Lietuvõs Evangèlikų Reformãtų Bažnýčia, viena iš 9 tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje.
Struktūra ir organizacija
Bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodui priklauso 9 parapijos ir 1 filija, daugiausia evangelikų reformatų yra Biržų rajono savivaldybėje, Vilniuje, Kėdainiuose, Klaipėdoje; centras – Biržuose (2019). 2011 gyventojų surašymo duomenimis tikinčiųjų buvo 6731.
Evangelikų reformatų bažnyčios Lietuvoje
Aukščiausioji institucija – kasmetiniai eiliniai Sinodo suvažiavimai (nuo 1998) Biržuose, tarp suvažiavimų – vyriausiasis dvasininkas generalinis superintendentas (nuo 2019 kunigas R. Stankevičius). Parapijose veikia vaikų, jaunimo, diakoninės grupės, sekmadieninės mokyklos Biržuose ir Vilniuje. Dvasininkai rengiami Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos centre (nuo 2014 Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto padalinys) ir užsienyje. Nuo 1924 Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios Unitas Lithuaniae Sinodas yra Pasaulinės Reformatų Bažnyčių Sąjungos (World Alliance of Reformed Churches, WARC) narys. Nuo 2003 dar veikia Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia (aukščiausiasis vadovas kunigas A. Kvedaravičius).
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios istorija
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pirmieji evangelikai buvo liuteronai, bet nuo 16 a. vidurio ėmė gausėti evangelikų reformatų šalininkų. Reformacijos laikotarpiu evangelikai reformatai buvo gausiausia protestantų bendruomenė, tam didelę įtaką padarė Mikalojaus Radvilos Juodojo perėjimas į Evangelikų Reformatų Bažnyčią (apie 1556); jis ir jo pusbrolis Mikalojus Radvila Rudasis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje leido kurtis evangelikų reformatų bendruomenėms ir įvairiais būdais rėmė jų veiklą. Žygimantui Augustui 1563 privilegija suteikus visoms Lietuvoje esamoms konfesijoms tikėjimo laisvę ir lygias teises užimti aukštų valstybės pareigūnų vietas, daug evangelikų reformatų didikų pateko į valdžią ir taip sustiprino Evangelikų Reformatų Bažnyčios padėtį Lietuvoje. Per Žygimanto Augusto pirmuosius 15 valdymo metų Evangelikų Reformatų Bažnyčia jau buvo išplitusi visoje Lietuvoje, Žemaitijoje, dabartinėje Baltarusijoje.
Lietuvos evangelikų reformatų Sinodas Biržų bažnyčioje 1932
16 a. antroje pusėje, reformacijos Lietuvoje klestėjimo laikotarpiu, visoje Lietuvoje buvo apie 200 evangelikų reformatų bažnyčių; parapijos buvo suskirstytos į 6 distriktus – Vilniaus, Naugarduko, Pagirio, Užnerio, Žemaitijos ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Kiekviename distrikte buvo apie 20–40 bažnyčių. Radvilų giminės Biržų‑Dubingių šaka iki 17 a. pabaigos globojo evangelikus reformatus. Radvilos siekė juos suvienyti, padėti organizuoti bažnytines vidaus struktūras (didelę įtaką turėjo Lenkijos evangelikų reformatų teologo Jano Łaskio (1499–1560) apsilankymas Vilniuje 1557). 1557 Vilniuje buvo sušauktas pirmasis evangelikų reformatų sinodas. Vėliau jis buvo šaukiamas kasmet, spręsdavo Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios svarbiausius reikalus: religinių apeigų, mokslo, administracijos, liturgijos, įstatymų klausimus, skirdavo kunigus, rinkdavo superintendentus ir atstovus į Sinodą. Sinoduose dalyvaudavo kunigai, didikai, bajorai, miestų, nuo 1864 ir parapijų atstovai, nuo 1636 – ir kuratoriai, kuriuos Sinodas išrinkdavo iki gyvos galvos. Iki 1583 Sinodo susirinkimo vieta buvo Vilnius, vėliau paeiliui buvo šaukiamas distriktų centruose. Iš pradžių Vilniaus, nuo 1635 kiekvieno distrikto superintendentas paeiliui būdavo išrenkamas generaliniu superintendentu. Iki 1618 Sinodui pirmininkavo du asmenys – dvasininkas ir pasaulietis, 1618 sinodas Vilniuje nustatė, kad jam turi pirmininkauti tik pasaulietis.
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia palaikė glaudžius ryšius su Lenkijos evangelikais reformatais. Delegatai dalyvaudavo vieni kitų Sinoduose. 1557 Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia dar vadinta Unitas Lithuaniae (Lietuvos vienetas). Ji siųsdavo atstovus į Abiejų Tautų Respublikos generalinius Sinodus, bet administraciškai buvo savarankiška. 1565 nuo Lietuvos evangelikų reformatų atsiskyrė arijonai. 1570 Sandomiero susitarimu evangelikai reformatai, čekų broliai ir evangelikai liuteronai įsipareigojo gerbti vieni kitų tikėjimą ir apeigas. 1580–1664 reformatai aktyviai dalyvavo viešajame šalies gyvenime. Vienas žymiausių to meto evangelikų reformatų ir visuomenės veikėjų buvo A. Volanas.
Prie evangelikų reformatų bažnyčių dažniausiai veikdavo ir mokyklos (tai atitiko Radvilų ir kitų bajorų interesus) – veikė aukštesniosios mokyklos Vilniuje (įsteigta 1562), Biržuose (įsteigta 16 a. anteoje pusėje; joje dirbo pedagogas ir literatas A. Rasijus), Kėdainiuose (įsteigta 1625), Slucke (įsteigta 1626), Kelmėje, Šiluvoje, Brastoje, Nesvyžiuje, Siemiatyczėse ir Zabłudówe (dabartinės Palenkės vaivadija); per kontrreformaciją jos buvo panaikintos.
Evangelikų reformatų bažnyčia (pastatyta 1653) Kėdainiuose
16 a. evangelikai reformatai daugiausia iš visų konfesijų užsiėmė religinių knygų leidyba; 1553–54 M. Radvilos Juodojo spaustuvėje Brastoje išspausdinti (daugiausia lenkų kalba) pirmieji protestantiški katekizmai, Brastos Biblija (1563), 1598 M. Petkevičius Vilniuje įsteigė spaustuvę evangelikų reformatų knygoms spausdinti; joje išspausdino pirmąją Didžiojoje Lietuvoje evangelikų reformatų knygą lietuvių kalba – savo parengtą dvikalbį (lenkų ir lietuvių kalba) Katekizmą (daugumą maldų ir giesmių vertė pats). 1653 S. Jaugelis‑Telega Kėdainiuose išspausdino vieną svarbiausių evangelikų reformatų knygų lietuvių kalba pavadinimu Knyga nobažnystės krikščioniškos. 1701 S. Bitneris parengė ir išspausdino Naujajį Testamentą lietuvių kalba. Išleista evangelijų – M. Rejaus Lenkiškos postilės (Postilla polska) vertimas Postilla lietuviška (Žemaitijos bajorės Sofijos Vnučkienės lėšomis 1600 išleido J. Morkūnas) ir J. J. Rheto Summa arba trumpas išguldimas Evangeliu Šventu (1653–54). J. K. Krainskis parengė ir išspausdino Didžiąją agendą (1637).
Religinių knygų lietuvių kalba vis tiek stigo, tai trukdė evangelikų reformatų tikėjimui plisti Lietuvoje. Mirus M. Radvilai Juodajam jo sūnus M. K. Radvila Našlaitėlis grįžo į katalikybę, pradėjo stiprinti Katalikų Bažnyčios įtaką ir silpninti Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčią.
17 a. pirmoje pusėje evangelikų reformatų centru tapo Kėdainiai. 17 a. karai ir kontrreformacija susilpnino Evangelikų Reformatų Bažnyčią visoje Abiejų Tautų Respublikoje. 1733 protestantams buvo uždrausta dalyvauti Seime ir eiti valstybines pareigas. 18 a. viduryje liko apie 30 evangelikų reformatų parapijų. Rusijos valdymo metais evangelikų reformatų teisės buvo mažiau varžomos. 19 a. pabaigoje Vilniaus Sinodui priklausė 18 parapijų; iki 1918 Sinodų posėdžiai vyko lenkų kalba, bet buvo ir grynai lietuviškų bendruomenių.
