Lietuvõs energètika
Lietuvos energetikos užuomazgos iki 1940
Pirmoji elektrinė Lietuvoje pastatyta 1892 Rietave, prie kunigaikščių Oginskių dvaro lentpjūvės. Joje buvo sumontuotas garo katilas, garo variklis ir 110 voltų (V) įtampos elektros generatorius. Iš elektrinės nutiesta elektros tiekimo linija į dvaro rūmus, šalia esantį parką, vėliau – ir į Rietavo bažnyčią, dvaro ūkinius pastatus, pasiturinčių Rietavo gyventojų namus.
1900 Kaune pradėjo veikti pirmoji viešoji centrinė 500 kilovatų (kW) galios šiluminė elektrinė (jos savininkai buvo belgai), kuri sudarė galimybes įrengti elektrinį apšvietimą valstybinėse įstaigose ir gyvenamuosiuose namuose. 1903 prie Virvyčios upės Kairiškių dvaro popieriaus dirbtuvėje buvo įrengtas pirmasis vandens sukamas elektros generatorius. 1921 nutiesta pirmoji kintamosios elektros srovės 3 kilovoltų (kV) įtampos elektros tiekimo linija Tauragėje. 1923 prie Šiaulių pastatyta Bačiūnų šiluminė elektrinė, iš jos nutiestos 6 kV įtampos elektros tiekimo linijos į Piktmiškio durpyną ir Šiaulius. Pirmųjų nedidelių elektrinių įtampa dažniausiai buvo 65 V ir 110 V, vėlesnių didesnių – 220 voltų.
1929 pradėjo veikti Klaipėdos šiluminė elektrinė, 1930 – viešoji šiluminė 6400 kW galios Petrašiūnų elektrinė. 1925–1930 visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose veikė aukštosios įtampos elektros tiekimo linijos. Perduodamos elektros galiai padidinti ir nuostoliams tinkle sumažinti pradėtos tiesti 15 kV (pirmosios 1930 – iš Petrašiūnų į Jonavą, iš Klaipėdos elektrinės į Palangą ir Šilutę) ir 30 kV (pirmoji 1941 – Rėkyvos elektrinė–Šiauliai–Radviliškis–Panevėžys) elektros tiekimo linijos. 1938 sumontavus naujus įrenginius Vilniaus centrinės elektrinės (pradėjo veikti 1903) galia pasiekė 8500 kW (7 dešimtmetyje ši elektrinė pritaikyta tiekti šilumą pramonės įmonėms ir gyvenamiesiems pastatams). 1940 pabaigoje pradėjo veikti Rėkyvos šiluminė elektrinė. 1940 Lietuvoje veikė 15 didesnių (daugiau kaip 500 kW galios) ir 350 mažesnių elektrinių, apie 550 km aukštosios įtampos kabelinių (didžiuosiuose miestuose) ir orinių (miestų pakraščiuose, užmiesčiuose ir kitur), apie 1650 km žemosios įtampos elektros tiekimo linijų.
Rėkyvos šiluminė elektrinė (1940, atstatyta ir išplėsta 5–6 dešimtmečiais)
Energetikos plėtra Lietuvoje SSRS okupacijos metais
Antalieptės hidroelektrinė
Kavarsko hidroelektrinės užtvanka
Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta apie 90 % Lietuvos elektrinių instaliuotų pajėgumų. Po karo iš didžiųjų elektrinių galėjo veikti tik 2500 kW galios Rėkyvos, 1750 kW Bačiūnų (visu pajėgumu veikė iki 1953, 1957 uždaryta, 1959 užkonservuota ir vėliau išmontuota), šiek tiek atstatyta 2500 kW Petrašiūnų popieriaus fabriko šiluminė ir 800 kW Vilniaus geležinkelio dyzelinė elektrinė. Apskričių ir valsčių centruose buvo likę apie 800 kV veikiančių pajėgumų mažųjų elektrinių.
Iš pradžių elektrinės buvo atstatomos rengiant jų darbuotojų ir miestų gyventojų talkas, naudojant vokiečių karo belaisvių darbą (kasdien už atlygį dirbdavo apie 1000 belaisvių). 1946 paleistas pirmasis atstatytos Petrašiūnų elektrinės turboagregatas, 1948 – antrasis, 1951 – trečiasis ir ketvirtasis, 1955 – penktasis. 1956 į vieną tinklą pradėta jungti atskirai veikiančias elektrines (pirmoji 110 kV įtampos elektros tiekimo linija buvo Petrašiūnų elektrinė–Panevėžys–Rėkyvos elektrinė, 1958 antroji 110 kV įtampos – Kaunas–Vilnius).
