Lietuvõs gyvéntojų trėmmai, SSRS okupuotos Lietuvos gyventojų masinės deportacijos į Sovietų Sąjungos gilumą 1940–52. Buvo viena iš anksto suplanuotų, prilygstančių genocidui lietuvių tautos naikinimo priemonių.
Pirmieji trėmimai
1939 09–10 iš SSRS kariuomenės užimto Vilniaus krašto buvo ištremta apie 25 000 žm., daugiausia lenkų ir žydų. 1940 vasarą trėmimus pradėta vykdyti, kai Lietuvoje ėmė veikti represinės NKVD ir Valstybės saugumo liaudies komisariato institucijos. 07 07 patvirtintas vadinamasis Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kitų vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planas.
Pirmuosius suėmimus organizavo Valstybės saugumo departamente įdarbinti ir SSRS NKVD kontroliuojami komunistai I. Demba, A. Gailevičius, J. Komodaitė, F. Krastinis, A. Macevičius, E. Rozauskas, A. Slavinas, A. Sniečkus (departamento direktorius), D. Todesas ir J. Zdanavičius.Pagal iki 1940 07 10 sudarytus vadinamųjų liaudies priešų (liaudies priešas) sąrašus iki 07 19 buvo suimti 504, iki 08 pabaigos – 1313, iki 1940 pabaigos – dar 1472 (iš viso 2785), iki 1941 06 14 – 6606 žmonės. Remiantis SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro L. Berijos 1939 10 11 įsakyme suformuluota sovietinio teroro prieš aneksuotų ir numatytų aneksuoti šalių gyventojus doktrina, LSSR vidaus reikalų liaudies komisaro A. Gudaičio‑Guzevičiaus įsakymu buvo sudaromi vadinamųjų antisovietinių elementų (uždraustų Lietuvos Respublikos organizacijų narių, policininkų, karininkų, teismų ir prokuratūros darbuotojų, daugelio valstybės tarnautojų, tautininkų, Šaulių sąjungos narių, jaunalietuvių, voldemarininkų, katalikų organizacijų narių, turėjusių ryšių su užsieniu žmonių – iš viso 63 kategorijų asmenų) sąrašai. Numatyta suregistruoti apie 320 000 buvusių partijų ir organizacijų narių.
Iki 1941 05 pabaigos į nedelsiant tremtinų žmonių sąrašus įtraukta apie 22 500 asmenų. 1940 07 viduryje į Sovietų Sąjungą administracine tvarka su šeimomis ištremti buvę Lietuvos Respublikos valstybiniai veikėjai L. Bistras, A. Merkys, J. Urbšys ir kiti. SSRS–Vokietijos karo (1941–45) pradžioje dauguma jų įkalinta ir Ypatingųjų pasitarimų bei Karo tribunolų nuteista, kai kurie sušaudyti (Lietuvos gyventojų kalinimas).
Pirmieji masiniai trėmimai (1941 06)
1941 05 16 Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas ir SSRS Liaudies komisarų taryba priėmė slaptą nutarimą Dėl socialiai svetimo elemento iškeldinimo iš Pabaltijo respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldavijos. Remiantis L. Berijos, SSRS NKVD liaudies komisaro V. Merkulovo ir jo pavaduotojo I. Serovo instrukcija, dalies Lietuvos gyventojų trėmimo operacija pradėta rengti 1941 pavasarį. 05 pabaigoje–06 pradžioje buvo sudaryti tremiamųjų sąrašai. 1941 06 10 LSSR Liaudies komisarų tarybos patvirtinta vadinamoji antisovietinių elementų trėmimo iš Lietuvos akcija 06 14–17 buvo vykdoma pagal I. Serovo pasirašytą SSRS NKVD specialią instrukciją. Trėmimo operacijai vadovavo 9 asmenų centrinis (vadovai D. Bykovas ir P. Gladkovas) ir apskričių štabai. 1941 06 14 rytą prasidėjusį ir 4 paras trukusį trėmimą vykdė SSRS Valstybės saugumo liaudies komisariato ir NKVD darbuotojai, milicininkai, jiems talkino vietiniai komunistai ir vadinamieji sovietiniai aktyvistai, pirmiausia komjaunuoliai.
