Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės ceñtro deputãcija, 1794 sukilimo Lietuvoje vadovaujamoji institucija.
Paskirta sukilimo vyriausiojo vado T. A. B. Kosciuškos, pakeitė Lietuvos tautinę aukščiausiąją tarybą. 06 12–09 19 vadovavo sukilėlių valdžios civilinei administracijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Sudarė 28 žmonės, daugiausia buvę Tarybos nariai; iš jų 7 deputatai (Deputacijos departamentų vadovai): Jerzy Białopiotrowiczius (kariuomenės aprūpinimo), Walenty Góreckis (saugumo), Stanisławas Mirskis (teisėtvarkos), Benediktas Morikonis (maisto), Józefas Niesiołowskis (iždo), Dawidas Pilchowskis (švietimo), Antanas Tyzenhauzas (ryšių). Deputatai turėjo 21 pavaduotoją. Būstinė iki 1794 08 10 buvo Vilniuje, nuo 08 21 – Gardine, dalis narių 08 15–09 03 dirbo Kaune.
Deputacija pradėjo įgyvendinti Połanieco universalą (jis iš Lenkijos buvo gautas pavėluotai, kai susikūrė Deputacija). Faktiškai Deputacija buvo tarpininkė tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių apskričių valdžios organų – tvarkomųjų komisijų – ir Varšuvos vyriausybės, privalėjo derinti su ja savo nutarimus. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sukilėlių karinės pajėgos Deputacijai nebuvo pavaldžios. Vykdydama Varšuvos vyriausybės politiką, ji susilpnino kovą su vidaus priešais.
10 04 Tykocine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centro deputacija nutraukė veiklą. Jos nuosaikumas ir menkesnė negu Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos kompetencija silpnino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
-Centro deputacija; -LDK centro deputacija
1777