zigmantui Vazai (Zigmantas III; 1587–1632, dinastijos pradininkas), jo sūnums Vladislovui Vazai (Vladislovas IV Vaza; 1632–48) ir Jonui Kazimierui (Jonas II Kazimieras; 1648–68).
Augusto III, Lenkijos karaliaus, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Saksonijos kurfiursto, Pacta conventa antraštinis lapas (išspausdinta 1736 Leipcige; Jogailos universiteto biblioteka)
Valdovas neteko teisės leisti įstatymus. Be Seimo pritarimo jis negalėjo įsigyti dvarų (nuo 1631), išvykti į užsienį (nuo 1641), vesti. Valdovo svarbiausios teisės buvo skirti iki gyvos galvos valstybės pareigūnus, seniūnijų valdytojus (seniūnus), vadovauti užsienio politikai ir valstybės finansams (kontroliuojant Seimui), skelbti nurodymus miestams ir valstybiniams valstiečiams. Valdovas šaukė Seimą, teikė garbės titulus, dalijo ordinus. Valstybėje įsitvirtinant didikų oligarchijai į kovą dėl sosto kišdavosi užsienio valstybės, kurios rėmėsi didikų grupuotėmis. 1669 valdovu buvo išrinktas Austrijos Habsburgų remiamas Mykolas Kaributas Višnioveckis (1669–73), 1674 – Prancūzijos remiamas Jonas Sobieskis (Jonas III; 1674–96). Jam valdant sustiprėjo ATR politinė decentralizacija, centrinė valdžia degradavo. Bajorų anarchija tapo didikų valdžios įtvirtinimo ir jų tarpusavio kovos įrankiu. 1697 valdovu buvo išrinktas Austrijos ir Rusijos remiamas Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Augustas I (Augustas II; 1697–1706 ir 1709–33). Jo laikais dėl valdovo, didikų ir bajorų nesugebėjimo derinti politinius siekius ir užsienio valstybių kvietimosi spręsti vidaus reikalus smuko ATR tarptautinis autoritetas, ji virto kaimynų prižiūrima valstybe, ėmė prarasti suverenumo požymius. 1734–63 ATR valdė Augusto II sūnus Augustas III, iškeltas į sostą ir jame įtvirtintas Austrijos ir Rusijos kariuomenių. Augusto III valdymo metais sutriko įstatymų leidyba – iš 14 seimų iširo 13.
Abiejų Tautų Respublikos Senato vaizdas (iš Trečiojo Lietuvos Statuto 1619 leidimo)
Po unijos sudarymo veikė bendras ATR Seimas, kurį sudarė valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai (bajorų deputatai). Senatas ir Atstovų rūmai buvo bajorų institucijos, kiti luomai į Seimą nebuvo įleisti, išskyrus katalikų vyskupus Senate. Senate posėdžiavo Lenkijos ir LDK vaivados bei ministrai: didieji ir rūmų maršalai, didieji ir lauko etmonai (nuo 1768), kancleriai, vicekancleriai, didieji ir rūmų (nuo 1775) iždininkai bei kaštelionai. LDK atstovai Senate nesudarė atskiro vieneto ir pagal savo rangą buvo išblaškyti tarp Lenkijos senatorių. Vyravo Lenkijos atstovai: 16 a. antroje pusėje iš 140 senatorių LDK atstovų buvo 27, 17 a. antroje pusėje iš 146 senatorių – 28, Stanislovo Augusto Poniatovskio valdymo laikotarpiu iš 153 senatorių – 34. 1697 Elekciniame seime priimtas Lietuvos ir Lenkijos teisių sulyginimo aktas, kuriuo buvo sumažintos LDK ministrų – didžiojo etmono ir iždininko – galios (jos sulygintos su Lenkijos ministrų įgaliojimais), esminių pokyčių nusistovėjusiems LDK ir Lenkijos santykiams neturėjo.
Į Seimo Atstovų rūmus buvo renkama po du bajorus nuo kiekvienos apskrities (nuo 1764 Žemaitijoje į Seimą renkami trys, nuo 1776 – šeši atstovai). 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje Lenkijos atstovų Seime buvo apie 130, LDK – 48. Po ATR I padalijimo dėl atplėštų teritorijų sumažėjus atstovų skaičiui iš 177 Seimo narių LDK atstovavo 50. 1791 buvo nustatyta po 68 atstovus nuo Didžiosios Lenkijos, Mažosios Lenkijos ir LDK. Seimas vyko Lenkijoje, tik 1653 – Lietuvos Brastoje.
