Lietuvõs istòrijos mókslas, Lietuvõs istoriogrãfija, Lietuvos istorijos tyrimų visuma. Istorijos mokslo Lietuvoje dalis.
Naracinio laikotarpio Lietuvos istorijos mokslas
Lietuvos istorijos mokslo pradžia laikoma 14 a. pabaigoje–16 a. viduryje parašyti Lietuvos metraščiai ir kronikos. Jiems pavyzdys buvo ir poveikį darė Vidurio Europos šalių to meto, arba vadinamojo naracinio (t. y. pasakojamojo) laikotarpio istoriografija. Pirmą kartą ištisinė Lietuvos istorija nuo senųjų laikų (su legendomis paremta dalimi) iki 15 a. vidurio aprašyta Viduriniame Lietuvos metraščių sąvade, iki 16 a. pradžios – Plačiajame sąvade (Bychovco kronika). Metraščių istorinių įvykių vertinimo įvairovę lėmė to meto visuomenės laikotarpio ir istoriškumo samprata, vidaus (Gediminaičių dinastijos ir ponų interesai) ir užsienio (pirmiausia santykių su Lenkija) politikos aktualios problemos, kronikų užsakovai. Lietuvos metraščiai, ypač jų garbingos savarankiškos Lietuvos istorijos samprata, tapo pirmųjų autorinių istorijų šaltiniu ir pagrindu.
Pragmatinio laikotarpio Lietuvos istorijos mokslas
M. Strijkovskio Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikos antraštinis lapas (1582; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Pragmatinės istorijos poreikį skatino bajorų tautos sąmonėjimas, renesanso idėjų sklaida, politinė padėtis. 16 a. 8 dešimtmetyje Lietuvos istoriją rašė A. Rotundas (rankraštis neišliko). Pirmąją išlikusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi 1582), kurioje daugiausia vietos skiriama Lietuvai, paskelbė M. Strijkovskis, plėtojęs Lietuvos metraštininkų idėjines ir politines tradicijas; kronikoje ryški Lietuvos valstybingumo idėja. Remdamasis kronika ir originaliais šaltiniais pirmąją Lietuvos istoriją iki Liublino unijos (1569) lotynų kalba parašė A. Kojalavičius‑Vijūkas (2 dalys 1650–69, lietuvių kalba 1988); šis veikalas tapo žinomas Vakarų Europoje (juo pasinaudojo vokiečių istorikas A. L. von Schlözeris, 1785 parašęs LDK istoriją vokiečių kalba). A. Kojalavičiaus‑Vijūko veikalui didelę įtaką turėjo barokiška ir jėzuitiška istorijos ir dorovės samprata, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės problemos.
1741 istorijos disciplina buvo įrašyta į Lietuvos jėzuitų provincijos mokyklų programas. Vilniaus universiteto istorikas P. Paprockis lenkų kalba parašė pirmąjį LDK istorijos vadovėlį (1760; tai A. Kojalavičiaus‑Vijūko veikalo santrauka, papildyta svarbiausiais įvykiais iki 18 a. vidurio).
Lietuvos istorijos mokslas 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje
J. Lelewelis parašė pirmąjį mokslinį sintetinį LDK istorijos veikalą Lietuvos ir Rusios istorija iki Liublino unijos (Dzieje Litwy i Rusi aż do Unii z Polską w Lublinie 1569 zawartej 1839), J. Jaroszewiczius – vieną svarbiausių Lietuvos istorijos mokslo veikalų Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos (Obraz Litwy pod względem jej ciwilizacji od czasów naidawniejszych do końca wieku XVIII, 3 dalys 1844–45). Vilniaus istorinės mokyklos, kuriai būdinga istorizmo (genetinis) metodas, šaltinių mokslinė kritika, rėmimasis istorijos filosofija, istorikai (I. Danilavičius, J. Jaroszewiczius, J. Lelewelis, I. Onacevičius) sukūrė savitą lietuvių tautos istorijos sampratą (procesų, vykusių lietuvių tautoje ir atsiradusių dėl lenkų kultūros poveikio, sintezę). Ši samprata skatino lietuviškos istoriografijos, kuriai įtaką darė romantizmas, atsiradimą.
J. Jaroszewicziaus Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos (d. 1, 1844; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
S. Daukanto Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių (išspausdinta 1892 Plymouthe) antraštinis lapas (Maironio lietuvių literatūros muziejus)
Romantiniam Lietuvos istorijos mokslui būdinga lietuvių tautos savitumo paieškos, ikiunijinės LDK galybės nostalgija ir idealizavimas, nekritiškas istorijos šaltinių vertinimas. Visa tai iš dalies atsispindėjo T. Narbuto veikale Lietuvių tautos istorija (Dzieje narodu litewskiego, 9 tomai 1835–41); joje idealizuojama pagoniška Lietuvos valstybė, kritiškai vertinama lenkų ponų valstybingumo naikinimo politiniai siekiai ir mesianistinė lenkiškoji istoriografija. S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822, išspausdinta 1929) ir dar tris Lietuvos istorijos veikalus. Juose istorikas tautą suvokė demokratiškai – kaip visus gyventojus, smerkė baudžiavą, Lietuvos valstybės smukimą siejo su blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu sekusia diduomene, o tautos išlikimą – su kalbos išsaugojimu. Ši romantinė optimistinė Lietuvos istorijos samprata turėjo didesnį poveikį ne mokslui, bet tautiniam atgimimui.
Moksliniais kritiniais metodais rėmęsis M. Valančius lietuviškai parašė ne tik Lietuvos Katalikų Bažnyčios, bet ir Lietuvos švietimo istoriją, pagrįstą gausia archyvine medžiaga (Žemaičių vyskupystė 1848).
Rusijos imperijos valdžiai 1832 uždarius Vilniaus universitetą buvo panaikintas istorijos mokslo ir istorikų rengimo centras, o stiprėjantis tautinis atgimimas, kėlęs lietuviškai spausdintos Lietuvos istorijos poreikį, skatino neprofesionalaus neoromantinio Lietuvos istorijos mokslo plėtrą. S. Daukanto tautos žadinimo tradicijas pratęsė Maironis, J. Šliūpas, J. Basanavičius (jo teorijoje apie lietuvių kilmę iš trakų esama ir pozityvizmu grįstų argumentų). 1908 buvo išleista M. P. Römerio knyga Lietuva. Lietuvių tautos atgimimo istorija (Litwa. Studium o odrodzeniu narodu litewskiego); joje periodizuojama lietuvių atgimimo istorija, jo pradžia siejama su Aušros mėnraščio pasirodymu 1883. M. P. Römerio veikale Etnografiniai‑kultūriniai santykiai Lietuvoje (Stosunki etnograficzno‑kulturalne na Litwie 1906) įrodinėjamas Lietuvos bajorų atskirumas nuo Lenkijos bajorų. Po 1905 Lietuvos istorijos mokslas pradėjo plėtotis kaip akademinis mokslas; tam didelę įtaką turėjo 1907 Vilniuje įkurta Lietuvių mokslo draugija.