Kauno hidroelektrinė
Lietuvos elektrinė
1959 pabaigoje pradėta eksploatuoti Kauno hidroelektrinė, 1962 – Lietuvos elektrinės pirmasis blokas. 1964 12 17 prie šalies bendros energetinės sistemos tinklų prijungtas paskutinis J. Biliūno kolūkis (Biržų rajonas) ir baigtas pirmasis Lietuvos elektrifikavimo etapas (1954–1964), per kurį išplėstas elektros tiekimo tinklas, buvo elektrifikuojami žemės ūkio objektai, statomos rajoninės transformatorinės pastotės, panaikintos kai kurios mažos neekonomiškos elektrinės.
Antrajame elektrifikavimo etape (1965–1975) pakito darbų pobūdis – pradėta tiesti šilumines trasas, buvo statomos katilinės, gyvenamieji namai, poilsiavietės, didinamas transformatorinių galingumas, elektros laidai keičiami storesniais, pradėtos tiesti 330 kV elektros tiekimo linijos (pirmosios 1967 – Lietuvos elektrinė–Jonava, 1969 Jonava–Pļaviņių hidroelektrinė) ir kita. 1968–1985 Lietuvos elektrinė buvo elektros energijos pagrindinė gamintoja šalyje.
Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė
Ignalinos atominė elektrinė
Ignalinos atominė elektrinė
8–9 dešimtmečiais pradėtos statyti Kauno termofikacinė elektrinė (jos pirmasis agregatas paleistas 1975, antrasis – 1976), Mažeikių elektrinė (pirmasis turboagregatas paleistas 1979, antrasis – 1980 pabaigoje, trečiasis – 1983) ir trečioji Vilniaus termofikacinė elektrinė (pirmasis turbogeneratorius paleistas 1983, antrasis – 1986), Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė (pirmieji du hidroagregatai paleisti 1992, trečiasis – 1994, ketvirtasis – 1998). 1983 pradėtas eksploatuoti Ignalinos atominės elektrinės pirmasis, 1987 – antrasis blokas.
1
Nepriklausomos Lietuvos energetikos sistema po 1990 metų
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Ignalinos atominė elektrinė, jos projektiniai ir eksploataciniai duomenys tapo prieinami Vakarų ekspertams. Daug šalių, turinčių patirtį branduolinės energetikos srityje, teikė efektyvią paramą gerinant Ignalinos atominės elektrinės saugos lygį. Atsižvelgdama į Vakarų valstybių politikų ir techninių ekspertų nuostatą, kad Ignalinos atominė elektrinė negali būti saugiai eksploatuojama ilgą laiką, Lietuva stojimo į Europos Sąjungą sutartyje įsipareigojo elektrinės pirmąjį bloką sustabdyti iki 2005 (sustabdytas 2004 12 31), antrąjį – 2009 (sustabdytas 2009 12 31). Net ir sustabdžius pirmąjį bloką, bendra Lietuvos įrengtoji elektros energijos generavimo galia (branduolinė ir nebranduolinė) iki 2009 buvo apie 2 kartus didesnė už šalies vidaus poreikius. Sustabdžius Ignalinos atominės elektrinės antrąjį bloką, t. p. 2015 pabaigoje sustabdžius trečiąją Vilniaus termofikacinę elektrinę (dėl per didelio aplinkos teršimo), sumažinus elektros energijos gamybą kitose šiluminėse elektrinėse, Lietuvos poreikiams jos gaminamos elektros energijos nepakanka, daugiau kaip 65 % jos importuojama (iš Švedijos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos).
Šiuolaikinis Lietuvos energetikos sektorius apima tarpusavyje susijusias energetikos sistemas (elektros energetikos, naftos, gamtinių dujų, anglių ir vietinio kuro bei atsinaujinančiųjų energijos išteklių), jas sudaro visuma įmonių ir įrenginių, skirtų energijos išteklių gavybai, gamybai, transformavimui, perdavimui, skirstymui ir vartojimui. Energetikos sistemos tarpusavyje glaudžiai susijusios dėl galimybių pakeisti vienus energijos išteklius kitais ir kompleksinio daugelio energetikos objektų pobūdžio.
