drevėta pušis Zervynų kaime
liepa Motinėlė
Lietuvõs gamtõs pamiñklai, vertingiausi gamtos paveldo objektai, turintys valstybinės reikšmės gamtinę vertę. Pirmasis Lietuvoje gamtos paminklų apsaugos svarbą iškėlė T. Ivanauskas, žurnale Trimitas (1920) aprašęs senus drevėtus medžius, kurie galėtų būti pripažinti gamtos paminklais. Jo knygoje Gamtos paminklai ir jų klausimas Lietuvoje (1921) ir vėlesniuose straipsniuose buvo raginama steigti gamtos paminklų saugojimo organizacijas. L. Vailionis (1930), K. Regelis (1937), V. Ruzgas (1938) siūlė ir tobulino gamtos paminklų nuostatus. II pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija sutrukdė įgyvendinti šviesuomenės siekius. 1960 gamtos paminklais buvo paskelbti keli šimtai medžių, vertingus gamtos objektus – parkus, medžius, akmenis ir kitus gamtos paminklus – LSSR Ministrų Taryba skelbė 1964, 1968, 1974 ir 1984–89. 1990 Lietuvoje buvo 724 respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę daugelis gamtos paminklų tapo sparčiai plėtojamos saugomų teritorijų sistemos, dabar užimančios daugiau kaip 15 % krašto teritorijos, globos objektais. 1993 Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Saugomų teritorijų įstatymą, o 2001 – naują šio įstatymo redakciją (dėl išskirtinių gamtinių kraštovaizdžio objektų apsaugos) buvo įteisinta gamtos paveldo objektų kategorija, jų sąrašą tvirtina Aplinkos ministerija. 2000 gamtos paminklais paskelbti 159 vertingiausi gamtos paveldo objektai, 2002 ir 2005 patvirtintas 446 valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas, 2018 jame buvo 684 gamtos paveldo objektai (156 gamtos paminklai; lentelė). Valstybės saugomi gamtos paveldo objektai ir gamtos paminklai suskirstyti į 5 kategorijas. Daugiausia (52 %) yra valstybės saugomų gyvosios gamtos paveldo objektų (medžiai) ir negyvosios gamtos paminklų (akmenys, atodangos, šaltiniai, kopos, skardžiai, ozai ir kitos reljefo formos), kurie sudaro 74,8 % visų gamtos paminklų.
Pūčkorių atodanga
Geologiniai gamtos paminklai
Didelę dalį Lietuvos gamtos paminklų sudaro geologiniai paminklai, tarp jų vyrauja rieduliai, per paskutinį ledynmetį ledyno atvilkti iš Skandinavijos ir Baltijos jūros dugno. Tai įvairaus dydžio magminių ir metamorfinių uolienų (granito, diabazo, diorito, porfyro, pegmatito, gneiso, kvarcito ir kitų) luitai. Gamtos paminklai yra legendomis bei skulptoriaus B. Pundziaus iškaltais lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno bareljefais ir jų testamentu plačiai išgarsėjęs Puntukas, Vosgėlių (Utenos rajono savivaldybės teritorija), Gaidžio (Kauno rajono savivaldybės teritorija), Didysis Dzūkijos akmuo (Alytaus rajono savivaldybės teritorija) ir kiti dideli rieduliai.
Gamtos paminklai yra ir atodangos; žymiausios: Papilės atodanga (Akmenės rajono savivaldybės teritorija) su unikaliais juros periodo radiniais (jų amžius siekia 120–150 mln. m.), Pūčkorių atodanga (Vilnius; aukštis 65 m), kurioje atsidengia priešpaskutinio ledynmečio (18 000–20 000 m.) klodai, Variaus atodanga su kvarcinio smėlio sluoksniais (Anykščių rajono savivaldybės teritorija). Gamtos paminklų sąraše yra 2 karstinės įgriuvos: Jaronio duobė ir Karvės ola (abi Biržų rajono savivaldybės teritorijoje); priklauso Šiaurės Lietuvos karstiniam regionui.
studentai per praktiką prie Šmitos versmės (Skuodo rajono savivaldybė, 1999)
Hidrogeologiniai gamtos paminklai
Svarbiausi hidrogeologiniai gamtos paminklai yra Smardonės šaltinis (Biržų rajono savivaldybės teritorija), jo vanduo naudojamas Likėnų kurorto reikmėms, Skroblaus versmės (Varėnos rajono savivaldybės teritorija), literatūroje aprašytas gamtos paveldo objektas – Karalienės liūnas (Anykščių rajono savivaldybės teritorija).
