Lietuvõs Didžiósios Kunigaikštỹstės kariúomenė
12 a. antroje pusėje–13 a. pradžioje karius telkė kiekviena lietuvių žemė, su įsiveržusiu priešu turėjo kovoti visi vyrai, galintys naudoti ginklą. Kariuomenė buvo šaukiama priešui užpuolus arba patiems rengiantis į žygį, kariniams veiksmams pasibaigus arba užpuolimo pavojui praėjus ji išsiskirstydavo. Rengiantis stambesniems žygiams susijungdavo kelių žemių kariai. Iš dalies šiuo pagrindu, manoma, 12 a. pabaigoje susikūrė Lietuvių žemių konfederacija, vadovaujama vyresniųjų kunigaikščių. Žygio karo vadai (dažniausiai žemių kunigaikščiai) buvo renkami, per karo žygį turėjo didelę valdžią, privalėjo asmeniškai dalyvauti kautynėse. Nuolatinės buvo kunigaikščių kariaunos.
13 a. 4 dešimtmetyje sukūręs Lietuvos valstybę valdovas Mindaugas turėjo savo kariauną, domene šaukė kariuomenę, jam buvo paklusnios (nors ir gana savarankiškos) žemių kariuomenės.
Kernavės Mindaugo Sosto piliakalnio medžio ir žemės įtvirtinimų (13–14 a.) rekonstrukcija
13–14 a. sandūroje gerieji žmonės, pilėnai, raiteliai, karo tarnai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) įgijo didesnę reikšmę, jie sudarė besikuriančios nuolatinės kariuomenės pagrindą. Karo vadui dalyvauti mūšyje buvo nebeprivaloma. 14 a. visuotinė karinė pareiga kovoti su įsiveržusiu priešu išliko, bet prastuomenė pamažu buvo nuginkluojama – vis labiau plito darbo prievolė. Į atsakingas karines operacijas žygiuodavo rinktiniai kariai (dažniausiai 4 grupių: gerųjų žmonių, pilėnų, raitelių ir karo tarnų). Nuo 13 a. pabaigos kūrėsi pilių gynybinė sistema (ypač prie Nemuno), prie pilių susidarė pilių apygardos. Pilims ir apygardoms vadovavo didžiojo kunigaikščio skiriami vietininkai, jas gynė pilėnai ir spėję į pilis subėgti apylinkių vyrai.
13 a. susikūrusios LDK kariuomenė, nors ir turėjo priešo vertinamų ginklų (pvz., vadinamąjį trumpąjį kalaviją, lietuvišką skydą), iš ikivalstybinio laikotarpio paveldėjo, palyginti su gretimų valstybių kariuomenėmis, menkesnę ginkluotę. Lietuviai nuo seno naudojo kalaviją, bet 13 a. jį turėdavo paprastai kilmingieji, ir lanką, bet tik 14 a. jį plačiau ėmė naudoti LDK kariuomenės rusų lankininkai. Pagrindiniai ginklai buvo svaidomoji ietis, kovos kirvis, kovos peilis ir skydas. 13 a. antroje pusėje pradėta naudoti pilių apgulties mašinas, 1382 pirmąkart minima paraku šaudanti lietuviška artilerija (bombarda). Iš apsaugos priemonių, greta skydo, 13–14 a. buvo naudojami šalmai, krūtinę arba visą kūną dengiantys grandininiai šarvai (14 a. ėmė plisti plokšteliniai ir žvyniniai) ir apsauginė liemenė iš storo kailio, veltinio.
14 a. antros pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karys (pagal to meto antspaudą)
18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pėstininkų regimento (pulko) karininkas (kairėje) ir eilinis
Pasak 13 a. pradžios istorijos šaltinių, lietuvių kariai į karo žygius vykdavo raiti, o kaudavosi dažniausiai pėsti, išsirikiavę trimis eilėmis. Į pirmą eilę stodavo labiausiai patyrę, geriausiai ginkluoti ir stipriausi, į paskutinę – lengviausiai ginkluoti ir mažiausiai patyrę kariai. Manoma, nauja kariuomenės rūšis – kavalerija – susiformavo 13 a. pabaigoje. Ginkluotė buvo nuolat tobulinama, 14 a. jos atsilikimas nuo svarbiausio priešo – Vokiečių ordino (VO) – gerokai sumažėjo. 13 a. pabaigoje–14 a. viduryje Vilniuje, Kaune, Trakuose, Medininkuose, Krėvoje, Lydoje buvo pastatytos pirmosios mūrinės pilys.
mūrinė Kauno antroji pilis (14 a. antra pusė, retrospektyvinis brėžinys, architektas J. Minkevičius)
13–14 a. kovodami su VO, ginkluote ir taktika pranašesniu priešu, lietuviai stengdavosi suardyti jo rikiuotę, sunkiai šarvuotus riterius priversti kautis pėsčiomis, įtraukti priešą į kovą jam nepalankiomis gamtinėmis sąlygomis.