21 amžiuje šalies ūkiui elektros energiją tiekia Lietuvos elektrinė, Kauno, Panevėžio ir kitos šiluminės elektrinės, Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, Kauno hidroelektrinė, vėjo, saulės energijos, atliekų deginimo elektrinės, biomase ir biodujomis kūrenamos elektrinės, pramonės įmonių elektrinės, daugiau kaip 90 mažųjų hidroelektrinių (jų bendra įrengtoji galia sudaro apie 28 megavatus (MW)). 2020 pradėjo veikti Kauno kogeneracinė elektrinė.
Sparčiai plėtojama elektros energijos gamyba iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, kuriems priskiriama hidroenergija, vėjo, saulės, geoterminė energija, kietasis biokuras (malkos ir medienos atliekos, šiaudai), biodujos, biodegalai, atsinaujinančios komunalinės ir pramoninės atliekos. Iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių 21 a. gaminama daugiau kaip 60 % Lietuvoje gaminamos elektros energijos. 2003 netoli Palangos pradėjo veikti pirmosios vėjo jėgainės (didesniu mastu elektros energiją jos gamina nuo 2006). 2016 Lietuvoje veikė 21 vėjo jėgainių parkas ir 125 pavienės mažesnės galios vėjo elektrinės, dauguma jų veikė pajūryje, kur vėjai stipresni; bendroji vėjo elektrinių galia sudarė 509,45 MW, jos pagamino 26,6 % visos Lietuvoje pagamintos elektros energijos.
Lietuvos elektros perdavimo tinklas
2022 visų Lietuvoje veikiančių elektrinių instaliuotoji galia – 3891 MW, prieinama galia – 1558 MW (hidroelektrinių ir Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės – 500 MW, šiluminių elektrinių – 742 MW, vėjo elektrinių – 162 MW, kitų atsinaujinančių išteklių jėgainių – 154 MW), nuo 2023 – 2008 MW (dalis elektrinių teikia gamybos pajėgumų rezervo paslaugą, įsijungia, kai reikia pakeisti sugedusią ar remontuojamą elektrinę; atsinaujinančių energijos išteklių jėgainių galia priklauso nuo saulės, vėjo ar vandens lygio, todėl dažnai būna gerokai mažesnė už maksimalią). Lietuva importuoja apie du trečdalius suvartojamos energijos (per 700 MW galios jungtį su Švedija ir 500 MW galios jungtį su Latvija, Estija ir Suomija).
3
2016 Lietuvoje buvo apie 7080 km aukštosios įtampos oro ir kabelinių elektros perdavimo linijų ir apie 127 100 km elektros skirstymo linijų. Elektros energijos perdavimo tinklai priklauso bendrovei Lietuvos energija, skirstomieji tinklai – jos antrinei bendrovei Energijos skirstymo operatorius. Lietuvos elektros perdavimo tinklas parodytas žemėlapyje.
Didieji šalies miestai ir rajonų centrai, daugelis miestelių ir didesnių gyvenviečių turi išplėtotas centralizuoto šilumos tiekimo sistemas (centralizuotai šildoma apie 77 % gyvenamųjų būstų). Dėl įvairių ekonominių, techninių ir socialinių priežasčių centralizuoto šilumos tiekimo būdas nėra pakankamai efektyvus, todėl šios sistemos tobulinamos ir modernizuojamos, jų plėtra derinama su kitais apsirūpinimo šiluma būdais. Dėl 2004 pabaigoje sustabdyto Ignalinos atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus pablogėjus viso Baltijos regiono aprūpinimui elektros energija, 2006 Baltijos šalių vyriausybių vadovai nutarė, kad Lietuvoje reikia statyti naują branduolinį reaktorių. 2007 priimtas Atominės elektrinės įstatymas (nauja redakcija 2012), Nacionalinė energetikos strategija. 2015 Lietuvos elektros tinklai sujungti su Švedijos ir Lenkijos elektros tinklais. Energetikos sektoriaus ūkio subjektus vienija Nacionalinė Lietuvos energetikos asociacija (įkurta 2016), Lietuvos elektros energetikos asociacija, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (abi įkurtos 1998), Lietuvos vėjo elektrinių asociacija (įkurta 2002).
