„Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika“ (Letopisec Velikogo Knjažestva Litovskogo i Žomojtskogo), 16 a. pradžios literatūrinis istoriografinis kūrinys.
Sudaro legendiniais šaltiniais remiantis parašyta Lietuvos istorija nuo pirmųjų amžių po Kristaus iki Gedimino ir perredaguotas Lietuvos metraščių Trumpasis sąvadas. Kronika vadinama ir Lietuvos metraščių Platesniuoju sąvadu. Legendomis paremtos dalies tikslas – įrodyti, kad Lietuvos kunigaikščiai ir bajorai yra garbingos romėnų kilmės (iš Palemono; lietuvių kilmės teorijos). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino mirties iki 1446 perrašyta iš Lietuvos metraščių Trumpojo sąvado, bet išmesta Kijevo Rusios ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės istorijos žinios, įtraukta naujų pasakojimų (apie Vilniaus įkūrimą, Kęstutį ir Birutę, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo žygius į Maskvą).
Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika parašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarine slavų (senovės baltarusių, arba gudų) kalba (Ališavos nuorašas – lenkų kalba) veikiausiai 16 a. 2 dešimtmetyje; iniciatorius – didikas Albertas Goštautas. Autorius nenustatytas. 16 a. 6–7 dešimtmetyje kronika buvo perdirbinėjama ir papildoma žiniomis apie vėlesnius įvykius. Kai kuriuose išlikusiuose nuorašuose (Poznanės, Jevrejinovo) tęsiniai (apie 55 naujos žinios) siekia 1548 (baigiama Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu Augustu ir Barbora Radvilaite). Kronika atspindėjo didėjantį Lietuvos bajorijos tautinį ir valstybinį patriotizmą.
1777