Lietuvõs grỹbai. Lietuvoje nustatyta apie 6500 grybų rūšių (kartu su panašiais į grybus organizmais), iš jų daugiausia aukšliagrybių ir papėdgrybių. Per pastarąjį dešimtmetį kasmet vidutiniškai užregistruojama apie 120 naujų grybų rūšių, daugiausia mikromicetų iš aukšliagrybių klasės.
Grybai paplitę tiek natūraliose, tiek antropogeninėse buveinėse. Daugiausia jų auga miškuose, ypač mišriuosiuose. Vidurio Lietuvos lapuočių miškuose 7000 m2 plote auga apie 1400 rūšių grybų. Vien tik su ąžuolu yra susiję daugiau kaip 650 įvairių sistematinių ir ekologinių grybų rūšių. Palyginti negausi, bet specifinė rūšių įvairovė būdinga pelkių, pievų, pajūrio kopų, degviečių ir ekskrementų grybams. Pvz., smiltyninis ausūnis (Peziza ammophila), kopinė trapiabudė (Psathyrella ammophila) ir Hadriano poniabudė (Phallus hadriani) auga tik pajūrio kopose. Kultūrinių augalų aplinkoje vystosi įvairūs parazitiniai, dirvožemio saprotrofiniai ir mikoriziniai grybai. Nemažai grybų, ypač mikromicetų, paplitę žmogaus gyvenamoje aplinkoje, pastatuose, sandėliuose, šiltnamiuose. Beveik 400 mikromicetų rūšių nustatyta įvairių pastatų, gyvenamųjų patalpų ore ir dulkėse. Žinoma apie 30 rūšių dermatomicetų (žmogaus odos ligų sukėlėjų).
Valgomieji grybai
Lietuvoje yra apie 400 rūšių valgomųjų grybų, iš jų ne mažiau kaip 50–70 rūšių tinka rinkti. Dėl nežinojimo, kai kurių grybų retumo, vaisiakūnių smulkumo, išvaizdos, kvapo ar skonio valgymui renkama tik apie 30 rūšių. Maistui daugiausia renkama valgomoji voveraitė (Cantharellus cibarius), tikrinis baravykas (Boletus edulis) ir pušyninis baravykas (Boletus pinophilus), rudakepuris aksombaravykis (Xerocomus badius), žalsvasis baltikas (Tricholoma equestre), lepšė (Lactarius scabrum), piengrybis rudmėsė (Lactarius deliciosus). Rečiau renkami valgomasis briedžiukas (Morchella esculenta), valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta), skėtinė stambiažvynė (Macrolepiota procera), paprastasis kelmutis (Armillaria mellea), įvairių rūšių ūmėdės (Russula), piengrybiai (Lactarius) ir baltikai (Tricholoma).
baravykas
Grybingiausios teritorijos yra Lietuvos rytinėje ir pietrytinėje dalyje – Dainavos (Gudų), Rūdninkų, Labanoro ir Pabradės giriose, Kazlų Rūdos miškuose, Žaliosios ir Šimonių giriose. Grybingi Vilniaus, Kauno, Kaišiadorių, Kėdainių, Biržų, Alytaus, Jurbarko, Tauragės ir Plungės rajonų savyvaldybių teritorijų miškai.
Daugiausia valgomųjų grybų auga sausuose ar vidutinio drėgnumo spygliuočių miškuose, ypač pušynuose ar eglynuose su beržais ir ąžuolais. Miškuose kasmet užauga 40–50 (kartais 70) tūkst. t visų valgomųjų grybų derliaus. Dėl kenkėjų, ligų ir kitų priežasčių patiriama 30–50% nuostolių, todėl eksploataciniai ištekliai gali sudaryti 20–35 tūkst. tonų. Vidutinis derlingumas – 15–20 kg/ha sausos masės. Kasmet Lietuvoje superkama nuo 450 t iki 3,87 tūkst. t grybų. Daugiausia superkama voveraičių, baravykų, žaliuokių, gerokai mažiau kitų grybų – gudukų, šilbaravykių, ūmėdžių, baltikų, piengrybių. Grybų rinkos plėtrai didelę įtaką turi labai padidėjęs jų eksportas į Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Skandinavijos ir kitas Europos šalis. Kai kurių rūšių grybai auginami, daugiausia – dvisporis pievagrybis (Agaricus bisporus). Realizuojami vietinėje rinkoje arba eksportuojami.