Šeškinės ozas
Geomorfologiniai gamtos paminklai
Geomorfologinių gamtos paminklų grupę sudaro kopos, kyšuliai, skardžiai, ozai, daubos, cirkai, griovos, kalvos; iš jų žymiausi: Šeškinės ozas (Vilnius), Kuršių nerijos kopos (Klaipėdos rajono savivaldybės teritorija; Kuršių nerija – pasaulio paveldo vertybė), Ladakalnis (Ignalinos rajono savivaldybės teritorija), Rudnios cirkas (Varėnos rajono savivaldybės teritorija), Velnio duobė (Trakų rajono savivaldybės teritorija).
Hidrografiniai gamtos paminklai
Hidrografinių gamtos paminklų grupę sudaro ežerai, salos, pusiasaliai ir rėvos. Svarbiausi hidrografiniai gamtos paminklai: Platelių ežero salos ir pusiasaliai (Plungės rajono savivaldybės teritorija), Ešerinio (Ignalinos rajono savivaldybės teritorija) ir Netiesų (Varėnos rajono savivaldybės teritorija) ežerėliai, Bajorės ir Siuvėjo rėvos Nemune (Varėnos rajono savivaldybės teritorija).
Stelmužės ąžuolas
Botaniniai gamtos paminklai
Išskirtinę Lietuvos gamtos paminklų dalį sudaro botaniniai paminklai – seni įdomios formos ar su istoriniais įvykiais susiję medžiai, turintys estetinę ar mokslinę vertę. 1985 tokių medžių buvo 524, tarp jų: 353 ąžuolai, 65 liepos, 63 pušys (iš jų 39 drevėtos ir naudotos bitininkystės reikmėms), 6 eglės, 14 tuopų, 6 kadagiai, 5 guobos, 3 maumedžiai, po 2 uosius, vinkšnas, kriaušes ir po obelį, tują, gluosnį.
Nuo 2000 gamtos paminklų statusą turi 25 medžiai. Gamtos paveldo objektų sąraše yra 404 medžiai (2018). Unikaliausias ir seniausias Lietuvos medis – Stelmužės ąžuolas (aukštis 23 m, skersmuo 3,5 m, amžius daugiau kaip 1500 m.; Zarasų rajono savivaldybės teritorija). Gamtos paminklų statusą turi Lietuvos aukščiausia Norūnų miško eglė ir viena aukščiausių Punios šilo pušis (abi Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje), ąžuolai: Tverečiaus ąžuolas (aukštis 24 m, skersmuo 2,5 m; Ignalinos rajono savivaldybės teritorijoje), Glitiškių ąžuolas (aukštis 25 m, skersmuo 2,3 m; Vilniaus rajono savivaldybės teritorija), Bradesių (aukštis 28 m, skersmuo 2,1 m; Rokiškio rajono savivaldybės teritorija), Mingėlos (aukštis 21 m, skersmuo 2,5 m; Plungės rajono savivaldybės teritorija), Alkūnų ąžuolas (aukštis 28 m, skersmuo 2,1 m; Molėtų rajono savivaldybės teritorija), Storasis ąžuolas (aukštis 25 m, skersmuo 2,2 m; Mažeikių rajono savivaldybės teritorija). Liepa Motinėlė (skersmuo 2,3 m; Kauno rajono savivaldybės teritorija), aukščiausi Lietuvos medžiai – Degsnės miško maumedžiai (iki 45 m aukščio; Prienų rajono savivaldybės teritorija) ir Punios šilo eglės (iki 42 m aukščio; Alytaus rajono savivaldybės teritorija) – priskirtos gamtos paveldo objektų grupei. Jai dar priklauso tikriausiai visoje Europoje unikalūs, senojo bitininkystės verslo (bartininkystės) paminklai – drevėtos Gudų ir Rūdninkų girių pušys (Varėnos rajono savivaldybės teritorija). Išsaugoti botaninius gamtos paveldo objektus ir paminklus yra sudėtinga, nes jie nyksta dėl gamtinių ir antropogeninių priežasčių.
1
762