Lietuvõs gyvéntojai Rùsijos impèrijos vadymo mẽtais (1795–1914)
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Lietuvos didžioji dalis atiteko Rusijos imperijai. Joje gyventojų skaičius buvo nustatomas pagal revizijas (prievolinių gyventojų surašymus gubernijose). Lietuvoje Rusijos valdžia revizijas vykdė 1795, 1811, 1816, 1834, 1850 ir 1857–58.
Iš dalies buvo surašomi ir neprievoliniai žmonės – atitarnavę kareiviai, dvasininkai, rečiau bajorai ir valdininkai. Stengtasi tiksliai nustatyti žmonių tautybę ir religiją – tai buvo svarbu vykdant nutautinimo politiką. Dalis lietuvių gyventojų slėpėsi nuo surašinėtojų, todėl revizijos duomenys buvo netikslūs. Istoriko A. Janulaičio tyrimų duomenimis, per Prancūzijos–Rusijos karą (1812) Lietuva neteko 1/3 gyventojų. 1823 Lietuvos etninėje dalyje (91 200 km2) gyveno 1,94 mln. žmonių, iš jų apie 1,55 mln. (79,9 %) – lietuvių. Po 1830–1831 sukilimo ir nuolatinio gyventojų bruzdėjimo Rusijos valdžia vis labiau domėjosi tautybėmis, daugiausia Vilniaus gubernijoje, kurioje tautinė įvairovė buvo didžiausia. Surašinėtojai (Rusijos valdininkai ir dvasininkai), norėdami įsiteikti valdžiai, dažnai falsifikavo žmonių tautybę ir religiją, priskirdami juos rusams ir stačiatikiams, todėl įvairių tyrinėtojų (M. Lebedkino, A. Korevos, R. Erkerto, M. Janžulo, P. Batiuškovo ir kitų) duomenys skiriasi (1 lentelė).
19 a. daug lietuvių gyveno už Lietuvos teritorijos ribų. Rusijos imperijoje gyveno 1,2 mln. lietuvių, iš jų 259 600 – Lenkijos karalystėje (5,5 % karalystės gyventojų); Mažojoje Lietuvoje (Gumbinės, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Labguvos, Pakalnės, arba Lankos, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsruties, Darkiemio, Geldapės bei Unguros apskrityse) gyveno apie 500 000 lietuvių (lietuvininkų).
Pagal 1861 Rusijos valdžios atliktą tikslesnį gyventojų surašymą, lietuvių buvo 1,89 milijono. Kauno gubernijoje lietuvių buvo 75 %, lenkų – 3,3 %, rusų, žydų ir kitų – 21,7 %, Vilniaus gubernijoje lietuviai sudarė 58,5 %, Gardino gubernijoje – 48 % visų gyventojų. P. Eberhardtas 1997 nustatė, kad per dešimtą reviziją (1859) baltarusių ir lietuvių gyvenamoje teritorijoje buvo 6 540 300 gyventojų: baltarusių – 3 598 900 (55 % visų gyventojų), lietuvių – 931 700 (14,2 %), rusų – 644 700 (9,9 %), žydų – 551 900 (8,4 %), lenkų – 338 500 (5,2 %), ukrainiečių – 278 500 (4,3 %), latvių – 155 400 (2,4 %), vokiečių – 21 600 (0,3 %), kitų tautybių – 19 100 (0,3 %). V. Vileišio duomenimis, 1861 lietuviškai kalbėjo apie 137 000 (26,6 %) Klaipėdos (be miesto), Šilutės, Tilžės (be miesto), Ragainės, Pakalnės (Lankos), Labguvos, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsruties (be miesto), Gumbinės, Geldapės, Darkiemio apskričių gyventojų.
gyventojai Vladislavovo (dabar Kudirkos Naumiestis) Turgaus aikštėje (20 a. antras dešimtmetis)
1897 atliktas pirmasis Rusijos imperijos gyventojų surašymas, buvo nustatytas tikslesnis Lietuvos gyventojų skaičius. Surašymas apėmė daugelį gyventojų charakteristikų (skaičių, amžių, lytį, socialinę struktūrą, religiją ir kitas). 1897 Lietuvoje (plotas 91 200 km2) buvo 3 785 600 gyventojų, iš jų 70,3 % – lietuvių. Lietuviškose gubernijose ir apskrityse buvo 2 694 298 gyventojai (2 lentelė), be Seinų apskrities, bet su Klaipėdos kraštu – 2 682 374 gyventojai.
