Lietuvõs Didžiõsios Kunigaikštỹstės–Maskvõs kãras vyko 14 a.–15 a. pradžioje. Pirmasis šių valstybių karas.
Susidėjo iš kelių karo kampanijų.
Svarbiausia priežastis – valdovų siekis vyrauti buvusiose Kijevo Rusios žemėse.
Karo užuomazga – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Maskvos ginčas dėl įtakos Tverės kunigaikštystei. Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, atsakydamas į Maskvos veiksmus prieš savo uošvį Tverės kunigaikštį Michailą Aleksandrovičių, surengė į Maskvą tris žygius (1368, 1370, 1372), kurie ir buvo karo pradžia ir I kampanija. Manoma, per I žygį karo patirties įgijo Kęstučio sūnus Vytautas. 1368 11 Algirdo ir Kęstučio kariuomenė apgulė mūrinį Maskvos kremlių (čia rezidavo Maskvos didysis kunigaikštis Dmitrijus Donietis), bet jo neužėmė, pasitenkinta didele išpirka. 1370 11 LDK kariuomenė nusiaubė Maskvos apylinkes. Po III žygio 1372 vasarą abiejų šalių pasienyje buvo sudaryta Liubutsko sutartis. Šie žygiai paliko pėdsaką istorinėje lietuvių savimonėje (aprašomi 16 a. Bychovco kronikoje), bet konfliktui didesnės reikšmės neturėjo. Lietuvos kunigaikščių veiksmus varžė karas su Vokiečių ordinu ir ginčas su Lenkija dėl Voluinės ir Podolės.
Algirdo žygis į Maskvą 1368 (Iliustruotojo metraščių sąvado miniatiūra, 16 a. antra pusė)
Didėjančią Maskvos įtaką atspindi ir dviejų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos brolių – Polocko kunigaikščio Andriaus ir Briansko kunigaikščio Dmitrijaus – 14 a. 8 dešimtmečio pabaigoje laikinas perėjimas į Maskvos kunigaikščių pusę.
LDK ir Aukso ordos chano Mamajaus sąjunga prieš maskvėnus baigėsi nesėkmingu 1380 LDK karo žygiu (II kampanija): Jogailos pagalbos nesulaukęs Mamajus Kulikovo mūšį pralaimėjo Maskvos didžiajam kunigaikščiui Dmitrijui Doniečiui. 1382 totoriai vis dėlto nusiaubė Maskvą, bet Dmitrijaus Doniečio pergalė sustiprino simbolinę Maskvos padėtį stačiatikių žemėse.
Jogailos motinai Julijonai tarpininkaujant 1384 mėginta sudaryti abi puses tenkinančią sutartį. Svarstyta ją sutvirtinti Jogailos ir Dmitrijaus Doniečio dukters vedybomis ir stačiatikišku lietuvių kunigaikščio krikštu. Šiems ketinimams nepritarė valdantysis Lietuvos elitas, be to, dešimtmečiui nusistojo palyginti ramus santykių su Maskva laikotarpis. Įtampą kėlė tik Maskvos valdovų paramos ieškantys kai kurie Lietuvos kunigaikščiai, nepatenkinti savo politiniu statusu.
1390 Vytautas, antrąkart pabėgęs į Vokiečių ordino valdas, ištekino vienintelę dukterį Sofiją (Zofiją) už Dmitrijaus Doniečio sūnaus Vasilijaus I. Santykiai vėl paaštrėjo 1395 Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui įsigalėjus strategiškai svarbiame Smolenske. Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus I su tuo susitaikė, o Vytauto įtaka padidėjo ir Tverėje, kurią valdė Vasilijaus I sesers Marijos vyras Ivanas Michailovičius. Tuo metu LDK valdžią pripažino kelios nedidelės Okos aukštupio kunigaikštystės (Karačevo, Kozelsko, Masalsko), buvusios Maskvos pasienyje.
Tolesnis veržimasis į Rytus nutrūko Vytautui 1399 pralaimėjus Vorsklos mūšį. Paskutinis Vytauto konfliktas su žentu Vasilijumi I įvyko 1406–08 dėl Smolensko bei įtakos Didžiajam Naugardui ir Pskovui (III kampanija). 1406 ir 1408 Vytauto pajėgos (jose buvo Lenkijos ir Vokiečių ordino riterių dalinių) surengė du žygius į Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Vytautas užvaldė dar dvi Okos aukštupio kunigaikštystes – Odojevo ir Vorotinsko, – o Lengvenis Algirdaitis kuriam laikui tapo Didžiojo Naugardo kunigaikščiu. Padėtį komplikavo padažnėję LDK elito bėgimai į Maskvą (kuriam laikui buvo pabėgę Švitrigaila, Aleksandras Alšėniškis ir kiti).
1408 LDK ir Maskvos kariuomenės susitiko prie Ugros upės. Abiem pusėms nusprendus nestoti į mūšį sudaryta Ugros taika, kuria patvirtinta esama padėtis. Karas baigėsi – Ugros upė iki 15 a. pabaigos tapo natūralia LDK ir Maskvos valdų siena.
-LDK–Maskvos karas
2336