Lietuvõs istòrija
Ikivalstybinis laikotarpis
Apie laikotarpį nuo pirmųjų žmonių apsigyvenimo Lietuvoje (dešimtas–devintas tūkstantmetis prieš Kristų) iki 13 a. pirmų dešimtmečių (valstybės susidarymo pradžios) žinoma daugiausia iš archeologinių tyrimų. Jis skirstomas į akmens amžių, bronzos amžių (bronzos amžius) ir geležies amžių (geležies amžius), šie – į trumpesnius laikotarpius, kartais vadinamus kultūrų vardais (archeologinė kultūra). Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės – medžiotojai – pasiekė paleolito pabaigoje iš pietų, sekdami paskui šiaurinių elnių bandas (pirmieji gyventojai Lietuvos teritorijoje). Lietuvos dabartinėje teritorijoje iš vėlyvojo paleolito laikotarpio aptikta Svidrų kultūros ir Pabaltijo Madleno kultūros dirbinių. Šiuo laikotarpiu verstasi sezonine šiaurinių elnių medžiokle ir maisto rinkimu.
Lietuvoje mezolito laikotarpiu vyravo septintame tūkstantmetyje prieš Kristų susiklosčiusi Nemuno kultūra, žmonės gyveno mažose laikinose gyvenvietėse prie upių ir ežerų, vertėsi medžiokle. Didėjo žūklės svarba.
Nemuno žemupyje, Kuršių nerijoje ir Baltijos jūros pakrantėse 4300–2700 pr. Kr. atsirado žemdirbystės ir gyvulininkystės pradmenų. Gamybinio ūkio atsiradimas keitė bendruomenių socialinę struktūrą. Susiklostė Narvos kultūra, neolitinė Nemuno kultūra, duobinės keramikos kultūra. Baltijos pajūrio ruože 2700–1600 pr. Kr. buvo paplitusi vietinė Pamarių kultūra. Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje Lietuvos teritoriją iš Europos pietrytinių stepių pasiekė virvelinės keramikos kultūros žmonės (vertėsi klajokline gyvulininkyste). Būta kelių šios kultūros plitimo bangų ir krypčių: viena jų siejama su virvelinės keramikos kultūra, plitusia Pietų ir Vakarų Lietuvoje, kita – su į vakarus nuo Lietuvos gyvavusia rutulinių amforų kultūra, 2500–2100 pr. Kr. plitusia Rytų Lietuvoje. Vėlyvajame neolite (2700–1600 pr. Kr.) žmonės jau vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, plito akmens gręžimo technika.
vidurinio neolito ir bronzos amžiaus gintaro dirbinių Juodkrantės lobio analogai
1800–1600 pr. Kr. iš Vidurio Europos į Lietuvos teritoriją per mainų prekybą (keičiant į gintarą) pateko pirmieji bronzos dirbiniai. Susidarė Vakarų Lietuvos pilkapių kultūra (vakarų baltai) ir brūkšniuotosios keramikos kultūra (rytų baltai). Metalo apdirbimo būdai ir tolesnė agrarinio ūkio, pirmiausia gyvulininkystės, plėtra skatino turtinės diferenciacijos atsiradimą ir ginkluotus susidūrimus.
Seredžiaus piliakalnis
Siekiant apsiginti ir apsaugoti turtą pradėta tvirtinti gyvenvietes; antro–pirmo tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje Rytų Lietuvoje ėmė rastis įtvirtintos gyvenvietės – piliakalniai. Dauguma gyventojų buvo žemdirbiai ir gyvulių augintojai, dalis medžiojo. Pradėjo stiprėti protėvių kultas; mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose, dažniausiai sudegintus. 5 a. pr. Kr. Lietuvoje pasirodė pirmieji dirbiniai iš geležies. Ūkinis ir kultūrinis gyvenimas pagyvėjo pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–pirmo tūkstantmečio po Kristaus sandūroje ir plėtojosi visą senąjį geležies amžių (1–4 amžius). Šiuo laikotarpiu didėjo piliakalnių reikšmė. Manoma, iš Romos imperijos į baltų žemes buvo rengiamos ekspedicijos pirkti gintaro, dėl to baltai galėjo vėl gauti bronzos žaliavos ir susipažinti su geležimi, kuri nuo 1–2 a. pradėta išgauti vietoje iš pelkių rūdos. Išplitus geležies dirbiniams (įrankiams ir ginklams) ėmė sparčiau plėtotis ūkis, įsigalėjo gyvulininkystė ir žemdirbystė, kito visuomeniniai santykiai.
Lietuvoje nuo 1 a. išsiskyrė 4 atskiros kultūros: Vidurio Lietuvos kapinynų kultūra (1 a.; nedeginti mirusieji laidoti kapinynuose), Nemuno žemupio kultūra (1 a.), Žemaitijos ir Žiemgalos pilkapių kultūra (2–5 a.), Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūra (2–7 a.) ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūra (nuo 2 amžiaus). 5 a. daugėjant geležinių įrankių žemdirbystė (ariamoji) tapo svarbiausiu verslu. 6 a. Rytų Europoje ėmus sparčiai plisti slavų gentims (jos iš rytų, pietų ir vakarų spaudė baltų gentis, mažino jų užimamą teritoriją), 6–7 a. pradėjo išsiskirti baltų gentys: lietuviai (lietuvių tautos kilmė ir raida), aukštaičiai, žemaičiai, jotvingiai, nadruviai, skalviai, sėliai, kuršiai ir žiemgaliai (1 žemėlapis). Baltų užimtos teritorijos vėliau mažai kito, tik vienos gentys silpo (sėliai), kitos – stiprėjo (lietuviai). Stiprėjant genčių vidinei organizacijai ir gausėjant gyventojų, laikotarpio pabaigoje jos virto genčių junginiais. Ūkio pagrindą sudarė žemdirbystė. Gerai įtvirtinti piliakalniai su šalia esančiomis didelėmis papėdžių gyvenvietėmis tapo besiformuojančių kunigaikščių rezidencijų vietomis.
1 žemėlapis. baltai 6–7 a.
Šeimyniškėlių piliakalnis
Mainai, iš kitų šalių į Lietuvą patenkantys ginklai, papuošalai, kiti dirbiniai skatino plėtoti ir vietinius amatus, ypač kalvystę, auksakalystę, nuo 10–11 a. ir puodininkystę. 9–12 a. ėmė kurtis baltų genčių sąjungos. Joms susikurti įtakos turėjo vikingų ekspansija, vėliau – susikūrusios krikščioniškos valstybės: Kijevo Rusia puolė jotvingių (983) ir lietuvių (1040), Lenkijos valstybė – prūsų (1018) žemes. Prasidėjo pirmosios krikščionių misijos: iš pradžių tik į prūsų, vėliau ir kitas baltų žemes. Rygoje 1202 įsikūręs Kalavijuočių ordinas pradėjo ekspansiją į baltų žemes. 1208 prie Dauguvos upės užėmęs Sėlpilio pilį ir nukariavęs šiaurinius sėlius, 1219 Ordinas pradėjo karo veiksmus prieš žiemgalius, jie priešinosi iki 1290 (buvo užkariauti Vokiečių ordino).
1229–31 Vokiečių ordinas, užkariavęs kuršius, 1230–49 – prūsus, nuo 13 a. vidurio pradėjo ekspansiją į gretimas skalvių, nadruvių ir jotvingių žemes; jį pristabdė Didysis prūsų sukilimas (1260–74). Vokiečių ordinui 1254 ėmė priešintis nadruviai (1274 buvo užkariauti), 1274 – skalviai (užkariauti 1276) ir jotvingiai (užkariauti 1283; kryžiaus karai Baltijos regione). Spaudžiamos iš išorės baltų gentys – lietuviai, aukštaičiai ir žemaičiai – ėmė vienytis sudarydamos Lietuvos valstybės branduolį – Lietuvių žemių konfederaciją (2 žemėlapis). 13 a. viduryje susikūrė Lietuvos valstybė (1253 Mindaugas vainikuotas Lietuvos karaliumi); kai kurias Vokiečių ordino nukariautų baltų genčių kadaise gyventas teritorijas (dalis jų gyventojų pasitraukė į Lietuvą) vėliau pasidalijo šis ordinas ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė.
