Lietuvõs ginklúotosios pãjėgos 1918–1940
Antrojo pėstininkų pulko savanoriai (1919; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1918 atsikuriant Lietuvos valstybei buvo rūpinamasi ir jos ginkluotosiomis pajėgomis. Jų ištakos – 1917–19 Rusijos kariuomenėje suformuoti keli lietuvių daliniai: Lietuvių atskirasis batalionas Rovne, Lietuvių atskirasis batalionas Vitebske, Lietuvių atsargos batalionas, Lietuvių dragūnų divizionas, Lietuvių Sibiro batalionas ir 226-oji lietuvių lauko ligoninė Ungėnuose (dabartinė Moldavija). 1918 Vokietijos okupuotoje Lietuvoje buvo registruojami savanoriai. 1918 10 16 į Vilnių atvyko pirmieji 11 savanorių, 11 01 pradėtas formuoti Pirmasis pėstininkų pulkas, o 12 05 – Antrasis pėstininkų pulkas, nuo 1919 veikė Trečiasis pėstininkų pulkas, Ketvirtasis pėstininkų pulkas, Penktasis pėstininkų pulkas, Šeštasis pėstininkų pulkas, Septintasis pėstininkų pulkas, Aštuntasis pėstininkų pulkas ir Devintasis pėstininkų pulkas.
1918 11 23 paskelbtas pirmas įsakymas Apsaugos ministerijai (ši data laikoma Lietuvos kariuomenės atkūrimo diena). 1918 12 31 prie Vilniaus artinantis Sovietų Rusijos kariuomenei Lietuvos Vyriausybė (ministras pirmininkas M. Sleževičius) ir Krašto apsaugos ministerija persikėlė į Kauną. 1919 01 kurti atskirieji pėstininkų batalionai, pradėta formuoti artileriją, kavaleriją, karo aviaciją (Lietuvos karinės oro pajėgos), karo technikos dalis. Pirmieji kariai buvo savanoriai, 1919 03 karius pradėta telkti vykdant mobilizaciją (karininkų ir karinių specialistų mobilizacija paskelbta dar 1919 01). Iki 1920 pabaigos buvo suformuota 13 pėstininkų pulkų. Pirmieji kariniai junginiai buvo pėstininkų brigados: Pirmoji (įkurta 1919 03), Atskiroji (įkurta 1919 03, nuo 1919 07 – Antroji), Trečioji (įkurta 1920 01); 1920 02 brigados pertvarkytos į divizijas, 1920 10 pradėta formuoti ir Ketvirtąją diviziją.
Pirmojo raitelių (vėliau Husarų) pulko 1-asis eskadronas pulko šventėje (1919)
Brigadoms ir divizijoms priklausę pulkai ne kartą keitėsi, joms priklausė ir artilerijos bei kavalerijos daliniai ir padaliniai. Iki 1920 pabaigos buvo suformuota 12 artilerijos baterijų, 2 jų – haubicų, 1919 02 pradėta kurti Pirmąjį artilerijos pulką, 1920 12 jis pertvarkytas į brigadą, baterijos sujungtos į divizionus. 1921 artilerija pertvarkyta į keturis artilerijos pulkus – įkurti Antrasis artilerijos pulkas, Trečiasis artilerijos pulkas ir Ketvirtasis artilerijos pulkas.
Iki 1920 pabaigos buvo suformuota kavalerija – Husarų pulkas, Ulonų pulkas ir Dragūnų pulkas. Nuo 1919 veikė Atskirasis aviacijos dalinys, trumpai – Karo aviacijos mokykla (atkurta 1932). 1920 karo technikos dalims priklausė Elektrotechnikos, Inžinerijos, Automobilių batalionai, atskiras Šarvuočių būrys; 1919–40 iš viso veikė du inžinerijos batalionai. Svarbi buvo Vietinės kariuomenės brigada (1920–23). Jai priklausė visi per karą formuojami atsargos daliniai ir komendantūros, Krašto apsaugos ministerijos mobilizacijos skyrius; brigada papildė kareiviais visus karinius dalinius ir karines įstaigas, brigados štabas buvo atsakingas už karo belaisvių stovyklas. Kariuomenei t. p. priklausė Gudų pulkas (1918 12–1919 06), Gudų batalionas (1919 03–1923 08) ir Gudų atskirasis eskadronas (1918 pabaiga–1919 09). Neilgai veikė ir kiti daliniai (13-asis pėstininkų savanorių pulkas, Atskirasis batalionas, Atskirasis Šiaulių batalionas).
