Lietuvos elektroninių ryšių (telekomunikacijų) sistema

Lietuvõs elektròninių ryši (telekomunikãcijų) sistemà

Telegrafo ir telefono ryšio atsiradimas Lietuvoje

Naujos pasaulio techninės ryšio priemonės (pirmoji optinio telegrafo linija Prancūzijoje 1794, elektromagnetinis telegrafo Morse’s aparatas Vašingtone 1844, A. G. Bello išrastas telefonas Jungtinėse Amerikos Valstijose 1876) greitai pasiekė Lietuvą ir paspartino jos ryšių plėtrą. 1834 Rusijos imperijos valdžia (daugiausia kariniais tikslais) priėmė sprendimą optinio telegrafo linija sujungti Sankt Peterburgą ir Varšuvą. Ši linija (baigta tiesti 1839) tuo metu buvo ilgiausia pasaulyje (1200 km), turėjo 149 stotis, signalo perdavimas tarp galinių stočių užtrukdavo 15 minučių, telegrama iš 100 signalų buvo perduodama per 35 minutes. Per Lietuvą linija ėjo nuo Zarasų per Utenos, Ukmergės apylinkes link Kauno ir Vilniaus. Telegrafo stotys buvo įrengtos Vilniuje (Gedimino pilies bokšte) ir Kaune (Žaliakalnyje). Vilniaus gubernijoje buvo įrengti 22 tarpiniai postai. 1842 optinis telegrafas perduotas Vidaus reikalų ministerijai, buvo eksploatuojamas iki 1854 08 17. 19 a. 5 dešimtmetyje nutiestos telegrafo linijos Ryga–Liepoja–Kretinga–Palanga–Klaipėda ir Klaipėda–Tilžė–Karaliaučius. 1854 Marijampolėje, 1855 Kaune pastatytos magistralinės linijos Sankt Peterburgas–Varšuva elektromagnetinio telegrafo stotys. 1859 tokios stotys pastatytos Vilniuje (pirmoji telegrama išsiųsta į Sankt Peterburgą) ir Ukmergėje, 1865 jau buvo įrengtos visuose miestuose, per kuriuos ėjo ši magistralė (išskyrus Zarasus): Kaune, Ukmergėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Telšiuose, Raseiniuose, Tauragėje. Sparčiai tiesiant naujas geležinkelio linijas pakeliui visuose miestuose buvo įrengiamos telegrafo stotys. Jų Lietuvoje nuo dviejų (1855) padaugėjo iki 303 (1913). Vien Kauno gubernijoje 1912 buvo išsiųstos 222 292 ir priimtos 312 943 telegramos.

Pirmoji telefono ryšio linija Lietuvoje nutiesta 1882 rudenį nuo Kretingos per Plungę iki Rietavo, ji sujungė grafų Tiškevičių, Zubovo ir kunigaikščio Oginskio dvarus. Nepatikslintais duomenimis (archyvai sunaikinti per Antrąjį pasaulinį karą), 1883 Klaipėdoje pastatyta 23 abonentų telefono stotis. 1896 03 pradėjo veikti pirmoji 150 abonentų telefono stotis Vilniuje (tuo metu mieste buvo apie 150 000 gyventojų). Mokestis už telefoną buvo labai didelis – 75 rubliai per metus abonentams, gyvenantiems ne toliau kaip 2 varstai nuo stoties, tolimesni abonentai už kiekvieną papildomą varstą mokėjo dar po 15 rublių. 1904 03 pradėjo veikti 110 abonentų Kauno telefono stotis, 1911 – 63 abonentų stotys Šiauliuose ir Panevėžyje. Per Pirmąjį pasaulinį karą beveik visos telegrafo ir telefono ryšio linijos buvo sunaikintos.