valgomoji voveraitė
Nuodingieji grybai
smailiakepurės musmirės
Lietuvoje žinoma daugiau kaip 100 rūšių nuodingųjų grybų. Mirtinai nuodingi: žalsvoji musmirė (Amanita phalloides), smailiakepurė musmirė (Amanita virosa), rausvėjančioji plaušabudė (Inocybe erubescens), nuodingasis nuosėdis (Cortinarius orellanus). Mažiau nuodingi: valgomasis bobausis (Gyromitra esculenta), puokštinė kelmabudė (Hypholoma fasciculare), eglinė kūgiabudė (Galerina marginata), margoji musmirė (Amanita pantherina) ir kai kurios kitos rūšys. Maisto produktuose ir pašaruose aptinkami įvairių rūšių mikotoksinai (fuzariotoksinai, aflotoksinai), kuriuos išskiria mikromicetai – lielių ir galvenių genčių grybai.
Parazitiniai grybai
Sukelia laukinių ir kultūrinių augalų, gyvūnų ir žmogaus ligas (mikozes), pvz., puvinius, miltliges. Daugiausia parazitinių grybų yra tarp rūdiečių (Uredinales), kūliečių (Ustilaginales), afiloforiečių (Aphyllophorales), ragangrybiečių (Taphrinales), milteniečių (Erysiphales) eilių grybų. Javus labiausiai pažeidžia juodoji (Puccinia graminis) ir ruginė rudoji (Puccinia dispersa) rūdės, javinis miltenis (Erysiphe graminis), bamblinė septorija (Septoria nodorum), kvietinė tiletkūlė (Tilletia caries), vaisius ir daržoves – kekeras, lielius, Phoma, Verticilium genčių įvairios rūšys, vaismedžius – sodinis raudonspuogis (Nectria galligena), obelinis rauplėgrybis (Venturia inaequalis), kriaušinė gleivėtrūdė (Gymnosporangium sabinae), uogakrūmius – agrastinis valkčiagrybis (Sphaerotheca mors-uvae), serbentinė septorija (Septoria ribis), medžius – šakninė pintenė (Heterobasidion annosum), ąžuolinė kempinė (Phellinus robustus).
Kilmė, kaita ir apsauga
Dabartinė Lietuvos grybija pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, maždaug prieš 10 000 metų. Didelę reikšmę jos formavimuisi, ypač per paskutinius kelis tūkstančius metų, turėjo žmonių bendruomenės įtaka keičiant gamtinę aplinką ir introdukuojant nevietinius augalus. Lietuvos grybų kaita menkai tyrinėta, bet nustatyta, kad kai kurių vietinių rūšių populiacijos nyksta, kitų – plinta. Rūšių nykimas vyksta dėl pasikeitusių aplinkos sąlygų, ypač dėl buveinių naikinimo ir oro taršos. Reti ir nykstantys grybai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Kai kurie grybai pateko iš kitų šalių savaime ar dažniausiai tarpininkaujant žmogui kartu su introdukuotais ar atneštiniais augalais, atvežtiniais substratais ir augaliniais produktais.
šakočius, baravykas, pavasarinė plukiataurė, paprastoji musmirė, Kuko žemlielys, kurapkinis storplutis
grybai: a – valgomoji voveraitė, b – tikrinis baravykas, c – pušyninis baravykas, d – skėtinė stambiažvynė, e – žalsvoji musmirė, f – nuodingasis nuosėdis, g – smiltyninis ausūnis, h – didysis pievagrybis, i – ąžuolinė kepena, j – didysis kukurdvelkis
1989