1673 Seime nutarta, kad kas trečias Seimas, kuriam pirmininkauja LDK atstovas, posėdžiaus Gardine; taip formaliai buvo sulaužyta Liublino unijos nuostata dėl Seimo posėdžiavimo vietos. Seime įstatymai buvo priimami vienbalsiai, apskričių seimelių instrukcijų laikymasis ir liberum veto trukdė priimti įstatymus, paralyžiavo jo darbą. Iš 1573–1763 susirinkusių 137 ATR seimų iširo 53.
LDK atstovai seimuose laikėsi sutartinai ir vieningai, saugodami LDK interesus. Pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino unijos, ypač valdant Steponui Batorui, LDK laisvinosi iš Lenkijos pirmavimo unijoje gniaužtų, greta bajorų suvažiavimų tarpuvaldžiu buvo įteisinti unijos panaikinti, bet valdovo šaukiami LDK faktiškieji seimai, konvokacijos (arba LDK generaliniai suvažiavimai). LDK apskričių atstovai ir senatoriai rinkdavosi į priešseiminius suvažiavimus, kuriuose būdavo svarstomi aktualūs LDK, nors Seimo darbotvarkėje ir nenumatyti, reikalai, aptariama LDK laikysena; tai stiprino LDK poziciją bendrame Seime. LDK atstovų suvažiavimai buvo teisėta institucija, sankcionuota 1588 Trečiojo Lietuvos Statuto. 16 a.–17 a. pirmame ketvirtyje šie suvažiavimai buvo reguliarūs, vėliau juos pakeitė atskiri LDK seimo narių posėdžiai Seime (vadinamosios LDK provincinės Seimo sesijos), vykę visą ATR gyvavimo laiką. LDK provincinėse Seimo sesijose būdavo rengiami įstatymai, derinami atstovų veiksmai. Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza, siekdami pasinaudoti LDK ir Lenkijos nesutarimais, 1577–1624 konvokacijas šaukė bent 20 kartų. Per 17–18 a. sandūros vidaus kovas ir vėliau 18 a. konvokacijas iš dalies pakeitė LDK generalinės konfederacijos. Atskiri priešseiminiai suvažiavimai, atskirų LDK ir Lenkijai įstatymų priėmimas Seime, atskiri Seimo atstovų posėdžiai leido išlaikyti ATR Seimo dualizmą.
16 a. pabaigoje–18 a. (iki 1792) LDK, kaip ir Lenkijos, apskrityse nuolatos veikė trijų tipų bajorų luominiai teismai: žemės teismas (civilinėms byloms), Pilies teismas (baudžiamosioms byloms) ir pakamario teismas (žemės nuosavybės byloms). 1587–1768 bekaralmečiu, kai valdovo vardu veikiančių apskrities teismų veikla būdavo sustabdoma, laikinai veikė kaptūriniai teismai. Iki 1581 aukščiausiąja apeliacine teismo instancija buvo Didžiojo kunigaikščio teismas. 1581 vietoj jo įkurtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Šio teismo teisėjai buvo renkami apskričių seimeliuose. Karališkųjų žemių (seniūnijų ir ekonomijų) gyventojų bylas nagrinėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų asesorių teismas. Privačių dvarų valstiečius teisė jų savininkai. Teismai vadovavosi Trečiuoju Lietuvos Statutu.
Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo bylų sprendimo tvarka, surinkta iš seimų konstitucijų, LDK ir Lenkijos Karūnos teisių sulyginimo akto ir LDK Statuto (išspausdinta Vilniuje 1699; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
1764 valdovu išrinktas Rusijos remiamas Familijos kandidatas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–95) ėmėsi reformų: siekė panaikinti liberum veto finansų klausimais, keisti Seimo darbo tvarką, didinti kariuomenę, stiprinti valdžios aparatą. Įkurtos Lenkijos ir LDK Iždo komisija ir Karo komisija.
