Lietuvõs gyvéntojų kãlinimas (sovietinių represijų laikotarpiu – 1940–41 ir 1944–56), viena iš anksto suplanuotų masinių, prilygstančių genocidui, lietuvių tautos naikinimo, teroro ir įbauginimo priemonių. 1940 06 Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, buvo vadovaujamasi SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1939 10 11 įsakyme suformuluota sovietinio teroro prieš aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojus doktrina (Lietuvos gyventojai pradėti kalinti 1939 09 SSRS kariuomenės užimtame Vilniaus krašte).
Kalinimas 1940–1941
Nuo Lietuvos sovietinės okupacijos pradžios (1940 06) iki aneksijos (1940 08) SSRS teroro politiniu įrankiu tapo Valstybės saugumo departamentas ir Vidaus reikalų ministerija (ministru buvo paskirtas Lietuvos komunistų partijos veikėjas M. Gedvilas). Pagal 1940 07 07 patvirtintą vadinamąjį Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kitų vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą ir iš anksto sudarytus sąrašus, pirmąją vadinamųjų antisovietinių elementų suėmimo operaciją 07 10–17 parengė ir vykdė į Valstybės saugumo departamentą dirbti nusiųsti komunistai I. Demba, A. Gailevičius, J. Komodaitė, F. Krastinis, A. Macevičius, E. Rozauskas, A. Slavinas, A. Sniečkus (departamento direktorius), D. Todesas, J. Zdanavičius ir SSRS NKVD instruktoriai.
Iki 1940 07 19 buvo suimti 504 žmonės. Antisovietiniais elementais arba liaudies priešais (liaudies priešas) buvo skelbiami visi, kurie nepritarė Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) politikai ir okupacinei valdžiai, iki okupacijos ėjo svarbias pareigas valstybinėse institucijose. Pagal Lietuvos Respublikos piliečiams pradėto taikyti, nors dar oficialiai neįteisinto, Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, kiekvieną Lietuvos Respublikos valstybinį veikėją buvo galima teisti už antisovietinę veiklą (tariamoji kaltė buvo siejama su nepriklausomoje Lietuvoje eitomis pareigomis). Buvo suimti ir 1940 07 23 į Lubiankos kalėjimą išvežti buvę vidaus reikalų ministrai K. Skučas, J. Čaplikas ir S. Leonas, buvę Valstybės saugumo departamento direktoriai J. Statkus ir A. Povilaitis, aukšti žvalgybos karininkai K. Dulksnys, P. Kirlys bei J. Matusaitis, buvęs Lenkijos ministras pirmininkas A. B. Prystoras ir kiti; iki rugpjūčio pabaigos suimta 1313, iki 1940 pabaigos – 2785 žmonės.
Pirmieji suėmimai paralyžiavo lietuvių mėginimus organizuotai priešintis sovietams, organizuočiau priešintis pradėta 1940 pabaigoje ir 1941, labiausiai – 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui (Birželio sukilimas). Iki 1941 05 į suimtinų asmenų apskaitą buvo įtraukta apie 28 600 žmonių. 1940 09 Lietuvos kalėjimuose kalėjo 4125 kaliniai, 1941 06 10 – 5900, iš jų 1751 nuteistas. Iš viso iki 1941 06 14 suimti 6606 žmonės. Dauguma buvo kaltinami pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį, tardant žiauriai kankinami, žalojami; 21 kalinys 1940 06–1941 06 per tardymą buvo užmuštas, 27 kaliniams įvykdyta mirties bausmė. 1941 04–06 į SSRS lagerius buvo išvežti 3565 kaliniai, iš jų 1365 – 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui; apie 25 % išvežtųjų žuvo, apie 61 % dingo be žinios, tik apie 14 % grįžo į Lietuvą. Net 568 kaliniai 1941–43 lageriuose buvo nuteisti ir sušaudyti (lageriai).
NKVD duomenimis, 1941 06 22 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui Lietuvoje liko 3336 kaliniai. 06 23 iš Kauno kalėjimo į Minsko kalėjimą buvo išvežta apie 100 kalinių, 06 24 keliolika jų (15–17 žm.) čia sušaudyti, likusieji su 2000 kitų buvo varomi Babruisko kalėjimo link ir didžioji jų dalis (žinomi 57, tarp jų pulkininkai B. Giedraitis ir J. Šarauskas) sušaudyti ties Červene (Červenė). 1941 06 24 prie Byhosavo stoties (netoli Červenės) buvo sušaudytas Vasario 16 Akto signataras K. Bizauskas ir dar 14 kalinių iš Lietuvos. Traukdamiesi SSRS specialių junginių kareiviai 06 24 Rainiuose žiauriai nukankino ir nužudė 76 Telšių kalėjimo kalinius (Rainių žudynės), 06 26 – Pravieniškių lagerio kalinius, prižiūrėtojus lietuvius su šeimomis (iš viso apie 230 žm.; Pravieniškių žudynės).