2 žemėlapis. Lietuvių žemių konfederacija (12 a. pabaiga–13 a. pradžia)
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nuo 13 amžiaus iki Liublino unijos (1569)
3 žemėlapis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.–15 a. viduryje
1009 pirmą kartą paminėtas Lietuvos (Litua) vardas (Kvedlinburgo analai). 13 a. pradžioje Prūsoje ir dabartinėje Latvijoje įsikūrė kolonijinės vokiečių valstybės – Vokiečių ordinas ir Kalavijuočių ordinas. Staigus Vakarų civilizacijos priartėjimas pagreitino valdžios telkimąsi Lietuvoje. 1219 sudaryta Lietuvos–Voluinės sutartis rodo palyginti brandžią Lietuvių žemių konfederaciją (2 žemėlapis). Sutartyje pirmą kartą minimas vienas vyresniųjų konfederacijos kunigaikščių Mindaugas iš paveldėto domeno (Lietuva) pradėjo vienyti baltų žemes. Lietuvos valstybė buvo sukurta 13 a. viduryje etninėse lietuvių ir dalies senrusių žemėse. Mindaugo ir jo aplinkos 1251 katalikiškas krikštas (Mindaugo krikštas) ir 1253 karūnacija patvirtino jo, kaip suverenaus valdovo, padėtį tarp Europos krikščionių karalių, o šalies viduje išsiskyrė iš kitų į valdžią pretenduojančių kunigaikščių. Šalyje kilus pagonių reakcijai Mindaugas ir jo tiesioginiai palikuoniai 1263 buvo išžudyti (Mindaugo priešininkų koalicija), tačiau jo sukurta Lietuvos valstybė gyvavo šimtmečius. Nepaisant politinių suiručių suvereni didžiojo kunigaikščio valdžia išliko vyraujanti valdymo forma.
Karaliaus Mindaugo paminklas Vilniuje (2003; skulptorius R. Midvikis, © LATGA, 2020, architektas R. Krištapavičius, © LATGA, 2020)
Krėvos sutarties (1385) aktas (saugomas Krokuvos kapitulos archyve)
13 a. pabaigoje klostėsi naujos Lietuvos užsienio politikos kryptys, svarbiausia tapo gebėti vienu metu kariauti ir vykdyti diplomatines akcijas Rytuose ir Vakaruose. Nuo 13 a. pabaigos pradėjus valdyti Gediminaičių dinastijai įsigalėjo paveldima ir gana tvirta didžiojo kunigaikščio dinastinė valdžia. Lietuvos valstybė, įsitvirtindama senrusių kunigaikštystėse, per kelis dešimtmečius virto Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). 13–14 a. Lietuvos raidą ypač veikė nuolatiniai karai su Vokiečių ordinu, kuris 13 a. pabaigoje, numalšinęs prūsų sukilimus, pasiekė Lietuvos pasienį (Nemuną) ir su Livonijos ordinu ėmė ją pulti. 13 a. į baltų žemes rengiami kryžiaus žygiai 14 a. viduryje virto Vakarų Europos riterių kryžiaus karais Baltijos regione. Karai stabdė LDK ūkio raidą, bet nuolatinė abiejų ordinų grėsmė darė įtaką Lietuvos politiniam vienijimuisi.
Per karą su Vokiečių ordinu Lietuvos didieji kunigaikščiai vis dažniau imdavosi diplomatinių metodų. Didysis kunigaikštis Vytenis 13 a. pabaigoje palaikė taikius santykius su Rygos miestu ir arkivyskupu, jo brolis Gediminas 1322–24 laiškuose popiežiui, Šiaurės Vokietijos miestams ir vienuolijoms siūlė Lietuvos krikšto ir vidinės kolonizacijos idėjas (Gedimino laiškai). Kita Gediminaičių diplomatijos kryptis – dinastinės vedybos – nemažai prisidėjo prie rusų žemių integracijos į LDK sėkmės. 1385 Krėvos sutartimi ir 1386 Jogailos vedybomis su Lenkijos karaliene Jadvyga bei vainikavimu Lenkijos karaliumi prasidėjo kelis amžius trukusi Lenkijos ir LDK asmeninė unija. 1387 Jogaila pradėjo krikštyti Lietuvą (Aukštaitiją), įkūrė Vilniaus vyskupiją, Katalikų Bažnyčiai ir bajorams suteikė privilegijų (Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui, Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams), Vilniaus miestui – Magdeburgo teisę (Jogailos privilegija Vilniui).
Lietuvos didysis kunigaikštis soste (piešinys iš Recueil d'armoiries polonaises, 16 a. J. Długoszo Insignia seu clenodia regis et regni Poloniae 17 a. kopija, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbinis antspaudas (naudotas 1398–1407; Prūsijos valstybės slaptasis archyvas Berlyne)
1392 Astravos sutartimi, 1401 Vilniaus–Radomo susitarimu ir 1413 Horodlės susitarimais Vytautas Didysis pasiekė, kad būtų išsaugota savarankiško LDK valdovo institucija (kiekviena šalis valdovą rinko atskirai), kartu ir atskira valstybės valdymo organizacija. Lietuvos kunigaikščiai ir didikai vykdė savarankišką vidaus ir užsienio politiką. Vytautas pradėjo reformuoti LDK valdymo sistemą, įsteigė didžiojo kunigaikščio dvarą, asmeniniais santykiais paremtą valstybės valdymą pakeitė nuolatiniais valstybės institutais – Didžiojo kunigaikščio taryba (vėliau LDK Ponų Taryba, Seimas). Didelę reikšmę valdymui turėjo Didžiojo kunigaikščio raštinė (Lietuvos Metrika, Lietuvos Statutas). Gana savarankiškai Rusios kunigaikštystėse valdančius giminaičius Vytautas keitė savo bajorais (skyrė juos vietininkais) – tai labai paspartino didelės valstybės vidinę integraciją.
koklis su LDK herbu (Vilniaus Žemutinė pilis, 16 a.; Pilių tyrimo centro Lietuvos pilys saugykla)
Nuo pagoniškų laikų išlikusiose LDK branduolio pilių apygardose susidarė vietinė administracija, vadovaujama seniūnų, vėliau – ir vaivadų. Seniūnams (vietininkams) pavaldžią teritoriją imta vadinti pavieto (apskritis) terminu. Nuo 1413 pradėta steigti vaivadijas. Po valstybės vidinės integracijos autonomiją išlaikė tik didžiausios sritys (Žemaitijos seniūnija). Po Žalgirio mūšyje (1410) išvien su Lenkija pasiektos pergalės prieš Vokiečių ordiną ir Melno taikos (1422) prasidėjo LDK taikaus sugyvenimo su Ordinu laikotarpis. LDK politinį stabilumą drumstė 14 a.–15 a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos karas ir 15 a. pabaigos–16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Maskvos didžiosios kunigaikštystės karai. 1557 LDK ir Livonijos sudarytomis Pasvalio sutartimis ir 1559, 1561 Vilniaus sutartimis diduma Livonijos (Uždauguvio kunigaikštystė ir Kuršas) autonominės srities teisėmis buvo prijungta prie LDK (4 žemėlapis). 1558–83 tarp LDK ir Rusijos vyko Livonijos karas.
miniatiūra Žalgirio mūšis iš Dieboldo Schillingo Berno kronikos (1483)
4 žemėlapis. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. viduryje–16 a.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikoje
1569 Liublino unija buvo sudaryta federacinė valstybė Abiejų Tautų Respublika (ATR; 4 žemėlapis). Unija nepanaikino savarankiškos LDK valstybės organizacijos, ji buvo kompromisas tarp Lenkijos siekių inkorporuoti LDK į Lenkijos sudėtį ir LDK pastangų išlaikyti savarankiškumą. Pagal Liublino unijos nuostatas ATR valdovą, tituluojamą Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, rinko bendras Lenkijos ir LDK Seimas (valdovai sudarydavo su bajorais valstybės valdymo sutartį Pacta conventa). ATR Seimą sudarė valdovas, Senatas ir Atstovų rūmai. LDK apskričių atstovai ir senatoriai rinkdavosi į priešseiminius suvažiavimus, kuriuose būdavo svarstomi aktualūs LDK reikalai, aptariama LDK laikysena. Atskiri priešseiminiai suvažiavimai, atskirų LDK ir Lenkijai įstatymų priėmimas Seime, atskiri Seimo atstovų posėdžiai leido išlaikyti ATR Seimo dualizmą.