Antrojo artilerijos pulko kariai per pratybas kareivinių kieme Kėdainiuose (20 a. 3–4 dešimtmetis; Kėdainių krašto muziejus)
1919 12–1924 01 Lietuvos kariuomenė saugojo ir valstybės sienas. Iki 1920 01 sieną su Vokietija saugojo pėstininkų pulkai, nuo 02 – 1-asis parubežinis (vėliau – pasienio) pulkas, nuo 1922 09 sieną su Latvija – 2-asis pasienio pulkas. 1923 07–12 veikė Pasienio sargybų divizija (keturi pasienio pulkai), trumpai iki 1924 01 – Pasienio apsaugos brigada; vėliau sienų apsauga perduota Vidaus reikalų ministerijai. 1919–23 kaip ginkluotųjų pajėgų dalis veikė ir Lietuvos šaulių sąjunga – dalyvavo kovose su Sovietų Rusijos bei Lenkijos kariuomenėmis ir Klaipėdos krašto sukilime (1923).
1920 pabaigoje kariuomenėje buvo 41 763 kariai, 2119 laisvai samdomų tarnautojų (tarp jų apie 400 kariuomenės valdininkų), apie 100 gydytojų, 16 kunigų. Vyriausiasis vadas buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas, nesant šio posto – ministras pirmininkas. Iki 1919, formuojant karinius junginius, atskiriems kariuomenės vienetams vadovavo Krašto apsaugos ministerija. 1919 07 sukurta kariuomenės vado institucija. Kariuomenė buvo organizuojama ir mokoma daugiausia Rusijos kariuomenės pavyzdžiu. Pėstininkų ginkluotė buvo mišri (dažniausiai vokiškos gamybos). 1920 Artilerijos brigadoje buvo 72 artilerijos pabūklai, karo aviacijoje – 11 kovos lėktuvų, turėta 4 šarvuotieji automobiliai ir šarvuotasis traukinys Gediminas.
Pirmojo pėstininkų pulko vadas K. Ladyga tardo į nelaisvę paimtą bolševikų komisarą (centre, 1919–20; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1919 02 Lietuvos kariuomenė pradėjo kovas su Sovietų Rusijos kariuomene (Nepriklausomybės karas). Talkinama vokiečių Alytaus kautynėse, Jiezno kautynėse ir Kėdainių kautynėse ji sužlugdė Sovietų Rusijos kariuomenės planą apsupti ir užimti Kauną. 1919 pavasarį ir vasarą Lietuvos kariuomenė (gegužę suformuota 2 rinktinės – Ukmergės ir Panevėžio), saksų savanorių padedama, puolė šiaurės rytų ir rytų kryptimi, 05 03 užėmė Ukmergę, per 05 18–23 puolimą – Anykščius, Kurklius, Panevėžį (Kurklių–Panevėžio operacija), per 05 26–06 03 Kupiškio–Utenos operaciją – Uteną ir kitą Lietuvos šiaurės rytinės teritorijos dalį. 1919 08 24 Lietuvos kariuomenės brigados (buvusios rinktinės) pralaužė sustiprintą Sovietų Rusijos kariuomenės gynybą ties Zarasais (Zarasų operacija), iki 09 01 baigė vaduoti šalies teritoriją, 09 pasiekė Dauguvą į šiaurės vakarus nuo Daugpilio, ten iki 1920 pradžios kovojo greta Latvijos ir Lenkijos kariuomenių.
Lietuvai grėsmę kėlė bermontininkai – 1919 10–11 jie užėmė Šiaulius, Biržus, Radviliškį. 1919 11 Lietuvos kariuomenė juos sumušė per Radviliškio kautynes.