LDK teko kovoti didelėje teritorijoje – su VO vakaruose ir Livonijos ordinu šiaurėje, Maskvos kunigaikštyste ir Aukso orda rytuose, totorių chanatais pietuose, todėl jos kariuomenė turėjo būti judri.
Durbės mūšis (dailininkas V. Norkus, aliejus, 20 a. 4 dešimtmetis, Vytauto Didžiojo karo muziejus)
12 a. pabaigoje–13 a. Lietuva daug kariavo su Rusios vakarų ir pietvakarių kunigaikštystėmis, Haličo-Voluinės kunigaikštyste, Mazovija, niokojo Padauguvio ir kitas žemes. Tie žygiai dažniausiai buvo grobiamieji – siekta prisiplėšti turto, paimti belaisvių. Nuo 13 a. pradžios lietuviai kovojo su Kalavijuočių ordinu, nuo 1237 – su Livonijos ordinu, nuo 13 a. antros pusės – ir su Vokiečių ordinu. 13 a., nors vokiečiai turėjo pranašesnę ginkluotę, lietuviai laimėjo Šiaulių mūšį (1236), Durbės mūšį (1260), Karusės mūšį (1270), Aizkrauklės mūšį (1279) ir kitus lauko mūšius, bet sunkiai įveikdavo priešo įtvirtinimus, ypač mūrines pilis. Ilgainiui nusistovėjo kovų fronto linija, šiaurėje su Livonijos ordinu ėjusi maždaug dabartine Lietuvos–Latvijos siena, pietvakariuose su VO – Nemunu. Prie jo, Lietuvos pusėje, buvo sukurta Panemunės pilių sistema.
14 a. kito karinių veiksmų pobūdis, svarbiausiu tikslu tapo nebe plėšimas, stengtasi padaryti kuo didesnių nuostolių priešo kariuomenei, jo ūkiui, naikinti pilis. VO ir Livonijos ordinas reguliariai rengdavo niokojamuosius žygius į Lietuvą, lietuviai irgi atsakydavo žygiais į abiejų ordinų valdas (tik tų žygių buvo dvigubai mažiau). 14 a. lietuviai laimėjo Medininkų mūšį (1320), bet pralaimėjo Strėvos mūšį (1348). VO vis labiau ardė Panemunės pilių gynybinę sistemą, šalia lietuvių pilių statė savas.
Vien karinėmis priemonėmis gintis nuo Vokiečių ir Livonijos ordinų kariuomenės, nuolat gaunančios pastiprinimą iš krikščioniškosios Europos šalių, darėsi vis sunkiau. Naujos kartos didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas ėmėsi ne tik karinių, bet ir diplomatinių bei politinių gynybos priemonių (1385 Lietuva su Lenkija sudarė Krėvos sutartį, 1387 priėmė krikštą).
1410 bendromis Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių pastangomis viename didžiausių Vidurio Rytų Europos vidurinių amžių mūšių – Žalgirio mūšyje – VO karinės pajėgos buvo sumuštos. Vakaruose atremdama vokiečių riterių agresiją, LDK rytuose ir pietuose 13–14 a. prisijungė mongolų-totorių susilpnintos Rusios žemių, 1363 rudenį įveikė Aukso ordos kariuomenę per Mėlynųjų Vandenų mūšį, bet 1399 totoriams pralaimėjo Vorsklos mūšį. 1368, 1370 ir 1372 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo vadovaujama LDK kariuomenė žygiavo į Maskvos valdas (tolimiausi žygiai į rusų žemes), bet užimti Maskvos (mūro Kremlių) ar labiau susilpninti Maskvos didžiąją kunigaikštystę nepavyko. 1426 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kariuomenė puolė Pskovo, 1428 – Naugardo žemes.
Žalgirio mūšis (raižinys, 1483, Dieboldo Schillingo Berno kronikos iliustracija)
Nuo 14 a. pabaigos–15 a. LDK kariuomenės pobūdis kito – Vakarų Europos pavyzdžiu imta kurti riterių tipo bajorų šauktinę kariuomenę, jos ekipuotė ir ginkluotė – kalavijas, sunkioji ietis, lakštiniai (lėkštiniai) šarvai, šalmas, skydas ir kovos žirgas; 15 a. pabaigoje–16 a. pirmoje pusėje ji sudarė kariuomenės pagrindą.
