Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės gyvéntojai
Iš Vokiečių ordino karo žygių prieš Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) aprašymų (Lithauische Wegeberichte) žinoma, kad 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Lietuva jau buvo tankiai gyvenamas kraštas, nors miškai užėmė didžiąją dalį teritorijos. LDK gyventojų daugėjo dėl natūralaus jų prieaugio ir teritorijos plėtotės (1 lentelė).
Plečiantis Lietuvos valstybės teritorijai gyventojų gausėjo daugiausia dėl prijungiamose žemėse gyvenusių žmonių, o lietuvių dalis mažėjo. Dėl kovų su Vokiečių ir Livonijos ordinu 13–14 a. iš pajūrio, vėliau ir iš Žemaitijos prasidėjo gyventojų migracija į ramesnes lietuvių žemes. Lietuvos vakarinėje dalyje atsirado dykra. Čia gyventojai ėmė grįžti po Melno taikos (1422).
Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes LDK teritorija išsiplėtė iki 350 000 km2, žmonių padaugėjo iki 700 000 (apie 53 % buvo lietuviai, apie 47 % – slavai). Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas LDK teritoriją išplėtė iki 930 000 km2, žmonių padaugėjo iki 2 480 000. LDK tapo daugiataute. Įvairių tautų gyvenamose teritorijose skyrėsi gyventojų skaičius ir tankis (2 lentelė). Lietuviai sudarė mažumą, bet jų gyvenamose žemėse gyventojų tankis buvo didžiausias. Be to, dalis lietuvių gyveno ir kitose žemėse. S. M. Kuczyńskio duomenimis (1966), Vokiečių ordino prūsiškoje dalyje, be prūsų, galėjo gyventi apie 170 000 lietuvių. Bendras lietuvių skaičius buvo apie 760 000. Po Vytauto mirties, stiprėjant Maskvos valstybei ir jai prisijungiant dalį slavų žemių, LDK teritorija mažėjo, keitėsi gyventojų skaičius ir tautinė sudėtis (3 lentelė). Lietuvių etninių žemių plotas mažai pakito, o lietuvių padaugėjo dėl natūralaus prieaugio.
1572 mokesčių rejestrų analizė rodo, kad 16 a. į lietuvių etnines žemes atvyko vis daugiau kitataučių. Lietuvių etninės žemės, arba Tikroji Lietuva (Lithuania Propria – Vilniaus vaivadija, Trakų vaivadija ir Žemaitijos seniūnija), apėmė apie 100 000 km2 (su lietuviškąja Mažosios Lietuvos dalimi – 114 000 km2), joje gyveno 850 000 žmonių (su Mažąja Lietuva – daugiau kaip 1 mln. žmonių), iš jų – 680 000 (80 %) lietuvių. Apie 100 000 lietuvių gyveno baltarusių (gudų), prūsų, latvių ir lenkų etninėse srityse. Visoje LDK buvo 1,7 mln. gyventojų. 1667 LDK įvyko pirmasis pokario (po karo su Švedija) dūmų surašymas (laikomas labiausiai patikimu). Buvo rasta 568 000 dūmų (M. Liubavskio ir J. Jakubowskio skaičiavimu, visoje LDK gyveno 4 546 000 žmonių, dūme vidutiniškai po 8 žmones). Tikrojoje Lietuvoje galėjo būti 960 000 žmonių. 1690 Lietuvos valstybės gyventojų sumažėjo iki 2 835 000.
Lietuvos bajorai ir valstiečiai (16 a. pradžios Vilniaus pieštinio plano fragmentas iš Brauno atlaso trečiosios knygos)
17–18 a. LDK ištiko dvi demografinės krizės. 17 a. viduryje (1657–58) prasidėjo ir iki amžiaus pabaigos (1668–69, 1677–78 ir 1695) truko didelių nederlių metai. Dėl bado, 17 a. vidurio karų su Švedija ir Rusija ir iš Vakarų Europos atėjusių maro epidemijų Lietuva neteko apie 48 % visų gyventojų, 18 a. pradžioje, ypač dėl 1708–11 didžiojo maro, – apie 1/3 gyventojų. Atsirado dideli plotai apleistų žemių, tuščių kaimų ir miestelių.
Mažojoje Lietuvoje per marą mirė apie 215 000 žmonių, iš kurių 160 000 (53 %) buvo iš 4 lietuviškųjų apskričių. Mažosios Lietuvos Įsruties, Ragainės ir Tilžės apskričių tuščiose žemėse apsigyveno apie 17 000 kolonistų – menonitų iš Kulmo, liuteronų iš Zalcburgo (zalcburgiečių kolonija Mažojoje Lietuvoje), žmonių iš Škotijos, Šveicarijos ir kitur. Pasak K. Pakšto, 1772–93 LDK teritorijoje (224 000 km2) gyveno apie 2,5 mln. žmonių, iš jų 1,84 mln. (su Mažąja Lietuva) – lietuvių etninėse žemėse (99 000 km2).
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1772, 1793 ir 1795) Lietuvos teritorija vėl sumažėjo. 1790 tarp pirmųjų dviejų padalijimų LDK įvyko gyventojų visuotinis surašymas. H. Łowmiańskio teigimu (1934), buvo surašyta 436 856 dūmai, Lietuvos etninėje dalyje jų buvo 123 680. R. Jaso ir L. Truskos tyrimų duomenimis (1972), visoje to meto Lietuvoje (87 330 km2) buvo 190 499 dūmai, iš jų 123 680 – Lietuvos etninėje dalyje; dūme gyveno 6–8 žmonės. Lietuvoje tuo metu gyveno 1 333 493 žmonės (Vilniaus vaivadijoje – 718 571, Trakų – 287 665, Žemaitijoje – 327 257 žmonės), iš jų 865 524 – Lietuvos etninėje dalyje (4 lentelė). Apie 82 % gyventojų sudarė valstiečiai.
Per 1790 visuotinį gyventojų surašymą buvo pažymėta tikyba: 1 500 000 gyventojų (39 %) buvo unitai, 1 470 000 (38,2 %) – katalikai, 385 000 (10 %) – judėjai, 250 000 (6,5 %) – stačiatikiai, 60 000 (1,6 %) – sentikiai, 60 000 (1,6 %) – protestantai, 40 000 (1,0 %) – musulmonai, 5000 – karaimai. Pagal amžiaus grupes gyventojai (fiksuotas tik vyrų amžius) iki 18 metų – 40,5 %, 18–30 metų – 25,3 %, 30–50 metų – 24,7 %, per 50 metų – 9,5 %. Vyrai sudarė 52,8 %, moterys – 47,2 % visų gyventojų. Gyventojų gimstamumas ir mirtingumas buvo didelis. 1790 LDK vienuolikoje apskričių 1000 žmonių teko 39,7 naujagimių ir 26,3 mirusiųjų (natūralus gyventojų prieaugis – 13–14 ‰). Didžiausias gimstamumas ir mirtingumas buvo žydų šeimose (42–47 ‰ ir 29–39 ‰). Gimstamumas ir mirtingumas parodytas 5 lentelėje.
1
2
3
4
5
2764
-LDK gyventojai; -Lietuvos gyventojai
Lietuvos gyventojai sovietinės (1940–1941) ir Vokietijos (1941–1944) okupacijų metais
pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje
Lietuvos gyventojai Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuvos gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos Respublikos gyventojai (1918–1940)
Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais (1944–1990)
Lietuvos Respublikos gyventojai po nepriklausomybės atkūrimo