Lietuvos energijos balansas ir pirminiai energijos šaltiniai
Lietuvoje suvartojamo kuro kiekiai ir energijos balanso struktūra labai kito. Iki Antrojo pasaulinio karo svarbiausias kuras buvo malkos. Jų dalis šalies kuro balanse 1938 sudarė 66 %, akmens anglys – apie 24 %, naftos produktai – 5 %, durpės – 1 %. SSRS okupacijos metais sparčiai didėjo durpių suvartojimas (1950 durpių kuro pagaminta 500 000 t, 1960–1970 – kasmet po 1,5 mln. tonų). Iki 6 dešimtmečio vidurio energijos balanse vyravo vietiniai energijos ištekliai – malkos, durpės ir jų briketai, įvairios atliekos ir vandens energija, bet vėliau vietinių energijos išteklių dalis ilgainiui mažėjo (pvz., 1960 jie tenkino apie 41 % ūkio poreikių, 10 dešimtmetyje – 5–7 %). Sparčiai didėjo energijos suvartojimas gamybinėms reikmėms. Energijos poreikiams tenkinti iš SSRS buvo importuojami pigūs naftos produktai ir gamtinės dujos (nutiesus dujotiekį į Lietuvą).
1990–2000 kuro suvartojimas dėl ekonomikos nuosmukio, esminių pramonės struktūros pokyčių ir efektyvesnio energijos vartojimo sumažėjo 2,1 karto, reikšmingiausios tapo trys kuro rūšys: naftos produktai, gamtinės dujos ir branduolinis kuras (iki Ignalinos atominės elektrinės uždarymo). Didelę dalį šalies pirminės energijos balanse sudarė naftos produktai – 2005 naftos produktų, įskaitant orimulsiją (jos tiekimas iš Venesuelos nutrauktas 2007 dėl šios šalies sprendimo atsisakyti orimulsijos eksporto, orimulsiją Lietuvai tiekusi Didžiosios Britanijos bendrovė Bitor Europe Lietuvos elektrinei sumokėjo 20 mln. litų kompensaciją ir patiekė nemokamą 60 000 t siuntą), dalis energijos balanse sudarė 27,4 %, 2017 – 38,2 %. Lietuvoje veikia vienintelė Baltijos šalyse naftos perdirbimo įmonė ORLEN Lietuva (iki 2009 Mažeikių nafta, jos metinis naftos perdirbimo pajėgumas 10–11 mln. t; nuo 2006 įmonė nebegauna žaliavų iš Rusijos naftotiekiu Draugystė), naftos importo ir eksporto per Baltijos jūrą Būtingės naftos terminalas (pajėgumai atitinkamai 12 ir 14 mln. t per metus) ir vienas moderniausių regione naftos produktų reversinis terminalas Klaipėdoje (metinis pajėgumas 7,1 mln. tonų). Lietuva turi technines galimybes importuoti naftą ir jos produktus iš įvairių šalių, yra techniškai apsaugota nuo galimų tiekimo iš vienos šalies sutrikimų.
Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas
Šalyje gerai išplėtotas gamtinių dujų tiekimas – magistralinių dujotiekių ilgis sudaro 2113 kilometrų. Gamtinės dujos šalies pirminės energijos balanse 2005 sudarė 25,3 %, 2017 – 25,1 %, technologiniu ir ekologiniu atžvilgiu jos yra efektyviausias organinis kuras, kurio suvartojimas padidėjo uždarius Ignalinos atominę elektrinę. 2014 pabaigoje Klaipėdoje pradėjo veikti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalas (įkurtas siekiant sumažinti Lietuvos priklausomybę nuo gamtinių dujų importo dujotiekiais iš Rusijos), kuriame laivais dujovežiais atgabentos suskystintos dujos paverčiamos į dujinį būvį ir perduodamos vamzdynu į šalies dujų tiekimo sistemą.
Vietinio kietojo kuro (medienos, durpių, įvairių degių atliekų), vėjo bei vandens energijos ir kitų energijos šaltinių, įskaitant ir cheminių procesų energiją, dalis šalies energijos balanse 2000 padidėjo iki 7,6 %, 2005 – iki 10,8 %, 2017 – iki 24,6 % (1,9 mln. t naftos ekvivalentu). 2017 visos energijos 38,8 % sunaudota transporto sektoriuje, 27,2 % – namų ūkiuose, 19,2 % – pramonėje.
2
1046
534
energetika Lietuvoje