Pastangos stiprinti valstybę kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą, prisidengdamos disidentų (protestantų ir stačiatikių) teisių gynimu jos kišosi į ATR vidaus reikalus ir siekė užkirsti kelią reformoms. 1767 buvo sudarytos prieš reformas nukreiptos Vilniaus konfederacija ir Radomo konfederacija. 1768 Varšuvos konfederacinis seimas disidentams suteikė politines teises, ATR santvarkos garante buvo pripažinta Rusija. ATR pateko į valstybės suverenitetą ribojančią priklausomybę nuo Rusijos. 1768–72 pralaimėjus prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus kovojančiai Baro konfederacijai, ATR buvo pirmą kartą pasidalyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos. 1773–75 ATR Seimas buvo priverstas pripažinti teritorijų atidavimą.
I padalijimas nesustabdė pastangų reformuoti valstybę. 1775 Seimas įkūrė Nuolatinę tarybą – pirmąją bendrą vykdomosios valdžios aukščiausiąją instituciją (LDK turėjo 1/3 narių). Jos departamentai – užsienio, policijos, karo, teisingumo, iždo – gavo teisę kontroliuoti savo srities vykdomosios valdžios veiklą. Nuolatinės tarybos veiklos laikotarpiu buvo modernizuota ir padidinta kariuomenė, sudrausminta vykdomoji valdžia, bandoma pertvarkyti teisinę sistemą. Merkantilistinės ūkio ir finansų reformos (įvesta bendra svorio ir tūrių sistema, pertvarkyti mokesčiai, sudarytos palankios tarptautinės prekybos sutartys ir kita) pagyvino ATR ekonominį gyvenimą. Nuolatinės tarybos įkūrimas buvo tik mėginimas daliniais pertvarkymais modernizuoti ATR santvarką. 1788–92 Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas pradėjo esminius pertvarkymus: priėmė nutarimą išvesti iš ATR teritorijos Rusijos kariuomenę, padidinti savo kariuomenę, panaikinti Nuolatinę tarybą, apmokestino bajorų (10 %) ir bažnyčių (20 %) valdas, įkūrė apskričių savivaldos vykdomąsias institucijas, išplėtė miestų teises (miestiečiai gavo asmens neliečiamybės teisę iki teismo sprendimo, teisę įgyti žemės ir būti išrinktiems į Seimą su patariamojo balso teise, dirbti valstybės aparate, teismuose ir kita). 1791–92 savivaldos teisę gavo 74 LDK miestai.
Ketverių metų seimas priima Gegužės trečiosios konstituciją (aliejus, 1806, dailininkas K. Wojniakowskis, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1791 05 03 Seimas priėmė Gegužės trečiosios konstituciją, kuri tautos valią skelbė valdžios šaltiniu; įtvirtino valdžių padalijimą į įstatymų leidžiamąją (dvejų rūmų seimas), vykdomąją (ministrų taryba, vadinama teisių sargyba) ir teisminę. ATR tapo konstitucine monarchija. Patvirtintas 1791 04 18 priimtas miestų įstatymas; garantuota valstybinės valdžios globa valstiečiams. Gegužės trečiosios konstitucija buvo priimta pažangiosios Lenkijos ir LDK bajorijos pastangomis, pasiekus politinį kompromisą, reformų šalininkams susivienijus prieš konservatyviąją bajoriją. Suvokdami valstybės stiprinimo Rusijos agresijos akivaizdoje svarbą LDK ir Lenkijos reformatoriai sutiko su abipusėmis nuolaidomis. LDK atstovų siekiai užkirsti kelią valstybės unitarizavimui buvo įgyvendinti 1791 10 20 Seimui priėmus Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Šis dokumentas įteisino modifikuotą dualistinę ATR, kurioje bendrose valstybės institucijose LDK buvo atstovaujama ne santykiu 1:2, bet 1:1.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje konstitucija buvo sutikta palankiau nei Lenkijoje. Visi 1792 02 susirinkę LDK seimeliai vieningai jai pritarė. LDK visuomenės teigiamą požiūrį į reformas rodo greiti naujovių įgyvendinimo tempai: iki 1792 03 buvo sėkmingai sukurtos ir veikė visos naujos valstybinės administracijos, teismų, seimelių institucijos. LDK bajorija, Lietuvai turint sieną su Rusija, stipriau jautė iš jos kylantį pavojų, aiškiau nei Lenkijos bajorai suvokė būtinybę stiprinti valstybę. Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 susikūrė Targowicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. Targowicos konfederatų ir LDK generalinės konfederacijos vidaus ir užsienio politika nepadėjo išsaugoti valstybės teritorinio vientisumo. 1793 Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį. 1793 Gardine posėdžiavęs ATR Seimas patvirtino pagrindines bajorų teises, nutarė sumažinti kariuomenę, bet paliko galioti kai kuriuos Ketverių metų seimo nutarimus (dėl miestiečių teisių ir kita); jie nebuvo įgyvendinti. 1794 03 Krokuvoje prasidėjo T. A. B. Kosciuškos vadovaujamas sukilimas, kurį Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės nuslopino (1794 sukilimas). 1795 buvo įvykdytas ATR III padalijimas. ATR (ir LDK) kaip valstybė nustojo gyvavusi.