1588 Lietuvos Statuto antraštinis lapas (Vilniaus universiteto biblioteka)
Abiejų Tautų Respublikos Senato vaizdas (iš Trečiojo Lietuvos Statuto 1619 leidimo)
Seime įstatymai buvo priimami vienbalsiai, todėl apskričių seimelių instrukcijų laikymasis ir liberum veto trukdė juos priimti, dažnai paralyžiuodavo Seimo darbą. Liublino unija nustatė bendrą ATR užsienio politiką, bet neretai LDK politikai savarankiškai derėdavosi su užsienio valstybėmis, sudarydavo sutartis ar paliaubas (Kėdainių sutartis). 18 a. pradžioje dėl valdovo, didikų ir bajorų nesugebėjimo derinti politinius siekius ir užsienio valstybių kvietimosi spręsti vidaus reikalus smuko ATR tarptautinis autoritetas, ji virto kaimynų prižiūrima valstybe. 1764 valdovu išrinktas Rusijos remiamas Stanislovas Augustas Poniatovskis, siekdamas stiprinti valstybę, ėmėsi reformų. Tai kėlė Rusijos ir Prūsijos nepasitenkinimą. 1767 sudarytos prieš reformas nukreiptos Vilniaus konfederacija ir Radomo konfederacija. 1768 Varšuvos konfederacinis seimas ATR santvarkos garante pripažino Rusiją. 1768–72 pralaimėjus prieš Rusijos kišimąsi į ATR vidaus reikalus kovojančiai Baro konfederacijai, ATR buvo pirmą kartą pasidalyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos (Abiejų Tautų Respublikos padalijimai).
1775 Seimas įkūrė pirmą bendrą vykdomosios valdžios aukščiausiąją instituciją Nuolatinę Tarybą. 1788–92 Varšuvoje posėdžiavęs Ketverių metų seimas 1791 05 03 priėmė Gegužės trečiosios konstituciją. LDK atstovų siekiai užkirsti kelią valstybės unitarizavimui buvo įgyvendinti 1791 10 20 Seimui priėmus Abiejų Tautų tarpusavio įžadą. Konservatyvioji bajorija priešinosi reformoms. 1792 susikūrė Targowicos konfederacija, kurią suorganizavo Rusijos imperatorė Jekaterina II. Karą su Rusija ATR pralaimėjo ir buvo jos okupuota. 1793 Prūsija ir Rusija pasirašė ATR II padalijimo sutartį. Kilusį 1794 sukilimą nuslopino Austrijos, Prūsijos ir Rusijos kariuomenės. 1795 buvo įvykdytas ATR III padalijimas (5 žemėlapis). ATR (ir LDK) kaip valstybė nustojo gyvavusi.
5 žemėlapis. Abiejų Tautų Respublikos padalijimai
Rusijos valdžia Lietuvoje (1795–1914)
Po ATR III padalijimo (1795) Rusijos imperija aneksavo likusias LDK žemes (išskyrus Prūsijai atitekusią Užnemunę). 1797 įkurta Lietuvos gubernija (1801 suskirstyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas). Iškart imta riboti bajorų luomines politines teises, nuo 19 a. pradžios visi bajorai turėjo įrodyti savo kilmę.
Imperatoriaus Aleksandro I valdymo (1801–25) pradžioje Rusijos režimas Lietuvoje sušvelnėjo. 1802–04 vykdyta švietimo reforma, įsteigta Vilniaus švietimo apygarda, kuriai vadovavo Vilniaus universitetas, jos kuratoriumi paskirtas Aleksandro I draugas kunigaikštis A. J. Čartoriskis, puoselėjęs planus atkurti LDK, globojamą Rusijos. Tikėdamiesi Napoleono I pagalbos atkuriant LDK, Lietuvos bajorai palankiai sutiko Prancūzijos kariuomenę, 1812 06 okupavusią Lietuvą (Prancūzijos–Rusijos karas, prancūzmetis), Prancūzijos pusėje kovėsi apie 200 000 ATR (ir LDK) vyrų. Lietuvos bajorai aktyviai įsitraukė į 1830–1831 sukilimą, Lietuvoje jam vadovavo Vyriausiasis komitetas. Po sukilimo Nikolajaus I (1825–55) režimas sugriežtėjo visoje Rusijos imperijoje, ypač Lietuvoje (ir Lenkijoje). Pradėta nulenkinimo, vadinamoji lenkų pradų naikinimo, politika. Sustiprėjo šalies rusifikacija – įrodinėta, kad iki Krėvos sutarties ir lietuvių krikšto Lietuva buvo lietuvių ir rusų valstybė, kurioje vyravo rusai, rusiška civilizacija ir kultūra. Į svarbiausias valdžios ir valdymo pareigybes pradėta skirti tik rusų bajorus.
Vilniaus universiteto Didysis kiemas 19 a. pradžioje (Adolphe’o Jeano-Baptiste’o Bayot ir Phillipe’o Benoist chromolitografija iš J. K. Vilčinskio Vilniaus albumo, 1850, Lietuvos dailės muziejus)
1832 uždarytas Vilniaus universitetas (1832–42 Vilniuje dar veikė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademija, 1833–42 – Dvasinė katalikų akademija). Galutinai panaikintas Lietuvos Statutas (1840) ir įvesti Rusijos įstatymai. Nuo 5 dešimtmečio buvusią LDK (be Užnemunės) oficialiai vis dažniau imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu, iš gubernijų pavadinimų išbrauktas Lietuvos vardas.
1863–1864 sukilimas (dailininko Arturo Grottgerio piešinys Kala dalgius iš 1888 Vienoje išleisto Grottgerio albumo, Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Imperatorius Aleksandras II (valdė 1855–81) po 1856 pralaimėto Krymo karo sušvelnino režimą visoje Rusijoje (ir Lietuvoje). Buvo amnestuoti visi politiniai tremtiniai – 1830–1831 sukilimo dalyviai. 1861 panaikinta baudžiava (valstiečių reforma), įteisintas valstiečių luomas ir jo savivalda. 1863–1864 sukilimu baigėsi bajoriškasis išsivadavimo kovų Lietuvoje etapas. Bajorų luomas prarado kultūrinį vyravimą. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas žiauriai baudė sukilėlius, pradėjo nuožmią šalies rusifikaciją. Valdžios įstaigose vietiniai pareigūnai keisti rusais, galutinai panaikinta vietos bajorų luominė savivalda. Nuo 1864 pradėta įgyvendinti vadinamųjų rusų pradų atkūrimo programą Vakarų krašte – buvo steigiamos rusiškos pradinės mokyklos, jų mokytojais skiriami rusai iš etninės Rusijos vidinių gubernijų, mokoma tik rusiškai (išskyrus Užnemunę), lietuviams krašte uždrausta gauti valstybines valdininkų ir tarnautojų pareigas.
Nuo 1864 pradėta įgyvendinti lietuvių spaudos draudimą. Lietuvių tauta aktyviai priešinosi rusifikacijai – knygnešiai slapta per sieną gabeno draudžiamą lietuvišką literatūrą, platino ją, steigė knygnešių organizacijas, daraktoriai mokė lietuviško rašto. Vienintelė organizuota institucija, kuri priešinosi etnokonfesinei Rusijos politikai Lietuvoje, buvo Katalikų Bažnyčia. Žemaičių vyskupas M. Valančius atsisakė aprobuoti graždanka leidžiamas maldaknyges, 1867–69 suorganizavo slaptą lietuviškų religinių knygų leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jas į Didžiąją Lietuvą gabenančių knygnešių tinklą.
pirmojo lietuvių tautinio mėnraščio Aušra Nr. 1
19 a. 7 dešimtmetyje–20 a. pradžioje lietuvių tautinis judėjimas (prasidėjęs 19 a. 3 dešimtmetyje) tapo masinis, jame įsivyravo naujos kartos pasaulietinė inteligentija, kilusi daugiausia iš Suvalkijos ūkininkų. Lietuvių liaudis ėmė virsti modernia tauta. Tautinio judėjimo židiniai kūrėsi Maskvos, Sankt Peterburgo ir Varšuvos universitetuose. Mažojoje Lietuvoje pradėta leisti lietuvišką periodinę spaudą (Aušra, Tėvynės Sargas, Varpas, Žemaičių ir Lietuvos apžvalga), leidinių redakcijos tapo tautinio judėjimo organizaciniais centrais (aušrininkai, sargiečiai, varpininkai, apžvalgininkai). Nuo 19 a. 9 dešimtmečio lietuvių inteligentai jau puoselėjo Lietuvos valstybės atkūrimo idėjas. 19 a. pabaigoje besikuriančios nelegalios lietuvių politinės partijos (Lietuvos socialdemokratų partija, LSDP, Bundas) t. p. kėlė Lietuvos valstybingumo klausimus.