1919 Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, skverbėsi į kitas Lietuvos vietoves. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą (1919–21) Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą. Pagal Lietuvos–Sovietų Rusijos taikos sutartį (1920) Sovietų Rusija Vilnių perdavė Lietuvai. Pagal susitarimą su Lenkija Lietuvos kariuomenė 1920 07 laikinai užėmė Seinus, Suvalkus, Augustavą, vėliau jų nenorėjo perduoti Lenkijai ir rugpjūtį bei rugsėjį prie Augustavo ir Seinų pralaimėjo perėjusiai į puolimą Lenkijos kariuomenei. Pagrindinės Lietuvos karinės pajėgos buvo sutelktos Užnemunėje, todėl Lenkijos kariuomenės L. Żeligowskio rinktinė puolė Vilnių, 1920 10 09 jį užėmė, skverbėsi gilyn į šalį. 1920 11 lietuviams laimėjus Giedraičių mūšį netrukus kovos su Lenkijos kariuomene baigėsi.
Penktojo pėstininkų pulko kariai Vievio miškuose per kovas su Lenkijos kariuomenės L. Żeligowskio junginiu (1920; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
Lietuvos kariuomenė įvykdė pagrindinį uždavinį – apgynė atsikūrusią Lietuvos valstybę, bet neįstengė apginti sostinės Vilniaus, Vilniaus ir Seinų kraštų. 1923 01 Lietuvos savanoriai (kariai ir šauliai) dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime.
1921–24 taikos sąlygomis Lietuvos Respublikos kariuomenė buvo sumažinta – palikti 9 pėstininkų, 4 artilerijos, 2 kavalerijos pulkai, karo aviacija, karo technikos dalys. 1926 išformuota dar 2 pėstininkų ir 1 artilerijos pulkai, minosvaidžių batalionas. Labai kito karo technikos dalių sudėtis – 1924 suformuota Šarvuočių rinktinė, 1927 – Autorinktinė ir Ryšių batalionas. 1935 įgytas mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona. 1935, didėjant karo grėsmei Europoje, pradėtas vykdyti 7 m. kariuomenės modernizavimo planas, vėl suformuoti 2 pėstininkų, 1 kavalerijos ir 1 artilerijos pulkai, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė ir Raitosios artilerijos grupė, kariuomenė pagal šalies finansines galimybes apginkluota modernesniais ginklais.
Antrojo artilerijos pulko paradas Didžiosios Rinkos aikštėje Kėdainiuose (1922; Kėdainių krašto muziejus)
Šarvuočių rinktinės tankų kuopa (1926)
1940 06 kariuomenėje buvo 28 115 žmonės: 22 265 kareiviai, 1 728 karininkai, 2 091 liktinis, 2 031 civilis tarnautojas (iš jų 110 – karininkų pareigose). Kariuomenė buvo ginkluota belgiškais, čekoslovakiškais ir vokiškais Mauser sistemos šautuvais ir karabinais, sunkiaisiais Maxim kulkosvaidžiais, šveicariškais automatiniais 20 mm kalibro pabūklais Oerlikon, vokiečių ir prancūzų gamybos patrankomis ir haubicomis (1 ir 2 lentelės). Šarvuotosios technikos turėta nedaug – 6 švediški Landswerk–182 ir 4 vokiški Daimler tipo šarvuočiai bei 24 angliški Vickers–Carden Loyd ir 12 prancūziškų Renault FT–17 tipo lengvųjų tankų ir tankečių. Karo aviacijoje turėta 118 įvairaus tipo lėktuvų, apie 1/2 jų pagaminta Lietuvoje.
1
*Lietuvos kariuomenėje minosvaidžiai iki 1940 buvo priskiriami pėstininkų ginklams
2
Vėliavos įteikimas penktajam pėstininkų pulkui (1928; pirmas iš kairės – krašto apsaugos ministras A. Voldemaras, centre – prezidentas A. Smetona; Vytauto Didžiojo karo muziejus)
1940 06 pradžios kariuomenės sudėtis: krašto apsaugos ministrui tiesiogiai pavaldūs kariuomenės vadas, kariuomenės tiekimo viršininkas, Kariuomenės teismo pirmininkas, karinis prokuroras, Karo muziejaus viršininkas, Krašto apsaugos ministerijos juriskonsultas, Karininkų ramovė ir karininkai ypatingiems reikalams; kariuomenės vadui pavaldūs Kariuomenės štabas (generalinis štabas), trys pėstininkų divizijos, kavalerija, karo aviacija, Karo technikos valdyba su karinės technikos viršininkui pavaldžiomis karo technikos dalimis, Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, pėstininkų ir artilerijos inspektoriai, Aukštoji karo mokykla, Karo mokykla (su pavaldžia artilerijos grupe), kariniai atstovai užsienio valstybėse (karo atašė), karo kapelionai (karo kapelionas) ir Lietuvos šaulių sąjunga.