1794 sukilimo pradžia – T. Kosciuškos priesaika Krokuvos turgaus aikštėje (aliejus, 1797, dailininkas P. Smuglevičius, Poznanės nacionalinis muziejus)
Užsienio politika
Liublino unija nustatė bendrą ATR užsienio politiką, bet LDK politinis savarankiškumas ryškėjo ir užsienio politikoje; Lenkija ir LDK turėjo savo interesų. Lenkija labiau rūpinosi santykiais su Osmanų imperija ir Šventąja Romos imperija, LDK – su Rusija ir Švedija. Viena šalis kitai šaliai užsienio politikos klausimais padėdavo tik už tam tikras nuolaidas. Delegacijos į užsienį būdavo siunčiamos mišrios (iš Lenkijos ir LDK atstovų), pirmininkaudavo ir skaičiumi persvarą turėdavo ta šalis, su kurios kaimynais buvo deramasi.
Neretai LDK politikai savarankiškai (nederindami veiksmų su Lenkija) derėdavosi su užsienio valstybėmis, sudarydavo sutartis ar paliaubas (1655 Kėdainių sutartimi dalis LDK didikų ir bajorų nutraukė uniją su Lenkija ir sudarė su Švedija). LDK didikai ir politikai savarankiškai susirašinėjo su užsienio valdovais, siųsdavo savus ir priimdavo jų pasiuntinius. ATR santykius su Rusija daugiausia tvarkė LDK pareigūnai, dokumentus antspauduodavo LDK kancleriai, o sutartis saugodavo LDK archyve. Vis dėlto unijos sudarymas padėjo LDK išspręsti kai kuriuos jai svarbius užsienio politikos klausimus. 1582 Lenkija ir LDK sėkmingai baigė Livonijos karą su Rusija (Zapolskij Jamo paliaubos). 1600–29 ATR karas su Švedija buvo nesėkmingas (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karas; prarasta beveik visa Livonija).
švedai puola Biržų pilį 1704 (raižinys, Švedijos karo archyvas Stokholme)
Chotino mūšis (1621; aliejus, 1867, dailininkas J. Brandtas, Varšuvos nacionalinis muziejus)
1621 Lenkija ir LDK kartu kariavo su Osmanų imperija (Chotino mūšis), 1633–34 gynė Smolenską. 1648–54 LDK kariuomenė padėjo Lenkijai malšinti Ukrainos kazokų sukilimą, gynė LDK nuo kazokų įsiveržimų. Per 1654–67 karą su Rusija (Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karas) ir 1655–60 karą su Švedija (pirmasis Šiaurės karas, Olyvos taika) LDK buvo Rusijos ir Švedijos kariuomenių užimta ir nuniokota. ATR (ir LDK) pavyko apginti nepriklausomybę, bet valstybės tarptautinis autoritetas ir įtaka smuko. Per 1700–21 Šiaurės karą LDK vėl okupavo ir nuniokojo Švedijos ir Rusijos kariuomenės. ATR tapo gretimų valstybių prižiūrima valstybe. LDK nuosekliai, nepriklausomai nuo valdovų ir Lenkijos, vengė karų prie savo sienų, siekė su kaimynais palaikyti taiką.