Telekomunikacijos nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

Nepriklausomoje Lietuvoje, nors sąlygos buvo sunkios, jau 1918 12 26 pradėjo veikti (atkurtos ir nutiestos naujos) telegrafo ir telefono linijos Vilniuje, Kaune, Vilkaviškyje, Šakiuose, Kėdainiuose, Alytuje, Kuršėnuose, Kretingoje, 1919 01 – ir kituose miestuose. Dalį telefono linijų Pašto valdybai (įkurta 1918) perdavė atsitraukdama Vokietijos kariuomenė. 1919 08 atkurtas tarptautinis telegrafo ryšys su Latvija, Vokietija, Sovietų Rusija ir kitomis šalimis. 1920 pradžioje Vilniuje veikė 50 numerių telefono komutatorius, 5 Morse’s ir 2 Hugheso telegrafo aparatai. Telefono ryšys buvo įrengtas visose valstybinėse įstaigose. 3 dešimtmetyje telefono ryšiai sparčiai plėtojosi: 1923 pradžioje telefono laidų ilgis šalyje buvo apie 31 500 km, 1928 – apie 48 900 kilometrų. 1923 visi apskričių centrai turėjo vadinamąsias centrinės baterijos telefono stotis, kurios tiesioginėmis linijomis buvo sujungtos su laikinąja sostine Kaunu. Visos žemesnio nei apskričių centrų lygmens telefono stotys buvo vadinamos vietinės baterijos stotimis. Abiejų rūšių telefono stočių negausius abonentus aptarnavo telefonininkės, apskričių centruose abonentai buvo aptarnaujami visą parą. Telefono aparatų Lietuvoje buvo nedaug: 1927 vienas telefono aparatas teko 400 gyventojų, 1935 – 138 gyventojams (pvz., Danijoje – 12, Latvijoje – 31, Estijoje – 66, Lenkijoje – 213 gyventojų). 1928 Kaune pastatytas pirmasis Lietuvoje telefonas automatas. Tarptautinio telefono ryšio pradžia Lietuvoje laikomi 1921. Pirmieji tarptautiniai telefono ryšiai organizuoti su Latvija ir Vokietija, 1928 – su Belgija, Čekoslovakija, Prancūzija, Šveicarija ir Švedija. 1930 01 pradėta eksploatuoti ilgiausia tiesioginio telefono ryšio magistralė Kaunas–Berlynas. 1931 daugiakanalis telefono ryšys sujungė Kauną su Karaliaučiumi, Ryga, Maskva. 1935 Klaipėdoje ir 1936 Kaune sumontuotos ir pradėjo veikti pirmosios automatinės telefono stotys. Tarpmiestinis telefono ryšys veikė tik antžeminėmis (oro) linijomis. 1937 Lietuvoje (be Vilniaus krašto) veikė 508 telefono stotys, dauguma jų turėjo tik po 10–20 numerių. 1938 pradėjo veikti pirmasis teletaipas Kaunas–Berlynas. 1939 Lietuvoje buvo įregistruoti 25 786 telefono abonentai.

Per Antrąjį pasaulinį karą beveik visas Lietuvos ryšių ūkis buvo sunaikintas. Traukdamasi Vokietijos kariuomenė sugadino beveik visus telefono ir telegrafo linijinius įrenginius, susprogdino Kauno ir Vilniaus radijo stotis.

Lietuvos telekomunikacijų ūkio pertvarkymas ir plėtra SSRS okupacijos metais

tarpmiestinio telefono ryšio aparatūra (20 a. 6–7 dešimtmetis)

telefono aparatai (20 a.)

