Lietuvõs karamai
karaimų vaikų ir jaunimo šokių ansamblio Birlik šokėjos
2021, gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 192 karaimai. Gausiausios karaimų bendruomenės įsikūrusios Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje. Lietuvos karaimai kaba karaimų kalba (Trakų tarme), dar rusų, lenkų, lietuvių, anglų ir kitomis kalbomis. Karaimų kalba vartojama tik Lietuvoje. Religija – karaizmas. Yra dvi karaimų kenesos – Trakų kenesa (seniausia) ir Vilniaus kenesa. Veikia Trakų istorijos muziejaus profilinis Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejus.
1997 iškilmingai pažymėtas totorių ir karaimų įsikūrimo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 600 m. jubiliejus, Lietuvos bankas išleido 50 litų proginę sidabrinę monetą, skirtą karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600‑osioms metinėms paminėti. 2014 Lietuvos paštas išleido du karaimams skirtus pašto ženklus: viename pavaizduotas pasaulinio garso orientalistas H. S. Ch. Šapšalas (1873–1961), kitame – Vilniaus kenesa. 2017 buvo paminėtos 620‑osios karaimų įsikūrimo Lietuvoje metinės. 2022‑ieji paskelbti Lietuvos karaimų metais.
karaimams skirtos ekspozicijos dalis Trakų istorijos muziejuje
Gyvensena ir kultūra
Karaimų gatvė Trakuose
Pagal tradiciją karaimų gyvenamieji namai statomi galu į gatvę, su trimis langais gale. Tradiciniai drabužiai: moterų – ilgas arba poilgis sijonas (kartais suknelė), balta palaidinė, aukso siūlais siuvinėtas aksominis nesagstomas švarkelis (kyrcha) plačiomis rankovėmis iki alkūnių, plokščios, apskritos, monetomis arba karoliukais siuvinėtos kepuraitės; vyrų – poilgis dryžuotas chalatas, juosiamas dirželiu ar skarele, aukštoka nukirsto kūgio formos tamsiai raudona kepurė (fes). Tradiciniai valgiai: pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėliai su pjaustytos avienos įdaru kibinai (kybyn), tiršta mėsiška naminių makaronų sriuba su pupelėmis (tutmač), miltų kukuliai su mėsos įdaru (kopta), tarkuotų bulvių apkepas (biok) su avienos gabalėliais, septynių sluoksnių varškės pyragas (katlama) mielinės pagardintos tešlos jaunojo (kijovliuk) ir jaunosios (kielińlik) vestuviniai pyragai.
Lietuvos karaimai išlaikė gausų folklorą: patarlių, priežodžių, dainų, pasakų, padavimų, būrimų iš kūno dilgčiojimų, iš Likimo knygos, t. p. tradicinius vestuvių (sužadėtuvių, jungtuvių, puotos), gimusio kūdikio palaiminimo ir vardo suteikimo iškilmių (kutlamach), laidotuvių, darbo švenčių (pvz., derliaus šventė Orach toju), aukojimo papročius.
Istorija
Lietuvoje karaimai gyvena nuo 1397. Tradiciškai manoma, kad apie 380 karaimų šeimų į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę iš Krymo atkėlęs Vytautas Didysis po žygio į Aukso ordos valdomas stepes; jie buvo apgyvendinti Trakuose tarp dviejų pilių (dabar – Karaimų gatvė), vėliau karaimų gyvenviečių atsirado Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje. Karaimai sudarė atskirą bendruomenę (Džymat); bendruomenės ir jos narių teisinę padėtį nustatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos; pirmoji išlikusi (Vytauto Didžiojo privilegijų originalų neišliko) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Kazimiero Jogailaičio 1441 03 27 privilegija, suteikianti Trakų karaimų bendruomenei Magdeburgo teisę, t. y. teisę turėti savivaldą, kuriai vadovauja iš karaimų renkamas pačiam valdovui atsakingas vaitas. Jam buvo suteikta teismo ir sprendimų priėmimo teisė, buvo pavaldžios kitos Lietuvos karaimų bendruomenės.
karaimų kenesa Vilniuje (1923, architektas Michailas Prozorovas)
karaimų kenesa Trakuose (1825, rekonstruota 1904, architektas Michailas Prozorovas)
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Aleksandro 1492 ir Žygimanto Senojo 1507 privilegijomis karaimai buvo atleisti nuo bet kokių muito mokesčių visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir nuo sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių valdovų Senųjų Trakų dvare. Pagrindines karaimų privilegijas patvirtindavo visi vėlesnieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Lietuvos karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus: kariškiai ėjo pilių sargybą. Tarp karaimų būta kunigaikščių pulkininkų (karužų), manoma, prie valdovo buvus atskirą karaimų karinį dalinį. Didesnė karaimų dalis buvo civiliai, daugiausia dirbo žemę, kuri bendruomenei dar Vytauto Didžiojo laikais buvo skirta Trakų šiaurinėje dalyje (vadinamieji Karališkieji laukai). Kiekviena šeima turėjo žemės rėžį, kuris nebuvo jos nuosavybė – po šeimininko mirties sklypas buvo perduodamas kitai šeimai.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo atsidūrę Rusijos imperijoje karaimai nuo 1850 tapo pavaldūs Krymo karaimų dvasinei valdybai; 1869 Trakuose įsteigta atskira dvasinė valdyba, pavaldi dvasiniam ir pasaulietiniam bendruomenės vadovui – hachanui (iš dalies buvo pratęsta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų bendruomenės hierarchinė nepriklausomybė). 1863 caro įsaku karaimai buvo sulyginti su vietiniais gyventojais pagal luomus.
Per Pirmąjį pasaulinį karą daugelis Lietuvos karaimų evakavosi į Krymą, Maskvą, Pskovą ir kitas Rusijos vietas. 1920 dauguma grįžo, bet atsidūrė dviejose valstybėse – Lietuvoje (Panevėžys, Pasvalys, Talačkonys) ir Lenkijoje (Vilnius, Trakai, Luckas, Haličas). Abiejose valstybėse būta stipraus karaimų tautinio patriotinio judėjimo, rūpintasi tautine savimone. Vilniuje leistas žurnalas Myśl Karaimska (1924–1947), Lucke – Karaj awazy (1931–1938), Panevėžyje – Onarmach (1934–1939), Trakuose – Dostu karajlarnyn (1930–1934). Kūrėsi karaimų tautinės organizacijos: Panevėžyje – Onarmach (Pažanga, 1923), Vilniuje – Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija (1932), Trakuose – jaunimo organizacija Bir bav (Būrelis, 1930), moterų organizacija Katyn odžachy (Moterų būrelis, 1932). 1922 Trakuose pradėjo veikti karaimų parapinė mokykla, išrinkta Laikinoji karaimų dvasinė valdyba (jai priklausė visi Lietuvos ir Lenkijos karaimai). 1927 Lietuvos karaimų religiniu ir pasaulietiniu vadovu išrinktas buvęs Krymo karaimų vyriausiasis dvasininkas H. S. Ch. Šapšalas.
buvusi karaimų kenesa Moluvėnuose (Trakų rajono savivaldybė)
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo uždaryti visi leidiniai, mokykla, Vilniaus ir Panevėžio kenesos; liko vienintelė Europoje veikianti Trakų kenesa, aukščiausiasis dvasininkas buvo priverstas atsisakyti savo titulo.
karaimių ansamblis (1989)
1988 įkurta Lietuvos karaimų kultūros bendrija, 1992 karaimų religinei bendruomenei suteiktos juridinio asmens teisės, atkurta karaimų autokefalija, grąžinta Vilniaus kenesa, 1992 M. Firkovičius (1924–2000) išrinktas Lietuvos karaimų religinės bendruomenės pirmininku ir vyresniuoju dvasininku. Atgijo kultūrinis gyvenimas: 1989 Trakuose surengta karaimų tarptautinė sueiga, minimos garsių karaimų sukaktys, veikė karaimų vaikų ir jaunimo šokių ansamblis Sanduhač (Lakštingala), dabar veikia Birlik (Vienybė), kasmet rengiama tarptautinė karaimų kalbos vasaros stovykla.
Pasaulietinė karaimų raštija nėra gausi. 16–17 a. rankraštinėse namų knygose, be tautosakos kūrinių, išliko teologų Izaoko Trakiečio (1533–1594), Saliamono Trakiečio (1650–1715) eilėraščių. Pasaulietinės literatūros pradininku laikomas poetas S. Kobeckis (1857–1933) išleido eilėraščių rinkinį Dainos (Irlar 1904), parašė pjesių, vodevilių. Karaimų poetų kūryba buvo spausdinama periodinėje spaudoje. Eilėraščių rinkiniuose Karaimų dainos (Karaj jyrlary 1989), Į Trakus paukščiu plasnosiu (Čypčychlej učma Trochka 1997, lietuviškai, karaimų kalba) išspausdintuose S. Firkovičiaus (1897–1982), Š. Lopato (1904–1923), Z. Firkovičiaus (1906–58), J. Malecko (1889–1952), M. Tinfovičiaus (1912–1974), S. Kobecko (1911–1985) ir kitų kūriniuose vyrauja meilės savo tautai, kalbai, gimtinei Trakams, pagarbos Vytautui Didžiajam motyvai. S. Firkovičius ir S. Kobeckas yra parašę pjesių, kurios iki 1940 buvo vaidinamos mėgėjų teatruose Trakuose, Panevėžyje. S. Firkovičiaus kūryba išleista antologijoje Buvo tokia diena... (Bir kiuń ėdi... 2015, lietuviškai, karaimų kalba).
1997 Lietuvoje gyveno 257 karaimai, 2001 (gyventojų surašymo duomenimis) – 273, 2011 (gyventojų surašymo duomenimis) – 241 karaimas (daugiausia Vilniuje, Trakuose, Panevėžyje).
515
karaimai