M. Römerio Lietuva. Lietuvių tautos atgimimo istorija (1908 išleista Lvove) antraštinis lapas (V. Mykolaičio-Putino memorialinis butas-muziejus)
Lietuvos istorijos mokslas 1918–1940
Nepriklausomos Lietuvos (1918–40) metais susiformavo profesionalusis Lietuvos istorijos mokslas, jo centras buvo Lietuvos universitetas Kaune (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Istorijos tyrimų kryptį lėmė lietuviškosios istoriografijos tradicija ieškoti tautos didybės 13–14 a., pastangos sukurti nacionalinę istoriografiją kaip atsvarą lenkiškajai, t. p. ribotos galimybės pasinaudoti kitų valstybių, išskyrus Vokietiją, archyvais. Proistorę tyrė P. Klimas, J. Puzinas, P. Tarasenka, E. Volteris; P. Klimas pirmasis Lietuvos istorijos moksle iškėlė senųjų Lietuvos gyventojų autochtoniškumo teoriją. Prioritetinės buvo politinės istorijos problemos: valstybės susikūrimas ir Mindaugo epocha (J. Stakauskas, J. Totoraitis), kovos su Vokiečių ordinu (Z. Ivinskis, J. Jakštas, J. Matusas, J. Stakauskas, S. Sužiedėlis, P. Šležas), santykiai su Lenkija, ypač laikotarpiu po Liublino unijos (A. Šapoka, I. Lappo), Švedija (A. Šapoka). Gediminaičių dinastijos kilmės problemas gvildeno J. Jakštas, A. Kučinskas.
P. Tarasenkos Priešistorinė Lietuva (1927 išleista Kaune) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
J. Totoraičio Zanavykų istorija (1929 išleista Marijampolėje) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
kolektyvinės monografijos Vytautas Didysis (1930 išleista Kaune) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
J. Jakštas studijoje Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino laiku (1935–36) pirmasis iš Lietuvos istorikų Gediminaičius kildino iš Aukštaitijos ir pagrindė Gedimino laiškų autentiškumą. Pagoniškosios Lietuvos ryšius su krikščioniškąja Europa aptarė Z. Ivinskis. Pasirodė studijų, skirtų Kęstučiui (A. Janulaitis, I. Jonynas, A. Kučinskas, P. Štuopis). Subrendusi jaunoji istorikų karta sugebėjo išleisti monografijas Vytautas Didysis (1930), Jogaila (1935). 1930 pasirodė Vytauto Didžiojo veiklai skirtų studijų: nagrinėta Vytauto istorinė reikšmė (I. Lappo), jo vidaus (P. Klimas, A. Šapoka), užsienio (V. Dėdinas, S. Sužiedėlis), bažnytinė (Z. Ivinskis, P. Penkauskas, S. Sužiedėlis, J. Totoraitis) politika, santykiai su Lenkija (I. Jonynas), Livonija (A. A. Plateris, S. Sužiedėlis), Čekija (J. Beblavý, P. Penkauskas), Žemaitijos klausimas (Z. Ivinskis, J. Yčas, A. Janulaitis, V. Trumpa), Žalgirio mūšis (A. Kučinskas). Kitus su Vytauto veikla susijusius klausimus aptarė K. Jablonskis (Vytauto donacijos bajorams), S. Sužiedėlis (ekonominė politika), I. Jonynas (šeimos ryšiai, sfragistika), P. Galaunė (ikonografija).
19 a. Lietuvos istorijos problemas nagrinėjo B. Dundulis (Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I politika Lietuvoje), A. Janulaitis, P. Šležas (1830–1831 sukilimas), A. Janulaitis (1863–1864 sukilimas), generalgubernatoriaus M. Muravjovo laikotarpį – P. Šležas, vyskupo M. Valančiaus veiklą – A. Alekna, V. Biržiška, J. Matusas, P. Ruseckas, J. Stakauskas; V. Maciūnas ir J. Totoraitis tyrinėjo lietuvių tautinį atgimimą (jo ekonominį aspektą nagrinėjo A. Rimka, P. Šalčius).
Tyrinėta LDK socialinė struktūra, ypač bajorų luomo raida (K. Avižonis, P. Klimas, M. Krasauskaitė), valstiečių istorija (Z. Ivinskis, K. Jablonskis). Tirta LDK kultūra (K. Avižonis, P. Galaunė, L. Karsavinas, J. Matusas, A. Šapoka), Lietuvos reformacija (J. Purickis, S. Sužiedėlis), Lietuvos krikštas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia (A. Alekna, M. Andziulytė‑Ruginienė, Z. Ivinskis). Po 1926 imta neigiamai vertinti Lietuvos Respublikos parlamentinį valdymą, pabrėžti prezidento A. Smetonos asmenį ir jo reikšmę. Buvo išleista pirmoji lietuvių iš tautinių pozicijų parašyta ir A. Šapokos suredaguota Lietuvos istorija (1936); dėl istorinių tyrimų stokos autoriams (tarp jų ir A. Šapokai) ne vienu atveju teko remtis Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos istorikų veikalais. 20 a. 4 dešimtmetyje buvo bandoma įvertinti Lietuvos reikšmę Europos istorijai (Z. Ivinskis, J. Stakauskas).
A. Šapokos Lietuvos istorija (1936 išleista Kaune) antraštinis lapas
Lietuvos istorijos mokslas sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990)
Natūralią Lietuvos istorijos mokslo plėtrą 1940 06 nutraukė SSRS okupacija. 1944 SSRS kariuomenei vėl okupuojant Lietuvą dalis žymiausių istorikų (M. Biržiška, Z. Ivinskis, A. Šapoka ir kiti) pasitraukė iš Lietuvos.
SSRS okupacijos metais bandyta sukurti ir įtvirtinti marksistinę‑lenininę lietuvių liaudies (tautos) istorijos koncepciją. Nesėkmingi siekiai suderinti politinius ideologinius tikslus ir mokslinį objektyvumą labiausiai atsispindi sintetiniuose kolektyviniuose Lietuvos istorijos veikaluose Lietuvos TSR istorija (4 tomai 1957–75), Lietuvos TSR istorija (1958), Lietuvos TSR istorija (tomas 1, 1985). Reikėjo remtis sovietinės statistikos duomenimis (dažnai cenzūruotais, neobjektyviais, kartais falsifikuotais); buvo ribojama galimybė istorikams tyrinėti archyvinę medžiagą.
Naudojantis marksistine‑leninine ideologija kaip priedanga paskelbta vertingų proistorės laikotarpio Lietuvos gyventojų dvasinės ir materialiosios kultūros, visuomeninių santykių (A. Butrimas, A. Girininkas, V. Kazakevičius, R. Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Luchtanas, M. Michelbertas, R. Rimantienė, A. Tautavičius, V. Urbanavičius, V. Žulkus), kompleksinių lietuvių ir baltų etnogenezės (G. Česnys, J. Jurginis, R. Kulikauskienė) tyrimų. Paskelbta LDK laikotarpio istorijos tyrimų: bajorų luomo susiklostymo ir žemėvaldos (E. Gudavičius, K. Jablonskis, J. Jurginis, J. Kiaupienė), miestų genezės ir raidos (E. Gudavičius, J. Jurginis, Z. Kiaupa, V. Kryževičius, A. Miškinis, A. Tyla), baudžiavos irimo (M. Jučas), užsienio politikos – kovų su Vokiečių ordinu (R. Batūra, B. Dundulis, E. Gudavičius, R. Jasas, M. Jučas, A. Nikžentaitis, P. Pakarklis, R. Varakauskas), LDK santykių su Lenkija (B. Dundulis, M. Jučas, J. Jurginis), Aukso orda (R. Batūra), Livonija (B. Dundulis, A. Tyla, R. Varakauskas), husitų Čekija, Švedija (B. Dundulis); ideologiniais sumetimais vengta tyrinėti LDK santykius su Maskvos didžiąja kunigaikštyste (vėliau – Rusija).