1944 antroje pusėje SSRS okupavus Lietuvą pradėta atkurti ryšių ūkį naudojant ir trofėjinę, ir SSRS gaminamą techniką. 1945 imta diegti laidinį radiją. Per kelerius metus laidiniu ryšiu buvo radiofonizuoti visi valsčių ir kolūkių centrai, paštai, ligoninės, parduotuvės, mokyklos, valstybinės įstaigos. Valdžios reikalavimu naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose įrengtas laidinis radijas, tai sudarė galimybę pateikti gyventojams norimą informaciją. 1949 pradėjo veikti fototelegrafas. Morse’s ir Baudot aparatus ilgainiui keitė startstopiniai aparatai, 1960 telegrafo ryšys buvo visiškai automatizuotas. Telefono ryšys visiškai automatizuotas 1970 (anksčiau nei Suomijoje, daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių): paskutinė rajoninė rankinė telefono stotis pakeista automatine Naujojoje Akmenėje, paskutinė kaimo rankinė telefono stotis – Liškiavoje. 1973 Vilniuje įdiegtas automatinio rinkimo telefono ryšys su visais rajonų centrais. 8 dešimtmetyje pradėtas diegti skaitmeninis telefono ryšys (9 dešimtmetyje jis pasiekė visus rajonų centrus, kaimo automatinės telefono stotelės sujungtos kabelinėmis linijomis). Pradėta demontuoti telefono ryšio oro linijas, vietinio telefono ryšio tinkluose dekadines‑žingsnines stotis keisti koordinatinėmis, kvazielektroninėmis ir elektroninėmis stotimis. 8 dešimtmečio pradžioje pradėti kurti belaidžio telefono ryšio tinklai, pavyzdžiui, 300 megahercų dažnio ryšių sistema Altaj. Ši sistema pamažu įdiegta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. 9 dešimtmečio pradžioje linijinė radiotelefoninio ryšio sistema įdiegta pagrindinėje automagistralėje Vilnius–Klaipėda. Sistema galėjo naudotis automobilių, turinčių specialiąją įrangą, vairuotojai, be to, automagistralės skiriamojoje juostoje kas 3 km buvo įrengti pasikalbėjimo aparatai, iš kurių buvo galima perduoti skubius pranešimus stotyse dirbantiems budėtojams; tai buvo beveik judriojo (mobiliojo) telefono ryšio sistema, kurią Lietuvos ryšių darbuotojai sukūrė padedami Kuibyševo (dabar Samaros) radiotechninių tyrimų mokslinio instituto. 1980 Lietuva prisijungė prie tarptautinio abonentinio telegrafo tinklo (telekso). 1983 Vilniuje sumontuota automatinė kvazielektroninė tarpmiestinė telefono stotis Kvarc. 1988 pabaigoje Lietuvos ryšininkai pirmą kartą per SSRS okupacijos laikotarpį suorganizavo nepriklausomas nuo Maskvos tarpmiestinio telefono ryšio linijas per Taliną, Helsinkį ir Suvalkus.

1974 Fizikos ir matematikos instituto (1977 pertvarkytas į Matematikos ir kibernetikos bei Fizikos institutus) Skaičiavimo centre sukurta daugiaterminalė sistema Mokslas (vyriausiasis konstruktorius A. L. Telksnys), kurią sudarė 50 vietinių ir nuotolinių tekstinių, 1 grafinis terminalas, grafikų braižiklis, analoginių signalų įvesties ir išvesties įrenginys. Centro įranga galėjo naudotis Vilniuje esantys Lietuvos mokslų akademijos mokslo tiriamieji institutai. 8 dešimtmečio viduryje ryšių kanalais prie šios sistemos buvo prijungti Kauno akademinių institucijų, Fiziologijos ir kardiologinių susirgimų instituto terminalai. 9 dešimtmetyje Lietuvoje veikė dar keletas didelių daugiaterminalių sistemų (Statistikos valdybos Statistika, agropramoninio komplekso Sielchoz ir kitos). Matematikos ir kibernetikos instituto terminalas (veikė 1982–90) skirtąja ryšio linija ir greitaveikos modemu buvo sujungtas su kompiuterių tinklo mazgu (pagrįstu X.25 technologija) Maskvoje. Per šį mazgą Lietuva pirmą kartą galėjo prisijungti prie tarptautinių kompiuterių tinklų Tymnet, Telenet, Data link, Euronet ir kitų. 1985 Matematikos ir kibernetikos instituto Skaičiavimo centre sukurtas SSRS Mokslų akademijos duomenų perdavimo tinklo Akademsetj mazgas (pagrįstas X.25 technologija). 1986 tos technologijos pagrindu pradėtas kurti respublikinis duomenų perdavimo tinklas, veikė 2 vietiniai tinklo mazgai Vilniuje, 2 Kaune ir 1 Klaipėdoje.

Lietuvos telefono ryšio sistema po 1990 metų

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę parengta rezervinė Lietuvos ryšių valdymo schema; ja pasaulis buvo informuotas apie Sausio tryliktosios įvykius. SSRS kariuomenei Vilniuje užėmus radijo ir televizijos objektus laidos buvo transliuojamos iš Kauno ir iš laikinų studijų Vilniuje. 1991 padedant Norvegijos ryšininkams ant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastato sumontuota palydovinio ryšio stotis ir organizuoti nuo Maskvos nepriklausomi tarptautinio telefono ryšio kanalai per Oslo telefono stotį. 1991 tarpmiestinės Rusijos imperijos laikų telefono linijos baigtos keisti kabelinėmis. Telefono abonentų skaičius 1950–94 padidėjo 53 kartus, bet buvo gerokai mažesnis negu Vakarų Europos valstybėse, pvz., 1991 Lietuvoje 100 gyventojų teko 21,7, Švedijoje – 68,8, Danijoje – 57,7 telefono aparato. Lietuvos telekomunikacijos savo lygiu buvo pažangiausios SSRS ir Rytų Europoje, bet nei tinklo plėtra, nei jo kokybe neprilygo Skandinavijos ar Vakarų Europos valstybių telefoninio ryšio tinklams. Atsiradus galimybei įrengti belaidį ryšį pagal tarptautinių standartų reikalavimus pirmoji tokia sistema NMT-45 (tuo metu labiausiai integruotas korinio telefono ryšio tinklas) įdiegta 1992, jos pirmąja operatore tapo bendra Lietuvos ir Liuksemburgo įmonė Comliet. Ji pasiekė maksimalų 15 000 abonentų skaičių (20 a. pabaigoje), 2000–01 naujoji Comliet savininkė bendrovė Lietuvos telekomas (2006–17 TEO LT) sistemą išplėtė, panaudojo kaimo vietovėms telefonizuoti ir pasiekė 45 000 abonentų skaičių. 1992 kartu su Jungtinių Amerikos Valstijų bendrove US West Kaune atidaryta tarptautinio telefono ryšio stotis Lintel, per kurią iš Lietuvos buvo galima automatiškai susijungti su Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados ir keliolikos Vakarų Europos valstybių telefono abonentais. Tų pačių metų pabaigoje pradėta eksploatuoti didelio galingumo skaitmeninio ryšio linija Vilnius–Varšuva. 1992 padedant Danijos bendrovei NKT Elektronik nutiestas pirmasis optinis skaidulinis (stiklo pluošto) telefono ryšio kabelis Vilnius–Kaunas; iki tol tarpmiestinio telefono ryšio kabeliuose kas 3,5 km buvo pokalbių signalo stiprinimo punktai (optiniame kabelyje tokio pastiprinimo nereikia 102 km atstumu). Pradėtos naudoti palydovinio ryšio sistemos Eurosat ir Intelsat. Vėliau nutiestos optinės telefono ryšio linijos iki Lenkijos sienos, Kaunas–Panevėžys–Šiauliai–Klaipėda, 1995 jos pratęstos iki Latvijos, Baltijos jūros, iš Klaipėdos į Tauragę, Marijampolę, Kauną. 1997 Švedijos telekomunikacijų bendrovė Telia savo lėšomis nutiesė povandeninį optinį skaidulinį kabelį per Baltijos jūrą.

1997 bendrovei Lietuvos telekomas išduota licencija teikti tarptautinio, tarpmiestinio ir vietinio telefono ryšio paslaugas, 1998 suteikta teisė iki 2002 pabaigos būti vienintele fiksuotojo telefono ryšio paslaugų teikėja Lietuvoje. Privatizavus bendrovę Lietuvos telekomas (valstybė 1998 pardavė 60 %, 2000 – dar 25 % turėtų akcijų, 2007 valdė tik 1,58 % akcijų) iš esmės pakito ryšių tinklų technologinė plėtra. Buvo atnaujintas telefono ryšio tinklas, įrengtos skaitmeninės perdavimo sistemos ir komutacinės stotys (1 lentelė). 2003 fiksuotojo telefono ryšio paslaugas pradėjo teikti ir kitos bendrovės (2003 pradžioje jų buvo 12, 2004 pabaigoje – 21, 2005 pabaigoje – 40, 2007 pradžioje – 52, 2012 pabaigoje – 48, 2016 pabaigoje – 42). 2004 visi elektroninių ryšių rinkoje veikiantys ūkio subjektai pradėjo veikti pagal Europos Sąjungos ryšių reguliavimo sistemą. Didžiausia viešojo fiksuotojo telefono ryšio skverbtis pasiekta 2001 pradžioje (2 lentelė), vėliau fiksuotojo telefono linijų skaičius (3 lentelė) ir skverbtis 100 gyventojų mažėjo dėl spartaus judriojo ryšio skverbties didėjimo (4 lentelė). 2007 pradžioje Lietuvoje buvo 917 fiksuotojo telefono ryšio stočių. Skaitmeninių stočių imlumas sudarė 92,7 % bendro visų stočių imlumo. 2007 pradžioje prie skaitmeninių telefono ryšio stočių buvo prijungta 93,9 % bendrovės Lietuvos telekomas ir 97,7 % alternatyvių teikėjų linijų. Paskutinė analoginė telefono stotis išjungta 2016.

* Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys

* Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys

* Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys

* Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys

Viešojo judriojo telefono ryšio paslaugas (GSM-900 standarto) Lietuvoje 1995 kovą pradėjo teikti bendrovė Omnitel, spalį – Bitė Lietuva (iki 2005 Bitė GSM), 1999 pabaigoje – Tele2 (iki 2000 Levi & Kuto). Per pirmuosius penkerius metus judriuoju ryšiu pradėjo naudotis apie 329 000 abonentų. Padidėjus konkurencijai nuo 2000 mažėjo judriojo ryšio paslaugų kainos, sparčiai daugėjo abonentų. 2000 judriojo ryšio abonentų skaičius 100 Lietuvos gyventojų buvo gerokai mažesnis už Europos Sąjungos 15 šalių senbuvių (jose jis sudarė 55 %) ir už daugumos vėliau į Europos Sąjungą įstojusių šalių vidurkį. 2000–05 abonentų skaičius labai sparčiai didėjo ir 2003 pirmą kartą viršijo fiksuotojo ryšio abonentų skaičių. 2005 pabaigoje Lietuva pagal judriojo ryšio skverbtį tarp Europos Sąjungos šalių užėmė antrąją vietą (po Liuksemburgo). 2006 judriojo telefono ryšio rinkoje abonentų skaičiaus didėjimas stabilizavosi (per metus padidėjo 8,4 %), bet Lietuva vis dar pirmavo Europos Sąjungoje. 2007 judriojo ryšio operatoriai (Omnitel, Bitė Lietuva ir Tele2) turėjo 2215 bazinių stočių. Daugiausia bazinių stočių buvo Vilniaus (706), Kauno (401) ir Klaipėdos, mažiausiai – Tauragės (67), Telšių (96), Marijampolės (97) apskrityse. 2011 veikė 4617, 2014 – 8185, 2016 – 12 131 bazinė stotis.