Kalinimas 1944–1956
Baigiantis SSRS–Vokietijos karui ir 1944 antroje pusėje SSRS kariuomenei užėmus Lietuvą, vis daugėjo įkalintų kalėjimuose jos gyventojų – 1945 02 jų buvo 16 591 žmogus. Iš viso 1944–45 ilgesnį laiką kalinta apie 54 000 Lietuvos gyventojų, apie 32 000 išvežta į lagerius (lageriai). 1945 01 Lietuvos kalėjimuose 331 asmuo buvo nuteistas mirties bausme (dauguma jų buvo politiniai kaliniai). Iki 1947 05 (SSRS panaikinta mirties bausmė) buvo nužudyta 760 Lietuvos kalinių, apie 250 jų buvo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai ir jų rėmėjai. 1944–52 dauguma kalinių (dažniausiai per baudžiamąsias operacijas suimti, partizanų rėmimu įtariami, bet dar nenuteisti asmenys) buvo vežama į GULAG lagerius, nuo 1948 – į griežtojo režimo ypatinguosius lagerius, kuriuose 1948–54 kalinta net pusė kalinių lietuvių (lent.). Čia SSRS Vidaus reikalų ministerijos ar Valstybės saugumo ministerijos Karo tribunolai ir Ypatingasis pasitarimas jiems skirdavo 10 arba 25 m. laisvės atėmimo bausmes.
lietuvių politinių kalinių rąstų plukdytojų brigada (Angarlagas, Irkutsko sritis, 1955)
politiniai kaliniai lietuviai angliakasiai (Inta, Komija, 1956)
lietuviai politiniai kaliniai Kūčių vakarą (Čuna, Irkutsko sritis, 1956 12 24)
Kalinimo sąlygos buvo labai sunkios, darbas – per sunkus išsekusiems kaliniams, dažnai pavojingas gyvybei. Daug kalinių mirdavo nuo išsekimo, ligų, žūdavo per nelaimingus atsitikimus. 1952 iš SSRS ypatingųjų lagerių 258 000 kalinių net 23 000 buvo lietuviai (kalinta daugiau kaip 47 000). Iš viso GULAG lageriuose Komijoje, Kazachijoje, Archangelsko, Irkutsko, Permės, Primorės, Magadano ir kitose srityse, Krasnojarsko krašte ir kitur (žml.) 1940–41 ir 1944–52 kalinta apie 150 000 Lietuvos gyventojų, iš jų 80 000–100 000 – politinių kalinių, 364 dvasininkai (dauguma vyskupų; vyskupas V. Borisevičius 1946 sušaudytas). Nemažai lietuvių kalinių dalyvavo ir žuvo Gorlago (1953), Steplago‑Kengyro (Kengyro sukilimas) ir kituose kalinių sukilimuose. Sukilimai valdžią privertė panaikinti ypatinguosius lagerius.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=11_tremtis-15673
Lietuvos gyventojų kalinimo ir tremties vietos SSRS okupacijos metais
1955–56 dauguma lietuvių kalinių iš kalinimo vietų buvo paleista, bet jiems dažnai drausta išvykti iš nustatytos vietos arba jie buvo tremiami. Šiuos apribojimus panaikinus, Lietuvos sovietinės valdžios iniciatyva ir nutarimais jiems drausta grįžti į Lietuvą. Pvz., 1956 LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsaku uždrausta grįžti buvusiems Lietuvos Respublikos vyriausybių nariams, partijų ir politinių organizacijų veikėjams, pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviams ir kitiems. Nemažai jų apsigyveno Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, Latvijoje. Buvę kaliniai tapo trečiarūšiais, persekiojamais ir diskriminuojamais žmonėmis, buvo verčiami išvykti iš Lietuvos. Daugelis liko be išgyvenimo šaltinio – negaudavo darbo, pensijos. Manoma, kad SSRS lageriuose iš viso žuvo 16 000–20 000 lietuvių.
1
*išvežti į lagerius iš kalėjimų
**išvežti į lagerius per 1941 06 14 trėmimą
L: Tremties ir kalinimo vietos Vilnius 1995; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999.
2640