Į Komiją (Komija), Altajaus ir Krasnojarsko kraštus (Altajaus kraštas, Krasnojarsko kraštas), Novosibirsko sritį (Novosibirsko sritis) ir Kazachiją buvo išvežta apie 17 600 žmonių. Apie 4663 tremiami vyrai atskirti nuo šeimų ir kaip kaliniai išvežti į lagerius, 1943 pradžioje NKVD Ypatingojo pasitarimo nuteisti ir kalinti Norilsko (Norilsk), Dudinkos (Dudinka), Lamos, Medvežij Ručejaus (Krasnojarsko kr.), Intos (Inta) ir kituose lageriuose (lageriai). Į lagerius buvo išvežta ir daugelis buvusios Lietuvos kariuomenės karininkų. Ištremta arba išvežta į lagerius Lietuvos gyventojų visų sluoksnių žmonių, daugiausia – inteligentų: tarp jų buvę Lietuvos Respublikos prezidentas A. Stulginskis, Seimo pirmininkas K. Šakenis, ministras pirmininkas P. Dovydaitis, ministrai V. V. Čarneckis, J. Masiliūnas, J. Papečkys, J. Stanišauskas, J. Sutkus, S. Šilingas, J. Tonkūnas, apie 1200 mokytojų, 79 kunigai. Tremtyje atsidūrė 5120 vaikų.
Tremtiniai dirbo sunkų fizinį darbą (miško medžiagos paruošos, darbas statybose, kolūkiuose). 1942 pavasarį apie 3000 tremtinių iš Altajaus krašto buvo perkelta į Jakutiją, už poliarinio rato, žvejoti Laptevų jūroje (Janos delta, Lenos delta); daugelis jų nuo bado ir šalčio mirė pirmąją žiemą. 1941 gyventojų trėmimai iš dalies lėmė dalies Lietuvos žmonių apsisprendimą 1944 trauktis į Vakarus arba prisidėti prie Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui.
Trėmimai 1944 antroje pusėje–1948 pradžioje
SSRS kariuomenei 1944–1945 pradžioje vėl okupavus Lietuvą, kovos su antisovietiniu pogrindžiu ir vadinamuoju klasiniu priešu pretekstu bei siekiant užgniaužti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo siekius, 1944 pabaigoje sovietinė okupacinė valdžia pradėjo rengtis naujoms represijoms. Jomis pirmiausia buvo siekiama nutraukti karinės mobilizacijos boikotą. Besislapstantys vyrai oficialiai buvo paskelbti banditais, jų šeimos – banditų šeimomis. Trėmimas buvo vykdomas be kaltės įrodymo teisme, pagal SSRS NKVD potvarkius, Valstybės saugumo liaudies komisariato Ypatingojo pasitarimo sprendimus ir SSRS bei LSSR vyriausybių nutarimus.
Negalutiniais duomenimis, 1945 į vadinamųjų antitarybinių šeimų sąrašus buvo įtrauktos 9603 šeimos (31 696 žm.); iš Lietuvos buvo ištremti 7174 (pirmiausia vokiečių šeimos ir su jomis susiję asmenys, vokiečių kalbos mokytojai, dėstytojai, protestantai), nuo 1946 pradžios iki 1948 05 – 12 304 gyventojai. Tuo laikotarpiu buvo vykdomi palyginti nedideli trėmimai, masiškai buvo išvežami tik įkalinti žmonės – vien 1946 į lagerius jų išvežta 16 182.