R. Batūros Lietuva tautų kovoje prieš Aukso ordą (1975 išleista Vilniuje) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Istorikai sukūrė feodalizmo įsigalėjimo ir žlugimo modelį, parašė valstiečių luomo istoriją (J. Jurginio Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje 1962, Lietuvos valstiečių istorija 1978). Suintensyvėjo LDK teisės istorijos (S. Vansevičius), daugiausia Lietuvos Statutų, tyrimai ir publikavimas (V. Andriulis, E. Gudavičius, S. Lazutka, V. Raudeliūnas, I. Valikonytė, A. Vasiliauskienė). 7–9 dešimtmetyje plačiau nagrinėta lietuvių ir LDK kultūros istorija, parašyta studijų apie reformaciją ir kontrreformaciją (A. Bumblauskas, J. Jurginis, I. Lukšaitė). Studijų apie 18 a. antros pusės–19 a. pirmos pusės demokratinę ugdymo minties raidą Lietuvoje ir 19 a. pirmos pusės Lietuvos mokyklų istoriją paskelbė M. Lukšienė; studijose ryšku platus kultūrologinis požiūris, lenkiškų ir lietuviškų pradų išskyrimas LDK bajoriškoje aplinkoje.
Labiausiai stengtasi ideologizuoti 19 a. antros pusės–20 a. istoriografiją (J. Žiugžda). Vengdami sovietinių ideologinių normų ir labiau remdamiesi faktografija istorikai paskelbė vertingų 19 a. Lietuvos istorijos tyrimų. V. Merkys parašė monografijų apie Lietuvos pramonės raidą ir darbininkų sluoksnio formavimąsi 1795–1900, studijų apie lietuvių nacionalinį sąjūdį, narodnikų, darbininkų judėjimus. Tirtas valstiečių judėjimas (M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla), tautinės inteligentijos formavimasis, Lietuvos katalikų dvasininkijos padėtis ir reikšmė 19 a. visuomenėje (E. Aleksandravičius, R. Vėbra). Išleistas kolektyvinis veikalas Lietuvių nacionalinis išsivadavimo judėjimas (ligi 1904 metų) (1987).
Prioritetas teiktas SSRS okupacijos laikotarpiui, Lietuvos komunistų partijos veiklai 1940 Sovietų Sąjungai okupuojant ir aneksuojant Lietuvos Respubliką. Sovietinės Lietuvos (LSSR) istorija rašyta remiantis marksistinės‑lenininės ideologijos dogmomis. Istorikų ideologinę priežiūrą vykdė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, padedamas Partijos istorijos instituto. Paskelbta ideologizuotų studijų apie Lietuvos komunistų partijos, komjaunimo istoriją (R. Šarmaitis), SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1940 (vadinamąją socialistinę revoliuciją), II pasaulinio karo veiksmus Lietuvoje (J. Dobrovolskas, V. Karvelis, A. Rakūnas, P. Štaras, K. Varašinskas), kolektyvizaciją (G. Butkus, M. Gregorauskas, R. Krutulytė), švietimo sovietizaciją (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Kašauskienė), lietuvių komunistines organizacijas išeivijoje (L. Kapočius, P. Ulevičius). Parašyta kolektyvinė monografija Tarybų Lietuva Didžiajame Tėvynės kare (1975).
Lietuvos istorijos mokslas po 1990
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos istorijos mokslo centru liko Lietuvos istorijos institutas. Šis mokslas tapo gerokai įvairesnis; formuojasi naujos tyrimų kryptys, atskleidžiami LDK, kaip Vakarų ir Rytų Europos regiono valstybės, plėtotės dėsningumai (dėl antivakarietiško požiūrio to nebuvo galima tirti sovietinės okupacijos metais). Suintensyvėjo visų istorijos šaltinių tyrimas (istorijos šaltinių mokslas Lietuvoje); paskelbta etnogenezės (K. P. Devenis, A. Norkūnas), pilkapių ir kapinynų medžiagos (A. Girininkas, M. Michelbertas), akmens, bronzos, geležies amžiaus Lietuvoje (A. Girininkas, E. Grigalavičienė, R. Rimantienė, V. Šimėnas, A. Tautavičius) studijų. Gerokai pasistūmėjo Lietuvos Metrikos (D. Antanavičius, A. A. Baliulis, E. Banionis, A. Dubonis, R. Firkovičius, S. Lazutka, A. Ragauskas, R. Ragauskienė, E. Rimša, I. Valikonytė), lotyniškosios LDK raštijos paminklų (D. Antanavičius, D. Kuolys, S. Narbutas, E. Ulčinaitė), miestų istorijos šaltinių (Z. Kiaupa, A. Tyla) tyrimai ir publikavimas.
nauji Lietuvos istorijos leidiniai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Paskelbta veikalų apie miestų ir miestelių raidą (A. Baliulis, L. Glemža, Z. Kiaupa, E. Meilus, A. Ragauskas, E. Rimša, A. Tyla, A. Urbanavičius), krikščionybės Lietuvoje sklaidą, reformaciją ir Katalikų Bažnyčios reformą (D. Baronas, A. Bumblauskas, L. Jovaiša, V. Kamuntavičienė, I. Lukšaitė, I. Vaišvilaitė, V. Vaivada), tautinių ir tikybinių grupių sambūvį (A. Baliulis, R. Firkovičius, J. Verbickienė), iš LDK moterų istorijos (J. Karpavičienė, J. Sarcevičienė, I. Valikonytė), LDK politinės padėties 17–18 a. problemų (V. Dolinskas, Z. Kiaupa, E. Raila, G. Sliesoriūnas, F. Sliesoriūnas, R. Šmigelskytė‑Stukienė), Lietuvos santykių su Vokiečių ordinu ir Lenkija (T. Baranauskas, M. Jučas, A. Nikžentaitis, R. R. Trimonienė), t. p. santykių (susiklostė prielaidos juos objektyviai vertinti) su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, Rusija ir apie diplomatinį ceremonialą (E. Banionis, J. Kiaupienė, M. Sirutavičius, A. Tyla). Parašyta karybos (R. Batūra, G. Lesmaitis, V. Rakutis), Lietuvos diduomenės kūrimosi, didikų giminių ir personalijų (N. Asadauskienė, V. Dolinskas, A. Nikžentaitis, R. Petrauskas, R. Ragauskienė, E. Raila) studijų.
Imta aktyviau ir visapusiškiau tirti nepriklausomos Lietuvos raidą 1918–40, nagrinėjama iškilių politinių asmenybių gyvenimas ir veikla (J. Basanavičiaus, K. Bizausko, F. Bortkevičienės, J. Černiaus, K. Griniaus, S. Kairio, S. Narutavičiaus, A. Smetonos, A. Stulginskio, J. Šaulio, A. Vileišio, Juozo Vileišio, P. Vileišio, Vinco Vileišio ir Vytauto Vileišio; aktyviausiai rašė A. Eidintas); parašyta knygų apie karininkus (K. Ladygą, P. Plechavičių, S. Žukauską ir kitus). Tiriama Lietuvos santykiai su užsienio valstybėmis (su Danija – V. Mažeika, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis – J. Skirius, Latvija – Z. Butkus, Lenkija – L. Gudaitis, P. Janauskas, A. Kasperavičius, R. Miknys, Skandinavijos šalimis – S. Grigaravičiūtė, Sovietų Rusija ir SSRS – A. Kasparavičius, Z. Butkus, Č. Laurinavičius), diplomatinės tarnybos (L. Janušauskas, V. Žalys), politinių partijų ir visuomeninių organizacijų (R. Apanavičius, N. Kairiūkštytė) ir valstybinių institucijų (A. Anušauskas, A. Bitautas, S. Jegelevičius, M. Kuodys, A. Svarauskas, M. Tamošaitis, V. Vareikis), t. p. Lietuvos kariuomenės (V. Jankauskas, V. Lesčius, J. Vaičenonis) istorija. Parengta veikalų, skirtų tautinėms grupėms (A. Arbušauskaitė, T. Bairašauskaitė, E. Bendikaitė, A. Bliuminas, E. Gimžauskas, B. Ivanovas, Š. Liekis), Klaipėdos krašto problemai (P. Žostautaitė, V. Žalys), lenkų pogrindžio veiklai (A. Bubnys, P. Jankauskas), plečkaitininkams (R. Čepas).
Paskelbta studijų apie Lietuvos žydų ir lietuvių santykius (L. Truska ir kiti). Studijose nacių Vokietijos okupacijos tematika daugiausia rašoma apie pasipriešinimą okupacijai (A. Bubnys, H. Šadžius, B. Vaitkevičius) ir kolaboravimą, Lietuvos žydų genocidą (A. Bubnys, S. Ginaitė, I. Guzenberg, N. Latvytė‑Gustainienė), lietuvių policiją (P. Stankeras).
Lietuvių istorikai išleido straipsnių rinkinį Kai kurie istorinės tiesos faktai. Armija Krajova (1993), knygą Armija Krajova Lietuvoje (2 dalys 1995–99); jose aprašė antilietuvišką Armijos Krajovos veiklos pobūdį, nurodė jos įvykdytus nusikaltimus. Imta tirti SSRS karo nusikaltimus Lietuvoje (A. Anušauskas, V. Tininis), Lietuvos antisovietinių partizanų kovas (D. Kuodytė, N. Gaškaitė‑Žemaitienė, K. Kasparas, A. Kašėta, B. Ulevičius, R. Trimonienė), sovietinius masinius trėmimus (E. Grunskis), sovietinę represinę sistemą (J. Starkausko Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais 1998, L. Truska), neginkluotą antisovietinį pasipriešinimą (A. Jakubčionis, R. Trimakas), išeivių veiklą (J. Banionis, A. Eidintas, L. Jonušauskas, V. Stravinskienė); leidžiamas leidinys Lietuvos gyventojų genocidas (1 tomas 1992 21999, 2 tomas 1998–2005, 3 tomas 2007–09, 4 tomas 2012–14, 5 tomas 2019–20, 6 tomas 2022).
Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją SSRS okupacijos metais tyrė A. Streikus. Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti leidžia ataskaitas. Išleisti 2000 Vilniuje vykusio Antikomunistinio kongreso ir Vilniaus visuomeninio tribunolo dokumentai, smerkiantys SSRS okupaciją (Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2002). Leidžiami tremtinių, buvusių pasipriešinimų dalyvių atsiminimai, jų literatūrinis palikimas, knygos apie žymiausius antisovietinių partizanų vadus (J. Žemaitį, A. Ramanauską, J. Lukšą-Daumantą ir kitus), 1941 Birželio sukilimą (V. Brandišauskas, S. Jegelevičius). Leidyboje aktyviai dalyvauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kai kurios nevyriausybinės organizacijos. 2001–15 išėjo žinyno Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 10 tomų.
Istoriografijoje apie naujausius laikus vyrauja politologinė literatūra. Aktyviai rašoma apie Atgimimą, Sąjūdį. Vilniuje išleista mokslinės konferencijos medžiaga (Sąjūdis ir dabartis 2004). Istorikai Č. Bauža, P. Setkauskis, V. Kašauskienė rašė apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą (1990). 1998 išleista knyga Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas (sudarė D. Blažytė ir V. Kašauskienė).
Nagrinėjami 1991 Sausio tryliktosios įvykiai (skelbiami jų dalyvių prisiminimai, dokumentiniai fotoalbumai), rašoma apie SSRS agresijos aukas (L. Asanavičiūtę, D. Gerbutavičių, T. Masiulį), Vilniaus specialiosios paskirties milicijos būrį (OMON) (Z. Džavachišvilis), Medininkų pasienio poste nužudytus pareigūnus (Medininkų žudynės). Išleistos dvi 1991 Sausio tryliktosios įvykių kronikos. Nuo 1992 leidžiami nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos politinę raidą analizuojantys leidiniai. Istorikai pradėjo sovietinės okupacijos laikotarpio tyrimus (V. Tininio knyga Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai 1994), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro iniciatyva parengtas apibendrinamojo pobūdžio kolektyvinis veikalas Lietuva 1940–1990: okupuotos Lietuvos istorija (2005 22007, redaktorius A. Anušauskas).
Lietuvos istorijos mokslas struktūriškai ir tematiškai tampa europinės istoriografijos dalimi, bet tiriant vidurinių amžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų istoriją tebevyrauja ne LDK, o Lietuvos istorijos koncepcija. Ryškėja akademinės mokyklos, mokslo įstaigų specializacija. Darosi akivaizdūs istorikų nuostatų skirtumai – nuo rėmimosi marksizmu iki prancūzų Annales istorijos mokyklos ir kitų modernesnių Vakarų Europos istoriografijos krypčių metodais.
Parašytos kelios Lietuvos istorijos sintezės: 20 a. pirmos pusės Lietuvos istoriografijos tradiciją rašyti valstybingumo istoriją tęsianti A. Kuncevičiaus, Z. Kiaupos ir J. Kiaupienės Lietuvos istorija iki 1795 (32000, anglų kalba 2000, lenkiškai 2007), Z. Kiaupos politinė Lietuvos istorija (The history of Lithuania 2002 22005, lietuvių kalba Lietuvos valstybės istorija 2004 22006), E. Gudavičiaus Lietuvos istorija (1 tomas 1999 22001, rusų kalba 2005; pagrindinė koncepcija – Lietuvos europėjimas), A. Bumblausko Senosios Lietuvos istorija (1009–1795) (2005 22007), itin gausiai iliustruota, parašyta atsižvelgiant į istorijos teorijos ir didaktikos reikalavimus, t. p. pirmoji virtuali Lietuvos istorija (E. Jovaiša). Lietuvos istorijos instituto mokslininkai nuo 2005 rengia akademinę 12 tomų Lietuvos istoriją (1 tomas 2005, 2 tomas 2007, 3 tomas 2011, 4 tomas 2009, 5 tomas 2013, 6 tomas 2015, 7 tomo 1 dalis 2012, 2 dalis 2018, 8 tomo 1 dalis 2011, 10 tomo 1 dalis 2013, 2 dalis 2015, 12 tomo 1 dalis 2008, 2 dalis 2018).
naujausios Lietuvos istorijos sintezės Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje
Lietuvos istorijos mokslas išeivijoje
Po II pasaulinio karo lietuvių išeivių istoriografijos pagrindiniai centrai buvo Vatikane, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje; svarbiausias centras – Lietuvių katalikų mokslo akademijos istorijos sekcija Romoje.
20 a. išeivijos istorikų vyresnioji karta daugiausia toliau plėtojo LDK istorijos tyrimus, imtasi tirti Lietuvos krikštą (J. Dainauskas, J. Jakštas, J. Skrupskelis); Z. Ivinskis pateikė savitą Lietuvos valstybingumo raidos periodizavimą, rašė apie Katalikų Bažnyčią ir jos veikimą Lietuvoje iki 19 amžiaus. Jo monografija Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 21991) iki 20 a. pabaigos buvo brandžiausias Lietuvos istorijos kursas; svarbiu veikalu tapo jo studija Lietuvos istorija naujų šaltinių ir pokarinių tyrinėjimų šviesoje (1964). Tarp vidurinės ir jaunosios kartos istorikų LDK laikotarpio tyrimai reti (A. Budreckis, V. Kavolis, R. Mažeikaitė). Solidžius ir originalius kultūrologijos darbus skelbė V. Kavolis. Indoeuropiečių ir baltų genezės, senosios Europos civilizacijos veikalų (Baltai priešistoriniais laikais 1995, Senoji Europa 1996) paskelbė archeomitologijos pradininkė M. B. Gimbutienė.
Z. Ivinskio Lietuvos istorija t. 1 (išleista 1978 Romoje) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
E. Turausko Lietuvos nepriklausomybės netenkant (išleista 1979 Čikagoje) antraštinis lapas (Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka)
Priverstinė emigracija lėmė istoriografijos gynybinę poziciją, siekį užkonservuoti istoriją ir kultūrą. Nagrinėdamas lietuvių tautinio atgimimo kontekstą M. Biržiška nurodė, kad naująją lietuvių tapatybę kūrė ne tik valstiečiai, todėl 19 a. Lietuvos visuomenės tapatumas yra daugiakultūris; jam nepritarė V. Trumpa, siūlęs trijų tautinių konfliktų (lenkų ir rusų, lietuvių ir lenkų bei lietuvių ir rusų) modelį. Išleista veikalų apie A. Smetoną (A. Merkelis), generolus P. Plechavičių, V. Nagių‑Nagevičių, lietuvių veiklą Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte (J. Cicėnas, P. Petkevičius), Joniškėlio partizanus 1918–19 (P. Gudelis), 1939–40 įvykius (E. Turauskas, L. Sabaliūnas), politinių partijų istoriją (J. Vilčinskas), 1915–44 Lietuvos pinigus (J. Karys‑Kareckas). Lietuvos vietinės rinktinės istoriją tyrė Z. Raulinaitis. Išleista knygų apie Lietuvos antisovietinių partizanų kovas: partizanų vadų (J. Daumanto), K. K. Girniaus monografija Partizanų kovos Lietuvoje (1987), K. J. Čeginsko knyga apie A. Ramanauską‑Vanagą.
Kitų tautų istorikų Lietuvos istorijos tyrinėjimai
20 a. pirmoje pusėje lenkų istoriografijai didelę įtaką darė Lenkijos valdžios požiūris į Lenkiją kaip į Vakarų kultūros tvirtovę prieš Rytus. LDK istorijos tyrinėjimuose vyravo prolenkiškas požiūris (O. Haleckis, L. Kolankowskis, F. K. Koneczny). Iki 1918 lenkų istorikai, išskyrus J. Latkowskį (studija apie Mindaugą), daugiausia tyrė Lietuvos ir Lenkijos unijinius santykius; diegta koncepcija apie Lietuvos inkorporaciją į Lenkiją po 1385 Krėvos akto (O. Haleckis, A. Lewickis, S. Smolka) ir Lenkijos misiją skleidžiant Lietuvai europietišką civilizaciją (A. Prochaska). Objektyviau unijos padarinius vertino S. Kutrzeba, nors Lietuvos istoriją traktavo kaip Lenkijos istorijos dalį (Lenkijos santvarkos istorijos apybraiža / Historya ustroju Polski w zarysie, tomas 2 Lietuva / Litwa 1914). L. Żytkowiczius nagrinėjo N. Repnino administracijos veiklą per Abiejų Tautų Respublikos II padalijimą (1793). Po 1918 paskelbta reikšmingų mokslinių veikalų. J. Puzyna paskelbė studiją apie Gediminaičių genealogiją. K. Chodynickis daug vietos skyrė Gediminaičių valdymo laikotarpiui (Lietuvos schizmatikų teisių sulyginimo genezė / Geneza równouprawnienia schyzmatików na Litwie 1919–20).
O. Haleckis pateikė naują senosios Lietuvos valstybės istorijos interpretaciją (Jogailaičių unijos istorija / Dzieje unii Jagiełłonskiej, 2 tomai 1919–20). Vilniaus universiteto profesorius S. F. Zajączkowskis rašė apie žemaičius, jotvingius, prūsus ir Lietuvos istoriją, parašė Žemaitijos 13 a. istorijos studiją (Studia nad dziejami Żmudzi wieku XIII 1925). Vertingą sintetinio pobūdžio veikalą Vilnius prieš 1655 m. Maskvos antplūdį (Wilno przed najazdem moskiewskim 1655 roku 1929) parašė M. Łowmiańska, studiją LDK istorija Jogailaičių laikais (1377–1577) (Dzieje Wielkiego Księstwa Litewskiego za Jagiełłonów (1377–1577), 1 tomas 1930) – L. Kolankowskis. F. K. Koneczny išsamiai išnagrinėjo Maskvos santykius su Lietuva Ivano III valdymo laikotarpiu (1462–1505). H. Paszkiewiczius tyrinėjo LDK ir Maskvos kunigaikštystės santykius. Krėvos sutartį objektyviau vertino J. J. Adamusas, E. Maleczyńska, H. Paszkiewiczius.
S. F. Zajączkowskio Žemaitijos 13 a. istorijos studija (išleista 1925 Lvove)
H. Łowmiańskio svarbus veikalas Studija apie Lietuvos visuomenės ir valstybės pradžią (Studia nad początkami społeczeństwa i państwa litewskiego, 2 tomai 1931–32), parašytas taikant retrospektyvųjį ir palyginamąjį metodą, padarė didelę įtaką daliai to meto ir vėlesnių Lietuvos istorikų.
H. Łowmiańskio Studija apie Lietuvos visuomenės ir valstybės pradžią t. 2 (1932 išleista Vilniuje) antraštinis lapas
Istorijos šaltinių leidėjas J. Jakubowskis paskelbė studiją apie tautinius santykius Lietuvoje iki 1569. Lietuvos totorių istoriją apžvelgė S. Kryczyńskis. Pounijiniai laikai tirti mažiau, vyravo požiūris į Abiejų Tautų Respubliką kaip į bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Šio laikotarpio kultūros istoriją tyrė A. Brückneris, jis LDK inkorporaciją į Lenkijos valstybę nukėlė į 1791. Nagrinėta demografija (P. Eberhardtas), genealogija (L. Podhorodeckis, J. Tęgowskis), kartografija (B. Olszewiczius), numizmatika (M. Gumowskis), sfragistika (A. Jaworska). 8–9 dešimtmetyje daugiausia nagrinėta Armijos Krajovos veikla Lietuvoje (R. Kiersnowskis, R. Korabas‑Żebrykas ir kiti). Kai kurie veikalai neobjektyvūs (J. Wołkonowskis); išleista dokumentų (Armia Krajowa w dokumentach 1939–1945, 6 tomai 1973–99), dalyvių atsiminimų.
20 a. pabaigoje daugiausia paskelbta studijų iš LDK istorijos, ji tiriama Varšuvos, Torunės, Poznanės, Balstogės mokslo tyrimų centruose; tyrimų tematika: Lenkijos ir Lietuvos santykiai po 1569 Liublino unijos (G. Błaszczykas, M. Kosmanas, J. Ochmańskis), LDK teisės istorija (J. Bardachas, S. Godekas, A. B. Zakrzewskis), Palenkės istorija (J. Maroszekas, D. Michaluk), Lietuvos krikštas (G. Błaszczykas). Publikuojama Lietuvos Metrika (H. Lulewiczius, K. Petkiewiczius, A. W. Rachuba), skelbiami LDK aukščiausių pareigūnų sąrašai (Z. Boras, H. Lulewiczius, A. Rachuba).
Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpio privilegijas išleido ir LDK istoriją (Vilniaus vyskupija viduramžiais; lietuvių etninės ribos iki 16 a.) tyrė J. Ochmańskis. LDK parapinių mokyklų tinklo ir Edukacinės komisijos problemas tyrė T. Wierzbowskis, mokslo ir švietimo mecenavimo klausimus – S. Kościałkowskis. J. Jurkiewiczius tyrė LDK socialinę‑ekonominę istoriją, jis ir K. Buchowskis – 19 a. ir 20 a. pirmos pusės lietuvių ir lenkų santykius. Knygą apie Abiejų Tautų Respublikos santykius su husitų Čekija parašė J. Nikodemas. Apie Klaipėdos prekybą 17–18 a. rašė A. Grotas. Lietuvių ir lenkų santykių istorija gana objektyviai nušviesta H. Wisnerio knygose Lietuva ir lietuviai (Litwa i Litwini 1991) bei Lietuva: valstybės ir tautos istorija (Litwa: dzieje państwa i narodu 1999).
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje Rusijos oficiali panslavistinė (panslavizmas) istoriografija (M. Kojalovičius, N. Ustrialovas), siekdama pateisinti Lietuvos prijungimą prie Rusijos imperijos, ją vertino kaip sudėtinę imperijos dalį. V. Račo veikale Žinios apie lenkų maištą Šiaurės Vakarų Rusijoje (Svedenija o pol′skom mjateže v Severno‑Zapadnoj Rossii, 2 tomai, 1867) bandoma diskredituoti 1863–1864 sukilimą. I. Aksakovas knygoje Lenkų klausimas ir Vakarų Rusijos reikalas: 1880–1886 (Pol′skij vopros i zapadno-russkoe delo: 1860–1886, 3 tomai 1900) nuosekliai išdėstė oficialias šovinistines nuotaikas: lietuviai įvardijami ne kaip tauta, o kaip gentis, sukilimai – kaip Katalikų Bažnyčios ir lenkų intrigos. Vienintelį apibendrinamąjį veikalą iš LDK sociopolitinės istorijos paskelbė M. Liubavskis (Lietuvos–Rusijos valstybės istorijos iki Liublino unijos apybraiža / Očerk istorii Litovsko‑Russkogo gosudarstva do Liublinskoj unii vključitel′no 31910, lietuvių kalba 1922), pateikęs tarp promaskvietiškos ir proeuropietiškos krypčių balansuojančią LDK istorijos koncepciją.
Tirta ir LDK politinė istorija (V. Antonovyčius, M. Daškevyčius, M. Hruševskis), Lietuvos santykiai su Lenkija (V. Pičeta; I. Lappo įrodė, kad ir po Liublino unijos LDK išsaugojo valstybingumą), valstybės, luominės monarchijos institutų genezė ir raida (M. Liubavskis, F. Leontovičius, N. Maksimeika, J. Malinovskis). SSRS mokslo centruose daugiausia buvo tiriama LDK 16–18 a. socialiniai‑ekonominiai santykiai ir valstiečių istorija (V. Pičeta, D. Pochylevyčius, M. Spiridonovas), socialinė ekonominė miestų raida (A. Grickevičius, Z. Kopyskis). Reikšmingą monografiją apie Lietuvos valstybės susidarymą rusų kalba parašė V. Pašuta (1959, lietuvių kalba 1971); jis parengė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškų publikaciją (1966). LDK politinę istoriją nagrinėjo K. Bazilevičius, L. Čerepninas, B. Grekovas, B. Floria, A. Choroškievič (ir Lietuvos Metrikos istoriją).
Čekoslovakijoje dirbęs vokiečių istorikas J. Pfitzneris veikale Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas kaip politikas (Grossfürst Witold als Staatsman 1930, lietuvių kalba 1930) ir kolektyviniame 4 tomų veikale Žmonės, kurie lėmė istoriją (Menschen die Geschichte machten 1934) nagrinėjo Vytauto Didžiojo politiką, ją interpretuodamas iš Lietuvos valstybės pozicijų. Chr. S. Stangas paskelbė veikalą apie LDK kanceliarinę slavų kalbą, W. Essenas tyrė LDK nausėdijų problemas. Vokiečių santykius su latviais ir lietuviais viduramžiais nagrinėjo F. Benninghovenas. Švedo S. Ekdahlio atradimai ir veikalai patvirtino Lietuvos istorikų hipotezę apie lietuvių manevrą Žalgirio mūšio (1410) lauke. Didžiojoje Britanijoje Baltijos šalis 20 a. tyrinėjo Bradfordo universiteto Baltijos šalių tyrimo centras (J. Hilden, T. Lane, P. Salmon).
Mažosios Lietuvos istorijos tyrimai
Mažosios Lietuvos istorijos mokslą daugiausia plėtojo vokiečiai. Jie rašė daugiausia Vokiečių, Livonijos ir kitų ordinų, Livonijos vyskupijų, Prūsijos – baltų kraštuose vokiečių sukurtų ir valdomų valstybių – istoriją. Vokiečių ordino valstybės (1230–1525) kronikose (reikšmingiausia – Dusburgiečio kronika) šlovinami kryžiaus karai Baltijos regione, teisinamos pagonių (prūsų, lietuvių ir kitų baltų) žudynės, smerkiama Didysis prūsų sukilimas ir kiti prūsų sukilimai. Šiose kronikose nutylima (išskyrus Dusburgiečio kroniką) Vokiečių ordino karinė ir politinė ekspansija (1231–74), perdėtai aukštinama civilizuojamoji kultūrinė Ordino misija. Prūsijos kunigaikštystės laikotarpiu (1525–1701), veikiant humanizmo ir reformacijos idėjoms, imta objektyviau rašyti apie vietinius gyventojus (autochtonus), kurti 16 a. renesansines kronikas (L. Davidas ir S. Grunau pirmieji ėmė vartoti Mažosios Lietuvos terminą; Davido kronika). Erazmas Stela veikale Dvi knygos apie Prūsijos senienas (De Borussiae antiquitatibus libri duo 1518) iškėlė baltų gotiškosios kilmės hipotezę. C. Hennenbergeris Prūsijos žemėlapiuose (Hennenbergerio žemėlapiai, 16 a.) pateikė duomenų ir apie Mažąją Lietuvą, jos gentis. J. Bretkūnas 16 a. rašė pirmąją Mažosios Lietuvos istoriją (išliko tik fragmentų). Prūsijoje stiprėjant vietiniam (kraštietiškam) patriotizmui (vadinamasis prūsiškasis-lietuviškasis patriotizmas) ir Prūsijos kunigaikštystei 1618 susijungus su Brandenburgo kurfiurstija, Prūsijos savitumui pabrėžti teko remtis Mažosios Lietuvos autochtonų (lietuvininkų, prūsų) etnine kultūra. Išsamių lietuviškos kultūros ir raštijos tyrimų paskelbė Ch. Hartknochas (Senoji ir naujoji Prūsija / Alt- und Neues Preussen, 2 tomai 1684, Prūsijos Bažnyčios istorija / Preussische Kirchen‑Historia 1686). 18 knygų veikalą apie senųjų prūsų kilmę, baltų gentis, jų istoriją, papročius, mitologiją, Prūsijos istorinę geografiją ir kitką paskelbė M. Pretorijus (Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla / Deliciae Prussicae, oder Preussische Schaubühne, 17 a. pabaiga; lietuvių kalba 4 tomai 1999–2011). Mažosios Lietuvos etnografinių duomenų 17 a. pabaigoje pateikė T. Lepneris (veikalas Prūsų lietuvis / Der Preusche Littauer, parašytas 1690, išspausdintas 1744; lietuviškai 2011), žymiausias 19 a. etnografas E. K. S. Gisevius. Prūsijos karalystės laikotarpiu (1701–1871) Mažosios Lietuvos istoriografiją veikė Šviečiamojo amžiaus, racionalizmo, fiziokratizmo idėjos ir prūsiškasis lietuviškasis patriotizmas – vadinamoji prūsiškoji lietuviškoji politinė kryptis susikūrusios karalystės teisėtumui pagrįsti: esą Prūsijoje susiformavusi nauja tauta – vadinamieji neoprūsai (vokiečių k. Neoprussen), tačiau ne iš Vokiečių ordino riterių, o iš senųjų prūsų, lietuvių ir kultūringų vokiečių kolonistų. Kadangi prūsai jau buvo išnykę, mokslininkų tyrimų objektu tapo lietuvininkai. Prūsijos karalystės istorijos mokslas iš esmės buvo apologetinis (šlovinami Prūsijos karaliai ir jų nuopelnai lietuviškai kultūrai), bet paskelbta ir vertingų istorijos bei etninės kultūros tyrimų. Ypač daug nuveikė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija (1741–1945?).
P. Ruigys Mažosios ir Didžiosios Lietuvos lietuvius laikė viena tauta (Lietuvių kalbos tyrinėjimas… / Betrachtung der Litauischen Sprache… 1747), A. G. Krause Mažąją Lietuvą – žlugusios LDK atstove (Lietuva ir jos gyventojai / Lithauen und dessen Bewohner 1834), bet jis neigė prievartinį vokietinimą. G. Ostermejeris parašė veikalų apie Prūsos senuosius gyventojus (autochtonus), Mažosios Lietuvos lietuviškų giesmynų istoriją (1793), smerkė vokietinimo politiką, kritikavo Hallės universiteto profesoriaus J. Thunmanno šiai politikai palankią hipotezę neva prūsai, latviai ir lietuviai yra gotų, finougrų ir slavų mišinys. Vertingų istorinių veikalų parašė L. Baczko (Prūsijos istorija / Geschichte Preussens, 6 tomai 1792–1800, Prūsijos istorijos, geografijos ir statistikos vadovas / Handbuch der Geschichte, Erdbeschreibung und Statistik Preussens, 2 tomai 1784 21802–03 ir kita).
19 a. pirmoje pusėje istorikus veikė romantizmo idėjos. A. Ewaldas, A. von Kotzebue, J. Voigtas, ne taip kaip Vokiečių ordino apologetai, smerkė Ordino karus su prūsais, vokiečių riterių žiaurumus. Gausėjo istorinių tyrimų, paremtų autentiškais archyvų duomenimis. Ginti lietuvių tautos teisių ėmėsi M. L. Rėza (svarbiausias veikalas Lietuviškos Biblijos istorija / Geschichte der litthauischen Bibel 1816), kaip poetą iškėlė K. Donelaitį (1818 paskelbė jo poemą Metai).
Vokietijos imperijos laikotarpiu (1871–1918) vis labiau įsigalėjo apologetinė promonarchistinė pangermanistinė kryptis (pangermanizmas), kultūrkampfo idėjos. Daugiausia tenkintasi archyvinės medžiagos kaupimu, jos skelbimu, istorinės krypties mokslinių draugijų steigimu, jų tęstinių leidinių leidimu. Mažosios Lietuvos istoriografijai daug nuveikė Įsruties senovės draugija (1880–1944) ir Prūsijos senovės draugija Prussia (Altertumsgesellschaft Prussia, 1844–1944). Lituanistikos tyrimo centru tapo 1879 Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija, leidusi tęstinį leidinį Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912).
Nagrinėta vakarų baltų etnogenezė, lietuvių autochtoniškumas, nustatytos lietuvių ir prūsų etninės ribos, buvo įrodinėjama, kad lietuvininkų protėviai yra ne prūsai, o skalviai, nadruviai ir šiauriniai sūduviai (A. Bezzenbergerio veikalai Lietuvių ir prūsų riba / Die litauisch‑preussische Grenze ir Lietuviški tyrimai / Litauische Forschungen, abu 1882; M. Töppeno Prūsijos istoriografijos istorija / Geschichte der preussischen Historiographie 1853, Prūsijos istorinė lyginamoji geografija / Historisch‑comparative Geographie von Preussen 1858; A. Horno Rytų Prūsijos valdymas po sekuliarizacijos. 1525–1875 / Die Verwaltung Ostpreussens seit der Säcularisation. 1525–1875 1890). Didžiąją vokiškąją kolonizaciją (18 a. pirmoje pusėje Mažojoje Lietuvoje) keliuose veikaluose 19 a. antroje pusėje išsamiai tyrė M. Beheimas‑Schwarzbachas. Paskelbta socialinių ūkinių tyrimų veikalų (W. R. Steino, R. Bergmanno, A. Skalweito).
M. Töppeno Prūsijos istoriografijos istorija (1853 išleista Berlyne)
Buvo parašyta monografijų apie Klaipėdos miestą ir uostą, Klaipėdos apskritį (J. K. Zembritzkio Klaipėda XIX amžiuje / Memel im neunzehnten Jahrhundert 1902, lietuvių kalba 2004, Klaipėdos apskrities istorija / Geschichte des Kreises Memel 1918, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija / Geschichte der Königlich Preussischen See- und Handelstadt Memel 1926, lietuviškai 2002).
Dalies vokiečių istorikų požiūris į Mažąją Lietuvą iš esmės pasikeitė Tilžės Aktu (1918 11 30) mažlietuviams pareiškus siekį, kad Mažoji Lietuva susijungtų su Lietuvos valstybe, ypač po 1923 sukilimo Klaipėdos kraštui susijungus su atkurta Lietuvos valstybe ir lietuvininkams siekiant, kad prie Lietuvos valstybės prisijungtų ir kita Mažosios Lietuvos dalis – Karaliaučiaus kraštas. Sutuoktiniai G. ir H. Mortensenai paskelbė koncepciją, kad lietuviai Prūsijoje (Prūsų Lietuvoje) esą 15 a. kolonistai iš Didžiosios Lietuvos (taigi vėlesni nei 13 a. kryžiuočiai), o skalviai, nadruviai ir sūduviai buvę prūsai. Lietuvoje tuos teiginius iš esmės paneigė V. Vileišis (Tautiniai santykiai Maž. Lietuvoje 1935), P. Pakarklis (Mažoji Lietuva vokiečių mokslo šviesoje 1935), J. Jakštas ir I. Jonynas. Vydūnas istoriosofiškai aiškino lietuvininkų ir prūsų etnogenezę, baltų ir germanų kultūrų sąveiką, natūralų ir prievartinį vokietinimą (veikalas Sieben Hundert Jahre deutsch‑litauischer Beziehungen / Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių 1932, lietuvių kalba 2001). Paskelbta studijų apie Mažosios Lietuvos (J. Matusas, A. Bruožis, K. H. Forstreuteris, V. Gaigalaitis) ir Klaipėdos krašto (R. Valsonokas, J. Vanagaitis) problemas.
Po II pasaulinio karo Mažosios Lietuvos istoriografiją vokiečiai daugiausia plėtojo Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Paskelbta vertingų dokumentų (pvz., H. Kenkelio unikalių Mažosios Lietuvos krašto lietuviškumą liudijančių archyvinių šaltinių), išsamiai ir įvairiais aspektais buvo tiriami tautiniai santykiai Prūsijoje (K. H. Forstreuteris, W. Hubatschas), bet neretai pervertinama vokiečių kultūrinė misija, neigiamas lietuvininkų autochtoniškumas. 20 a. pabaigoje pradėjo įsigalėti objektyvesnis vokiečių ir lietuvių santykių vertinimas (D. Albrechtas, A. Hermannas, A. Kelletatis, M. Kleinas, K. H. Rufmannas, O. Šneidereitas/Šneideraitis, H. Stossunas ir kiti); A. Hermannas spaudai parengė Lietuvos ir Vokietijos mokslininkų straipsnių rinkinį Siena kaip suartėjimo vieta: 750 metų vokiečių ir lietuvių santykių / Die Grenze als Ort der Annäherung: 750 Jahre deutsch‑litauischer Beziehungen 1992), parašė knygą Lietuvių ir vokiečių kaimynystė (2000; apie abiejų tautų santykius iki 20 a. vidurio). K. Donelaičio palikuonis L. Wenau, remdamasis Vokietijos archyvų medžiaga, parašė knygų apie šį poetą ir Donelaičių giminę, apie Tolminkiemio parapiją ir gyventojus, to meto epochą. R. Kibelka aprašė vadinamuosius Vilko vaikus – Karaliaučiaus krašto pabėgėlius, pasitraukusius nuo SSRS kariuomenės ir sovietinės valdžios į Lietuvą baigiantis II pasauliniam karui ir po jo.
Vertingų Mažosios Lietuvos ir Prūsos istorijos, vietovardžių veikalų po 1945 parašė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje apsigyvenę lietuvininkai M. Anysas, M. Brakas, J. Dainauskas, A. Lymantas, V. Pėteraitis, A. A. Regis, J. Stikliorius, V. Žemaitis ir kiti. Anglų kalba išleistas kolektyvinis veikalas Mažoji Lietuva (Lithuania Minor 1976). SSRS okupuotoje Lietuvoje Mažosios Lietuvos istoriniai tyrimai buvo draudžiami ar bent nepageidaujami. Klaipėdos krašte archeologinių tyrimų atliko R. Volkaitė‑Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Tautavičius, V. Žulkus, V. Šimėnas, J. Genys. Lietuvininkų ir prūsų etnografiją bei mitologiją tyrė etnologai P. Dundulienė, V. Milius, A. Vyšniauskaitė, N. Vėlius, G. Beresnevičius, L. Klimka, J. Trinkūnas. Istorinių veikalų ir studijų apie prūsų, lietuvių kovas su Vokiečių ordinu parašė R. Jasas, E. Gudavičius, R. Batūra. A. Matulevičius pirmasis 20 a. antroje pusėje nagrinėjo lietuvininkų etnogenezę, jų autochtoniškumą, Mažosios Lietuvos susidarymą (nustatė jos pietinę ribą, lietuviškojoje sovietinėje istoriografijoje pradėjo vartoti Mažosios Lietuvos terminą) ir istoriją, t. p. Prūsijos gyventojų socialinius sluoksnius bei grupes, jų tautinę ir kultūrinę padėtį, sudėtį, 1709–11 Didįjį marą ir 18 a. pirmos pusės Didžiąją vokiškąją kolonizaciją, vėliau vykusį vokietinimą, Karaliaučiaus krašto lietuvių ir prūsų materialųjį 13–20 a. kultūros paveldą, ištyrė Karaliaučiaus universiteto 16 a. pirmos pusės–19 a. studentų iš Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sudėtį, nagrinėjo Mažosios Lietuvos istoriografiją. Vienas ir su kartografu P. Gauču sudarė Mažosios Lietuvos etninių ir kitų žemėlapių. R. Žiugžda, P. Žostautaitė, V. Žalys tyrė 1923–39 įvykius Klaipėdos krašte, Lietuvos Respublikos ir Vokietijos santykius. Apie senąją Klaipėdą rašė J. Tatoris, V. Žulkus, apie senąją Šilutę – P. Jakštas. D. Kaunas pirmasis plačiai išnagrinėjo lietuviškos knygos, spaustuvių, bibliotekų Mažosios Lietuvos regione raidą nuo reformacijos Prūsijoje pradžios iki 1940, I. Lukšaitė – reformaciją Prūsijoje ir LDK, jos poveikį prūsų ir lietuvių raštijai, tautinei kultūrai, tautiškumui.
A. Nikžentaitis tiria Vokiečių ordino ir Lietuvos, LDK, Lietuvos Respublikos ir Vokietijos santykių problemas, tautinių santykių klausimus Klaipėdos krašte tarp I ir II pasaulinio karo. Lietuvininkų kultūrinio supanašėjimo ir prievartinio vokietinimo, lietuvių tautinio identiteto ir kultūros raiškos 1871–1914 problemas išsamiai tyrė S. Pocytė. Vokietinimo procesus ir gyventojų tautinę sudėtį Vokietijos imperijos laikotarpiu (1871–1918) nagrinėjo ir K. Gudas. Dvi monografijas apie Mažosios Lietuvos Bažnyčią ir mokyklas 16–20 a. parašė A. D. Juška. Apie Vydūną ir jo epochą knygų parašė V. Bagdonavičius. Išleista A. D. Juškos, J. Mališausko ir V. Pupšio vadovėlis Lietuvininkų žemė (1994), straipsnių rinkinių: Prūsijos kultūra (1994), Lietuvininkų kraštas (1995, sudarytojas N. Vėlius), Lietuvininkų žodis (1995, sudarė N. Vėlius), Potsdamas ir Karaliaučiaus kraštas (1996, sudarytoja D. Bakanienė, redaktorius A. Matulevičius), Nuo Mažvydo iki Vydūno (1998, rusų kalba 1999; sudarė V. Šilas, redaktorė B. Brastavičienė). Mažosios Lietuvos istorinių įvykių smulkią chronologiją knygoje Lietuvos istorijos įvykių chronologija (1996) pateikė A. Vitkus. Išleista ir enciklopedinių leidinių: 4 tomų Mažosios Lietuvos enciklopedija (2000–09), Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas (2015, angl. 2014, vok. 2018).
Sovietų Sąjungoje Karaliaučiaus krašto (Kaliningrado sr.) istorija buvo falsifikuojama, iškraipoma arba nutylima. Išimtis (dėl to laikotarpio geopolitinių aplinkybių) – P. Kušnerio‑Knyševo gausiais šaltiniais ir literatūra pagrįsta monografija apie etnines teritorijas ir etnines sienas Prūsijoje nuo seniausių laikų (Ėtničeskie territorii i ėtničeskie granicy 1951 Maskvoje). Kaliningrado universiteto (dabar Rusijos I. Kanto universitetas) dėstytojai 1976 sudarė Kaliningrado srities vokiškų, suvokietintų lietuviškų, prūsiškų ir juos 1946 pakeitusių rusiškų vietovardžių sąrašą. Karaliaučiaus krašto archeologinius objektus 20 a. antroje pusėje tyrė F. Gurevičius (išvados politizuotos), tiria V. Kulakovas (Užmirštieji prūsai, su V. Šimėnu, 1992, Prūsai V–XIII a. / Prussy V–XIII vv. 1994, Prūsijos istorija iki 1283 m., 1 tomas 2003 / Istorija Prussii do 1283 g ir kita). Archyvistas A. Bachtinas tiria Karaliaučiaus krašto pilių, bažnyčių ir kitų paminklų istoriją nuo 13 a. iki dabarties. Išleistas kaliningradiečių istorikų kolektyvinis veikalas Rytų Prūsija (Vostočnaja Prussija 1996).
L: Lietuvos sovietinė istoriografija: teoriniai ir ideologiniai kontekstai Vilnius 1999.