Stiprėjančio tautinio judėjimo nepajėgė sustabdyti ir griežtas Aleksandro III valdymas (1881–96). Rusifikacinė politika patyrė nesėkmę. Valdant imperatoriui Nikolajui II (1896–1917) 1903 pažadėta tikėjimo laisvė, 1904 panaikintas lietuvių spaudos draudimas, nuo 1905 leista mokyklose mokyti tikybos lietuviškai, lietuviams dirbti mokytojais. Po Rusijos 1905–07 revoliucijos padarytos nuolaidos sudarė sąlygas laisvesnei lietuvių tautos kultūrinei ir politinei raidai. 1905 įvykęs Didysis Vilniaus seimas priėmė nutarimų, siekiančių plačios Lietuvos autonomijos.
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nuo Pirmojo pasaulinio karo pirmųjų dienų (1914 vasarą) Lietuva atsidūrė karo veiksmų zonoje. Iki 1915 pabaigos Vokietijos kariuomenė okupavo visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Užimtoje Rusijos imperijos dalyje vokiečiai įkūrė Oberostą. Okupuotos teritorijos valdymas buvo visiškai militarizuotas, visą sričių gyvenimą tvarkė karinės valdybos. Lietuva turėjo išlaikyti okupacinę kariuomenę ir remti Vokietijos ūkį, vykdytos rekvizicijos. Per karo veiksmus dalis Lietuvos buvo nuniokota. Rusijos valdžia į Rusijos gilumą perkėlė apie 160 įmonių, vidurines mokyklas, gubernijų ir apskričių įstaigas. Kartu su jomis, t. p. gelbėdamiesi nuo karo arba kariuomenės išvaryti iš pafrontės zonos, Rusijoje atsidūrė ir apie 300 000 Lietuvos gyventojų. Dar apie 60 000 vyrų buvo mobilizuota į Rusijos kariuomenę.
vokiečių kariai, įžengę į degančius Šiaulius (1915 atvirukas)
Tik 1918 pabaigoje, žlungant Vokietijos imperijai, vokiečių kariuomenė pradėjo trauktis iš Lietuvos (paskutiniai daliniai išvesti 1919). Pirmasis pasaulinis karas nualino Lietuvą, bet kartu, susilpninęs Rusijos ir Vokietijos imperijas, sudarė prielaidas 1918 atkurti Lietuvos valstybę.
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas
Lietuvos Taryba 1917. Stovi iš kairės: K. Bizauskas, J. Vailokaitis, D. Malinauskas, kunigas V. Mironas, M. Biržiška, kunigas A. Petrulis, S. Banaitis, P. Klimas, A. Stulginskis, J. Šernas, P. Dovydaitis. Sėdi iš kairės: J. Vileišis, J. Šaulys, kunigas Justinas Staugaitis, S. Narutavičius, J. Basanavičius, A. Smetona, kunigas K. S. Šaulys, S. Kairys, J. Smilgevičius (Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvių interesams atstovaujantis Vykdomasis komitetas (sudarytas 1915) 1917 08 01–04 sušaukė lietuvių susirinkimą, kuris Vilniuje 1917 09 18–22 surengė Lietuvių konferenciją, per kurią suformuluotas valstybės suvereniteto siekis, t. p. numatyta karinė sąjunga su Vokietija. Šias nuostatas įgyvendinti pavesta dvidešimties narių Lietuvos Tarybai. Jos iniciatyva įvyko Berno lietuvių konferencijos, buvo palaikomi ryšiai su lietuvių organizacijomis Rusijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. 1917 12 11 susitarta dėl nuolatinės sąjungos su Vokietija, kuri pripažintų Lietuvos suverenumą, bet netrukus paaiškėjo, kad Vokietija susitarimo nesirengia laikytis. 1918 01 08 parengtame nutarime sąjungos su Vokietija atsisakyta. 1918 02 01 Lietuvos Taryba kreipėsi į pasaulio tautas, prašydama pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę su jos etnografinėmis sienomis. 1918 02 nutrūkus Vokietijos ir Sovietų Rusijos taikos deryboms nuspręsta skelbti Lietuvos nepriklausomybę, 1918 02 16 Vilniuje priimtas Vasario 16 Aktas. Vokietija savo santykius su Lietuva ir toliau grindė 1917 12 11 deklaracija, o Vasario 16 Aktas įgijo reikšmės tik į 1918 pabaigą, Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą.
1918 07 13 Lietuvos Tarybos dešinioji dauguma Würtembergo hercogą Wilhelmą Karlą von Urachą išrinko Lietuvos karaliumi Mindaugu II. Monarchijos atkūrimui nepritarė kairiųjų pažiūrų Lietuvos Tarybos nariai. 1918 10 20 gautas Vokietijos leidimas sudaryti Vyriausybę. 1918 11 02 Lietuvos Taryba priėmė Laikinąją Lietuvos Konstituciją ir kitą dieną perėmė krašto valdymą, ankstesnis sprendimas dėl monarchijos atkūrimo buvo atidėtas. 1918 11 11 patvirtinta A. Voldemaro vadovaujama pirmoji Lietuvos Vyriausybė. 1918 pabaigoje–1919 pradžioje susikūrė šalies administravimo sistema, bet Lietuva tebebuvo okupuota, nebuvo aiškiai apibrėžta valstybės teritorija. Vilniuje gyvavo kelios administracijos, atstovavusios skirtingoms, viena kitai priešiškoms jėgoms. Varšuvos palaikoma Lenkų karinė organizacija Vokietijos kariuomenei atsitraukus jau 1919 01 01 paskelbė perimanti vykdomąją valdžią. Lietuvos laikinoji vyriausybė persikėlė į Kauną. 1919 01 05–06 Vilnių užėmė Sovietų Rusijos kariuomenė.
Vasario 16 Akto, skirto Vokietijos institucijoms, 2017 03 29 rasto Berlyne, faksimilė (Vokietijos užsienio reikalų ministerijos Politinis archyvas)
Lietuvos nepriklausomybės kovos
pirmieji Lietuvos savanoriai (1919 01)
Antrojo pėstininkų pulko bataliono štabas Daugpilio užfrontėje prie Kalkuonės (1919 09; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1918 12 pradėta kurti Lietuvos kariuomenė, pirminį jos branduolį sudarė apie 100 iš Rusijos grįžusių karininkų bei gydytojų ir apie 50 savanorių. 1919 pirmoje pusėje Sovietų Rusijos kariuomenė užėmė apie 2/3 Lietuvos teritorijos. Ginti Kauną ir Lietuvos vakarinę dalį padėjo Vokietijos kariuomenė, vėliau – saksų savanorių daliniai. Jau per pirmąsias rimtesnes Kėdainių kautynes ir Alytaus kautynes pavyko sustabdyti Sovietų Rusijos kariuomenės puolimą, 1919 vasarą priešo kariniai junginiai išstumti iš Lietuvos šiaurinės dalies. 1919 vasarą į Lietuvos teritoriją įžengė bermontininkai. 1919 11 11 Latvijos kariuomenė ties Ryga sudavė bermontininkams lemiamą smūgį. Tautų Sąjungos reikalavimu bermontininkai 1919 12 15 pasitraukė iš Lietuvos.
Pasinaudojusi Lietuvos kariuomenės silpnumu ir jos kovomis su Sovietų Rusijos kariuomene, 1919 04 Lenkijos kariuomenė užėmė Vilniaus kraštą. Paryžiaus taikos konferencija 1919 05 01 pasiūlė konfliktą spręsti taikiai ir sudaryti bendrą frontą prieš Sovietų Rusiją. Nepaisydama šio raginimo Lenkija pradėjo puolimą. Nebuvo paisoma ir Antantės Aukščiausiosios Tarybos sprendimu prancūzų specialios karo misijos nustatytų laikinųjų demarkacijos linijų (Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).
1920 07 12 Maskvoje pasirašyta Lietuvos–Sovietų Rusijos taika: Maskva pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir neutralumą, teritoriją su sostine Vilniumi. Lietuvos rytinė siena atitiko Antantės Aukščiausiosios Tarybos rekomenduotą Lenkijos rytų sienos liniją. Lietuvai pagal šią sutartį turėjo atitekti Trakų, Švenčionių, Vilniaus, Ašmenos, Lydos, Gardino apskritys. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą (1919–21) Lietuva leido Sovietų Rusijai laikinai naudotis šiomis teritorijomis. Vakarų valstybėms spaudžiant Lenkija sutiko atitraukti savo kariuomenę už Curzono linijos. Lenkijos kariuomenei pasitraukus iš Vilniaus, miestą užėmė Sovietų Rusijos kariuomenės junginiai, 1920 08 27 Vilnius buvo perduotas Lietuvai, čia pradėjo keltis Lietuvos valdžios įstaigos. Po 1920 09 30–10 07 Lietuvos ir Lenkijos derybų pasirašyta Suvalkų sutartis. Tautų Sąjungos reikalavimu karo veiksmai nutraukti 10 06, valstybių skiriamąja riba pripažinta Curzono linija.