Masiniai trėmimai 1948–51
Pradėjus prievartinę kolektyvizaciją, nuo 1948 trėmimai buvo organizuojami remiantis pagrindine nuostata – likviduoti buožiją kaip klasę (t. y. ištremti pasiturinčius valstiečius), nors 1948 05 ir 1949 03 trėmimai oficialiai buvo nukreipti prieš surastų arba žuvusių partizanų, besislapstančiųjų ir nuteistųjų šeimas, pasipriešinimo rėmėjus. Trėmimus planavo ir kontroliavo iš Maskvos atsiųsti SSRS Valstybės saugumo ministerijos įgaliotiniai, t. p. iš Vilniaus atsiųsti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir LSSR Ministrų Tarybos įgaliotiniai, vykdė saugumas ir vidaus (ketvirtoji, vėliau ir antroji šaulių divizijos), pasienio, geležinkelių apsaugos (211 pulko) kariuomenė, po 2500 iš Rusijos ir Baltarusijos atsiųstų saugumo darbuotojų. Jiems talkino milicija, stribai, iš SSRS atsiųsti rusai, vietos komunistai bei vadinamieji sovietiniai aktyvistai.
tremtinė T. Mikutavičienė su lietuvių tremtinių vaikais (Sujeticha, Irkutsko sritis, 1948)
Per 1948 05 22–23 trėmimo operaciją Vesna buvo sugaudyti ir ištremti 40 002 žm. (planuota 48 000; nesurinkus į sąrašus įtrauktų šeimų buvo tremiamos saugumiečių ir kolaborantų parinktos). Operaciją vykdė apie 30 000 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų ir stribų, apie 11 500 atsiųstų ir vietos komunistų bei sovietinių aktyvistų.
Per 1949 03 25–28 trėmimo operaciją Priboj (dalyvavo apie 13 800 Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų darbuotojų, karininkų ir kareivių, apie 7200 stribų) ištremtas 28 981 žmogus. Apie 14 000 į tremiamųjų sąrašus įtrauktų žmonių slapstydamiesi trėmimo išvengė, apie 3000 jų sugaudyta ir ištremta vėliau (1949 04 10–20). Per 1949 03–04 trėmimus išvežta apie 32 000 gyventojų (apie 10 000 šeimų). 1949 06–1952 08 buvo surengtos kelios didesnės ir mažesnės trėmimo akcijos: 1949 06 06 ir 07 07, 1950 04 14, 09 01–02 ir 19, 1951 03 31–04 01, 09 19–20, 10 02–03 ir 11 30, 1952 01 23 ir 08 06.
ešelonas su tremtiniais Gaižiūnų stotyje (1951)
1951 10 02–03 per trėmimo operaciją Osen (dalyvavo 15 088 saugumo darbuotojai, karininkai, kareiviai, milicininkai, stribai, apie 8000 sovietinių aktyvistų) buvo ištremta 16 150 žm., iš jų 5278 vaikai. 1948–51 didžiausi trėmimai įvykdyti vadovaujantis SSRS vyriausybės nutarimais. Juos detalizavo Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, LSSR Ministrų Taryba ir LSSR Valstybės saugumo ministerija. Prie tremiamųjų sąrašų sudarymo ir trėmimų vykdymo aktyviai prisidėjo vietiniai kolaborantai – stribai, apskrityse trėmimams vadovavę atsiųsti Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto ir LSSR vyriausybės įgaliotiniai; šie įgaliotiniai daugiausia organizavo tremtinių apiplėšimą ir iš jų atimto turto paskirstymą (kolaboravimas).