Dalis lietuvių gyveno kitose Rusijos imperijos gubernijose (daugiausia Sankt Peterburgo, Vitebsko, Kuršo ir kitur). Gyventojų vidutinis tankis Lietuvos etninėje dalyje buvo 29,2 žm./km2 (Vilniaus apskrityje – 62,9 žm./km2, Švenčionių – 34,7 žm./km2, Trakų – 29,2 žm./km2). Daugiausia gyventojų buvo susitelkę Kauno gubernijoje. Ilgai trukusi baudžiava ir vėliau suvaržytas žmonių judėjimas lėmė didelį gyventojų sėslumą. Sėslūs gyventojai (gimę toje pačioje gubernijoje) sudarė 86,3 % visų gyventojų. Kaimuose gyveno 88,9 %, miestuose – 11,1 % gyventojų. Didžiausi miestai (tūkstančiais gyventojų): Vilnius (154,5), Kaunas (70,9), Šiauliai (16,1), Panevėžys (13,0). Miestuose daugiausia kūrėsi Rusijos valdininkai ir jų šeimos, kariškiai, kiti atvykėliai; Kaune jie sudarė 63,1 %, Vilniuje – 52,8 % gyventojų. Didelė dalis miestų gyventojų buvo žydai: Suvalkų gubernijos miestuose ir miesteliuose jie sudarė 69,8 %, Vilniaus gubernijoje – 53,8 % (Vilniuje – 40 %) gyventojų. Dėl rusifikavimo politikos per surašymą stengtasi parodyti kuo daugiau nelietuvių tautybės gyventojų, kurie valdžios buvo labiau toleruojami (lietuviai, mokėję rašyti arba kalbėti rusų ar lenkų kalba, dažnai buvo užrašomi lenkais arba rusais). Ypač daug lietuvių kitataučiais buvo užrašyta Vilniaus ir Suvalkų gubernijose. Tikslesnė tautybių registracija buvo Kauno gubernijoje (3 lentelė); joje dalis lietuvių užrašyti žemaičiais.
Gyventojų raštingumas (54,1 %) buvo Vakarų Europos lygio. Jis svyravo nuo 45,4 % (Kauno apskrityje) iki 64,0 % (Panevėžio apskrityje; 4 lentelė). Raštingumu moterys nedaug nusileido vyrams. Vilniaus gubernijoje raštingi buvo 34,8 % vyrų ir 22,9 % moterų, Suvalkų – 54,9 % vyrų ir 42,8 % moterų. Kauno gubernijoje raštingų kaimo moterų buvo daugiau negu vyrų. Kauno ir Vilniaus gubernijų kaimuose moterų raštingumas buvo aukštesnis nei miestuose. Aukštą gyventojų raštingumo lygį lėmė didelis valdiškų bei daraktorinių mokyklų skaičius bei knygnešystės mastai.
Gausiausią luomą sudarė valstiečiai, kurie, norint nuslėpti tikrąjį kariuomenės skaičių lietuviškose gubernijose ir apskrityse, buvo surašyti kartu su kazokais (5 lentelė). Nemažai valstiečių ir kazokų buvo miestuose, nes dalis miestiečių dar vertėsi žemės ūkiu (19 a. taip buvo beveik visose Europos valstybėse). Ne visi valstiečiai, gyvenantys kaimuose, buvo tik žemdirbiai: Kauno gubernijoje 41 100 gyventojų (24 700 vyrų ir 16 400 moterų), besiverčiančių žemės ūkiu, turėjo ir kitus pagalbinius darbus (užsiėmė audimu, verpimu, siuvėjų, batsiuvių, račių, stalių bei dailidžių, anglininkų amatu, sielių plukdymu, žvejyba, kitais verslais). Apie 2200 gubernijos gyventojų buvo juodadarbiai ir padieniai darbininkai. Apdirbamojoje pramonėje Vilniaus gubernijoje dirbo 18 000, Kauno – 12 500 gyventojų (6 lentelė). Dalis gyventojų (3085 žmonės) šiose gubernijose vertėsi prekyba. Gimusieji toje pačioje gubernijoje darbininkai ir tarnai sudarė 93 %, kitose gubernijose – 6,9 %, kitose valstybėse – 0,1 % šių gubernijų gyventojų. Visos Rusijos imperijos europinėse gubernijose vietiniai gyventojai sudarė 70–78 % darbininkų ir tarnautojų.
valstiečiai per javapjūtę (Vaitkuškis, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia)
Miestiečių luomas dar buvo negausus – pirkliai Vilniaus ir Kauno gubernijose sudarė po 0,2 % gyventojų. Kauno ir kitose gubernijose daugelis dvarininkų buvo smulkūs nusigyvenę bajorai (vien tik Vilniaus gubernijoje bajorų palikuonių, jau neturinčių beveik jokios nuosavybės, buvo daugiau kaip 2000).
