Lietuvõs gyvulininkỹstė. Lietuvoje ankstyviausių gyvulininkystės apraiškų aptinkama mezolite, kai medžiotojo palydovu tapo šuo. Auginti gyvulius maistui, vėliau – darbui pradėta neolite. Gyvulininkystė paplito su žemdirbyste antrame tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmieji prijaukinti gyvuliai buvo žolėdžiai (jų nereikėjo papildomai šerti): galvijai, avys, ožkos, šiek tiek vėliau – kiaulės, arkliai. Trečiame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėta arti jaučiais.
Naminės avys (kilusios iš Azijos) ir ožkos (iš Vakarų Azijos); manoma, trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Baltijos šalyse paplito kartu su galvijais; Šarnelės gyvenvietėje ožkų ir avių kaulai sudaro 10 % rastų kaulų. Vėliau prijaukinta kiaulės (buvo paplitusios Pietų Europoje ir Azijoje), vėliausiai – arkliai (Rusijos stepių srityse buvo paplitę apie 4500 pr. Kr., trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų paplito ir Vakarų Europoje). Iš pradžių gyvulius (galvijai naudoti tik darbui) skersdavo retai, dažniausiai ypatingomis progomis (gyvenvietėse jų kaulų rasta daugiau kaip 10 %, kiti – žvėrių kaulai). Nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžios gyvulininkystė tapo svarbiu verslu (gyvuliai laikyti aptvaruose ant piliakalnių); šio laikotarpio piliakalniuose randama 70–90 % gyvulių kaulų (apie pusė jų – kiaulių).
avių banda
Ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. pr. Kr.–1 a. po Kr.) dėl klimato pasikeitimo paplitus krūmokšniams daugiau laikyta avių ir ožkų. 1–9 a. daugiausia auginta galvijų, dar kiaulių, avių, ožkų ir arklių (Aukštadvario piliakalnyje rasta 44,3 % galvijų, 26 % avių ir ožkų, 18,8 % kiaulių ir 10,3 % arklių kaulų). Naminiai gyvuliai auginti mėsai (kiaulės, arkliai, avys, ožkos, galvijai), pienui (karvės, ožkos), vilnai (avys), odai (galvijai, avys, ožkos), darbo jėgai (jaučiai), susisiekimui (arkliai). Ilgainiui pradėta auginti ir naminius paukščius. Gyvulininkystės plėtrą stabdė sunkios gyvulių žiemojimo sąlygos; pašarui ruošti (laukams įdirbti, šienauti ir pašarui suvežti) reikėjo daug darbo, trūko vietos pašarui ir gyvuliams laikyti, todėl dalis bandos rudenį buvo išpjaunama. Nuo pirmo tūkstantmečio pirmos pusės gyvulius imta laikyti gyvenvietėse, buvusiose prie piliakalnio ar greta jų. Nuo pirmo tūkstantmečio antros pusės pradėjus sodybas statyti arčiau dirbamųjų laukų, kūrėsi maži kaimai. Juose 5–9 a. gyvenusi 4–6 asmenų šeima augino kelias avis ir ožkas, 3–4 kiaules, keletą jaučių ir 1–2 karves, kelis arklius, vištų, laikė šunį ir katę.
Lietuvos žalieji galvijai
Gyvulininkystės svarba padidėjo 16 a. kuriantis dvarams (dvaras, palivarkas); privačiuose dvaruose laikyta po keliolika, kunigaikščio – apie 20 karvių, t. p. auginta jaučių, avių ir ožkų, kiaulių, veislinių, jojamųjų ir darbinių arklių. Vėliau dvaruose daug galvijų laikyta dėl natūralių trąšų (mėšlo), nuo 19 a. pradžios pradėti auginti veisliniai gyvuliai. Po baudžiavos panaikinimo (1861) imta auginti daugiau gyvulių. Iki 19 a. pabaigos buvo auginamos nedidelio produktyvumo gyvulių veislės, gerai prisitaikiusios prie vietos sąlygų. Nuo seno veisiami žemaičių arkliai (žemaitukai). Jie buvo ištvermingi, ilgaamžiai, tinkami joti, važiuoti ir dirbti žemės ūkio darbus. Vietiniai galvijai buvo žali (tamsiai rausvos spalvos), baltnugariai (juodmargiai su baltu dryžiu per nugarą), šėmi (palši, rusvai pilki), kiaulės – baltos, deglos, rusvos, juodos, šiurkščiavilnės avys – pilkos, juodos, rusvos. Ūkis buvo dažniausiai natūrinis, pagaminta produkcija ten pat būdavo suvartojama. Valstiečiai daugiausia turėjo karvių ir ožkų, avių, jaučių; 19 a.–20 a. pradžioje neturtingieji valstiečiai dažniausiai laikė 1 karvę, grytelninkai ir miestelių varguomenė – ožką (laikyta bėdos gyvuliu).