LDK užsienio politikai įtaką darė bajorų, susiejusių savo gyvenimą su žeme, pacifizmas. Po 17 a. viduryje ir 18 a. pradžioje pralaimėtų karų ėmė plisti nuostatos, kad silpna valstybė nepavojinga ir niekas jos nepuls. Tokia bajorų pozicija trukdė vykdyti aktyvią užsienio politiką.
per karą su Rusija 1655–61 nusiaubti Valdovų rūmai Vilniuje (tušas, 1785, dailininkas P. Smuglevičius, Lietuvos dailės muziejus)
Gyventojai ir jų socialinė sudėtis
1569 LDK gyveno 4 mln. gyventojų (vidutinis tankis – apie 13,4 žmonių/km²), 17 a. viduryje – apie 4,5 mln. gyventojų (vidutinis tankis – 15,3 žmonių/km²). 17 a. viduryje–18 a. pradžioje dėl karų, nederliaus, bado, epidemijų LDK patyrė dvi demografines krizes. 17 a. viduryje ji neteko apie 48 %, 18 a. pradžioje – 35 % gyventojų. 18 a. antroje pusėje LDK gyventojų daugėjo sparčiau nei Vakarų Europoje, prieaugis sudarė 13–16 %. 18 a. pabaigoje LDK gyventojų tankis viršijo 1650 metų lygį. 1790 per pirmąjį gyventojų surašymą LDK gyveno apie 3,6 mln. gyventojų. Demografinės krizės neturėjo didelės įtakos gyventojų socialiniam pasiskirstymui – nuo bado daugiau kentėjo valstiečiai ir miestiečiai, nuo karo veiksmų – bajorai ir miestiečiai. LDK visą laiką gyveno labai daug bajorų – apie 5–6 % (lietuvių žemėse – 10–11 %, gudų – apie 3–3,5 %). Iki 17 a. vidurio krizės miestuose gyveno apie 15 % gyventojų, po karo – tik 12 %. Gyventojų didžiausią dalį sudarė valstiečiai (apie 75–80 %).
Lietuvos valstietis (J.-P. Norblin’o piešinys iš knygos Zbiór rozmaitych stroiów polskich / Costumes polonais, išleista 1817 Paryžiuje, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Ūkio plėtra
16 a. antroje pusėje tęsėsi ūkio pakilimas. Valstybinėse žemėse buvo baigta Valakų reforma, kuri pajamas padidino iki 4 kartų. Stambūs ir vidutiniai žemvaldžiai stengėsi savo valdose didinti gamybą, plėtė palivarkus. Didelė grūdų ir miško medžiagos paklausa Vakarų Europoje skatino plėtoti prekinę gamybą ir kirsti miškus. Bajorams laisvai disponuojant žeme didėjo apyvarta. Beveik visur bajorą karį keitė bajoras ūkininkas, kuris rūpinosi gamyba savo ūkyje ir gaminių pardavimu, ieškojo papildomų pajamų, bet nenoriai ėjo į visuotinį šaukimą ar mokėjo mokesčius karo reikalams. Susiklostė stambios žemėvaldos sistema, kuriai apsaugoti 1586 įvestos ordinacijos.
Kauno panorama (vario raižinys, 17 a. pirma pusė, dailininkas T. Makowskis, Lietuvos dailės muziejus)
16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje miestai ir miesteliai plėtėsi, susidarė jų tinklas. Miestai turėjo savivaldą, buvo amatų, administraciniai, kultūros ir švietimo centrai. Prekių iš LDK paklausa ir pinigų apyvarta buvo tokia didelė, kad miestai atlaikė bajorų prekybinę konkurenciją, jų tinklas darėsi tankesnis, daugėjo savavaldžių miestų. Vilnius buvo didžiausias prekybos kelių centras, į kurį prekes sausuma pirkliai veždavo iš Rytų ir Vakarų Europos, Kaunas – svarbiausias prekybos Nemuno baseino vandens keliais centras. LDK rytinėje dalyje didėjo Mogiliavo reikšmė. Svarbus buvo Dauguvos vandens kelias į Rygą.
Antrąja baudžiavos laida vadinamos palivarkinės baudžiavinės sistemos ir bajorų ekonominės hegemonijos reiškiniai – valstiečių įbaudžiavinimas ir atodirbinės rentos (lažo) vyravimas (išskyrus Žemaitiją) – mažino valstiečių perkamąją galią. Bajorų prekybinės privilegijos sunkino miestų padėtį, siaurino vidaus rinką. 17 a. 3 dešimtmetyje Vakarų Europoje ėmė mažėti grūdų ir miško medžiagos paklausa, smuko pinigų vertė. 17 a. vidurio politinė ir demografinė krizė paskatino iš dalies atsisakyti palivarkų, vėl ėmusi vyrauti piniginė renta gaivino vidaus rinką. Šios ūkininkavimo krypties nepakeitė ir Šiaurės karo (1700–21) sukelta didelė krizė. 18 a. viduryje LDK kaimas atsigavo ir pasiekė 17 a. pirmos pusės lygį. 18 a. antroje pusėje ūkio sistema išliko agrarinio pobūdžio, pramonė plėtojosi labai menkai. Dvaruose labiausiai plito maisto pramonė, ypač degtinės ir alaus gamyba. Beveik kiekvienas dvaras turėjo savo degtinės varyklą. Antra pagal intensyvumą dvarų pramonės šaka buvo statybinių medžiagų gamyba (plytinės, lentpjūvės, geležies, stiklo manufaktūros).