Trečiojo pėstininkų pulko kulkosvaidininkas apkasuose Nepriklausomybės karo fronte prie Vievio (1920 ruduo; Lietuvos centrinis valstybės archyvas)
1920 10 08 Lenkijos generolo L. Żeligowskio vadovaujama rinktinė puolė Vilnių ir 10 09 jį užėmė. Lenkija paskelbė apie tariamą L. Żeligowskio maištą ir oficialiai nuo jo veiksmų atsiribojo. L. Żeligowskis įkūrė Vidurinę Lietuvą, pats pasiskelbė šios valstybės galva ir karo vadu. Tautų Sąjunga L. Żeligowskio žygį pasmerkė, bet po kurio laiko Vakarai susitaikė su Vilniaus krašto užgrobimu. 1922 01 08 Lenkijos karinės okupacijos sąlygomis įvyko rinkimai į Vidurinės Lietuvos seimą; jis 02 20 nutarė prisijungti prie Lenkijos (03 24 šį sprendimą patvirtino Lenkijos Seimas). 1923 03 15 Ambasadorių konferencija priskyrė Vilnių ir Vilniaus kraštą Lenkijai. Lietuva nepripažino savo rytinių teritorijų aneksijos ir iki 1938 neturėjo su Lenkija diplomatinių santykių.
Parlamentinė ir demokratinė Lietuva (1920–1926)
Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis (centre) žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune (1924; Devintojo forto muziejus)
1919 04 04 pirmuoju šalies prezidentu išrinktas A. Smetona perėmė dalį Lietuvos Tarybos funkcijų. 1920 04 14–15 rinkimus į Steigiamąjį Seimą laimėjo Lietuvos krikščionių demokratų partija. 1920 05 15 Lietuva paskelbta demokratine respublika, 1920 06 02 priimta, 06 12 įsigaliojo nauja Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija (1922 08 01 priimta, 08 06 įsigaliojo pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės Konstitucija). 1920–22 Lietuvos prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas A. Stulginskis. 1920–26 laikotarpiui būdinga partijų kova dėl politinės valdžios ir dažna vyriausybių kaita. I ir II Seimų rinkimuose (1922 ir 1923) daugumą laimėjo krikščionys demokratai, jų atstovas A. Stulginskis 1922 ir 1923 išrinktas prezidentu. III Seime (1926–27) krikščionys demokratai vėl buvo gausiausia frakcija, bet daugumos neturėjo, Vyriausybę formavo kairiosios ir tautinių mažumų partijos, prezidentu išrinktas Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovas K. Grinius.
Lietuvos tarptautinė padėtis išliko sudėtinga. Po I pasaulinio karo tarptautinio ginčo objektu tapo Klaipėdos kraštas. 1923 01 įvyko Lietuvos valdžios remiamas Klaipėdos krašto sukilimas. 1923 02 16 Ambasadorių konferencijos sprendimu Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai. 1924 05 08 Paryžiuje pasirašyta Klaipėdos krašto konvencija de facto perdavė kraštą Lietuvai (autonomijos teisėmis). Nuo 1922 vykdyta žemės reforma mažino socialinę atskirtį ir socialinę įtampą kaime, sustiprino vidutinių ūkininkų sluoksnį ir sudarė sąlygas tolesnei žemės ūkio raidai. Žemės ūkio pagrindu plėtojosi pramonė (mėsos, pieno). 1922 08 įvesta nacionalinė valiuta – litas, šalyje kūrėsi bankai. 1920 Kaune pradėję veikti Aukštieji kursai 1922 pertvarkyti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas).
žemaičių naujakurio sodyba Kaltinėnų valsčiuje (20 a. 3–4 dešimtmetis)
šarvuočiai prie Vyriausiojo štabo rūmų Kaune (1926 12 17; iš knygos Gen. Povilas Plechavičius 1978)
prezidentas A. Smetona (priekyje centre) ir Lietuvos įgaliotasis ministras Italijoje V. Čarneckis (antras iš dešinės) tarp Lietuvos kariuomenės karininkų (iš kairės: generalinio štabo pulkininkas P. Kubiliūnas, generolas leitenantas V. Grigaliūnas-Glovackis, pulkininkas P. Jackevičius, generolas leitenantas T. Daukantas, pulkininkas K. Skučas, generalinio štabo pulkininkas Z. Gerulaitis, Ukmergė, 1929; Ukmergės kraštotyros muziejus)
1926 12 17 karininkų grupuotė, tautininkų ir krikščionių demokratų politiškai remiama, įvykdė Gruodžio septynioliktosios perversmą, prezidentas ir Vyriausybė buvo nušalinti. Prezidentu paskelbtas A. Smetona, ministru pirmininku – A. Voldemaras. 1927 04 paleistas Seimas (kitas išrinktas tik 1936). Pagal 1928 paskelbtą naują Konstituciją, Prezidento institucija tapo praktiškai nepriklausoma nuo Seimo. 1929 09 A. Smetona privertė A. Voldemarą pasitraukti iš Vyriausybės. Ministru pirmininku tapo J. Tūbelis (pareigas ėjo iki 1938). Lietuvoje per kelerius metus įsitvirtino autoritarinė A. Smetonos politinė valdžia, bet padėtis šalyje buvo stabilizuota, užkirstas kelias SSRS inspiruojamiems vietos komunistų veiksmams. 1936 Seimo rinkimų išvakarėse krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų partijos buvo uždraustos. Visa valdžia atiteko tautininkams. 1938 02 11 Seimas priėmė Konstituciją, kuri suteikė prezidentui įstatymų leidžiamąją teisę, jam tapo atskaitinga Vyriausybė.
20 a. 4 dešimtmetyje Lietuva glaudžiau bendradarbiavo su kitomis Baltijos valstybėmis, 1934 sudaryta Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinė ir diplomatinė sąjunga Baltijos antantė. 1938 03 17 Lenkija pasinaudojo pasienyje įvykusiu incidentu ir ultimatyviai pareikalavo užmegzti diplomatinius santykius (Lenkijos ultimatumas Lietuvai). Vakarų šalių raginama Lietuva 1938 03 19 diplomatinius santykius užmezgė, bet ir vėliau abiejų valstybių santykiai išliko šalti. 1928 Lietuvos–Vokietijos sienos sutartimi buvo nustatyta valstybių siena – Klaipėdos kraštas pripažintas Lietuvai. 1933 Vokietijoje į valdžią atėjus nacionalsocialistams šalių santykiai blogėjo. 1939 03 20 Vokietija įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo, grasindama karine invazija, pareikalavo Klaipėdos krašto. Lietuva buvo priversta šį reikalavimą įvykdyti.
1939 08 23 Vokietija sudarė slaptą sutartį su SSRS (Molotovo–Ribbentropo paktas), kuria pasidalijo Rytų Europą į įtakos sferas (Lietuva pateko į Vokietijos, Latvija ir Estija – į SSRS įtakos sferą). 1939 10 10 Lietuva buvo priversta pasirašyti Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį, jos teritorijoje buvo įkurdinta apie 20 000 SSRS karių. Mainais SSRS perdavė Lietuvai Vilniaus miestą ir dalį Vilniaus krašto. 1939 10 28 Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių. 1940 05 25 SSRS apkaltino Lietuvą provokacijomis prieš SSRS kariuomenės įgulas ir 1940 06 14 Sovietų Sąjungos ultimatumu Lietuvai pareikalavo sudaryti naują Vyriausybę ir įsileisti neribotą SSRS karinį kontingentą. Nepareiškusi oficialaus protesto Lietuvos Vyriausybė patenkino SSRS ultimatumo reikalavimus. Prezidentas A. Smetona perdavė prezidento pareigas A. Merkiui ir 1940 06 15, SSRS kariuomenei jau okupuojant Lietuvą, pasitraukė į Vokietiją.
Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių (1939 10 28)
SSRS okupacija (1940–1941)
SSRS skelbė vykdanti Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį (1939 10) ir atmetė gandus, kad gali kėsintis į Lietuvos suverenitetą. Per derybas Maskvoje SSRS vyriausybė 1940 06 14 Lietuvai įteikė ultimatumą (Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai). 06 15 į Lietuvą įžengė apie 150 000 SSRS karių.