krovėjų brigados lietuvės Suetichoje (dabar Birusinskas, Taišeto rajonas, Irkutsko apskritis)
Trėmimus rengė ir būsimųjų tremtinių bylas sudarė saugumo apskričių bei rajonų skyriai, tremtinių sąrašus tvirtino Lietuvos komunistų partijos apskričių komitetų pirmieji sekretoriai ir vykdomųjų komitetų pirmininkai.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=10_tremtis
Lietuvos gyventojų trėmimai (1941–52)
1
Gyvenimas tremtyje ir po jos
Iš visų į tremtinų asmenų sąrašus įrašytų 155 796 žm. į Komiją, Buriatiją‑Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Molotovo (dabar Permės), Sverdlovsko, Tomsko ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis (žml. Lietuvos gyventojų kalinimo ir tremties vietos SSRS okupacijos metais) buvo ištremta daugiau kaip 132 000 (lent.). 1945 pasibaigus SSRS–Vokietijos karui, buvo tremiami vien lietuviai arba su jais susiję asmenys. Daugiau kaip 70 % jų buvo moterys ir vaikai; 1941–53 ištremta daugiau kaip 50 000 moterų ir daugiau kaip 39 000 vaikų.
https://s.vle.lt/maps/vle/?mapid=11_tremtis
Lietuvos gyventojų kalinimo ir tremties vietos SSRS okupacijos metais
Trėmimų lietuvių tautai padaryti nuostoliai prilygsta kalinių naikinimui sovietiniuose lageriuose. Nemažai tremiamų žmonių žuvo per trėmimo akcijas (buvo nušauti bėgantys), daug kūdikių ir mažamečių vaikų, senyvo amžiaus žmonių mirė nuo ligų į tremties vietas vežami gyvuliniais vagonais antisanitarinėmis sąlygomis, dėl maisto trūkumo. 1941–58 tremties vietose apie 28 000 tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo (daugiausia miško kirtavietėse, medienos apdorojimo įmonėse), prasto maisto, blogų buities sąlygų. Vien tik 1953–58 mirė 3500 tremtinių. Dalis tremtinių, sufabrikavus kaltinimus už antisovietines kalbas, pabėgimą iš tremties vietų (1945–52 pabėgo apie 5000), įskundimus, buvo nuteisti ir kalinami.
lietuviai tremtiniai žvejai (Tit‑Arai, Jakutija, 1954)
Po 1956 dauguma lietuvių tremtinių iš tremties vietų buvo paleista, paskutiniai – 1963, bet apie 50 000 tremtinių Lietuvos sovietinės valdžios iniciatyva ir nutarimais ilgai arba visai nebuvo leidžiama grįžti į Lietuvą. 1970 duomenimis, grįžo apie 60 000 tremtinių. Grįžusieji ir jų vaikai ilgą laiką sovietinės valdžios buvo diskriminuojami – neregistruojami, nepriimami į darbą, neleidžiama mokytis, apsigyventi ankstesnėse vietose. 1988 09 20 LSSR Ministrų Taryba anuliavo LSSR Minstrų Tarybos 1949 03 19 ir 1951 09 20 nutarimus dėl Lietuvos gyventojų trėmimų ir reabilitavo ištremtuosius. LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas 1988 10 21 įsaku reabilitavo visus iš Lietuvos teritorijos ištremtus žmones.
parvežami tremtinių palaikai (Kėdainiai, 1989 07)
1990 atkurtos Lietuvos Respublikos įstatymais į tėvynę grįžtantiems tremtiniams ir jų šeimų nariams suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, grįžusiems teikiamos socialinės garantijos (pašalpos būstui įsigyti, kompensacijos už tremties laiką, pensijų priedai, grąžinamas nusavintas turtas). Nuo 1989 Lietuvoje 06 14 (1941 06 14–17 masinio trėmimo pirmoji diena) minima kaip Gedulo ir vilties diena.
P: 1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai: sąrašas kn. 1 Vilnius 1993; Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1944–1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose Vilnius 1995. L: Tremties ir kalinimo vietos Vilnius 1995; A. Anušauskas Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais Vilnius 1996; Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1988) / sud. I. Ignatavičius Vilnius 1999; Lietuva 1940–1990: Okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007.
2640