Lietuvõs dirvóžemiai
Lietuvos dirvožemių (išskyrus Medininkų aukštumą) absoliutusis amžius (skaičiuojamas nuo paskutinio ledynmečio iki dabar) yra apie 10 000 metų. Tam tikro ploto dirvožemių visuma sudaro dirvožemio dangą, kurios plotas 64 520 km2. Jos struktūrą lemia dirvožemių arealų dydis, forma, tarpusavio ryšiai.
Dirvožemių sudėtis
Vyrauja vienoda (44 %; kontūro vidutinis plotas 8–12 ha) ir margoka (21,3 %; kontūro vidutinis plotas 5–8 ha), nekontrastiška (35,3 %; kontrastiškumo koeficientas 5–3) ir mažai kontrastiška (35,3 %; kontrastiškumo koeficientas 7–5) dirvožemio danga. Baltijos ir Žemaičių aukštumų dirvožemių danga yra labai marga (kontūro vidutinis plotas 2 ha) ir kontrastiška (kontrastiškumo koeficientas 9–7), Vakarų Lietuvos lygumos – vienoda ir nekontrastiška. Dėl margos ir kontrastiškos dirvožemio dangos negalima sudaryti didelių sėjomainos laukų, nes skirtingų savybių dirvožemiai ne vienu metu išdžiūsta, subrandina augalų derlių, nevienodai efektyvios agrotechnikos, agromelioracijos priemonės. Pagal humuso santykinį kiekį (%) dirvožemiai skirstomi į labai mažo humusingumo (žemės ūkio naudmenų smėlio dirvožemiai iki 0,5 %, priesmėlio, priemolio ir molio iki 1 %, miško dirvožemiai iki 1 %), mažo humusingumo (atitinkamai 0,51–1,5 %; 1,01–2 %; 1,01–3 %), vidutinio humusingumo (1,51–2,5 %; 2,01–3 %; 3,01–4 %), didelio humusingumo (2,51–3,5 %; 3,01–4 %; 4,01–6 %), labai didelio humusingumo (daugiau kaip 3,5 %, 4 %, 6 % suminio humuso). Vidurio ir Vakarų Lietuvos sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai turi daugiau humuso, Rytų Lietuvos, ypač vidutiniškai ir labai eroduoti, dirbami smėlio bei priesmėlio dirvožemiai – mažiau humuso.
Dirvožemių erozija
Dirvožemis yra pagrindinė žemės ir miško ūkio gamybos priemonė, kuri tausojama ir saugoma nuo erozijos, degradacijos ar sunaikinimo. Dirvožemio viršutinių horizontų arba dirvodarinės uolienos irimą sukelia judantis vanduo, vėjas, įvairūs mechanizmai, gyvūnai ar augalai, pernešantys dirvožemio daleles į kitą vietą. Pagal sukeliančius veiksnius dirvožemio erozija skirstoma į mechaninę (labiausiai paplitusi žemės dirbimo padargais dirbamuose kalvoto reljefo laukuose), vandeninę (paplitusi nelygaus reljefo vietose), vėjinę (daug žalos padaro dideliuose smėlio ar durpių plotuose) ir mišriąją.
Dirvožemių kultūrinimas, rekultivacija
Dirvožemiai kultūrinami, rekultivuojami (pažeisti). Lietuvoje dirvožemių rekultivacija dažniausiai atliekama panaudotų karjerų ir durpynų teritorijose (33 000 ha). Rekultivuojamos erozinės griovos, naikinami kanalai (grioviai), seni keliai, upių senvagės, sąvartynai, uždaros lomos. Ypač sudėtinga rekultivuoti sunkiaisiais metalais ir nafta užterštą dirvožemį. Dirvožemiai kultūrinami, kad būtų derlingesni. Dirvožemiams gerinti naudojamos agrotechnikos ir melioracijos priemonės. Žemės ūkyje naudojami menkai (vyrauja) ir vidutiniškai sukultūrinti įvairių genetinių grupių dirvožemiai (balkšvažemiai, išplautžemiai, rudžemiai), labai sukultūrinti yra daržų, sodų ir dalis miesto dirvožemių (trąšažemiai). Dirvožemių sukultūrinimo lygį nusako nustatytas dirvožemio boniteto balas. Žemės ūkio naudmenų dirvožemio vidutinis bonitetas yra 39,1 (1999); Marijampolės apskr. dirvožemių – 44,8, Kauno – 43,8, Panevėžio – 43,2, Šiaulių – 43,0, Utenos – 39,1, Tauragės – 37,2, Klaipėdos – 36,2, Alytaus – 34,6, Vilniaus – 34,2, Telšių – 33,6 balo.