M. K. Radvilos Žuvelės audimo manufaktūros kilimas (1754)
Konfesiniai santykiai
Skatinama jėzuitų pirmaisiais dešimtmečiais po Liublino unijos intensyviai vyko Katalikų Bažnyčios reforma. Tuo metu Vakarų Europoje tęsėsi katalikų ir protestantų religiniai karai, o LDK buvo pripažįstama religinė laisvė. 1573 konvokaciniame seime buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, kuris pripažino visišką tikėjimo laisvę ir garantavo, kad niekas dėl tikėjimo nebus persekiojamas. Šis aktas buvo įtrauktas į Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588). 1596 Lietuvos Brastoje buvo sudaryta Katalikų ir ATR Stačiatikių Bažnyčių unija (Brastos bažnytinė unija). Unitai, arba Rytų apeigų katalikai, pripažino popiežiaus primatą, bet pasiliko savo liturgiją. Nugalėjusi kontrreformacija veikė politinį gyvenimą, bajorų laisves. Katalikybė galutinai įsitvirtino valdant Zigmantui Vazai. Bažnyčia vykdė kultūrinio gyvenimo ir mokyklų kontrolę. 1640 po religinių riaušių uždarius Vilniaus protestantų mokyklą LDK protestantų kultūros centrais tapo Kėdainiai ir Sluckas. Vilniuje, Polocke, Minske ir kituose miestuose veikė stačiatikių mokyklos.
Nuo 17 a. vidurio prasidėjo disidentų religinis persekiojimas. 1658 iš ATR buvo išvaryti arijonai, 1678 uždrausta atsisakyti katalikybės, 1673 priimtas įstatymas dėl nobilitacijos aktų suteikimo tik katalikams, 1689 Varšuvoje buvo sudegintas LDK bajoras K. Liščinskis (Dievą laikė žmogaus proto ir vaizduotės kūriniu). 17 a. plačiai vyko kova su liaudies tikėjimais, daugiausia pasireiškusi raganų teismais. 1718 uždrausta statyti protestantų bažnyčias, 1718, 1733 apribotos nekatalikų teisės eiti valstybines pareigas, būti renkamiems į Seimą. 1776 Seimo nutarimu, kuriam įtakos turėjo Šviečiamojo amžiaus nuostatos, Lenkijoje ir LDK buvo panaikinta mirties bausmė už kerėjimą.
Kultūros raida
16 a. pabaigoje–18 a. LDK kultūrinį gyvenimą – architektūros, dailės, literatūros, muzikos raidą – paveikė trys epochos: Renesansas, barokas ir Šviečiamasis amžius. 16 a. viduryje LDK išryškėjo visuomenės poreikis turėti aukštąją mokyklą. 1579 įkurtas Vilniaus universitetas, kuris tapo svarbiausiu šalies švietimo, kultūros ir mokslo, katalikybės stiprinimo centru. 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje reformatų ir katalikų kovos skatino raštijos raidą. Nuo 18 a. 3 dešimtmečio LDK ėmė plisti su jėzuitais konkuruojančių pijorų mokyklos, kuriose buvo daugiau dėstoma gamtos ir visuomenės mokslų dalykų, mokiniai ugdomi pilietine dvasia. 1751, pertvarkydami mokymo sistemą, Vilniuje jėzuitai įkūrė bajorų mokyklą Collegium Nobilium. 18 a. 3–4 dešimtmetyje pradėjo kurtis žinių skleidimo sistema. Vilniaus universiteto spaustuvė pradėjo kasmet spausdinti kalendorių-skaitinių knygas. 1760 Vilniuje išspausdinti pirmieji laikraščiai (lenkų kalba).
