Lietuvõs gyvūnijà. Lietuvoje nuo kambro periodo aptinkama bestuburių faunos pėdsakų; tai – kirmėlės, pečiakojai, akritarchai, konodontai. Ordoviko periodo dariniuose aptinkama graptolitų, devono periodo – vėžiagyvių, spyninių pečiakojų, karbono periodo – vabzdžių, triaso periodo – pilvakojų moliuskų, kiautuotųjų vėžiagyvių. Juros periode buvo daug foraminiferų, dvigeldžių moliuskų, belemnitų. Kvartero laikotarpiu keičiantis klimatui vienų rūšių bestuburiai išnyko, atsirado naujų rūšių, kurios ir suformavo dabartinę bestuburių fauną.
Pasitraukus iš Lietuvos teritorijos ledynams (prieš 10 000 m.) stuburinių fauna buvo arktinė. Gyveno lemingai, poliarinės lapės, šiauriniai elniai, arktiniai vandens ir pelkių paukščiai, sykinės žuvys. Pradėjus augti miškams pirmiausia atsikėlė taigos, vėliau plačialapių miškų žinduoliai ir paukščiai. Arktinės gyvūnijos liko aukštapelkėse ir jas supančiuose spygliuočių miškuose (baltasis kiškis, dirvinis sėjikas, baltasis tetervinas), kai kur giliuose ežeruose (sykas, seliava). Išplėtojus žemdirbystę ir atsiradus dideliems laukų ir pievų plotams įsikūrė stepių ir su žmonių būstais susijusių gyvūnų. Lietuvoje paplitusi taigos ir plačialapių miškų gyvūnija. Ji priklauso Vakarų palearktinei zonai.
Lietuvos gyvūniją sudaro įvairūs bestuburiai: kirmėlės (rūšių skaičius nežinomas), 165 rūšių moliuskai, daugiau kaip 200 rūšių vėžiagyviai, apie 18 000 rūšių vabzdžiai, iš jų 2455 rūšių drugiai, ir kiti ir 533 rūšių (su introdukuotomis) stuburiniai – 69 rūšių žinduoliai, 343 rūšių paukščiai, 7 rūšių ropliai, 13 rūšių varliagyviai, 81 rūšies žuvys (iš jų 19 rūšių introdukuotų arba atsitiktinai patekusių) ir 3 rūšių apskritažiomeniai.
Gyvūnija kelių ekosistemų. Gausiausia miškų ekosistemos gyvūnija, iš stuburinių ją sudaro žinduoliai – elniniai, šernas, dauguma plėšriųjų, graužikai (paprastoji voverė, miegapelės, geltonkaklė pelė, miškinė pelė, rudasis pelėnas), paukščiai – dauguma vištinių, pelėdinių, žvirblinių, kai kurie sėjikiniai (slanka, brastinis tilvikas). Labai gausi vandenų gyvūnija, kurią, be žuvų, dar sudaro ir kai kurie žinduoliai (ūdra, kanadinė audinė, upinis bebras, ondatra, vandeninis pelėnas, vandeninis kirstukas), daug paukščių (antys, gulbės, kragai, narai, vištelės, kirai, tulžys, žuvininkas), 1 roplių rūšis (balinis vėžlys). Pievų ir pelkių gyvūniją sudaro graužikai (pelkinis pelėnas, pievinis pelėnas), kai kurie paukščiai (tilvikai, griežlė, gandrai, baubliai, daug žvirblinių, nendrinė lingė) ir varliagyviai. Laukų ekosistemos gyvūnijai būdingas pilkasis kiškis, paprastasis pelėnas, pelėnas dvynys, kurapka, dirvinis vieversys. Žmogaus apgyventų vietų ekosistemos gyvūnijai priskiriama pilkoji ir juodoji žiurkės, naminė pelė, šelmeninė ir langinė kregždės, naminis žvirblis.
Dėl besaikio medžiojimo daug žinduolių rūšių (stumbras, rudasis lokys, ernis, vilpišys, europinė audinė, voverė skraiduolė) išnyko. Dėl pelkių sausinimo ir Nemuno deltos užliejamų pievų kultūrinimo sparčiai ėmė nykti pelkių paukščiai. Pradėti veisti kiti gyvūnai: nuo 19 a. pabaigos auginamos iš Šiaurės Amerikos kilusios lašišinės žuvys (vaivorykštinis upėtakis ir amerikinė pãlija). Naujų gyvūnų rūšių aklimatizacija arba išnykusių reaklimatizacija suaktyvėjo nuo 20 a. antros pusės. Introdukuota kanadinė audinė (1950; nuo 21 a. pradžios invazinė rūšis), paprastasis fazanas (1952), ondatra (1954; nuo 2017 invazinė rūšis), dėmėtasis elnias (1954), danielius ir muflonas (1976–77); reaklimatizuotas upinis bebras (1947), stumbras (1969).