Kompiuterių tinklai, internetas ir elektroninis paštas Lietuvoje

1990 daugiaterminalė sistema Mokslas išsiplėtojo į Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklą Litnet – pirmąjį kompiuterių tinklą Lietuvoje. Vėliau prie Litnet plėtros daug prisidėjo Šiaurės šalių kompiuterių tinklo Nordunet, Jungtinių Amerikos Valstijų ir kitų šalių interneto technologijų specialistai. 1991–93 padedant Norvegijos specialistams per Matematikos ir informatikos instituto (iki 1990 Matematikos ir kibernetikos institutas), Vilniaus universiteto ir Kauno technologijos universiteto skaičiavimo centrų kompiuterius Litnet sujungtas su internetu. Ryšiui pritaikyta X.25, elektroniniam paštui – X.400 technologija. 1992 sukurta Lietuvos elektroninio pašto adresų sritis .lt. Trys pirmieji antrinių sričių pavadinimai (ktu.lt, mii.lt, vu.lt) buvo suteikti Kauno technologijos universitetui, Matematikos ir informatikos institutui ir Vilniaus universitetui. Pagrindiniu Litnet kūrėju tapo Kauno technologijos universiteto Skaičiavimo centras, jame buvo vykdomos šio tinklo operatyvaus valdymo funkcijos. 1993 bendrovė Omnitel pagal sutartį su Jungtinių Amerikos Valstijų telekomunikacijų bendrove Sprint pradėjo teikti pasaulinio duomenų perdavimo tinklo SprintNet paslaugas. 1994 Litnet tinkle pradėta taikyti TCP/IP technologija, įrengtas ryšio kanalas su Norvegija, Lietuva pradėjo naudotis visomis interneto teikiamomis paslaugomis. 1994 Lietuvoje pradėtos teikti belaidžio interneto paslaugos, 1995 sukurtas pirmasis interneto tinklalapis, supažindinantis su Lietuva (neris.mii.lt), Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įrengtas pirmasis Lietuvoje interneto viešosios prieigos taškas. 1995 Kauno technologijos universiteto Informacinių technologijų plėtros institutas pradėjo tvarkyti Lietuvos elektroninio pašto adresus. 1994 pradėtas kurti Valstybinių institucijų kompiuterių tinklas (jo užduotis – valstybinės svarbos informacinių sistemų duomenų mainai), jis sujungė Seimą, Prezidento instituciją, Vyriausybės kanceliariją, ministerijas, Muitinės ir Statistikos departamentus, apėmė 15 informacinių sistemų (Savivaldybė, Apskritis, Sodra, Vadis ir kitas). 1996 prie šio tinklo prijungti 5 didieji miestai (Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai ir Utena), jo paslaugomis pradėjo naudotis daugiau kaip 40 valstybinių institucijų. 1997 prijungti 4 apskričių miestai (Alytus, Marijampolė, Tauragė, Telšiai) ir 13 rajonų centrų bei kitų miestų, 1998 – visi kiti Lietuvos miestai. 1999–2000 panaudodamas Frame Relay technologiją Valstybinių institucijų kompiuterių tinklas pradėjo teikti duomenų ir balso integravimo paslaugas visiems Lietuvos miestams. 2001 pradėtos diegti perduodamų duomenų apsaugos priemonės. 2003 Valstybinių institucijų kompiuterių tinklas pradėjo teikti fiksuotojo telefono ryšio paslaugas, 2004 buvo sujungtas su Europos administracijų duomenų perdavimo tinklu (Trans-European Telematics Networks for Administrations, TESTA). 21 a. pradžioje daugiau kaip pusė valstybinių ir savivaldos institucijų turėjo savo interneto svetaines. Nuo 2002 į internetą perkeliamos valstybinių įstaigų teikiamos viešosios paslaugos (gyventojų pajamų, pridėtinės vertės ir pelno mokesčių deklaravimas, įsidarbinimo, sveikatos apsaugos paslaugos, informacijos paieška viešosiose bibliotekose, socialinės įmokos, muitinės deklaracijos, statistiniai duomenys ir kitos). Viešosios paslaugos diegiamos vadinamuoju vieno langelio principu, t. y. gaunamos per valstybės ir savivaldos institucijų teikiamų elektroninių paslaugų portalą (sukurtas 2003–04), kuris vadinamas elektroniniais valdžios vartais (epaslaugos.lt). Nuo 2004 registruojami interneto domenų lietuviškieji vardai. Interneto (daugiausia plačiajuosčio) prieigos rinka sparčiai plečiasi, kasmet prie plačiajuosčio ryšio prijungiama daug naujų abonentų (5 lentelė). 2005–15 vykdyti projektai RAIN ir RAIN-2; jais sukurtas kaimo vietovių informacinių technologijų plačiajuostis tinklas ir internetas tapo prieinamas visiems gyventojams, jo infrastruktūra pasiekė apie 1 mln. kaimo žmonių. 2016 pabaigoje interneto paslaugas teikė 103 bendrovės.

* Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys

2079

462

2271

elektroniniai ryšiai; telekomunikacijos; internetas; telefonas; telegrafas