20 a. pradžioje daug evangelikų reformatų prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir lietuvybės stiprinimo. Kunigas J. Šepetys leido žurnalą Pasiuntinys. Lenkijai okupavus Vilnių evangelikų reformatų centru tapo Biržai (Vilniaus Sinodas 1920–40 veikė atskirai).
1919 buvo pertvarkyta Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčia, superintendentu išrinktas P. Jakubėnas (Evangelikų Reformatų Bažnyčios dvasiniu vadovu jis buvo iki 1940). 1924 buvo apie 15 000 narių ir 5 kunigai. 1922 pradėtas leisti mėnraštis Mūsų žodis (ėjo iki 1937), 1926 – Sėjėjas (ėjo iki 1940). 1925–36 prie Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 Lietuvos universitetas) veikė Evangelikų teologijos fakultetas.Bažnyčios valdyme moterys gavo lygias teises su vyrais – galėjo dalyvauti balsavime ir būti kuratorėmis. 1929 K. Šepetienė įkūrė Evangelikių moterų draugiją. 1930 įsteigtos Studentų evangelikų ir Krikščionių studentų draugijos. Nuo 1931 ypač suaktyvėjo jaunimo veikla, įsteigta jaunimo draugija Radvila, ji daugiausia rūpinosi jaunimo švietimu. Suaktyvėjo Lietuvos Evangelikų Reformatų ir Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčių bendradarbiavimas – 1936 įkurta Lietuvių evangelikų sąjunga, vienijanti šalies evangelikus liuteronus ir evangelikus reformatus. 1939 susijungė Biržų ir Vilniaus evangelikų reformatų Sinodai. II pasaulinio karo išvakarėse buvo apie 10 000 tikinčiųjų.
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios 450 jubiliejinis Sinodo suvažiavimas Biržuose (2007). Sėdi iš kairės: Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių kolegijos viceprezidentė kunigė diakonė E. Brooks-Dilytė, Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo konsistorijos viceprezidentas kunigas T. Šernas, kunigas M. Stademannas (Vokietija), Pasaulinės reformatų bažnyčios sąjungos viceprezidentas kunigas dr. Löcheris (Šveicarija), Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas kunigas R. Mikalauskas, Vengrijos evangelikų reformatų vyriausiasis vyskupas ir Europos evangelikų reformatų bažnyčių tarybos prezidentas kunigas dr. G. Bölcskei, Apaštalų Sosto nuncijaus pavaduotojas monsinjoras J. F. Lantheaume, Šveicarijos ambasadorė Latvijai ir Lietuvai A. Bauty, už jų stovi antras iš kairės evangelikų reformatų diakonas R. Stankevičius
Per II pasaulinį karą apie 3000 evangelikų reformatų pasitraukė iš Lietuvos. SSRS okupacijos metais Lietuvoje veikė 5 evangelikų reformatų parapijos, buvo 5 kunigai. 1982 mirė paskutinis iki II pasaulinio karo įšventintas evangelikų reformatų kunigas P. Jašinskas. Nuo 1983 evangelikais reformatais rūpinosi evangelikų liuteronų kunigas diakonas R. Moras. 1988 sušauktas Sinodo suvažiavimas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Evangelikų Reformatų Bažnyčia pripažįstama viena iš 9 tradicinių šalies religinių bendruomenių. 2007 įvyko Sinodo suvažiavimas Biržuose. 2019 Sinode Biržuose generaliniu superintendentu išrinktas kun. Raimondas Stankevičius.
L: K. Gudaitis Lietuviai evangelikai Hamilton 1957; I. Lukšaitė Lietuvių kalba reformaciniame judėjime 17 a. Vilnius 1970, Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis Vilnius 1994, Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje Vilnius 1999; Lietuvos evangelikų bažnyčios / sudarė A. Hermann Vilnius 2003; A. Baublys Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodas: organizacija, bažnytinė savivalda ir konfesinės inteligentijos formavimas 1795–1830 metais Vilnius 2006.
473