Sudaryta Liaudies vyriausybė faktiškai atliko SSRS okupacinės administracijos funkcijas. Liepą paleistas Seimas, išrinktas (suklastojus rinkimų rezultatus) Liaudies seimas; jis Lietuvą paskelbė sovietine socialistine respublika, 1940 08 03 Lietuva buvo aneksuota (prijungta prie SSRS). Lietuvos valdžios ir valdymo institucijos buvo pertvarkytos į LSSR Aukščiausiąją Tarybą, Liaudies komisarų tarybą ir kitas įstaigas, panaikinta prezidento institucija; aukščiausioji LSSR administracinė institucija buvo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto biuras, LSSR valdžios institucijoms faktiškai vadovavo ir jas kontroliavo SSRS atstovai. 1940 08 panaikinta Lietuvos kariuomenė. Sparčiai buvo vykdoma nacionalizacija ir sovietizacija, varžoma Katalikų Bažnyčios veikla, pakeisti Lietuvos herbas ir himnas (Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas). 1940 09 įvesta griežta ideologinė spaudos ir literatūros kontrolė ir cenzūra (Glavlit).
1940 08 01 į Maskvą atvykusios Liaudies seimo delegacijos paradinis sutikimas (iš knygos Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija 2005)
LSSR represinės institucijos (NKVD ir kitos) vis labiau plėtė vadinamųjų liaudies priešų (liaudies priešas) paieškas ir suėmimus. Dalis buvusių Lietuvos valstybės veikėjų išvežti į SSRS kalėjimus (Lietuvos gyventojų kalinimas). 1941 06 įvykdytas pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas (Lietuvos gyventojų trėmimai). 1940 11 Berlyne įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas siekė atkurti Lietuvos valstybę. Lietuvoje prasidėjo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui judėjimas, kūrėsi būreliai ir organizacijos (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui).
Nacių Vokietijos okupacija (1941–1944)
SSRS–Vokietijos karo (prasidėjo 1941 06 22) pradžioje nacių Vokietijos kariuomenė užėmė Lietuvą, įvyko antisovietinis Birželio sukilimas, sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė (veikė 1941 06 23–08 05 Kaune, nacių valdžia ją paleido). Vietoj šios vyriausybės buvo įsteigta nacių kontroliuojama lietuvių savivalda su jos aukščiausiųjų pareigūnų – generalinių tarėjų – institucija. Iki 1941 07 pabaigos Lietuvą valdė Vokietijos karinė administracija, paskui buvo įvestas civilinis okupacinis valdymas. Lietuva pavadinta Lietuvos generaline sritimi (jai vadovavo generalinis komisaras) ir tapo Ostlando dalimi. Buvo vykdoma Lietuvos gyventojų išnaudojimo ir dalies jų masinio naikinimo politika, ypač tragiški jos padariniai buvo Lietuvos žydams (Holokaustas).
Vokietijos kariuomenė įžengia į Lietuvą (1941 06 22)
Dėl nepaklusnumo ir pasipriešinimo kalinta apie 30 000 įvairių tautybių Lietuvos gyventojų. Okupacinis režimas vykdė ne tik fizinio teroro, bet ir ekonominio išnaudojimo bei kultūros varžymo politiką. Lietuvos ūkis pirmiausia turėjo tenkinti Vokietijos karo poreikius. Nusižengdami tarptautinės teisės normoms naciai vykdė Lietuvos gyventojų darbo ir karo mobilizacijas. Daugiausia dėl lietuvių antinacinio pasipriešinimo beveik visos karo ir darbo mobilizacijos buvo nesėkmingos, žlugo planai Lietuvoje įsteigti SS legioną. 1942 11 lietuvių antinacinės rezistencijos dalyviai generaliniam komisarui įteikė Memorandumą vokiečių generaliniam komisarui Kaune. Lietuva iš pradžių turėjo ribotą kultūrinę autonomiją, bet ir čia buvo vykdoma vokietinimo politika. Įvesta griežta spaudos, knygų, radijo laidų cenzūra, stengtasi mažinti lietuviškų mokyklų ir mokytojų seminarijų. Keršydama už lietuviškojo SS legiono steigimo sužlugdymą Vokietijos okupacinė administracija 1943 03 uždarė Lietuvos universitetus ir kitas aukštąsias mokyklas, įkalino 46 Lietuvos intelektualus, plėšė muziejus, bibliotekas. Traukdamasi iš Lietuvos Vokietijos kariuomenė iš dalies vykdė išdegintos žemės taktiką, pvz., susprogdino daug svarbių pramonės įmonių, tiltų, geležinkelių (Antrasis pasaulinis karas).
Sovietinės okupacijos metai (1944–1990)
1944 vasarą–1945 pradžioje Vokietijos okupaciją Lietuvoje pakeitė SSRS okupacija. Nuo 1944 antros pusės vėl įsivyravo totalitarinis sovietinis režimas, jis rėmėsi komunistų partija, valstybės saugumo (NKVD ir kitomis) institucijomis, kariuomene, stribų daliniais, sovietiniais valdininkais, prokuratūra, teismais, karo tribunolais. Po II pasaulinio karo ne kartą buvo keičiamas LSSR administracinis suskirstymas. 1944 07 Vilniuje pradėjo veikti LSSR valdžios institucijos – Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, Liaudies komisarų taryba ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas. SSKP vadovybė nepasitikėjo vietos komunistais, todėl 1944–47 Lietuvos sovietinimui vadovavo VKP(b) Centro komiteto Lietuvos biuras.
Sovietų Sąjungos kariuomenė žygiuoja per Šiaulius (1944 08)
Dainavos apygardos vadas A. Ramanauskas (Vanagas) 1948 apdovanoja Kazimieraičio rinktinės partizanę S. Budėnaitę (Ramunę)
1944–53 vyko Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui (Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui). Sovietinė valdžia siekė Katalikų Bažnyčią prievarta išstumti iš šalies visuomeninio gyvenimo, neleisti Vatikanui tvarkyti jos reikalų; 1946–47 dauguma vyskupų represuoti. Siekdama greičiau palaužti Lietuvos antisovietinį ginkluotą ir kitokį pasipriešinimą, kuo skubiau sovietinti šalį, SSRS vadovybė griebėsi Lietuvos gyventojų masinio kalinimo (Lietuvos gyventojų kalinimas) ir trėmimų (Lietuvos gyventojų trėmimai). 1944–47 ir 1950–53 Lietuvoje nužudyta daugiau kaip 1100 (daugiausia politinių) kalinių. 1944–52 į SSRS GULAG lagerius iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 142 500 kalinių. 1944–53 iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 5 % gyventojų (Lietuvos gyventojų genocidas).
Okupacinis režimas turėjo atkurti per karą sugriautą Lietuvos ūkį; iki 1948 atstatytos pagrindinės pramonės įmonės. 1948 Lietuvoje pradėjus masinę prievartinę kolektyvizaciją (baigta 1951) nuo pasiturinčios valstietijos apribojimo pereita prie jos, kaip klasės, panaikinimo. SSRS vėl okupavus Lietuvą imtasi vykdyti kultūrinę revoliuciją – slopinti žmonių tautinę bei religinę sąmonę ir piršti proletarinį internacionalizmą; kurtas ideologinių institucijų tinklas, tęstas 1940 pradėtas bibliotekų valymas, buvo naikinami kultūros paminklai, uždaromos ir sandėliais verčiamos bažnyčios. 1944–53 suimtas 1651 mokslinės ir kūrybinės inteligentijos atstovas (dauguma ištremti arba kalinti, kai kurie nužudyti); grubiam sovietiniam diktatui turėjo paklusti mokslininkai ir menininkai.
lietuviai politiniai kaliniai Taišeto lageryje (1958)
Po J. Stalino mirties (1953) naujojo SSKP Centro komiteto I sekretoriaus N. Chruščiovo iniciatyva buvo vykdoma atšilimo politika – nutraukta masiniai suėmimai, trėmimai ir kitos represijos. LSSR valdžios institucijos ir toliau vykdė tik administravimo funkcijas (visa politinė valdžia priklausė SSKP). Kūrėsi nauja nomenklatūrinių darbuotojų karta (nomenklatūra). Stagnacijos laikotarpiu (1964–85) vis labiau įsigalėjo grubi propaganda, buvo atgaivinami represiniai režimo priešų persekiojimo metodai; visiškai nepriklausoma nuo kitų valdžios institucijų tapo KGB. Vis daugiau naujosios kartos LSSR vadovų ir valdininkų linko į konformizmą. Formaliai aukščiausioji valdžios institucija – LSSR Aukščiausioji Taryba – tik pritaikydavo SSRS įstatymus. SSKP ir toliau siekė slopinti Lietuvos žmonių tautinę, pilietinę ir religinę sąmonę; 1953–85 uždarytos 42 katalikų bažnyčios.
Ypač akylai buvo sekama kūrybinė inteligentija; sovietiniai ideologai piršo lietuvių tautai nevisavertiškumo kompleksą, stengėsi tautą palikti be istorinės atminties, praeities paveldo. Nuo 1955, kai ėmė grįžti buvę politiniai kaliniai, tremtiniai ir kunigai, stiprėjo antisovietinis pasipriešinimas. Didžiausia ir geriausiai organizuota jo akcija buvo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidyba (1972–89). Veikė daug nelegalių organizacijų; svarbiausios: Lietuvos Helsinkio grupė (įkurta 1976), Lietuvos laisvės lyga, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (abi įsteigtos 1978). Ypač atkakliai buvo persekiojama nelegali spauda, griežtai baudžiami jos leidėjai.
Galimybių savarankiškiau ir efektyviau ūkininkauti ėmė rastis, kai SSRS pramonės ir statybos šakinis valdymas 1957–65 buvo pakeistas teritoriniu ir veikė LSSR liaudies ūkio taryba (liaudies ūkio tarybos). Lietuvos žemės ūkis prieškarinį lygį pasiekė tik 7 dešimtmečio viduryje. SSRS biudžetas finansavo melioraciją, gyventojų perkėlimą iš vienkiemių (vienkiemis) į gyvenvietes, didėjo gamybos koncentracija. Nuo 7 dešimtmečio pramonė labiausiai buvo plėtojama provincijos miestuose, industrializuojamoje Lietuvoje (socialistinė industrializacija) daugėjo darbininkų. Lietuvos ūkio plėtrą varžė nesubalansuotas centralizuotas planavimas, prastas tiekimas. 9 dešimtmetyje SSRS, kartu ir Lietuvos, ūkio raida sulėtėjo.
iš melioruojamų kaimų atkeltų Dainavos kolūkio kolūkiečių gyvenvietė (Alytaus rajonas, 20 a. 8 dešimtmetis)
Didesni Lietuvos kultūros pokyčiai prasidėjo 6 dešimtmečio viduryje, kai imta palankiau vertinti kūrybinį palikimą. Kūrybines organizacijas prižiūrėjo KGB, visi leidiniai buvo cenzūruojami. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos stiprėjo literatų, menininkų ideologinis puolimas, daugėjo kaltinimų vadinamuoju buržuaziniu nacionalizmu, negiama Vakarų įtaka. Kūrėjai vis dažniau atsiribodavo nuo oficialios doktrinos – socialistinio realizmo, aktyviau ėmė perimti Vakarų meno metodus bei formas, į Lietuvą skverbėsi Vakarų masinė kultūra. Lietuvos visuomenę labai veikė teatras. 9 dešimtmečio pradžioje prasidėjo nauja viešojo gyvenimo ideologizavimo banga – imta griežčiau kontroliuoti teatrų repertuarą, labiau ideologizuoti kiną, reglamentuoti estradinės muzikos raidą. Ideologiniai varžtai, cenzūra ir kontrolė nesustabdė Lietuvos kultūros plėtros.
Sąjūdžio mitingas Vingio parke Vilniuje (1988 07 09)
9 dešimtmečio pradžioje SSRS, t. p. ir Lietuvoje, daugėjo neostalinizmo apraiškų, buvo vis labiau persekiojami kitaminčiai, 1984–85 beveik sunaikintas disidentų judėjimas, didėjo visuomenės priešinimasis okupaciniam režimui. 9 dešimtmečio viduryje SSRS ūkį ir visuomenę ištikusią krizę didino ir valdžios vykdoma nelanksti, agresyvi užsienio politika. M. Gorbačiovo (1985 tapo SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi) pradėtos pertvarkos tikslas buvo liberalizuoti SSRS, bet išlaikyti SSKP politinį monopolį. 1987 08 Lietuvos laisvės lygos iniciatyva buvo surengtas pirmas viešas mitingas Vilniuje (mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo). Lietuvoje kūrėsi naujos visuomeninės organizacijos ir judėjimai – Lietuvos kultūros fondas (įkurtas 1987), paveldosaugos, intelektualų klubai, žaliųjų judėjimas ir kita, jos skatino lietuvių visuomenę vis aktyviau veikti, ginti gyvybinius tautos interesus.
1987 pradėjo laisvėti ir kultūrinis gyvenimas. Nuo 1988 vidurio visuomenės pastangas ginti ir gaivinti tautinę kultūrą sutelkė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis (Sąjūdis; svarbiausias tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką). Radosi gausi be jokių leidimų leidžiama ir platinama spauda. 1989 03 Sąjūdis laimėjo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo rinkimus. Formaliai Lietuvoje nepanaikintą vienpartinę sistemą griovė atsirandančios naujos politinės jėgos (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, žaliųjų judėjimas) ir atkuriamos senosios politinės organizacijos (pvz., Lietuvos demokratų partija).
Baltijos kelias (1989 08 23)
Kaip priešprieša Sąjūdžiui 1988 11 buvo įkurta organizacija Jedinstvo, turėjusi Lietuvos visuomenę skaldyti ne tik dėl požiūrio į Lietuvos valstybingumą, bet ir etniniu pagrindu. Nuo 1989 vasaros Lietuvoje stiprėjo valstybės nepriklausomybės atkūrimo nuotaikos. Baltijos respublikų nepriklausomybės judėjimų surengta manifestacija Baltijos kelias (08 23) SSRS vadovybei parodė, kad nepriklausomybės siekia ne menkos ekstremistų grupės, bet pavergtos Baltijos šalių tautos. 1989 įvykęs Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo SSKP Sovietų Sąjungos vadovybei rodė Lietuvos visuomenės vienybę, bet stiprino politinę kovą pačioje Lietuvoje. 1990 02 LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus laimėjęs Sąjūdis gavo Lietuvos žmonių mandatą atkurti šalies nepriklausomybę ir prisiėmė atsakomybę dėl jų likimo.
Nepriklausomybės atkūrimas (1990–1991)
1990 03 10 susirinkusi per demokratinius rinkimus išrinkta LSSR Aukščiausioji Taryba (nuo 1996 vadinama Aukščiausiąja Taryba-Atkuriamuoju Seimu; AT/AS) pirmininku išsirinko Sąjūdžio Seimo tarybos pirmininką V. Landsbergį ir pradėjo įgyvendinti Sąjūdžio parengtą Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo planą. Valstybingumo atkūrimas buvo grindžiamas ne išstojimo iš SSRS procedūromis, o 1918 02 16 paskelbto ir 1940 06 15 prasidėjus SSRS okupacijai nutraukto valstybingumo atkūrimu. 1990 03 11 AT/AS deputatai vieningai balsavo už Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo (Kovo 11 Aktas). Tą pačią dieną buvo sustabdytas 1978 LSSR ir 1977 SSRS konstitucijos veikimas Lietuvoje, atkurtas ir sustabdytas 1938 Lietuvos Konstitucijos galiojimas (su išlygomis), priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas.
Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžių salėje priėmus Kovo 11 Aktą (1990 03 11)
1990 03 17 buvo sudaryta atkurtos Lietuvos valstybės pirmoji Vyriausybė, jos ministre pirmininke paskirta K. D. Prunskienė (Kazimiros Danutės Prunskienės vadovaujama Vyriausybė 1990–1991).
prie Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų 1990 03 12 vietoj Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos herbo kabinamas Vytis
SSRS Liaudies deputatų suvažiavimas ir SSRS prezidentas M. Gorbačiovas Lietuvos nepriklausomybės nepripažino, Lietuvos Respublikos AT/AS aktus paskelbė negaliojančiais. SSRS vadovybė ėmėsi didinti spaudimą Lietuvai, skatino aktyviau veikti Lietuvos komunistų partiją (SSKP platformos), gąsdino kariuomene, 04 18 paskelbė Lietuvos ekonominę blokadą. 1990 06 29 AT/AS priėmė nutarimą dėl derybų su SSRS ir iš Kovo 11 Akto kylančių veiksmų moratoriumo (100 dienų). 1990 antroje pusėje ūkinė ir politinė įtampa Lietuvoje augo, aktyviai veikė kolaboruojanti Lietuvos komunistų partija (SSKP platformos), jos smogiamoji jėga Jedinstvo, SSRS kariuomenė. 1991 01 08 atsistatydinus K. D. Prunskienei, AT/AS 1991 01 10 Vyriausybės vadovu patvirtino A. Šimėną (Alberto Šimėno vadovaujama Vyriausybė 1991), o šiam negalint eiti pareigų, 01 13 – G. Vagnorių (Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė 1991–1992). 1991 01 10 M. Gorbačiovas kaip ultimatumą pateikė Lietuvai reikalavimą grąžinti SSRS konstitucijos galiojimą.
visuomenė atsisveikina su Sausio tryliktosios aukomis (Vilnius, Katedros aikštė, 1991 sausis)
1991 01 11 Lietuvos komunistų partija (SSKP platforma) paskelbė įkūrusi Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetą. 01 13 SSRS kariniai daliniai šturmu užėmė televizijos bokštą, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kai kuriuos kitus pastatus (Sausio tryliktoji). Žuvo 14 žmonių, apie 700 sužeista arba sužalota. Beginklių žmonių žudynes pasmerkė pasaulio visuomenė, Vakarų valstybių vadovai, t. p. SSRS demokratinės jėgos. M. Gorbačiovas kratėsi atsakomybės, esą kariuomenė veikusi be jo sankcijos. 1991 02 11 Lietuvos valstybę oficialiai pirmoji pripažino Islandija. 1991 07 29 Maskvoje pasirašyta sutartimi Rusija faktiškai pripažino Lietuvos suverenitetą. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos priešprieša išliko. Po žlugusio Rugpjūčio pučo Maskvoje (1991 08 19–21) Lietuvos Respubliką de jure ėmė pripažinti vis daugiau valstybių, 1991 09 06 pripažino ir SSRS, 09 17 Lietuvos Respublika tapo Jungtinių Tautų nare.
Lietuvos politinė raida po 1991
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras A. Butkevičius (kairėje) ir Rusijos Federacijos gynybos ministras armijos generolas P. Gračiovas pasirašo Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką. Iš kairės stovi – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, Rusijos Federacijos prezidentas B. Jelcinas, Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas R. Chasbulatovas (Maskva, 1992)
Pirmaisiais nepriklausomybės metais šalyje sparčiai kūrėsi daugiapartinė sistema (Lietuvos politinės partijos). Didelę įtaką tolesnei šalies raidai padarė bendru partijų sutarimu parengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (įsigaliojo 1992) projektas, pradėjusi formuotis bendra visų politinių partijų Lietuvos užsienio politikos svarbiausių krypčių nuostata – suartėti su Vakarų valstybėmis ir stoti į svarbiausias Vakarų politines organizacijas (2004 04 01 Lietuva tapo visateise NATO, 2004 05 01 – Europos Sąjungos nare; Lietuvos narystė tarptautinėse organizacijose). 1992 10–11 pirmalaikius Seimo (Lietuvos Respublikos Seimas) rinkimus laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), 1993 02 Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas partijos pirmininkas A. M. Brazauskas. 1992–96 valdė Lietuvos demokratinė darbo partija; ministrai pirmininkai 1992 12–1993 03 buvo B. Lubys (Bronislovo Lubio vadovaujama Vyriausybė 1992–1993), 1993 03–1996 02 – A. Šleževičius (Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė 1993–1996), 1996 02–11 – L. M. Stankevičius (Lauryno Mindaugo Stankevičiaus vadovaujama Vyriausybė 1996). 1996 Seimo rinkimus laimėjusi 1993 iš Sąjūdžio įkurta Tėvynės sąjunga–Lietuvos konservatoriai su Lietuvos krikščionių demokratų partija sudarė koalicinę Gedimino Vagnoriaus vadovaujamą Vyriausybę.
1998 Prezidento rinkimus laimėjo V. Adamkus. 1999 06–10 ministru pirmininku dirbęs R. Paksas (Rolando Pakso vadovaujama Vyriausybė 1999) atsistatydino. Ministru pirmininku tapo A. Kubilius (Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė 1999–2000).
Nors per 2000 rinkimus daugiausia balsų gavo LDDP, prezidento V. Adamkaus iniciatyva buvo sudaryta Lietuvos liberalų sąjungos ir Lietuvos centro sąjungos bei Naujosios sąjungos (socialliberalų) vadinamosios Naujosios politikos Vyriausybė (Rolando Pakso vadovaujama Vyriausybė 2000–2001). Šiai koalicijai suirus 2001 naują Vyriausybę sudarė LDDP ir socialliberalai (ministras pirmininkas A. M. Brazauskas; Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Vyriausybė 2001–2004). 2001 01 susijungė LDDP ir LSDP. Nuo 20 a. 9 dešimtmečio Tėvynės sąjunga ir LSDP buvo pagrindinės valdančiosios, valdančiosios koalicijos arba opozicijos partijos. 21 a. pradžioje iškilo naujų partijų. Liberalų demokratų partijos (nuo 2006 partija Tvarka ir teisingumas) lyderis R. Paksas 2003 buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad jis šiurkščiai pažeidė Konstituciją, 2004 Seimas apkaltos tvarka jį pašalino iš užimamų pareigų; Prezidentu antrajai kadencijai išrinktas V. Adamkus.
Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II su vyru Edinburgo hercogu Filipu ir prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma po apsikeitimo valstybiniais apdovanojimais per oficialų karalienės vizitą Lietuvoje 2006 10 17
Per 2004 Seimo rinkimus Darbo partija surinko daugiausia balsų ir turėjo didžiausią frakciją Seime. Ji su LSDP sudarė koalicinę vyriausybę (ministras pirmininkas A. M. Brazauskas; Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujama Vyriausybė 2004–2006). 2006 Lietuvos socialdemokratų partijos, Pilietinės demokratijos partijos, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir Liberalų ir centro sąjungos koalicijos sudaryta mažumos Vyriausybė (2006–08 ministras pirmininkas G. Kirkilas; Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė 2006–2008).
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio renginys 2018 02 16 Vilniuje Katedros aikštėje
2008 Seimo rinkimuose daugiausia balsų gavusios Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Tautos prisikėlimo partija (veikė 2008–11) sudarė koaliciją su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu ir Liberalų ir centro sąjunga; koalicinei Vyriausybei vadovavo A. Kubilius (Andriaus Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė 2008–2012). 2009 Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų pirmajame ture nugalėjo buvusi Lietuvos finansų ministrė, Europos Komisijos komisarė D. Grybauskaitė; 2014 išrinkta antrai kadencijai. 2012 Seimo rinkimuose daugiausia mandatų iškovojo LSDP, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Darbo partija. Valdančiąją koaliciją sudarė Lietuvos socialdemokratų ir Darbo partijos su partija Tvarka ir teisingumas ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija; koalicinei Vyriausybei vadovavo socialdemokratas A. Butkevičius (Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė 2012–2016).
2016 Seimo rinkimuose laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (pirmininkas R. Karbauskis) sudarė koalicinę Vyriausybę su LSDP; ministru pirmininku tapo buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras, vidaus reikalų ministras S. Skvernelis (Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė 2016–2020). 2018 07 Lietuva su kitomis Baltijos valstybėmis už išskirtinį demokratinio vystymosi pavyzdį ir indėlį į Europos taiką apdovanota Vestfalijos taikos premija. 2019 rinkimų antrajame ture Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas ekonomistas G. Nausėda. 2020 Seimo rinkimuose daugiausiai mandatų gavusi Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai su Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiu ir nauja politine jėga – Laisvės partija (įkurta 2019, pirmininkė A. Armonaitė) sudarė koalicinę Ingridos Šimonytės vadovaujamą Vyriausybę (be ministrės pirmininkės I. Šimonytės, Vyriausybėje dirba dar šešios ministrės moterys – daugiausia Lietuvos istorijoje).
Vokietijos prezidentas F.‑W. Steinmeieris (pirmas iš kairės) Lietuvos prezidentei D. Grybauskaitei, Estijos prezidentei K. Kaljulaid ir Latvijos prezidentui R. Vējoniui įteikia Vestfalijos taikos premiją (2018 07 14, Münsteris)
1
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=lietuvos_sienu_kaita-124226
Lietuvos archeologijos bruožai Vilnius 1961; A. Bubnys Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944) Vilnius 1998; A. Anušauskas Teroras ir nusikaltimai žmoniškumui: pirmoji sovietinė okupacija (1940–1941) Vilnius 2006; Lietuvos istorija t. 1 Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis Vilnius 2006, t. 2 Geležies amžius Vilnius 2007; Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija Vilnius 2007.
Lietuva ikivalstybiniu laikotarpiu
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Liublino unijos (1569–1795)
Lietuva Rusijos imperijos valdymo metais (1795–1914)
Lietuva Pirmojo pasaulinio karo metais (1914–1918)
Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas (1918–1920)
Lietuvos sovietinė okupacija ir aneksija (1940–1941)
Lietuva Vokietijos okupacijos metais (1941–1944)
Lietuva stalininio režimo metais (1944–1953)
Lietuva politinio atšilimo ir stagnacijos laikotarpiu (1953–1987)
Lietuva pertvarkos ir Atgimimo sąjūdžio metais (1988–1990)
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema