Lietuvõs gamtà
Lietuvos gamtinis žemėlapis
Dabartinį Lietuvos paviršių suformavo pasikartojančių ledynmečių pagrindinis veiksnys – slenkantys ir tirpstantys ledynai bei poledynmečio laikotarpio įvairūs geomorfologiniai procesai. Paviršiaus vidutinis aukštis – apie 100 metrų. Vyraujantį kalvotą reljefą sudaro ledynų pakraščiuose akumuliuota moreninė medžiaga. Plokščių lygumų paviršių formavo ledynų padas.
Galinių morenų patvenktose dubumose telkšo didžiausi Lietuvos ežerai. Giliausių ežerų dubenis išplovė tirpstančių ledynų vanduo. Upėms būdingi gilūs ir platūs terasiniai slėniai. Šiaurinėje šalies dalyje išplitę karstiniai reiškiniai. Pajūryje – kopos. Klimatas vidutinių platumų pereinantis iš jūrinio į žemyninį. Miškai, pievos. Paplitusi taigos ir plačialapių miškų gyvūnija.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas
Krantai
Jūros kranto linijos ilgis 90,66 km; iš jų tarp Klaipėdos uosto šiaurinio molo ir sienos su Latvija – 38,49 kilometro. Šios atkarpos kranto linija mažai vingiuota. Žemi, mažai raižyti, smėlėti akumuliaciniai krantai su paplūdimiais, kopomis kaitaliojasi su ardomais ruožais (Lietuvos krantai).
Olando Kepurės skardis (Klaipėdos rajono savivaldybės teritorija)
Labiausiai ardomi moreniniai kyšuliai: Olando Kepurės, iš dalies – Nemirsetos, Palangos. Lietuvos lagūną – Kuršių marias – nuo atviros jūros skiria smėlėtas pusiasalis – Kuršių nerija. Kuršių nerijos kranto linijos ilgis 51,03 kilometro. Nerijos šiaurinį galą (Kopgalį) nuo žemyno skiria Klaipėdos sąsiauris. Lietuvos krantai Kuršių mariose ilgesni: Kuršių nerijoje – 60,35 km, marių rytinėje dalyje – 98,94 kilometro. Vakarinė Kuršių nerijos pakrantė išlinkusi ir lygi, rytinė – išraižyta nedidelių įlankėlių (Nidos, Agilos, Pervalkos, Karvaičių, Preilos) ir smėlio kyšulių – ragų (Senųjų Naglių, Žirgų ragas, Ožkų ragas, Bulvikio ragas). Krantai žemi, paplūdimiai siauri, tik vietomis išplatėja iki 25–70 m (ties Nida, Juodkrante, Preilos–Pervalkos, Alksnynės–Smiltynės ruožuose).
Rytinėje marių pakrantėje krantas žemas; Nemuno deltą apimančiame kranto ruože Nemuno ir Minijos atplukdytos sąnašos suformavo nedideles įlankas (Kniaupo, Prūsinės, Rindutės), seklumas, salas. Kniaupo įlanką nuo kitos Kuršių marių dalies skiria Ventės ragas. Tarp Ventės rago ir Klaipėdos sąsiaurio pakrantė lėkšta, kranto linija neryški (daug augalijos sąžalynų). Ties nerijos gyvenvietėmis ir Klaipėdos sąsiauryje krantas sutvirtintas krantinėmis.
Kuršių nerija
476
Reljefas
Lietuva yra Rytų Europos lygumos vakaruose. 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % – banguotas ir 50 % – kalvotas reljefas (Lietuvos reljefas, Lietuvos aukštumos, Lietuvos žemumos).
Paviršiaus vidutinis aukštis – apie 100 metrų. Baltijos jūros pakrante tęsiasi siaura Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama Nemuno deltą. Tarp Nemuno išsišakojimų esančioje Rusnės saloje yra žemiausia Lietuvos paviršiaus vieta - 1,3 m žemiau jūros lygio. Pajūrio žemumos rytuose plyti vandenskyrinis kalvagūbris – Žemaičių aukštuma.
Jos vidurinėje dalyje – Vidurio Žemaičių aukštumoje – iškyla aukščiausios Žemaitijos kalvos (Medvėgalis, 234,64 metro). Vidurio Žemaičių aukštumą supa 80–100 m aukščio Vakarų Žemaičių plynaukštė ir 120–160 m aukščio Rytų Žemaičių plynaukštė. Į šiaurę nuo jų (Latvijos pasienyje) yra Ventos vidurupio lyguma. Į pietryčius nuo Žemaičių aukštumos (nuo Kaliningrado srities iki Latvijos) plyti didžiausia šalyje Vidurio Lietuvos žemuma, kurią sudaro mažesnės žemumos: šiaurėje – Žiemgalos žemuma (30–50 m aukščio), Mūšos–Nemunėlio žemuma (40–60 m), Nevėžio žemuma (40–70 m), vakaruose, palei Nemuną – Karšuvos žemuma (50–70 m) ir Užnemunės žemuma (60–80 metrų).
Žemaičių aukštuma ties Plateliais
Vidurio Lietuvos žemumą supa 70–130 m aukščio kalvagūbriai: šiaurinėje dalyje – Linkuvos kalvagūbris, vakarinėje – Radviliškio, Šeduvos, Baisogalos, Grinkiškio, Krakių, Ariogalos, rytinėje – Lapių, Kulvos, Veprių, Vidiškių, Kavarsko, Anykščių, Adomynės, Viešintų kalvagūbris, pietinėje – Vilkijos kalvagūbris, Domeikavos, Šilavoto kalvagūbris, Veiverių kalvagūbris, Igliškėlių, Liudvinavo, Kalvarijos kalvagūbriai; nuo Pajūrio žemumos ją skiria Vilkiškių kalvagūbrys.
Pietrytinę Lietuvos dalį užima iš moreninių masyvų susiformavęs Baltijos aukštumų lankas. Nemuno ir Neries upių slėniai jį skaido į 3 mažesnes aukštumas: Sūduvos aukštumą (Pavištyčio kalnas, aukštis 282,43 m, Dunojaus kalnas, 284,75 m) – pietuose, į vakarus nuo Nemuno, Dzūkų aukštumą (Gedanonių kalnas, 257,32 m) – pietryčiuose, tarp Nemuno ir Neries, Aukštaičių aukštumą (Piliakalnio kalnas, 247,39 m) – vakaruose. Iš pietryčių prie Aukštaičių aukštumos šliejasi Švenčionių aukštuma.
Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą; gausu pelkėtų daubų ir duburių, vietomis smėlis supustytas į aukštas žemynines kopas. Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios Lietuvoje Švenčionių aukštuma (Nevaišių kalnas, aukštis 289,69 m) ir Medininkų aukštuma (Aukštojas 293,84 m, aukščiausias Lietuvoje; Juozapinės kalnas, 292,83 m); jos – Baltarusijoje iškylančios didelės Ašmenos aukštumos pakraščiai.
2341
Geologinė sandara
Lietuvos prekvartero geologinis žemėlapis
Lietuvos kvartero nuogulų geologinis žemėlapis
Geologiškai Lietuvos teritorija yra Rytų Europos platformos šiaurės vakarinėje dalyje.
Pietvakarinė šalies dalis užima neigiamą Žemės plutos tektoninę struktūrą – Baltijos sineklizės pietinę dalį, pietrytinė ir rytinė Lietuva – teigiamą – Baltarusijos–Mozūrijos anteklizės šiaurės rytinį šlaitą. Šios struktūros lemia skirtingą kristalinio pamato (sudaryto iš metamorfinių ir magminių uolienų) slūgsojimo gylį: 2300–2600 m Lietuvos pietvakariuose ir 121–300 m – pietryčiuose; Lietuvos geologinė sandara, Lietuvos naudingosios iškasenos.
Nuosėdinę dangą sudaro jūrinėje arba žemyninėje aplinkoje susiklostę vėlyvojo proterozojaus (vendo), fanerozojaus sluoksniai ir slenkančių bei tirpstančių ledynų suformuoti kvartero dariniai. Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių; giliausi – Nemuno, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje bei Neries, Dubysos, Nevėžio vidurupyje ir žemupyje. Lietuvos šiaurinėje dalyje paplitę karstiniai reiškiniai (Šiaurės Lietuvos karstinis regionas). Baltijos sineklizėje yra susikaupusi geoterminė energija – Lietuvos pietvakariuose 1800–2000 m gylyje uolienų temperatūra siekia 70–100 °C; Vakarų Lietuvos geoterminė anomalija.
643
Klimatas
Vidutinių platumų klimato juostos šiaurinėje dalyje esančiai Lietuvai būdingas klimatas, pereinantis iš jūrinio į žemyninį; veikiamas Baltijos jūros, žemyniškėja rytų ir pietryčių kryptimi. Didžiojoje šalies dalyje vyrauja vidutiniškai šaltas, Lietuvos vakaruose (dėl šildančio Baltijos jūros poveikio) – vidutiniškai šiltas klimatas (Lietuvos klimatas).
Vidutinė metinė temperatūra yra apie 6–7 °C; aukščiausia – Kuršių nerijoje ir pajūryje (7,4–7,6 °C), žemėja į rytus iki 5,8 °C. Būdingos staigios orų permainos, kurias lemia praslenkantys atmosferos frontai, susidarantys susidūrus skirtingoms oro masėms, ateinančioms dažniausiai (80 %) iš Atlanto vandenyno (jūrinis oras, ciklonai; vasarą atneša lietingus ir vėsius orus, žiemą – kritulius ir teigiamą arba artimą nuliui temperatūrą) ir Rytų Europos lygumos (žemyninis oras, anticiklonai – vasarą atneša giedrą, sausą, šiltą arba karštą orą, žiemą – šaltą ir sausą), rečiau (18 %) atslenka arktinio oro masės (pučia žvarbūs vėjai, oras atšąla, kartais žemiau –20 °C,), rečiausiai (2 %) – tropinio oro masės (atneša šilumą, karštį, giedrą ir sausrą). Tokių atmosferos frontų (per metus jų būna iki 160–170) daugiausia (vidutiniškai po 15 per mėnesį) praslenka spalį–gruodį.
žiema miške
Žiemos permainingos: speigus keičia atodrėkiai, dažnos lijundros (daugiausia Žemaičių aukštumoje), pūgos, audros, kartais štorminiai vėjai (pajūryje vėjo greitis siekia 15–20 m/s), didelė oro drėgmė (dažni rūkai). Šalčiausias mėnuo – sausis (pajūryje – vasaris). Sausio vidutinė temperatūra kinta nuo –1,4 °C (Klaipėdoje) iki –5,2 °C (Dūkšte). Sniego danga vidutiniškai išsilaiko nuo 30 dienų pajūryje (storis 15–25 cm) iki 90 dienų Rytų Lietuvoje (30–40 centimetrų). Būna žiemų, kai nuolatinė sniego danga iš viso nesusidaro; šalies rytuose tokių žiemų apie 15 %, vidurinėje dalyje ir Žemaičių aukštumoje – 20–30 %, Pajūrio žemumoje – 45 %. Pavasaris anksčiau prasideda pietiniuose rajonuose (pvz., Druskininkuose sodai pražysta dviem savaitėmis anksčiau negu Lietuvos šiaurėje).
Sniegui tirpstant būna potvynių (didžiausi Nemuno žemupyje). Vasaros dažniausiai vėsios. Šilčiausias mėnuo – liepa (pajūryje – rugpjūtis). Liepos vidutinė temperatūra aukščiausia Nidoje (17,6 °C), žemiausia (dėl didesnio absoliutaus aukščio) – Žemaičių aukštumoje (Laukuvoje 16,4 °C). Dėl vėsinančio reljefo poveikio liepos temperatūra Lietuvos rytuose būna 0,2–0,3 °C žemesnė nei Vidurio Lietuvos žemumoje. Drėgnesnė vasaros pradžia, sausesnė pabaiga.
Pajūryje ruduo ilgas ir drėgnas, rytinėje dalyje dažnos šalnos. Rugsėjo pabaigoje arba spalio pradžioje būna šilta (dažniausiai be vėjo) bobų vasara. Teigiamos temperatūros laikotarpis šalies rytuose apie 53 dienomis trumpesnis nei pajūryje (atitinkamai 242 ir 295 dienos). Žemiausia užregistruota temperatūra –42,9 °C (1956 02 01 Utenoje), aukščiausia 37,5 °C (1994 07 30 Zarasuose). Kritulių iškrinta visais metų laikais, gausiau (60–66 %; ši dalis didėja einant iš rytų į vakarus) – šiltuoju laikotarpiu (balandį–spalį). Per metus iškrinta apie 675 mm kritulių. Jų pasiskirstymas teritorijoje netolygus (įtaką daro reljefas). Tolstant nuo jūros kritulių kiekis mažėja: vidutinis metinis kritulių kiekis kinta nuo 907 mm (priešvėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose) iki 572 mm (Vidurio Lietuvos žemumoje, Dotnuvoje). Didžiausias metinis kritulių kiekis yra buvęs 1109,2 mm (1981, Šilutėje), mažiausias – 355,7 mm (1964, Ukmergėje).
ruduo Likėnų parke (Biržų rajono savivaldybės teritorija)
Kasmet vasarą pasitaiko labai stiprių liūčių, kai iškrinta 30 mm per dieną ir daugiau kritulių. Birželį–liepą (pajūryje – rugpjūtį) būna daugiausia perkūnijų. Kartais būna sausringų laikotarpių, kai per mėnesį neiškrenta nė lašo (pvz., 1994, 2002, 2018 sausra).
Vidutinis metų bendrasis debesuotumas Lietuvoje apie 70 %, didžiausias – lapkritį–vasarį (80–85 %), mažiausias – gegužę–rugpjūtį (apie 65 %). Iš viso per metus saulėtų valandų būna mažiausia Vilniuje (1630 valandų), daugiausia – pajūryje ir Kuršių nerijoje (1900–1915 valandų).
1163
Vidaus vandenys
Lietuvos teritorija priklauso Baltijos jūros baseinui. Upių tinklas tankus (vidutinis tankis 0,99 km/km2); tankiausias (iki 1,5 km/km2) – priemolingoje Vidurio Lietuvos žemumoje, rečiausias (iki 0,45 km/km2) – Lietuvos pietrytinės dalies smėlingose Neries–Žeimenos bei Dainavos lygumose (Lietuvos upės).
Upes daugiausia maitina požeminiai vandenys ir krituliai. Vandeningiausios – Žemaičių aukštumos vakarinius šlaitus drenuojančios upės. Didesnių upių (ilgis daugiau kaip 100 km) yra 18 (7 iš jų teka per gretimų šalių teritorijas). Didžiausia upė – Nemunas su intakais (dešinieji: Merkys, Neris, Nevėžis, Dubysa, Mituva, Jūra, Minija, kairysis – Šešupė) drenuoja 71,6 % šalies teritorijos. Įtekėdamas į Baltijos jūrą išsišakoja ir sudaro deltą (Nemuno delta). Pavasarį Nemuno žemupyje būna potvynių (dažniausiai užliejama teritorija tęsiasi nuo Rambyno kalno iki Kuršių marių). 13,4 % Lietuvos ploto priklauso Lielupės (Mūša, Nemunėlis), 8 % – Ventos, 2,9 % – Dauguvos upynams, 4,1 % – tiesiog į Baltijos jūrą įtekančioms mažesnėms upėms ir Priegliaus baseinui. Sraunesnių upių (Neries, Minijos) vagose yra rėvų.
Nemunas ties Birštonu
ledyninės kilmės ežero pakrantė
Ežerai (Lietuvos ežerai) užima apie 1,4 % šalies teritorijos (920 km2). Iš viso Lietuvoje yra apie 6000 didesnių kaip 0,05 ha ežerų; vyrauja maži (plotas 0,05–0,5 ha) ežerėliai (jų yra apie 3000). Didesnių kaip 100 ha ežerų yra 150 (sudaro 65 % bendro ežerų ploto). Ežerai daugiausia ledyninės, didesnių upių slėniuose – upinės kilmės. Šiaurės Lietuvos karstiniame regione – Kirkilų ežeryne – yra karstinės kilmės ežerų (didžiausias Ilgasis). Nemuno deltoje yra vienintelis Lietuvoje lagūninis ežeras – Krokų Lanka (susidarė Nemuno sąnašoms atitvėrus Kuršių marių dalį). Daugiausia ežerų susitelkę šalies pietrytinėje dalyje – Baltijos aukštumų lanke, mažiausia – Vidurio Lietuvos žemumoje.
Didžiausi ežerai: Drūkšiai (Lietuvai priklauso jo dalis), Dysnai, Sartai – Aukštaičių aukštumoje, Dusia, Vištytis – Sūduvos aukštumoje. Giliausi ežerai: Tauragnas (62,5 m), Malkėstaitis (57,0 m), Asveja (50,2 m) – Aukštaičių aukštumoje; ilgiausi – Asveja (21,9 km), Sartai (14,8 kilometro). Didžiausias nenuotakus ežeras – Šventas (Aukštaičių aukštumoje).
Asveja – ilgiausias Lietuvos ežeras (Asvejos regioninis parkas)
Dirbtinių vandens telkinių (tvenkinių, kūdrų) Lietuvoje apie 3400; vyrauja labai maži (Lietuvos tvenkiniai). Didžiausias tvenkinys – Kauno marios – suformuotas (1959) užtvenkus Nemuną ir pastačius Kauno hidroelektrinę. Į kai kurių didesnių tvenkinių (Antalieptės tvankinys, Elektrėnų tvenkinys, Aukštadvario tvenkinys) užlajas patenka ežerų duburiai.
Lietuva priklauso Baltijos arteziniam baseinui; Lietuvos požeminiai vandenys. Gėlo požeminio vandens gamtiniai ištekliai sudaro 13 mln. m3 per parą; eksploatuojama daugiau kaip 2100 artezinių gręžinių. Prie mineralinio vandens versmių įsikūrę kurortai, gydyklos (Birštonas, Druskininkai, Likėnai). Lietuvos vakarinės dalies gelmėse yra terminių vandenų (Vakarų Lietuvos geoterminė anomalija).
2795
Dirvožemiai
Lietuvos dirvožemių žemėlapis
Dirvožemių (išskyrus Medininkų aukštumą) absoliutusis amžius yra apie 10 000 m., dirvožemio dangos plotas 64 520 km2. Susidarė mineralinėse (daugiausia moreninėse, limnoglacialinėse, fliuvioglacialinėse, aliuvinėse, eolinėse) ir biogeninės kilmės (durpėse) dirvodarinėse uolienose (Lietuvos dirvožemiai).
Mineralinės uolienos pagal granuliometrinę sudėtį daugiausia yra smėlingas lengvas priemolis (34,3 %), vidutinio sunkumo priemolis (17,8 %), smėlis (12,8 %), priesmėlis (6,6 %), rišlus smėlis (4,9 %), dulkiškas molis (4,2 %).
Vidurio Lietuvos žemumoje, dažniausiai jos šiaurinėje dalyje yra karbonatingiausios dirvodarinės uolienos (karbonatų iki 30 %), Baltijos aukštumose – mažiau karbonatingos (10–15 %), Žemaičių aukštumos vakarinėje dalyje ir Pajūrio žemumoje – mažai (5–10 %), Medininkų aukštumoje – mažiausiai. Vyrauja vienoda (44 %; kontūro vidutinis plotas 8–12 ha) ir margoka (21,3 %; kontūro vidutinis plotas 5–8 ha), nekontrastiška (35,3 %; kontrastiškumo koeficientas 5–3) ir mažai kontrastiška (35,3 %; kontrastiškumo koeficientas 7–5) dirvožemio danga. Baltijos ir Žemaičių aukštumų dirvožemių danga yra labai marga (kontūro vidutinis plotas 2 ha) ir kontrastiška (kontrastiškumo koeficientas 9–7), Vakarų Lietuvos lygumos – vienoda ir nekontrastiška. Vidurio ir Vakarų Lietuvos sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai turi daugiau humuso, Rytų Lietuvos, ypač vidutiniškai ir labai eroduoti, dirbami smėlio bei priesmėlio dirvožemiai – mažiau. 33 000 ha panaudotų karjerų ir durpynų plote atliekama dirvožemių rekultivacija.
Skiriama 12 pagrindinių dirvožemių grupių (pagal 1999 Lietuvos dirvožemių klasifikaciją). Vidurio Lietuvos žemumoje vyrauja našiausi Lietuvos dirvožemiai rudžemiai (užima apie 17 % šalies dirvožemio dangos). Baltijos ir Žemaičių aukštumose paplitę balkšvažemiai (apie 20,4 %). Žemaičių aukštumos rytinėje ir Aukštaičių aukštumos vakarinėje dalyje, kur mažesnis dirvodarinių uolienų karbonatingumas, būdingi išplautžemiai (apie 21 %). Lietuvos pietrytinės dalies limnoglacialinėse lygumose yra palvažemių, jų mažų plotelių būna ir lėkštuose, nuožulniuose šlaituose (apie 1,6 %). Dzūkijos fliuvioglacialiniuose ir pajūrio eoliniuose smėlynuose paplitę smėlžemiai (apie 11,9 %), šalia jų įvairaus dydžio ploteliais (apie 6,7 % dirvožemio dangos) – jauražemiai.
Įvairiose Lietuvos vietose apie 9,5 % dirvožemio dangos užima žemapelkės, tarpinės pelkės ar aukštapelkės durpžemiai, žemiausiose reljefo vietose, įdubimuose nedidelius plotelius sudaro šlynžemiai (apie 8,6 %). Nemuno deltoje, didesnių upių slėniuose daugiausia salpžemių (apie 3 %). Pietų Lietuvos, Aukštaitijos ir Žemaitijos kalvų stačiuose šlaituose, vėjo pustomose Kuršių nerijos kopose paplitę pradžiažemiai (apie 0,4 % dirvožemio dangos). Karbonatinguose žvyrynuose, Akmenės, Joniškio, Pakruojo rajonų savivaldybių teritorijose iki dolomito ar klinčių nukastuose karjeruose, Pasvalio, Biržų rajonų savivaldybių teritorijose seklaus gipso telkiniuose yra nedidelių kalkžemių plotelių. Prie didesnių miestų randami, Lietuvoje mažai paplitę, antropogeniniai dirvožemiai trąšažemiai.
pelkė prie Juodežerio (Radviliškio rajono savivaldybės teritorija)
1138
3010
190
Augalija
Induočių augalų florą sudaro apie 1350 savaiminių rūšių, apie 100 rūšių archeofitų, daugiau kaip 550 rūšių svetimžemių augalų ir apie 450 rūšių samanų (Lietuvos samanos), daugiau kaip 2000 dumblių (Lietuvos dumbliai), apie 6500 grybų (kartu su panašiais į grybus organizmais; Lietuvos grybai) ir apie 630 kerpių rūšių (kartu su kerpes parazituojančiais grybais; Lietuvos kerpės). Tarp induočių augalų vyrauja Šiaurės pusrutulio vidutinei klimato juostai būdingos rūšys.
vėjalandė šilagėlė
Dabartinė augalija (Lietuvos augalija) pradėjo formuotis pleistoceno epochos pabaigoje, baigiantis paskutiniam ledynmečiui. Nemažai augalų rūšių dėl klimato pokyčių išnyko, bet kai kurios rūšys, vadinamos reliktinėmis, liko ir aptinkamos iki šiol. Joms priklauso beržas keružis (Betula nana), pelkinis vikšris (Juncus stygius), ežerinė slepišerė (Isoetes lacustris), ežerinė lobelija (Lobelia dortmanna), pražangiažiedė plunksnalapė (Myriophyllum alterniflorum). Šių rūšių augalų aptinkama Lietuvos šiaurinėje dalyje ir šiaurės rytuose. Miškai užima 33,3 % teritorijos. Vyrauja spygliuočių miškai, mažiau paplitę lapuočių miškai. Vyraujantys miškų medžiai yra paprastosios pušys, paprastosios eglės, beržai, juodalksniai (miškų augalija). Daugiausia miškų yra Lietuvos pietrytinėje dalyje. Natūralios ir pusiau natūralios pievos užima nedidelę visų žolinių augalų sudaromų bendrijų dalį (pievų augalija).
pajūrinė zunda
Smėlynų augalijai priskiriami nemaži plotai pajūryje, t. p. mažais lopinėliais ji išsimėčiusi kariniuose poligonuose, pamiškėse, kirtavietėse, miško aikštelėse, šlaituose. Vandens telkinių ir jų pakrančių augalijai būdinga itin didelė įvairovė. Dažniausiai pasitaiko paprastųjų nendrynų, plačialapių švendrynų, viksvynų bendrijos. Pelkių augalijos įvairovė gerokai mažesnė, bet joje telkiasi daug retų ir nykstančių augalų.
plačioji platužė
Antropogeninės augalijos įvairovė labai gausi, susidariusios bendrijos sunkiai klasifikuojamos. Dėl žmogaus poveikio aplinkai kinta rūšių įvairovė. Didžiausią įtaką augalijos pokyčiams turi buveinių pažeidimas. Labiausiai pastebimas spartus kai kurių vietinių augalų plitimas ir dideli jų užimti plotai, pvz., upių slėniuose, pievose, ganyklose išplito krūminis builis (Anthriscus sylvestris).
2007 išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje yra 339 augalų (pvz., vėjalandė šilagėlė, mažažiedė lūgnė, pajūrinė zunda), 97 samanų (pvz., žalioji dvyndantė, tundrinė liūnsamanė), 175 grybų ir kerpių (pvz., aitrusis baltikas, geltonasis kiškiaausis, kopūstagalvis raukšlius, plačioji platužė) rūšys.
849
Gyvūnija
Lietuvoje paplitusi taigos ir plačialapių miškų gyvūnija (Lietuvos gyvūnija). Ji priklauso Vakarų palearktinei zonai. Stuburinių yra 533 rūšys (su introdukuotomis): 69 žinduolių, 343 (peri 206) paukščių, 7 roplių, 13 varliagyvių, 81 žuvų (iš jų 19 rūšių introdukuotų arba atsitiktinai patekusių) ir 3 apskritažiomenių rūšys, bestuburių gyvūniją sudaro kirmėlės (rūšių skaičius nežinomas), 165 moliuskų, apie 200 vorų, daugiau kaip 200 vėžiagyvių, apie 18 000 vabzdžių (iš jų 2455 drugių) rūšių.
Gausiausia miškų, ypač plačialapių, gyvūnija; veisiasi briedžiai, stirnos, taurieji elniai (gausesni šiaurėje), danieliai, šernai, dauguma plėšriųjų žinduolių (rudosios lapės, vilkai, usūriniai šunys, barsukai, juodieji šeškai, miškinės kiaunės, šermuonėliai, lūšys), graužikai (paprastosios voverės, miegapelės, geltonkaklės pelės, miškinės pelės, rudieji pelėnai), baltakrūčiai ežiai, kirstukai nykštukai, paprastieji kirstukai, baltieji kiškiai, stumbrai, dauguma vištinių (jerubės, tetervinai, kurtiniai), žvirblinių paukščių (bukučiai, lipučiai, kikiliai, pečialindos, musinukės), kai kurie sėjikiniai paukščiai (slankos, brastiniai tilvikai), geniai, pelėdos, apuokai, vištvanagiai, paukštvanagiai, juodieji pesliai, paprastieji suopiai, gluodenai. Laukuose paplitę pilkieji kiškiai, paprastieji pelėnai, pelėnai dvyniai, kurmiai, kurapkos, putpelės, dirviniai vieversiai, kiauliukės, pelėsakaliai, paprastosios rupūžės, česnakės.
stirna
Pievose ir pelkėse veisiasi pelkiniai ir pieviniai pelėnai, tilvikai, dirviniai sėjikai, griežlės, gandrai, gervės, baubliai, perkūno oželiai, tetervinai, nendrinės lingės, paprastieji griciukai, gaidukai, didžiosios kuolingos, daug žvirblinių paukščių rūšių, paprastieji ir skiauterėtieji tritonai, pievinės varlės, paprastosios angys.
baltieji gandrai
upinis bebras
Labai gausi vandens gyvūnija. Lietuvos vandenyse nuolat gyvena ar veisiasi 66 rūšių (porūšių, formų) žuvys: gėlavandenės – kuojos, paprastosios aukšlės, karšiai, plakiai, salačiai, europiniai šapalai, ūsoriai, meknės, ežeriniai sykai, lynai, raudės, auksiniai karosai, šamai, ešeriai, sterkai, vėgėlės, jūrinės – strimelės, bretlingiai, vėjažuvės, builiai, atlantinės skumbrės, otai, Baltijos jūros plekšnės, jūrų adatos, praeivės žuvys – atlantinės lašišos, šlakiai, atlantinės perpelės, Baltijos sykai, unguriai. Prie vandens telkinių, vandenyse gyvena upiniai bebrai, ūdros, kanadinės audinės, ondatros, vandeniniai pelėnai, vandeniniai kirstukai, apie 60 paukščių rūšių (antys, gulbės, žąsys, žuvėdros, kragai, narai, laukiai, ilgasnapės ir nendrinės vištelės, kirai, tulžiai, žuvininkai, didieji kormoranai – nuo 1985 jų labai padaugėjo), baliniai vėžliai, geltonskruosčiai žalčiai, ežerinės varlės, mažosios ir didžiosios kūdrinės varlės.
Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų retkarčiais sutinkami ilgasnukiai ruoniai, labai retai – paprastieji ir žieduotieji ruoniai bei baltieji banginiai ir paprastosios jūrų kiaulės.
Dėl besaikio medžiojimo daug žinduolių rūšių (stumbrai, rudieji lokiai, erniai, vilpišiai, europinės audinės, voverės skraiduolės) išnyko. Dėl pelkių sausinimo ir Nemuno deltos užliejamų pievų kultūrinimo sparčiai ėmė nykti pelkių paukščiai.
Pradėti veisti kiti gyvūnai. Nuo 19 a. pabaigos auginami vaivorykštiniai upėtakiai ir amerikinės palijos, nuo 20 a. antros pusės aklimatizuojamos naujos ir reaklimatizuojamos išnykusios gyvūnų rūšys: introdukuotos kanadinės audinės, paprastieji fazanai, ondatros, dėmėtieji elniai, danieliai, muflonai; reaklimatizuoti upiniai bebrai, stumbrai, taurieji elniai.
Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 253 gyvūnų rūšys: 23 žinduolių (11 šikšnosparnių rūšių, baltieji kiškiai, 3 miegapelių rūšys, beržinės sicistos, šermuonėliai, ūdros, lūšys, ilgasnukiai ruoniai, stumbrai, europinės audinės, rudieji lokiai), 80 paukščių (juodakakliai narai, rudieji ir juodieji pesliai, kilnieji ereliai, stulgiai, žalvarniai, didieji apuokai, juodieji gandrai, didieji ir mažieji baubliai, žuvininkai, vištvanagiai, putpelės, griciukai, lututės, kukučiai, mėlyngurklės, tulžiai, pilkosios ir žaliosios meletos), 2 roplių (baliniai vėžliai, lygiažvyniai žalčiai), 5 varliagyvių (europinės medvarlės, skiauterėtieji tritonai, žaliosios ir nendrinės rupūžės, raudonpilvės kūmutės), 1 apskritažiomenių (jūrinės nėgės), 7 žuvų (skersasnukiai, ežeriniai sykai, vijūnai, ežerinės rainės, atlantinės lašišos, atlantiniai eršketai, spariai), 5 moliuskų (didieji arionai, 3 suktenių rūšys, ovaliosios geldutės), 2 vorų rūšys (didieji plūdvoriai), 123 vabzdžių (žiaurieji puikiažygiai, kopinės smiltvapsvės, žalieji laumžirgiai, reliktiniai lašalai, kopiniai ir besparniai skėriukai, kalninės ir mėlynsparnės apsiuvos, smėlinės auslindos, kalninės cikados, juodieji apolonai, pajūriniai dirvinukai), 4 vėžiagyvių rūšys (reliktinės mizidės, keturspyglės šoniplaukos), medicininės dėlės.
2005
Aplinkos apsauga
didžiausias Lietuvoje Puokės akmuo (Skuodo rajono savivaldybės teritorija)
Nuo 20 a. 10 dešimtmečio oro užterštumas kenksmingomis medžiagomis (sieros dioksidu, azoto oksidais, anglies monoksidu, nemetaniniais organiniais junginiais ir kietosiomis dalelėmis) keleriopai sumažėjo. Nuo 21 a. pradžios, pradėjus sparčiai plėstis ekonomikai, po truputį didėja, bet pagrindinių teršalų vidutinė metinė koncentracija Lietuvos miestuose yra mažesnė už nustatytas normas, į orą išmestų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis vienam gyventojui yra vienas mažiausių Europos valstybėse; atliekų tvarkymas Lietuvoje, Lietuvos aplinkos apsauga.
Vandenį daugiausia teršia pramonė, žemės ūkis (įskaitant žuvininkystę) ir namų ūkis. Daugumos miestų paviršinės nuotekos išleidžiamos nevalytos, vandenis t. p. teršia išsklaidyti taršos šaltiniai. Didėjantis automobilių srautas, statybos, kelių priežiūros darbai didina paviršinių nuotekų užterštumą. Dėl mineralinių trąšų naudojimo, gyvulininkystės ūkių teršalų ir ankstesniojo laikotarpio intensyvios nepakankamai reglamentuotos žemės ūkio veiklos, iš Rusijos Federacijos Kaliningrado srities ir Baltarusijos atplukdomų teršalų didelės neigiamos įtakos upių kokybei, švarių upių Lietuvoje buvo mažiau nei 40 % (2007). 40–50 % kaimo vietovių kastinių šulinių vanduo buvo užterštas nitratais, kitomis cheminėmis medžiagomis ir mikroorganizmais neleistinai užterštų šulinių – dar daugiau.
Stelmužės ąžuolas – vienas seniausių Europoje (Zarasų rajono savivaldybės teritorija)
Kasmet pradeda dirbti vis daugiau nuotekų valymo įrenginių, o veikiantieji modernizuojami, todėl pagal normatyvus išvalytų nuotekų dalis per pastaruosius metus didėja, mažėjo ir į atvirus vandens telkinius patenkančių teršalų kiekis. Spartėja giluminių gręžinių, centralizuoto vandentiekio įrengimas ir tinkama priežiūra.
Dideli sunkiųjų metalų kiekiai randami buvusiose SSRS karinės technikos vietose (karinėse bazėse, raketų aikštelėse, oro uostuose, kariniuose poligonuose), t. p. tose vietose, kur buvo netvarkingai naudojami ir laikomi žemės ūkiui skirti pesticidai. Iki šiol dar randama dirvožemyje SSRS okupacijos metais naudotų heksachlorano, DDT ir kitų pesticidų likučių.
Rekultivuojamos ankstesnės naudingųjų iškasenų gavybos metu pažeistos ir apleistos žemės, kurių dalis buvo virtusi nelegaliais sąvartynais, nusausintuose durpynuose vyko mineralizacija, kildavo gaisrai. Kai kur nenaudojamose žemėse pradėjo irti melioracijos sistemos, krūmyti kultūrinės pievos ir ganyklos, prasidėjo sukultūrinto kraštovaizdžio savaiminė renatūralizacija, didėja vietinių augalų rūšių įvairovė, miškų ir kitų gamtinių teritorijų plotai.
Lino verdenė – hidrogeologinis gamtos paminklas (Švenčionių rajono savivaldybės teritorija)
Saugomos teritorijos užima 2,73 % Lietuvos ploto (178 021,59 hektarų). 6 valstybiniai rezervatai (plotas 18 772,09 ha): 3 gamtiniai (Čepkelių rezervatas, Kamanų rezervatas, Viešvilės rezervatas), 2 kultūriniai (Kernavės rezervatas ir Vilniaus pilių rezervatas) ir Žuvinto biosferos rezervatas. 402 (2017) valstybiniai draustiniai (plotas 144 993,62 ha): 35 botaniniai draustiniai, 31 botaninis zoologinis draustinis, 112 genetinių draustinių (1912,11 ha), 10 geologinių draustinių, 40 geomorfologinių draustinių, 34 hidrografiniai draustiniai, 48 kraštovaizdžio draustiniai, 11 pedologinių draustinių, 1 talasologinis (jūrinis; plotas 14 027,10 ha), 52 telmologiniai draustiniai (vienas didžiausių – Alionių draustinis, dažniausiai saugomos aukštapelkės, Pušnies draustinyje – žemapelkinis kompleksas) ir 28 zoologiniai draustiniai (6 entomologiniai draustiniai, 3 herpetologiniai draustiniai, 8 ichtiologiniai draustiniai, 10 ornitologinių draustinių ir 1 teriologinis draustinis).
5 nacionaliniai parkai – Aukštaitijos nacionalinis parkas, Dzūkijos nacionalinis parkas, Kuršių nerijos nacionalinis parkas, Trakų istorinis nacionalinis parkas ir Žemaitijos nacionalinis parkas, 30 regioninių parkų – iš jų Neries regioninis parkas, Vištyčio regioninis parkas, didžiausias – Labanoro regioninis parkas, Biržų regioninis parkas (įkurtas 1992, saugomi karstinio regiono kraštovaizdžiai, apie 5000 įgriuvų, gamtos paminklas – Karvės ola).
Yra 53 tipai gamtos buveinių, saugomų pagal Europos Sąjungos Buveinių direktyvą: 4 jūros ir su ja susijusios saugomos buveinės (svarbiausios – Lagūnos), 7 vidaus vandenų (vieni unikaliausių – Gipso karsto ežerai, jų vienas didžiausių Kirkilų ežeras), 9 smėlynų (dauguma telkiasi Baltijos jūros pakrantėse, Kuršių nerijoje ir Lietuvos pietinėje dalyje, svarbiausios jų – Pilkosios kopos, Kopų varnauogynai), 2 krūmynų (Viržynai, Kadagynai), 8 pievų (svarbiausios – Karbonatinių smėlynų pievos, Stepinės pievos, jose gegužraibinių augalų buveinės, Rūšių turtingi briedgaurynai, Miškapievės), 8 pelkių (svarbesnės – Aktyvios aukštapelkės, Žemapelkės su šakotąja ratainyte, Šaltiniai su besiformuojančiais tufais), 12 Europoje saugomų miškų buveinių (svarbesnės – Vakarų taiga, Plačialapių ir mišrūs miškai, Pelkėti lapuočių miškai, Griovų ir šlaitų miškai, Pelkiniai miškai), labai retos, nedidelius plotus užima Karbonatinių uolienų atodangų, Silikatinių uolienų atodangų buveinės, 1 Olų buveinė (buveinė).
Kirkilų ežerynas (Biržų rajono savivaldybės teritorija) – vidaus vandenų buveinė
684 (2020) valstybės saugomi gamtos paveldo objektai ir 156 gamtos paminklai: 71 geologinis (vyrauja rieduliai, per paskutinį ledynmetį ledyno atvilkti iš Skandinavijos ir Baltijos jūros dugno, žymiausias – Puntukas), 19 hidrogeologinių (Smardonės šaltinis, Skroblaus versmės), 29 geomorfologiniai (žymesni – Šeškinės ozas, Kuršių nerijos kopos, Ladakalnis, Rudnios cirkas), 12 hidrografinių (svarbesni – Platelių ežero salos ir pusiasaliai, Ešerinio ir Netiesų ežerai, Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune), 25 botaniniai (daugiausia medžiai, unikaliausias ir seniausias Lietuvos medis – Stelmužės ąžuolas).
gamtos paveldo objektas – Pagramančio atodanga (Tauragės rajono savivaldybės teritorija)
762
849
2271
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema