Lietuvõs diplomãtinė tarnýba, nepriklausomos Lietuvos (1918–40) diplomatinė tarnyba, išlikusi užsienyje ir veikusi per 1940–90 SSRS okupaciją ir iki 1991. Išsaugojo 1918–40 Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Pradžia sietina su 1939 10 29–11 02 Lietuvos pasiuntinių B. K. Balučio, P. Klimo, S. Lozoraičio memorandumu prezidentui A. Smetonai dėl Vyriausybės perkėlimo į užsienį Lietuvos okupacijos atveju. Siūlyta paskirti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą kuruosiantį asmenį, sudaryti finansų fondą. Memorandumu siūlytos priemonės nebuvo visiškai įgyvendintos, bet 1940 05 30 Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu paskirtas S. Lozoraitis, pirmuoju pavaduotoju – P. Klimas, antruoju – J. Šaulys. 1942–45 S. Lozoraitį laikinai pavadavo J. Šaulys.
SSRS okupavus Lietuvą 1940 08 08 LSSR užsienio reikalų ministerija sustabdė Lietuvos atstovybių ir konsulatų veikimą užsienyje; 08 09 sudaryta ministerijos likvidacinė komisija, 08 10 užsienio atstovybėms ir pasiuntinybėms liepta palikti šalį. 09 19 likvidacinė komisija baigė darbą. Priešingai jos nurodymams 1940 rudenį liko oficialiai veikti Lietuvos Respublikos penkios pasiuntinybės (Vašingtone, Londone, Vatikane, Berne ir Buenos Airėse), du generaliniai konsulatai (Niujorke ir Tel Avive), du konsulatai (Čikagoje ir San Paule). Generalinių garbės konsulų liko keturi, garbės konsulų ir vicekonsulų – vienuolika. 1940–90 pusiau oficialiai Lietuva buvo atstovaujama Prancūzijoje (oficialiai pasiuntinybė neveikė, atstovai nebuvo įtraukiami į viešus diplomatų oficialius sąrašus, nebuvo kviečiami į oficialius priėmimus, bet Prancūzijos užsienio reikalų ministerija jiems išduodavo diplomatų pažymėjimus).
1940 09 19–25 pasitarime Romoje ir 1940 11 17–21 pasitarime Berne sudarytas Vyriausybės tremtyje prototipas, vadinamasis Tautinis komitetas. 1940 11 23 A. Smetona atgaline 1940 06 15 data pasirašė vadinamuosius Kybartų aktus, kuriais S. Lozoraitį paskyrė ministru pirmininku ir pavaduojančiu Lietuvos Respublikos prezidentą, bet tie aktai neįgijo teisinės galios. Dėl II pasaulinio karo Tautinis komitetas nepradėjo veiklos ir nebuvo pripažintas Sąjungininkų, o viltys, kad Lietuvos nepriklausomybė bus atkurta SSRS–Vokietijos karo metu, žlugo. Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos pagrindu tapo jos išlikimas ir diplomatinių postų stiprinimas – svarbiausia buvo nuolat priminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą tarptautinėms organizacijoms, kitų valstybių vadovams ir vyriausybėms. Ilgainiui Lietuvos diplomatinė tarnyba mažėjo (atstovybė Argentinoje veikė iki 1947, kai Argentina atsisakė pripažinti Baltijos valstybių diplomatinius atstovus; Šveicarija 1946 sustabdė Lietuvos pasiuntinybės veiklą).