Čia svarbus buvo bajorų luomo susidarymas. 1387 Jogailos privilegijoje bajorams nurodyta vienintelė – karinė prievolė (tarnyba su ginklu ir žirgu). Už karinę tarnybą bajorams buvo skiriami priklausomi valstiečiai – veldamai, tai stiprino bajorų ūkinį potencialą ir teikė galimybę įsigyti geresnę ginkluotę. Į karą turtingesni bajorai eidavo su palydovais. 15 a. pabaigoje–16 a. bajorai rinkdavosi į teritoriniu principu sudaromus karinius vienetus – vėliavas – iš pradžių maždaug to meto valsčių, nuo 1566 – apskričių (pavietų) ribose.
Be bajorų, dar buvo didikų šauktinė kariuomenė (apie 1/3 visos LDK kariuomenės), pranašesnė ginkluote ir aprūpinimu. Geriausiai ginkluota ir apmokyta kariuomenės dalis buvo didžiojo kunigaikščio dvaro pulkas (dvarionys). 1529 Pirmasis Lietuvos Statutas išsamiai reglamentavo karinės tarnybos sąlygas, skelbė, kad bajorų karinė tarnyba – visuotinė, nustatė jos pobūdį.
Nuo 16 a. antros pusės pradėta leisti karinę tarnybą nustatantys etmonų artikulai. Buvo įteisinta nauja vadovavimo kariuomenei tvarka – ją šaukė didysis kunigaikštis, tiesiogiai vadovavo didysis (nuo 1497), vėliau – ir lauko etmonas. LDK didieji etmonai išvardyti 1 lentelėje, LDK lauko etmonai – 2 lentelėje.
1
2
LDK kariuomenės skaičius ir sudėtis nuolat kito: 1528 kariuomenėje buvo daugiau kaip 19 800, 1567 – 27 700 raitelių, dauguma jų – husarai. 15–16 a. ginkluotės tobulinimas dažniausiai sietinas su parako, šaunamojo ginklo, pirmiausia arkebuzos, šaudynių, muškietos ir artilerijos, plitimu. 16 a. viduryje Vilniaus gynybai buvo laikomi 245 artilerijos pabūklai.
15 a. pirmoje pusėje LDK įvyko keli vidaus karai, 1435 Pabaisko mūšyje didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio kariuomenė sumušė varžovo dėl sosto Švitrigailos ir jį remiančio Livonijos ordino kariuomenes. Nuo 15 a. pabaigos stiprėjanti Maskvos valstybė pradėjo beveik nepaliaujamus karus dėl rytinių LDK žemių. 1514 Oršos mūšyje lietuviai sumušė gausesnę Maskvos kariuomenę, bet dėl didelės Rusijos karinių jėgų persvaros LDK prarado dalį rytinių žemių, tarp jų svarbiausią regiono tvirtovę – Smolenską. LDK kariuomenė dalyvavo 1558–83 Baltijos jūros baseino valstybių Livonijos kare su Rusija, 1564 sumušė gausesnes jos pajėgas Ulos mūšyje ir Oršos mūšyje, nuo 16 a. 8 dešimtmečio pabaigos drauge su Lenkijos kariuomene dalyvavo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovo Stepono Batoro žygiuose į Rusiją; per tą karą ATR įgijo didesnę dalį Livonijos. 16 a. kariauta ir su Krymo totoriais, 1506 laimėtas Klecko mūšis.
15 a. pabaigoje LDK kariuomenėje atsirado karo samdinių – algininkų; nuo 16 a. antros pusės šauktinės bajorų kariuomenės reikšmė ėmė mažėti. 17 a. pradžioje LDK svarbiausia tapo reguliari samdomoji kariuomenė, tačiau išliko ir šauktinė. 16–18 a. atsirado specializuotų dalinių, pvz., dragūnai, 17 a. artilerija tapo atskira kariuomenės rūšimi. 17 a. LDK algininkų kariuomenė pradėta skirstyti į tautinį (lenkų) ir svetimšalių autoramentus. Kariuomenė rūpinosi ir valstybės sienos apsauga – buvo pasienio pilys, iki 17 a. pabaigos tam skirtos totorių vėliavos ir kazokų šimtinės, kurios vėliau buvo sutelktos į lengvosios kavalerijos, vadinamosios Priešakinės sargybos, pulkus. Po 1717 Rusijai reikalaujant LDK buvo leista turėti 6000 karių (3800 raitelių ir 2200 pėstininkų bei kitų ginklo rūšių). Iš tiesų 1717–75 LDK kariuomenėje buvo apie 4000, 1786 – 4775 kariai, įskaitant ir Priešakinės sargybos pulkus. Ši sargyba tiko tik vidaus tvarkai palaikyti, sienoms saugoti ir paradams. 3 lentelėje išvardyti LDK kariuomenės daliniai 1717.