pirmojo Lietuvos laikraščio Kurier litewski 1760 Nr. 7 pirmasis puslapis (Jogailos universiteto biblioteka)
Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos priestatas (1788, architektas M. Knakfusas)
Populiarėjo istorinė ir politinė literatūra. Pradėta sudaryti ir spausdinti dokumentų rinkinius. M. D. Dogelis parengė ir išleido pirmąjį mokslinį leidinį, skirtą teisės studijoms – Lenkijos karalystės ir LDK aktų kodeksą (Codex diplomaticus regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae t. 1 1758, t. 5 1759, t. 4 1764). 1773 ATR Seimo nutarimu buvo įkurta pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerijos pobūdžio ir pirmoji Lenkijos ir LDK bendra administracinė institucija – Edukacinė komisija. Jai buvo perduotos visos ATR mokyklos, pavesta rūpintis mokslu. Švietimui ir mokslui finansuoti pajamos buvo skirtos iš buvusių jėzuitų turtų (ATR jėzuitų turtai siekė 40 mln. auksinų). Sukurta trijų pakopų mokyklų sistema: parapinės pradinės, vidurinės ir aukštosios mokyklos. 1775 LDK švietimo provincija buvo suskirstyta į du departamentus: Lietuvos ir Baltarusijos, 1781 Lenkijos ir LDK švietimo provincijos buvo suskirstytos į švietimo apygardas: Lenkijoje jų buvo 6, LDK – 4 (Lietuvos, Naugarduko, Palenkės ir Žemaitijos). Kiekviena provincija turėjo po vieną aukštąją, arba vyriausiąją, mokyklą: Lenkija – Krokuvos, LDK – Vilniaus. 1781 Vilniaus universitetas buvo pavadintas LDK vyriausiąja mokykla ir kontroliavo 32 vidurines mokyklas, kurios buvo dviejų tipų: apygardų (6 klasių septynmetė) ir apygardėlių (3 klasių šešiametės).
Apygardų mokyklos buvo įkurtos Lietuvos Brastoje, Gardine, Kražiuose ir Naugarduke. Daugiau kaip 25 žemesnės pakopos vidurinės mokyklos veikė įvairiose LDK vietose. Mokytojus rengė prie universiteto įkurtos mokytojų seminarijos (Vilniuje 1775 buvo įkurta pradinių mokyklų, 1783–97 veikė trimetė vidurinių mokyklų mokytojų seminarija).
Įgyvendinant tautinės mokyklos idėją ir siekiant, kad mokykla padėtų kultūriškai integruoti visą valstybę, padaryti ją tautiniu atžvilgiu vienalytę, nebuvo atsižvelgta į ATR politinį dvilypumą bei kultūros įvairovę. 18 a. pabaigoje LDK vidurinių mokyklų mokiniai buvo ugdomi unitarinės, lenkiškos ATR pilietiškumo ir patriotizmo sekėjais. Lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių kalbos buvo laikomos prastuomenės kalbomis. Vidurinėse ir aukštosiose mokyklose vyravo lenkų kalba. Lietuvių kalba išliko tik pradinėse mokyklose.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-117494
-Lietuvos istorija
Š: Lietuvos vyriausiojo tribunolo sprendimai 1583–1655 Vilnius 1988; Lietuvos metrika knyga nr. 530 Vilnius 1999, knyga nr. 534 Vilnius 2006 ir kitos; 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija Vilnius 2001. L: A. Šapoka Lietuva ir Lenkija po 1569 metų unijos Kaunas 1938; K. Avižonis Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais Kaunas 1940; J. Jurginis, I. Lukšaitė Lietuvių kultūros istorijos bruožai: feodalizmo epocha. Iki XVIII amžiaus Vilnius 1981; A. Tyla Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje Vilnius 1986; D. Butėnas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių institucijų istorijos bruožai, XII–XVIII a. Vilnius 1997; I. Lukšaitė Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999; M. Jučas Lietuvos ir Lenkijos unija (XIV a. vid.–XIX a. pr.) Vilnius 2000; G. Sliesoriūnas Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė vidaus karo išvakarėse: didikų grupuočių kova 1690–1697 metais Vilnius 2000; R. Šmigelskytė-Stukienė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792–1793 metais Vilnius 2003; H. Wisner Rzeczpospolita Wazów Warszawa 2002; M. Niendorf Das Grossfürstentum Litauen. Studien zur Nationsbildung in der Frühen Neuzeit (1569–1795) Wiesbaden 2006.
712
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)