pirmasis Lietuvos diplomatinės tarnybos narių susitikimas Lietuvos Respublikos atstovybėje prie Šv. Sosto Romoje 1940 09 20. Iš kairės – P. Klimas, K. Škirpa, S. Lozoraitis (vyresnysis), E. Turauskas ir S. Girdvainis
Lietuvos diplomatinė tarnyba naudojosi Jungtinėse Amerikos Valstijose esančiomis Lietuvos Vyriausybės sąskaitomis, bet su Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento žinia. Šis leido Lietuvos diplomatinės tarnybos nariais būti ir gauti finansinį išlaikymą tik iki 1940 paskirtiems diplomatams. 20 a. 5–7 dešimtmetyje mirus daliai pasiuntinių, toliau plėtoti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklą buvo neįmanoma, todėl po 1980 ji buvo pertvarkyta. Pertvarką lėmė ir finansavimo iš parduotų Lietuvos aukso atsargų pabaiga. Valstybės departamento tarpininkavimu ir sutarus su Latvijos atstovais Lietuvos diplomatinė tarnyba toliau buvo finansuojama iš Latvijos aukso atsargų (2005 šiuos pinigus – 1,5 mln. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių – Lietuva grąžino Latvijai). Buvo leista priimti į darbą naujus diplomatus, ne vyresnius kaip 30–40 m., ne Jungtinių Amerikos Valstijų piliečius ir nesusijusius su nacizmu.
1983 12 24 mirus diplomatijos šefui S. Lozoraičiui, jo pareigas perėmė S. A. Bačkis (1984 01 30 apie tai buvo pranešta Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamentui). Jam teko rūpintis ir pasiuntinybės Vašingtone kapitaliniu remontu po 1979 teroro akto, kai įvyko sprogimas prie greta esančios Kubos ambasados pastato; sprogimas apgadino ir Lietuvos Respublikos ambasados pastatą. 1987 11 15 S. A. Bačkis pasitraukė iš Lietuvos atstovo Vašingtone pareigų ir perleido jas S. Lozoraičiui (jaunesniajam), pats likdamas diplomatijos šefu. 1988 01 25 mirus Lietuvos konsului Prancūzijoje J. Baltrušaičiui, jo pusiau oficialias pareigas perėmė S. A. Bačkis. 1989 12 19 jis su žmona gavo diplomato pažymėjimus. Diplomatijos šefu de facto tapo S. Lozoraitis, kuris palaikė ryšius su Sąjūdžio veikėjais. Paskutinis paskyrimas į Lietuvos diplomatinės tarnybos postą įvyko 1990 03 10, kai V. A. Dambrava buvo paskirtas Lietuvos Respublikos generaliniu garbės konsulu Karakase (Venesuela).
1990 03 11 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos dplomatinė tarnyba iškart neperdavė savo įgaliojimų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai motyvuodama tuo, kad tarptautinė bendruomenė nepripažįsta Lietuvos valstybingumo, kad to dar nepadarė ir SSRS. Tuo metu Lietuvos diplomatinę tarnybą sudarė: diplomatijos šefas S. A. Bačkis, atstovas Vašingtone ir prie Šv. Sosto S. Lozoraitis (jaunesnysis), atstovas Londone V. Balickas, generalinis konsulas Niujorke A. Simutis, generaliniai garbės konsulai: Čikagoje – Vaclovas Kleiza, Los Andžele – Vytautas Čekanauskas, Toronte – Haris Lapas, Karakase – V. A. Dambrava.
1991 09 06 (tą dieną SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę) S. A. Bačkis pranešė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba nutraukia veiklą ir jis nustoja eiti Lietuvos diplomatijos šefo pareigas; 09 25 apie tai buvo informuoti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai.
Lietuvos diplomatinei tarnybai pavyko iki 1990 išsaugoti nepriklausomos Lietuvos oficialų atstovavimą svarbiausiose Vakarų valstybėse, kaip svarbią Lietuvos valstybingumo tradiciją ir diplomatijos tęstinumą, tarptautiniu lygiu tam tikru mastu įgyvendinti SSRS aneksijos nepripažinimo politiką, kelti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimą.
P: VLIK'as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai. Vilnius, 2004. L.: A. Eidintas Lietuvos ambasados rūmų Washington, D.C. istorija Washington 1996; Bačkis S. A. Lietuvos diplomatinė tarnyba (1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d.) / Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. Vilnius 1997 t. 36; V. Landsbergis Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų Vilnius 2002; L. Jonušauskas Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991 Vilnius 2003.
966