20 a. pirmoje pusėje klostantis stambiųjų valstiečių ūkiams, pradėta auginti pienines karves ir kiaules. Dvarų ir valstiečių ūkiuose buvo laikoma paukščių: vištų, ančių, žąsų, kalakutų. 19 a. antroje pusėje ir 20 a. pradžioje produkcija pradėta gaminti rinkai. 1913 buvo laikoma: 1 025 000 galvijų, 1 517 000 kiaulių, 504 000 arklių, 650 000 avių. Iš viso pagaminta: 167 tūkst. t mėsos, 837 tūkst. t pieno, 277 mln. kiaušinių.
Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–40) daugiau pastangų buvo dedama galvijų, kiaulių ūkiui intensyvinti ir eksportinei produkcijai gaminti. Vietinių galvijų veislės gerintos juodmargių (juodmargiai galvijai) ir žalųjų reproduktoriais, įvežtais iš Danijos, Nyderlandų, Švedijos ir Rytprūsių. Kiaulių veislės gerintos naudojant anglų ir švedų didžiąsias baltąsias kiaules. Vietinėms avims didžiausią įtaką padarė Rytprūsių ir Klaipėdos krašto juodgalvės avys. Žemaitukams gerinti įvežti iš užsienio ardėnai, trakėnai ir Hanoverio arkliai. Nuo 1923–24 didėjo gyvulių ir produktų eksportas. Iki 1925 į Vokietiją buvo eksportuojamos riebios kiaulės, nuo 1927 į Didžiąją Britaniją – bekonai. Eksportuota daug sviesto, mažiau sūrių, pieno, grietinės. Iš paukščių daugiausia pajamų gauta už žąsis. Produkcijos pagrindiniai perdirbėjai buvo bendrovė Maistas ir bendrovių sąjunga Pienocentras. Steigėsi gyvulių veislių gerintojų draugijos, sąjungos.
žemaitukų kumelė su jauniklis
Didelę žalą gyvulininkystei padarė II pasaulinis karas ir kolektyvizacija. Sovietų okupacijos pradžioje dėl prievartinio ūkių nusavinimo gyvulių labai sumažėjo.
6 dešimtmečio pabaigoje susidarius žemės ūkiui palankesnėms sąlygoms gyvulininkystė pradėjo sparčiai plėtotis. Sukurta pažangi gyvulių veislininkystės sistema, pastatyta didelių mechanizuotų fermų ir paukštynų. Pradėtos taikyti tobulesnės gyvulių šėrimo ir laikymo technologijos. Apie pusę pagamintos produkcijos buvo sunaudojama Lietuvoje, kita dalis eksportuota į SSRS. Didžioji derliaus dalis buvo sunaudojama pašarams. Iš gyvulių buvo gaunama iki 85 % visų žemės ūkio pajamų.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1990) ir vietoj kolūkių bei tarybinių ūkių susikūrus žemės ūkio bendrovėms dauguma stambiųjų fermų sunyko. Dėl pernelyg didelės savikainos gyvulininkystės produkcija buvo nekonkurencinga pasaulinėje rinkoje (mažiau produkcijos pradėjo pirkti Rusija, į Lietuvą buvo įvežama pigios produkcijos iš kitų šalių). 1990 gauta 530 tūkst. t mėsos, 3,16 mln. t pieno, 1272,6 mln. kiaušinių, 141 t vilnos. Gyvulių mažėjo ir tik 2001–02 jų skaičius pradėjo stabilizuotis.
S. Stasilevičienės karvių ferma (Rokiškio rajono savivaldybė)
21 a. pradžioje Lietuvos žemės ūkiui, kartu ir gyvulininkystei, plėtojantis konkurencijos sąlygomis, ūkiai pamažu didėja, statomos modernios fermos. Nuo 1995 plėtojama nauja žemės ūkio šaka – mėsinė galvijininkystė. Padaugėjo mėsinių galvijų ir jų mišrūnų. 2005 pagaminta 231,7 tūkst. t mėsos (skerdenos), 55,4 tūkst. t galvijienos, 118,9 tūkst. t kiaulienos, 700 t avienos ir ožkienos, 56,6 tūkst. t paukštienos, 100 t kitos mėsos, 1 861 tūkst. t pieno. Surinkta 864 mln. kiaušinių, 43,8 t vilnos. Iš vienos karvės primelžta 4312 kg pieno, iš dedeklės vištos gauta 253 kiaušiniai. 2023 pagaminta 199,2 tūkst. t mėsos (skerdenos), 45,6 tūkst. t galvijienos, 66,7 tūkst. t kiaulienos, 1,0 tūkst. t avienos ir ožkienos, 85,9 tūkst. t paukštienos, primelžta 1473 tūkst. t pieno, surinkta 831,2 mln. kiaušinių, prikirpta 284,7 t vilnos. 2023 iš vienos karvės primelžta po 6 724 kg pieno, iš dedeklės vištos gauta 239 kiaušiniai. Daugiau kaip pusė visų gyvulininkystės produktų gaunama iš galvijininkystės (pienas ir mėsa).
499
661