Lietuvõs džiãzas
Lietuvoje džiazo muzika pirmą kartą suskambo 20 a. 3 dešimtmetyje per Kauno radiofoną. Kiek vėliau į Lietuvą koncertuoti atvykdavo artistai iš Maskvos, Sankt Peterburgo, Kijevo, Budapešto, Berlyno, Paryžiaus, kitų Europos miestų, net iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Populiarūs tuo metu džiazbandai buvo beveik kiekviename Lietuvos miestelyje, ypač daug jų buvo Kaune. Laikinosios sostinės garsiuose restoranuose (Metropolyje, Versalyje), Konrado kavinėje ir kitur populiarias melodijas džiazo stiliumi grojo M. Hofmeklerio ansambliai ir jo vadovaujamas Metropolio orkestras, dar vadintas Hofmeklerbandu, brolių Abraomo ir Josifo Stupelių, D. Pomeranco orkestrai. 4 dešimtmečio viduryje su D. Pomerancu dainavęs ir saksofonu grojęs A. Dvarionas subūrė džiazo orkestrą, kuriame ir pats grojo.
Metropolio orkestras; pirmas iš dešinės stovi orkestro vadovas Michelis Hofmekleris
1940 Kauno radiofone buvo įsteigtas pirmas oficialus Lietuvos džiazo orkestras (vadovas Abraomas Stupelis), kuris gyvavo tik iki karo (1941). Vilniuje II pasaulinio karo metais buvo suburtas Jakovo Šabsajaus ir R. Marijošiaus vadovaujamas džiazo orkestras; vokiečių okupacijos metais jis pasitraukė į Rusiją. Su lietuviškojo džiazo pradžia siejamas ir Čikagoje kūręs pianistas Viktoras Briedis (1903–37), bendradarbiavęs su žymiais to meto Jungtinių Amerikos Valstijų džiazo kūrėjais, tarp jų ir legendiniu Benno Pollacko orkestru. V. Briedžio 1929 įrašytas duetas su klarnetininku Tony Parenti laikomas pirmuoju džiazo įrašu lietuvių muzikos istorijoje.
Džiazo raidą Lietuvoje sustabdė II pasaulinis karas, okupacija ir sudėtingas pokario laikotarpis, paženklintas ideologiniu persekiojimu. Šaltojo karo metais proamerikietiškos muzikos propagavimas buvo prilyginamas nusikaltimui, todėl džiazo muzikantai pasitraukė į pogrindį. Džiazą Lietuvoje vėl imta groti tik prasidėjus politiniam atšilimui, po VI Pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalio, vykusio 1957 Maskvoje. Jame dalyvavo ir laureatu tapo Kauno politechnikos instituto orkestras (vadovas J. Tiškus; 1958 pavadintas Lietuvos estradiniu orkestru, nuo 1966 Estradinės melodijos). Šis įvykis paskatino džiazo raidą visoje Lietuvoje. 1958 susibūrė Vilniaus universiteto džiazo sekstetas, buvo suformuotas Lietuvos radijo estradinis orkestras (vadovas Jonas Vadauskas). 1960 Kompozitorių sąjungoje buvo įkurta Lengvosios muzikos sekcija.
ansamblio Estradinės melodijos plokštelės viršelis (1977; Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
1961 12 25 Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) buvo surengta džiazo muzikai skirta Studentų mokslinės draugijos konferencija ir pirmasis džiazo muzikos koncertas (šią datą L. A. Šaltenio siūlymu priimta vadinti Lietuvos džiazo pradžia).
7 dešimtmečio pradžioje Vilniuje buvo įsteigtas džiazo klubas (oficialiai atidarytas 1963); jame buvo ne tik grojama, bet ir vyko paskaitos, diskusijos, skambėjo pasaulio džiazo muzikantų įrašai. 1963 panašus klubas – Jaunimo kavinė – buvo įsteigtas ir Kaune.
Džiazo gyvenimas pastebimai suaktyvėjo visoje Lietuvoje: Vilniuje ansamblius subūrė O. Molokojedovas, V. Ganelinas, L. A. Šaltenis, G. Narijauskas, V. Žilionis; Kaune – R. Grabštas. Profesionaliai džiazą grojantys kolektyvai buvo steigiami prie gamyklų ir įmonių: Klaipėdos statybos tresto džiazo ansamblis Žėrutis (vadovas Teodoras Kareckas, 1929–80), Kauno dirbtinio pluošto gamyklos estradinis orkestras Oktava (vadovas M. S. Tamošiūnas), Šiaulių statybos tresto ansamblis (vadovas Teisutis Saldauskas, 1937–2000) ir kiti. Ansamblių repertuaruose, greta tradicinio džiazo standartų, buvo ir aranžuotos lietuvių liaudies dainos, ir originalios kompozicijos; jas kūrė ir džiazo muzikantai, ir akademinės muzikos kūrėjai (O. Balakauskas, E. Balsys, F. R. Bajoras).
Ganelino trio koncertas Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (8 dešimtmetis)
1968 Elektrėnuose surengtas pirmasis Lietuvoje džiazo festivalis Jaunystė-68 (atkurtas 2008 kaip Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivalis). 7 dešimtmetyje kilusi roko muzikos banga kuriam laikui sustabdė džiazo raidą Lietuvoje. Susidomėjimas džiazo muzika vėl atgimė po Ganelino trio (gyvavo 1971–87; už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą įvertintas Lietuvos nacionaline premija, 2017) triumfo tarptautiniame džiazo festivalyje Jazz Jamboree-76 Varšuvoje. Trio tapo Lietuvos džiazo evoliucijos varomąja jėga, jis ne tik garsino Lietuvos džiazą užsienyje, bet ir keitė oficialų požiūrį į džiazą, ugdė Lietuvos džiazo auditoriją bei naują džiazo muzikantų kartą, papildžiusią Lietuvos džiazą 9 dešimtmetyje (P. Vyšniauskas, V. Labutis, L. Šinkarenko, G. Laurinavičius, S. Sasnauskas, kiti).
9 dešimtmetyje Lietuvoje vėl pradėta rengti džiazo festivalius: Birštone (nuo 1980; Birštono džiazo festivalis), Vilniuje (Vilniaus džiazo festivalis), Panevėžyje (abu nuo 1988), Kaune (nuo 1991; Kaunas Jazz) ir Klaipėdoje (nuo 1994; Klaipėdos pilies džiazo festivalis). Lietuvos džiazo muzikoje išryškėjo naujos stilistinės tendencijos, tarp jų – džiazo ir lietuviško muzikinio folkloro jungtis (S. Sasnausko, P. Vyšniausko, Vilniaus džiazo kvarteto kūryba). Kita ryški kryptis 20 a. paskutiniame dešimtmetyje sujungė džiazo ir akademinės muzikos elementus (ansambliai New Lithuanian Jazz Trio, ExTempore, pianistas A. Šlaustas). 20 a. pabaigoje pãieškos tematikos, formos ir raiškos priemonių srityje lėmė Lietuvoje iki to laiko praktiškai negroto fusion pradžią (D. Pulausko, L. Šinkarenkos grupės). Noise lauke eksperimentavo ir konceptualųjį džiazą kūrė J. Milašius ir kiti.
Birštono džiazo festivalio koncerte groja Šiaulių bigbendas; dirigentas Jaroslavas Cechanovičius (2012)
festivalio Kaunas Jazz koncertas (2021)
Po nepriklausomybės atkūrimo atsivėrus sienoms, nemažai jaunų džiazo kūrėjų išvyko studijuoti į Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aukštąsias mokyklas, sėkmingai integravosi į tarptautinius projektus ir patys juos kūrė (L. Mockūnas, K. Vaiginis). Kartu su novatoriškais stilistiniais posūkiais jaunieji džiazo kūrėjai permąstė savo tapatybę, ne tik plėtojo įvairias džiazo ir kitų muzikos rūšių priemones, jungė jas, tačiau į savo kūrybą integravo lietuvišką muzikinį paveldą (Indrė Jurgelevičiūtė, Indrė Dirgėlaitė). 21 a. pradžios Lietuvos džiazas įvairialypis, gausus raiškos priemonių, aprėpiantis įvairias formas – nuo tradicinį diksilendą grojančių ar a cappella dainuojančių grupių iki atlikėjų ar grupių, plėtojančių unikalias stilių samplaikas, drąsius eksperimentus, nežabojamas free džiazo ekspresijas (grupė Sheep Got Waxed).
2785