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse (1914) Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijose gyveno 3 219 400 gyventojų. Su Klaipėdos krašto gyventojais, Lietuvos dabartinėje teritorijoje (apie 67 000 km2) buvo apie 3 350 500 gyventojų (7 lentelė), iš jų lietuvių – 52 %. K. Pakšto teigimu, Lietuvoje (88 000 km2) buvo apie 4,3 mln. gyventojų. Karo išvakarėse daugiausia gyventojų buvo Vilniaus apskrityje; Vilniuje buvo apie 206 000 (be gausios karių įgulos; 1919 liko 128 500), Kaune – 96 900, Klaipėdoje – 23 500 (1912; 1905 – 20 700). Kaune ir Vilniuje dauguma gyventojų buvo kitataučiai (19 a. pabaigoje lietuviai Kaune sudarė apie 7 % gyventojų).
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje vyko masinė gyventojų migracija į užsienį (daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas, JAV) ir į kitas Rusijos imperijos gubernijas. Pirmieji emigrantai (daugiausia Rusijos valdžios persekiojami) išvyko į JAV dar 19 amžiuje. Tikslesnis emigrantų skaičius iki 19 a. pabaigos nėra žinomas, nes Lietuvos gyventojai užsienyje buvo registruojami daugiausia kaip Rusijos piliečiai arba katalikai (lenkai). JAV lietuvių metraštis Vienybė skelbia, kad iki 1899 iš Lietuvos jau buvo atvykę apie 100 000 lietuvių, o su jau čia gimusiais, JAV gyveno ne mažiau kaip 300 000 lietuvių. Lietuviai imigrantai JAV pradėti registruoti tik nuo 1899. 1899–1914 į JAV emigravo apie 253 000 lietuvių (8 lentelė). Didžiausią emigrantų dalį (67,6 %) sudarė vyrai. Be to, dalis Lietuvos gyventojų išvyko į Angliją, Vokietiją, kitas šalis.
19 a. 7 dešimtmetyje dėl padidėjusio nedarbo ir santykinio gyventojų skaičiaus pertekliaus (ypač kaimuose) prasidėjo ekonominė emigracija. Daug Lietuvos gyventojų išvyko uždarbiauti į kitas Rusijos gubernijas (daugiausia į didžiuosius pramonės miestus). 1897 įvairiose Rusijos gubernijose gyveno apie 300 000 išeivių iš Lietuvos. Dauguma išeivių (240 500) įsikūrė europinės Rusijos imperijos dalies miestuose (Mintaujoje, Rygoje, Vitebske, Sankt Peterburge, Liepojoje). Prieš I pasaulinį karą Latvijoje gyveno apie 100 000 lietuvių. Dalis lietuvių kūrėsi Rusijos kaimuose, kur gaudavo žemės. 1897 lietuviai gyveno ir Sibire: Tobolsko gubernijoje – 3200, Tomsko ir Krasnojarsko – po 2500, Irkutsko – 1700 Lietuvos gyventojų. Dalis jų (8500) iš Vilniaus ir Minsko gubernijų į Sibirą buvo ištremti po 1830–1831 sukilimo ir 1863–1864 sukilimo. Neradę tinkamų sąlygų dalis persikėlėlių grįžo į Lietuvą. Rusijos valdžia, norėdama sparčiau rusifikuoti Lietuvą (ypač po 1863–1864 sukilimo), čia atkeldavo daug rusų, o dalis rusų sentikių atvykdavo patys. 1897 gyventojų surašymo duomenimis, į lietuviškas gubernijas iš kitų Rusijos imperijos gubernijų atvyko 157 300, išvyko 294 600 žmonių; tai mažino Lietuvos gyventojų skaičių.
1
2
3
4
5
6
7
8
2764
Lietuvos gyventojai sovietinės (1940–1941) ir Vokietijos (1941–1944) okupacijų metais
pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai
Lietuvos gyventojai Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos Respublikos gyventojai (1918–1940)
Lietuvos gyventojai sovietinės okupacijos metais (1944–1990)
Lietuvos Respublikos gyventojai po nepriklausomybės atkūrimo