Lietuvõs káimai. Kaimų pirmtakais dažniausiai laikomos pirmos nuolatinės gyvenvietės, atsiradusios neolito laikotarpiu gyventojams pradėjus šiek tiek plačiau verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste bei šioms veikloms tampant vis svarbesniais verslais.
Istorinė raida
Archeologų randamos ankstyviausių gyvenviečių liekanos datuojamos antru tūkstantmečiu prieš Kristų. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų paplitusių įtvirtintų piliakalnių papėdėse arba netoli jų ėmė rastis įtvirtintų ir neįtvirtintų sodybų grupių. Manoma, tokia gyvenvietė vadinta vieše. 5–8 a. dalį sodybų imta kurti arčiau dirbamųjų laukų, jos vis labiau išsisklaidė po visą susidariusios lauko bendruomenės teritoriją. Manoma, kad nuo pirmo tūkstantmečio vidurio kaimo bendruomenės žmones labiau siejo teritoriniai, o ne tiesioginės kraujo giminystės ryšiai, nors ir šie dar ilgai (kartais net iki 20 a.) išliko reikšmingi. Kai kurie piliakalniai ir toliau buvo stiprinami, tapo bendruomenes valdančių valdovų (viešpačių, kunigų) gyvenvietėmis (pilimis), kiti buvo apleisti.
Kaip teritorijos apgyvenimo tipas kaimas visiškai išsiskyrė 14 a., kai iš gyvenviečių imta teisiškai išskirti miestus. Kunigų (kunigaikščių) ir turtingųjų (bajorų) sodybos su jiems priklausančių nelaisvųjų žmonių (šeimyna, kaimynai) trobesiais 13–15 a. dažniausiai būdavo aptveriamos ir vadinamos kiemais arba kaimais, o lauko bendruomenės narių (laukininkų) sodybas dažniausiai sudarė 1 pastatas. Spėjama, kad iš vieno ar kelių sodybų ilgainiui susidarė sodžius. Sodžių žemėvaldos pagrindas buvo alodinė dirbamosios žemės nuosavybė (alodas), bendruomeninė kitų naudmenų nuosavybė ir sodiečių politinė priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Daugėjant nelaisvųjų žmonių, ypač nuo 14 a. pabaigos atsiradus veldamų, sodybos ir jų grupės kūrėsi ir kunigaikščio ar bajoro valdoje, aplink kiemo (kaimo) arimus, pakiemėse.
Valakų reforma
Dalį gyvenviečių 16 a. viduryje suvienodino Valakų reforma: laukininkai, kiemėnai ir dauguma pilėnų tapo baudžiauninkais, sodžiai, pakiemės, dalis išlikusių papilių gyvenviečių – kaimais. Jie tapo feodalo valdos dalimi.
Valakų reforma panaikino valstiečių žemės nuosavybę, jų politinę priklausomybę didžiajam kunigaikščiui pakeitė feodalinė priklausomybė žemės savininkui, įgijusiam feodalinį imunitetą. Stambesnių feodalų ūkius ir gyvenvietes imta vadinti dvarais (dvaras), valstiečių gyvenvietes – kaimais arba sodžiais. Išliko ir ikireforminių gyvenviečių, pirmiausia smulkių bajorų bajorkaimių, t. p. užusienių – pavienių sodybų ir jų grupelių, nepatekusių į kaimui skirto trilaukio plotą ar po reformos išsikėlusių už taisyklingo kaimo laukų ribos. Manoma, kad iš Valakų reformos nepaliestų sodžių, t. p. pavienių sodybų tarpumiškėse ilgainiui susidarė viensėdžiai kaimai ir kupetiniai kaimai arba padrikieji kaimai. 14–18 a. veikė miško verslo įmonės, kūrėsi jų darbininkų gyvenvietės būdos.
Kitos reformos
19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje dėl agrarinio gyventojų pertekliaus mažų ūkių skaičius mažai keitėsi, buvo praktikuojama trobelninkų atodirbis, pusininkystė, gana ilgai gyvavo feodalizmo liekanos – iki Pirmojo pasaulinio karo apie 50 % žemės priklausė dvarininkams ir valstybei, iki 20 a. 4 dešimtmečio buvo servitutų. Kaimo gyvenvietes labai pakeitė 19 a. pradžioje pradėtas ir 1907–14 (Stolypino reforma) bei 1922–40 vykdytas kaimo gyvenviečių skirstymas į vienkiemius, ypač spartus per 1922–40 žemės ūkio reformą (žemės reformos). Nors vienkiemiai buvo laikomi senųjų kaimų dalimis, iš tikrųjų jie tapo atskiromis gyvenvietėmis, beveik neturinčiomis ūkinių ar buitinių ryšių viena su kita; jie faktiškai nesiskyrė nuo viensėdžių, turinčių savarankiškų gyvenviečių statusą.
Žemaitijos sodyba (19 a., Žemaičių muziejus Alka)
Sovietinė okupacija
1940 SSRS okupavus Lietuvą žemė buvo nacionalizuota, ištremta daugelis pasiturinčių ūkininkų šeimų, kaimų gyventojai iki 1951 prievarta sutelkti į kolūkius ir tarybinius ūkius, kaimo gyvenvietė tapo atskirta nuo ūkio reikalams naudojamos pagrindinės priemonės – žemės. Senųjų kaimų laukai buvo priskirti dideliam kolūkiui arba tarybiniam ūkiui, kurį sudarė daug gyvenviečių. Neaiški pasidarė kaimo gyvenviečių teritorija, išliko tik senasis sodybų išdėstymas. 1951 pradėta kurti kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietes. Jų kūrimą paspartino 1967 pradėti dideli melioracijos darbai. Masiškai naikinamų vienkiemių gyventojus imta kelti į naujas gyvenvietes. 1959–89 kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 529, kaimo gyventojų – nuo 1 667 012 iki 1 187 970.
Po nepriklausomybės atkūrimo
Pagal piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir Žemės reformos įstatymus tapę žemės savininkais dalis gyventojų 1991–2003 įkūrė 277 970 privačių ūkininkų arba šeimos ūkių; dauguma jų smulkieji (62 % turėjo iki 5 ha, 32 % – nuo 5 iki 20 ha žemės). 2016 Lietuvoje buvo 150 317 ūkių, iš jų daugiausia buvo ūkių, turinčių nuo 2 iki 5 ha žemės (52 677 ūkiai, arba 35,04 % visų ūkių). 2001 gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvos kaimuose gyveno 1 151 874, 2021 – apie 909 300 gyventojų.
2
*gyventojų surašymo duomenys
Kaime ir toliau mažėja gyventojų. Dalis kaimo gyventojų, ypač jaunimo, išvyko dirbti į užsienį, daugiausia į Europos Sąjungos šalis. Plečiantis laisvajai rinkai kuriami šiuolaikiniai, Europos Sąjungos reikalavimus atitinkantys ūkiai, kaimo turizmo sodybos, iš dalies atgyja kaimo gyventojų tarpusavio ryšiai, kaimo savivalda (kaimo bendruomenė), kultūrinis gyvenimas. Išlikę būdingesni kaimai (vadinamieji etnografiniai kaimai) paskelbti kultūros vertybėmis ir saugomi kaip liaudies architektūros paveldas.
1
*gyventojų surašymo duomenys
Čižiūnai – etnografinis kaimas (2023, Varėnos rajono savivaldybė)