Dirvožemių kilmė
Lietuvos dirvožemiai susidarė mineralinėse (daugiausia moreninėse, limnoglacialinėse, fliuvioglacialinėse, aliuvinėse, eolinėse) ir biogeninės kilmės (durpėse) dirvodarinėse uolienose. Mineralinės uolienos pagal granuliometrinę sudėtį daugiausia yra smėlingas lengvas priemolis (34,3 %), vidutinio sunkumo priemolis (17,8 %), smėlis (12,8 %), priesmėlis (6,6 %), rišlus smėlis (4,9 %), dulkiškas molis (4,2 %). Jų karbonatingumas įvairus. Karbonatingiausios dirvodarinės uolienos yra Vidurio Lietuvos žemumoje, dažniausiai jos šiaurinėje dalyje (karbonatų iki 30 %). Mažiau karbonatingos yra Baltijos aukštumose (10–15 %), mažai – Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje ir Pajūrio žemumoje (5–10 %), mažiausiai – Medininkų aukštumoje. Dirvodarinėse uolienose veikiant dirvodaros veiksniams (jaurėjimui, išmolėjimui, rudžemėjimui, velėnėjimui ir pelkėjimui) susidarė įvairūs dirvožemiai.
Dirvožemių klasifikacija, reglamentacija
Informacija apie tiriamos vietovės dirvožemius (dirvožemio grupių ir smulkesnių sistematinių vienetų ar dirvožemio dangos struktūros sistemų geografinį pasiskirstymą) pateikiama žemėlapiuose. Jie būna įvairaus (stambaus, vidutinio ar smulkaus) mastelio ir labai tikslūs, tikslūs, vidutinio tikslumo, mažo tikslumo ar labai mažo tikslumo. Pagal 1999 Lietuvos dirvožemių klasifikaciją yra 12 pagrindinių dirvožemių grupių.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=dirvozemiai
Lietuvos dirvožemių žemėlapis
Dirvožemiais rūpinasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (įsteigta 1998; 1957–90 Gamtos apsaugos komitetas, 1990–94 Aplinkos apsaugos departamentas, 1994–98 Aplinkos apsaugos ministerija), Lietuvos dirvožemininkų draugija, Lietuvos gamtos draugija (1960–1991 Lietuvos gamtos apsaugos draugija). Dirvožemių problemų sprendimą šalyje iš dalies reglamentuoja Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos (1992), Atliekų tvarkymo (1998), Žemės gelmių (1995) ir kiti įstatymai bei poįstatyminiai aktai.
Dirvožemių terminija
Lietuvos dirvožemiai pavadinti sudurtiniais terminais: pirmasis žodžio dėmuo nusako esminį dirvožemio skirtumą – klasifikacijos I lygio sistematinį dirvožemio vienetą. Prie jo pridedamas pastovus dėmuo -žemis. Klasifikacijos žemesnio lygmens sistematinį vienetą nusakantis žodis ar žodžiai, apibūdinantys dirvožemio savybių ar dirvodaros procesų mastą, rašomi prieš aukštesnio lygmens terminą. Šalia dirvožemių lietuviškų pavadinimų ir simbolių kaip lygiaverčiai vartojami ir tarptautiniai jų atitikmenys, pvz., paprastasis giliau glėjiškas išplautžemis – IDg4‑p (Hapli‑Endohypogleyic Luvisol – LVg‑n‑w‑ha). Lietuviškas pavadinimas gali būti papildytas duomenimis apie dirvodarinę uolieną ir granuliometrinę sudėtį: priesmėlio ant moreninio lengvo priemolio paprastasis giliau glėjiškas išplautžemis – IDg4‑p ps/p (LVg‑n‑w‑ha sl/l).
Pradžiažemiai (Regosols) susidarė smarkiai eroduotų kalvų šlaitų puriose sunkesnės granuliometrinės sudėties ar giliai iškastų karjerų įvairios granuliometrinės sudėties mineralinėse uolienose ir iki 50 cm nuo paviršiaus neturi glėjiškumo savybių. Skiriami pagal besusidarantį, arba užuomazginį (pradinė dirvodara), pilkšvąjį horizontą. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis; mažo humusingumo ir derlingumo. Daugiausia paplitę Lietuvos rytinės ir pietrytinės dalies bei Žemaitijos kalvose, užima apie 0,4 % dirvožemio dangos.
Kalkžemiai (Leptosols) susidarė karbonatingame žvyre, nukastame arba negiliai slūgsančiame dolomite ar gipse. Juose daugiau kaip 40 % kalcio karbonato (CaCO3) turinti medžiaga randama 25 cm gylyje. Kalkžemių nedidelių plotelių yra karbonatinguose žvyrynuose (žvyriniai) arba iki dolomito ar klinčių nukastuose karjeruose (Akmenės, Joniškio, Pakruojo rj. savivaldybių teritorijose) ar seklaus gipso telkiniuose (Pasvalio, Biržų rj. savivaldybių teritorijose; uoliniai).
Rudžemiai (Cambisols) susidarė purioje vidutiniškai sudūlėjusioje dirvodarinėje uolienoje, turi rudžeminį diagnostinį horizontą ir iki 50 cm nuo paviršiaus neturi glėjiškumo savybių. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, glėjiškieji ar giliau glėjiniai; artimo neutraliam ar nuo rūgštoko iki šarmiško (pH didesnis kaip 5,6–7,3), humusingi (didesnis kaip 3%), turi daug augalams reikiamų maisto medžiagų. Glėjiškieji sausinami. Našiausi Lietuvos dirvožemiai, paplitę Vidurio Lietuvos žemumoje, užima apie 17 % šalies dirvožemio dangos.
Išplautžemiai (Luvisols). Jų iliuviniame moliuotajame diagnostiniame horizonte susikaupia iš viršutinio eliuvinio diagnostinio horizonto išplautos molio dalelės ir druskos. Jų kiekis gilesniuose iliuvinio horizonto sluoksniuose didėja nuosekliai. Būna karbonatingieji, paprastieji, pajaurėję, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai; vidutinio humusingumo (2–3 %), mažo rūgštumo ar rūgštoki (pH 5,4–6). Glėjiškieji sausinami ir kalkinami. Paplitę Žemaičių aukštumos rytinėje ir Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas, užima apie 21 % šalies dirvožemio dangos.
Palvažemiai (Planosols) susidarė dėl sezoninio paviršinio įmirkimo lygiame ar įdubusiame reljefe. Turi jaurinį diagnostinį horizontą ir stagniškumo diagnostinių savybių, susijusių su sunkios granuliometrinės sudėties paklojine dirvodarine uoliena. Būna įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Sausinami. Paplitę Lietuvos pietrytinės dalies limnoglacialinėse lygumose, mažų plotelių būna ir lėkštuose, nuožulniuose šlaituose, užima apie 1,5 % šalies dirvožemio dangos.
Balkšvažemiai (Albeluvisols) turi eliuvinį ir moliuotąjį diagnostinius horizontus bei balkšvaliežuviškumo diagnostinę savybę iliuviniame moliuotajame horizonte. Būna įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, stagniniai ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai; mažo ar vidutinio humusingumo (1–2,5 %), vidutinio rūgštumo ar labai rūgštūs (pH 4–5), turintys nedaug maisto medžiagų, dažnai kalkintini ir sausintini. Paplitę Baltijos ir Žemaičių aukštumose, užima apie 20,4 % šalies dirvožemio dangos.
Smėlžemiai (Arenosols) nuo paviršiaus turi didesnį kaip 100 cm smėlio sluoksnį. Būna karbonatingieji, rudžemiškieji, paprastieji, pajaurėję ir glėjiškieji ar giliau glėjiniai. Dirbamų ūkių vertė menka, tinka auginti mišką. Paplitę Dzūkijos fliuvioglacialiniuose ir pajūrio eoliniuose smėlynuose, užima apie 11,9 % šalies dirvožemio dangos.
Jauražemiai (Podsols) susidarė spygliuočių miškuose, nekarbonatingose, dažniausiai lengvos granuliometrinės sudėties dirvodarinėse uolienose. Jiems būdinga intensyvus pirminių ir antrinių mineralų dūlėjimas, tirpių dūlėjimo produktų, humuso išplovimas iš viršutinių horizontų, jaurinio ir iliuvinio humusinio geležingojo diagnostinių horizontų susidarymas. Pastarasis horizontas slūgso po jauriniu, puveninguoju durpiniu, durpėtuoju ar pilkšvuoju horizontu. Miško paklotė šiurkšti, dažnai sudurpėjusi, humuso mažai. Būna paprastieji, geležingieji ir glėjiškieji ar sekliai arba giliau glėjiniai. Paplitę įvairaus dydžio ploteliais (užima apie 6,7 % dirvožemio dangos) šalia smėlžemių fliuvioglacialiniuose ir eoliniuose smėlynuose.
Šlynžemiai (Gleysols) susidarė veikiami negiliai slūgsančio gruntinio arba pritekančio į reljefo pažemėjimus vandens ir turi ryškią glėjiškumo diagnostinę savybę po humusiniais mineraliniais ar organiniais horizontais. Priemolio šlynžemiuose dažnai gausu geležies ir mangano konkrecijų. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji. Sausinami. Paplitę nedideliais ploteliais žemiausiose reljefo vietose, įdubimuose, užima apie 8,6 % šalies dirvožemio dangos.
Durpžemiai (Histosols) paviršiuje turi storesnį negu 40 cm šviežios ar iš dalies susiskaidžiusios organinės medžiagos durpinį diagnostinį horizontą. Jame yra daugiau kaip 20 % organinės medžiagos; būna žemapelkės, tarpinės pelkės ir aukštapelkės durpžemių. Užima apie 9,5 % Lietuvos dirvožemio dangos įvairiose šalies vietose.
Salpžemiai (Fluvisols) susidarė upių slėnių, rečiau marių, ežerų ar jūros pakrančių aliuvinėse sąnašose. Giliau kaip 50 cm nuo paviršiaus turi aliuvinės diagnostinės medžiagos. Būna karbonatingieji, įsotintieji ir neįsotintieji bazėmis, puveningieji ir durpiškieji; derlingi. Paplitę Nemuno slėnyje ir deltoje, užima apie 3 % šalies dirvožemio dangos.
Trąšažemiai (Anthrosols) yra antropogeniniai dirvožemiai, veikiami ar pakeisti žmogaus ūkinės veiklos. Tai – įvairios kilmės dirvožemiai, kurių savybės priklauso nuo sukultūrinimo.
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=dirvozemiai_2
1138
3010
190