Ginklų rūšimis buvo laikoma pėstininkai, kavalerija, karo aviacija, karo technikos dalys ir Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė. Pirmajai pėstininkų divizijai priklausė štabas, 3 pėstininkų ir 2 artilerijos pulkai, Vilniaus miesto, Biržų, Kėdainių, Panevėžio, Raseinių, Rokiškio, Švenčionėlių, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskričių komendantūros. Antrąją pėstininkų diviziją sudarė 3 pėstininkų ir 1 artilerijos pulkas, Kauno miesto, Alytaus, Marijampolės, Seinų, Šakių ir Vilkaviškio apskričių komendantūros. Trečiajai pėstininkų divizijai priklausė štabas, 3 pėstininkų ir 1 artilerijos pulkas, Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Tauragės ir Telšių apskričių komendantūros. Kavaleriją sudarė 3 pulkai, kiekvienam jų buvo priskirta raitosios artilerijos grupė.
Trečiojo artilerijos pulko kariai Gaižiūnų poligone (1930)
Skrenda tolimosios žvalgybos lėktuvų grandis (1930)
Karo aviacijai priklausė štabas, karinės aviacijos komendantūra, 3 aviacijos grupės su aerodromo kuopa kiekvienoje, Karo aviacijos mokykla, Tiekimo skyrius su Karo aviacijos dirbtuvėmis ir Karo meteorologijos tarnyba. Karo technikos dalims priklausė Karo technikos valdyba, Ryšių, 2 inžinerijos batalionai, Automobilių ir Šarvuočių rinktinės bei mokomasis karo laivas Prezidentas Smetona. Priešlėktuvinę apsaugą sudarė Priešlėktuvinės apsaugos rinktinė ir 5 priešlėktuvinės apsaugos kuopos. Artilerija nebuvo atskira ginklų rūšis – mobilizacijos ir operatyvinio valdymo klausimais ji buvo pavaldi pėstininkų divizijų vadams. 1918–40 Lietuvos kariuomenės daliniai išvardyti 3 lentelėje.
3
Susiklosčius nepalankiai tarptautinei padėčiai (dėl sėkmingo Vokietijos kariuomenės puolimo Prancūzijoje 1940 06) Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1940 06 15 priėmė Sovietų Sąjungos ultimatumą Lietuvai, ir Lietuvos kariuomenė nepasipriešino SSRS okupacinėms karinėms pajėgoms. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 07 Lietuvos kariuomenė buvo pavadinta Lietuvos liaudies kariuomene ir sovietizuota. 1940 07 likviduota Lietuvos šaulių sąjunga. 1940 08 03 SSRS aneksavus Lietuvą, Lietuvos liaudies kariuomenę pradėta likviduoti, ji buvo performuota į SSRS ginkluotųjų pajėgų Dvidešimt devintąjį teritorinį šaulių korpusą. SSRS įkurtai Pabaltijo karinei apygardai perduota visa buvusios Lietuvos kariuomenės ginkluotė, pastatai ir kitas karinis turtas, karinės įstaigos su archyvais, komendantūros pertvarkytos į karinius komisariatus.
Buvusios Lietuvos kariuomenės kariai 1941 dalyvavo Birželio sukilime, 1944 stojo į Vietinę rinktinę (mėginta atkurti Lietuvos kariuomenę), 1944–53 prisidėjo prie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui, dalyvavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdyje. 1988–89 Sąjūdžio mitinguose tvarką palaikė vadinamųjų žaliaraiščių būriai – Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų pradininkai.
1412
2798
2974
4
*einantis pareigas
Lietuvos ginkluotosios pajėgos po nepriklausomybės atkūrimo