18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pėstininkų regimento (pulko) karininkas (kairėje) ir eilinis
3
18 a. viduryje tautinio autoramento kavalerija teritoriškai buvo suskirstyta į Žemaitijos, Lietuvos ir Baltarusijos divizijas. Per 1775–76 kariuomenės organizavimo reformą 5 atskiros kavalerijos (husarų ir petihorų) vėliavos buvo suskirstytos į tautinės kavalerijos brigadas, visa LDK kariuomenė – į dvi divizijas. Dideles privačias kariuomenes turėjo LDK didikai Radvilos, Sapiegos ir Oginskiai.
18–19 a. Prūsijos karalystės kariuomenėje (Mažojoje Lietuvoje) buvo atskiri lietuvininkų kariniai daliniai – dragūnų, ulonų ir du artilerijos pulkai. Nuo 19 a. 9 dešimtmečio jie buvo vokietinami.
Chotino mūšis 1673 (dailininkas J. Kossakas, piešinys, 19 a.)
Per Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Švedijos karą (1600–29) LDK kariuomenė Salaspilio mūšyje (1605) sumušė keliskart gausesnes švedų pajėgas; vis dėlto karas išryškino bendrą valstybės silpnumą (negebėjimą pasisamdyti ir išlaikyti pakankamai karių, geriau apginkluoti kariuomenę šaunamaisiais ginklais bei tobulinti jų panaudojimo būdus), ir didesnė Livonijos dalis atiteko Švedijai. Per 17 a. pirmos pusės ATR karus su Rusija LDK susigrąžino Smolenską (Smolensko karas). 17 a. LDK kariuomenė kartu su Lenkijos kariuomene kovojo su turkais, 1621 laimėjo Chotino mūšį, 1673 – Chotino mūšį. 17 a. antros pusės karai – Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karas (1654–67) ir Šiaurės karas (1655–60) – parodė ATR karinį silpnumą. LDK kariuomenė 1655 nesugebėjo apginti Vilniaus nuo Rusijos kariuomenės – ji ir Švedijos kariuomenė užėmė didelę Lietuvos dalį. LDK galiausiai atsilaikė – išvadavo Vilnių, Kauną, Žemaitiją ir rytines vaivadijas, bet neatkovojo Smolensko vaivadijos ir kai kurių kitų žemių. LDK kariniu atžvilgiu ėmė silpti.
Per Šiaurės karą (1700–21) LDK kariuomenė jau nebuvo jėga, ginanti šalies teritoriją. Faktiškai didikų kariniai daliniai rėmė LDK teritorijoje kariaujančias Rusijos ir Švedijos pajėgas. Per 18 a. ATR teritorijoje veikė įvairių politinių tikslų siekusios konfederatų kariuomenės (konfederacija). Prieš stiprėjančią Rusijos imperijos įtaką kovojo Baro konfederacija (1768–72, veikė ir LDK), jai pralaimėjus įvyko ATR pirmasis, po 1792 nesėkmingo ATR–Rusijos karo 1793 – ir ATR antrasis padalijimas (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
Iškilus pavojui ATR prarasti valstybingumą, per Ketverių metų seimą (1788–92) buvo vykdomos jos ginkluotųjų pajėgų reformos. LDK kariuomenė padidėjo keleriopai, 1792 siekė 17 500 karių – vėl tapo skirta kovai. Padaryti ATR kariuomenę pajėgią atsispirti gretimų absoliutinių monarchijų kariuomenėms pritrūko laiko. Per 1794 sukilimą ATR ginkluotosios pajėgos smarkiai priešinosi Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės karinėms pajėgoms. LDK, be jos reguliarios kariuomenės, kovojo ir apskričių daliniai, Vilniaus miesto gvardija bei Vilniaus miesto milicija. 1794 rudenį gindama Varšuvos priemiestį Pragą žuvo didesnė LDK kariuomenės dalis. Sukilimui pralaimėjus ATR 1795 žlugo, jos (ir LDK) ginkluotosios pajėgos buvo paleistos.
Per 1830–1831 sukilimą ir 1863–1864 sukilimą Lietuvoje susidarė sukilėlių dalinių, kovojančių dėl šalies nepriklausomybės. 1831 Lietuvos sukilėlius parėmė iš Lenkijos karalystės atžygiavęs A. Gelgaudo korpusas. 1863–64 sukilimas Lietuvoje buvo partizaninio karo pobūdžio, išsiskyrė Z. Sierakausko rinktinės žygis į Kuršą.
-LDK kariuomenė; -Lietuvos kariuomenė
2974
2798
1412
Lietuvos ginkluotosios pajėgos po nepriklausomybės atkūrimo