Lietuvõs diplomãtų ir lietùvių emigrántų pãstangos láisvinti Letuvą. Sovietų Sajungos, vėliau nacių Vokietijos okupuotos Lietuvos diplomatų veikla per II pasaulinį karą daugiausia buvo tik formali. Po Lietuvos prezidento A. Smetonos mirties (1944) jo suteiktus formalius ministro pirmininko ir pavaduojančiojo prezidentą įgaliojimus turintis S. Lozoraitis (vyresnysis) išlaikė tam tikrą valdžios tęstinumą. Dėl sudėtingų politinių sąlygų nebuvo įgyvendinta idėja sudaryti Lietuvos ministrų kolegiją. Užsienyje veikiančios Lietuvos diplomatinės tarnybos (LDT) ryšiai su Lietuvos laikinąja vyriausybe ir Lietuvos antinaciniu pasipriešinimu nebuvo intensyvūs. Baigiantis II pasauliniam karui Lietuvos diplomatai Jungtinių Amerikos Valstijų, Didžiosios Britanijos, Argentinos vyriausybėms, Vatikanui, t. p. kai kurioms kitoms Tautų Sąjungos valstybėms įteiktose notose pabrėžė, kad sovietinė Lietuvos okupacija pažeidžia Atlanto chartiją. Lietuvos vyriausybės emigracijoje sudarymas kurį laiką buvo vienas svarbiausių LDT tikslų, bet nė viena valstybė nebuvo linkusi tokią vyriausybę pripažinti.
Lietuvos diplomatų ir VLIK atstovų pasitarimo dalyviai (1946 07, Bernas, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Po II pasaulinio karo iki 6 dešimtmečio vidurio dėl diplomatinio atstovavimo Lietuvai užsienyje varžėsi 1944 Vakaruose pradėjęs veikti Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) ir LDT. 1944 02 VLIK deklaracijoje buvo suformuluotas siekis atkurti Lietuvos valstybingumą. 6 dešimtmečio viduryje VLIK po derybų su LDT ir nesėkmingų bandymų išsikovoti vyriausybės emigracijoje statusą skelbėsi esanti pagrindinė pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Lietuvos laisvinimo organizacija, veikianti kaip Lietuvos Respublikos Seimas, o VLIK Vykdomoji taryba – kaip vyriausybė. Tokiai VLIK pozicijai nepritarė ir jai priešinosi LDT, ypač jos šefas S. Lozoraitis (vyresnysis), – baimintasi, kad kitų valstybių nepripažinto VLIK nuostatos gali pakenkti legaliam diplomatiniam atstovavimui dar veikiančiose ambasadose.
Iki 1953 VLIK ir LDT savo nesutarimus svarstė bendrose konferencijose Berne, Paryžiuje, Romoje, Nicoje ir Reutlingene. 1947 S. Lozoraitis pirmą kartą susitiko su į užsienį atvykusiu Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui atstovu J. Deksniu. 1948 VLIK ir Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo atstovai per Baden–Badeno pasitarimą pasirašė susitarimą, kuriuo VLIK ir jo Vykdomoji taryba buvo pripažinta vadovaujančiąja Lietuvos laisvinimo institucija emigracijoje, bet be teisinį statusą turinčių diplomatų paramos VLIK nedrįso vienašališkai pasiskelbti vyriausybe užsienyje. Politiškai aktyvios lietuvių išeivijos ideologinis pagrindas buvo VLIK iniciatyva 1949 06 14 priimtas visus pasaulio lietuvius vienijantis dokumentas Lietuvių charta, padėjęs įkurti įvairiose šalyse lietuvių bendruomenes ir suburti jas į Pasaulio lietuvių bendruomenę.
VLIK suvažiavimo Niujorke dalyviai (1955)
Nuo 20 a. 6 dešimtmečio pirmos pusės lietuvių išeivijos organizacijos būrėsi į bendrą Lietuvos laisvinimo sąjūdį. Lietuvos laisvės byla Vakaruose nebuvo pamiršta, bet to meto tarptautinė padėtis teikė vis mažiau vilčių išvaduoti Lietuvą. Keitėsi padėtis ir Lietuvoje: slopo ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui, nebeturėta iliuzijų sulaukti veiksmingos Vakarų valstybių pagalbos.
Lietuvių emigrantų organizacijos, veikdamos drauge su LDT, nuo 1953 Lietuvos okupacijos klausimą kėlė tarptautiniuose forumuose. Pirmą kartą Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos bylą nuosekliau pradėjo tirti 1953 07 Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmų ir Amerikos lietuvių tarybos (ALT) pastangomis įsteigtas Kersteno komitetas. 1955 iš Vokietijos persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas VLIK rengė ir oficialioms institucijoms teikė memorandumus, atsišaukimus dėl Lietuvos okupacijos. Nuo 1952 bendrose politinėse konferencijose Lietuvos laisvinimo reikalus svarstė VLIK, ALT, LDT, Lietuvos laisvės komiteto atstovai. 7 dešimtmečio antroje pusėje Lietuvos okupacijos klausimas ne kartą buvo keliamas LDT, ALT, VLIK, Lietuvos laisvės komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados lietuvių bendruomenių bendrose konferencijose. Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvės komitetų bendromis pastangomis 1965 Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresas priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Baltijos šalių okupaciją, ir įpareigojo prezidentą ją perduoti Jungtinėms Tautoms. 1972 VLIK iniciatyva įkurta Pasaulio pabaltiečių santalka, kitų organizacijų (Baltų komitetas, Baltų moterų taryba), išleista bendrų leidinių (pvz., Baltic Review, Baltic News).
Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas R. Reaganas pasirašo atsišaukimą, skelbiantį Baltijos laisvės dieną (1983)
Kiek kitokį pobūdį kova dėl trijų respublikų nepriklausomybės įgijo subrendus naujai karo pabėgėlių kartai. Jų įkurtos organizacijos (Amerikos baltų laisvės lyga, Pasaulio baltų sąjunga ir kitos) daug padarė, kad 1982–91 Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose šalyse būtų minima Baltų laisvės diena, 1985 suorganizuotas tarptautinis Kopenhagos tribunolas (Baltijos tribunolas), kuris pasmerkė SSRS dėl Baltijos valstybių okupacijos, surengtas Baltijos taikos ir laisvės kruizas sovietinei Baltijos šalių okupacijai ir aneksijai priminti. Lietuvių katalikų religinės šalpos rėmėjų sąjunga (veikė 1972–92, pirmininkas kunigas K. Kuzminskas) 1974–92 išleido Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 10 tomų, organizavo jų vertimą į anglų, ispanų, prancūzų ir kitas kalbas. Dvasinio pasipriešinimo leidinių platinimas, jų skelbimas lietuviškai per Amerikos balso, Laisvosios Europos radiją / Laisvės radiją, Vatikano ir kitas radijo stotis, pareiškimai įvairių šalių vyriausybėms, demonstracijos, keliančios Baltijos šalių laisvės reikalavimą, ne tik priminė tarptautinei visuomenei Baltijos laisvės bylą, bet ir skatino aneksuotos Lietuvos gyventojus priešintis sovietų valdžiai.
1975 08 01 Helsinkio baigiamuoju aktu (Helsinkio pasitarimas) įtvirtinus Europos valstybių sienų neliečiamumą ir valstybėms (t. p. Sovietų Sąjungai) įsipareigojus gerbti žmogaus teises ir pagrindines laisves, Lietuvos diplomatai ir lietuvių organizacijos įvairiuose Europos valstybių forumuose – ESBO 1977–78 Belgrado, 1982 Madrido konferencijoms, ir kitur pateiktuose dokumentuose, 9 dešimtmetyje Europos Parlamente per savo atstovus kėlė reikalavimą nutraukti Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus, religijos persekiojimą, rusinimą. Ypač reikšmingas į Vakarus perduotas Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumas (1979), kuriame buvo reikalaujama panaikinti Molotovo–Ribbentropo pakto padarinius. 1983 01 13 Europos Parlamento rezoliucija užsienio reikalų ministrų konferencijai rekomendavo Baltijos šalių laisvės klausimą kelti Jungtinėse Tautose. VLIK pastangomis 1983 Europos Parlamente buvo priimta rezoliucija dėl Baltijos valstybių okupacijos, 1989 Vienoje kartu su Pasaulio pabaltiečių santalka suorganizuota demonstracija dėl Baltijos tautų laisvės, pasirašytas Gotlando komunikatas.
20 a. 8–9 dešimtmečiais LDT siekė išlaikyti dar veikiančias diplomatines atstovybes, pritraukti jaunesnių darbuotojų. 1980 buvo išspręsta LDT finansavimo (130–148 tūkst. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių paramą kasmet iki 1991 teikė Latvijos diplomatinė tarnyba; susidariusią skolą Lietuvos Respublika grąžino Latvijai pagal 2005 Susitarimą dėl skolos grąžinimo Latvijos Respublikai ryšium su Lietuvos Respublikos ambasados išlaikymu Vašingtone) ir naujų diplomatų skyrimo problema.
1983 pabaigoje po S. Lozoraičio (vyresniojo) mirties LDT vadovo pareigas perėmė S. A. Bačkis. Be jo, kartu ėjusio diplomatinio atstovo pareigas Prancūzijoje, 9 dešimtmečio pabaigoje LDT sudarė atstovas Vašingtone ir prie Apaštalų Sosto S. Lozoraitis (jaunesnysis), atstovas Londone V. Balickas, generalinis konsulas Niujorke A. Simutis, generaliniai garbės konsulai: Toronte – J. Žmuidzinavičius (1989–2004 Haris Lapas), Los Andžele – Vytautas Čekanauskas, Čikagoje – Vaclovas Kleiza, Karakase – V. A. Dambrava. Lietuvos diplomatai iki 1990 atstovavo Lietuvai svarbiausiose Vakarų valstybėse, tarptautiniu lygiu tam tikru mastu įgyvendino SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos nepripažinimo politiką. 1990 03 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir tarptautinei bendruomenei ją 1991 pripažinus, 1991 09 19 S. A. Bačkis pranešė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui, kad LDT nutraukia veiklą.
Australijos lietuviai per demonstraciją už Baltijos šalių laisvę (1990)
L. Jonušauskas Likimo vedami. Lietuvių diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991 Vilnius 2003, Pasaulio lietuvių bendruomenė 1949–2003 Vilnius 2004, VLIK’as ir Lietuvos diplomatinė tarnyba išeivijoje. Berno ir Paryžiaus konferencijų protokolai Vilnius 2004.
2338
1580
1412