Lietuvos karaimų muzika

Lietuvõs karamų mùzika

Liturginės giesmės

Muzikinio palikimo didžiausią dalį sudaro liturginės giesmės (užrašyta daugiau kaip 200 melodijų). Jų sandara ir muzikos dėsnių veikimo sistema, atitinkanti religinio kanono reikalavimą nepriekaištingai sekti Šv. Rašto tekstą, atskleidžia žodinės tradicijos patvarumą ir melodijų autentiškumą. Liturginių giesmių melodijos giedamos pagal Biblijoje ir maldaknygėse sužymėtus sintaksės (masoretiškus) ženklus, atitinkamai suformuojant vidurinę ir baigiamąją kadencijas. Tai teksto nulemta žodinė tradicija (konkreti melodijų išraiška perduodama žodžiu, natomis neužrašoma). Melodijų garsaeilio apimtis nedidelė (nuo kvartos iki septimos), pagrindiniai atramos tonai dažniausiai sudaro mažąją terciją. Dažnai viena giesmė nuosekliai sujungiama su kita moduliuojančiu sakiniu. Visa Lietuvos karaimų liturgija giedama arba rečituojama progiesme. Būdingiausi du giedojimo būdai – solo ir responsorinis. Bendruomenė atitaria dvasininkui antrą sakinio pusę, pakartoja visą jau sugiedotą sakinį arba atitaria kas antrą teksto sakinį ir kitaip.

Lietuvos karaimai liturgijoje daugiausia vartoja gimtąją karaimų kalbą ir tik iš dalies – hebrajų kalbą, turinčią bažnytinės kalbos statusą (dvasininkai jos mokosi). Hebrajiškus Senojo Testamento (ST) ir maldaknygių tekstus dvasininkai bei išsimokslinę bendruomenės nariai čia pat mintyse išversdavo ir sugiedodavo gimtąja karaimų kalba. Ilgainiui vertimus imta užrašinėti. Atsirado maldaknygių karaimų kalba.

Maldos, psalmės

Specifinius muzikos ir liturgijos santykius Lietuvos karaimų tradicijoje atskleidžia skirtingo turinio maldos (šlovinimas, atgaila, maldavimas ir kita), turinčios tik joms būdingas melodijas, ir psalmės. Kitaip nei kitos ST liturginės tradicijos, Lietuvos karaimai giedodami psalmes visada griežtai laikėsi žodinio teksto kanonų. Kiekviena per liturgines šventes giedama psalmė turi savo melodiją. Ne liturgijoje, pvz., budint prie velionio iki pat laidojimo ceremonijos, giedamos visos 150 psalmių viena melodija, bet melodijos struktūra t. p. griežtai priklauso nuo sakinio struktūros, nuosekliai sekama masoretiškais sintaksės ženklais, melizmos nesuardo melodijos karkaso (melodinio tipo), pabaigos formulė (kadencija) visada sutampa su sakinio pabaiga. Šios melodijų savybės patvirtina, kad Lietuvos karaimų liturgijoje išliko originalusis 9–10 a. susiklostęs Tiberijos masoretų kanonas, reglamentuojantis ST skaitymą, struktūrą ir muzikos perteikimą.

Neliturginės religinio turinio giesmės

Neliturginės religinio turinio giesmės giedamos per įvairias šventes, šeimos apeigas namie ar viešose bendruomenės susibūrimų vietose. Giesmių tekstai dažnai autoriniai, eiliuoti. Jų turinys religinis, bet būna ir humoristinių, ironiškų užuominų apie žmonių ydas, didaktinių intonacijų. Ta pačia melodija būdavo giedami įvairūs tekstai, nesilaikoma žodžių kirčių taisyklingumo, pirmenybė teikiama melodijai. Lietuvoje išliko 19 neliturginių giesmių melodijų. Vienos jų yra tolygaus metro, simetriškos periodo formos, turi funkcinės harmonijos bruožų, kitos artimesnės liturginėms, netolygaus metro, su gausiais melodiniais pagražinimais. Yra ir miesto folklorui būdingų tradicinės Vakarų Europos muzikinės kalbos elementų. Lietuvos ir Krymo karaimų bendruomenės naujų neliturginių giesmių nebekuria. Žinomos dvi giesmės, kurios abiejuose kraštuose giedamos ta pačia melodija.

Pasaulietinės dainos

Dainų vakaras (Tarptautinė karaimų kalbos ir kultūros stovykla, 2019; iš Lietuvos karaimų kultūros bendruomenės archyvo)

Daugelis pasaulietinių dainų autorinės, bet karaimai jas laiko savo folkloro dalimi. Lietuvos karaimų bendruomenėje tebedainuojama apie 15 pasaulietinių dainų. Tai originalios šeimos apeigų liaudies dainos (išliko 6 – dvi vestuvinės, lopšinė ir trys laidotuvių) ir dainos, kurių melodijos yra Krymo karaimų, totorių ar slaviškos kilmės, o autoriniai tekstai – Lietuvos karaimų. Karaimų pasaulietinių dainų melodijų bruožai rodo jų prigimtinę priklausomybę kitai kultūrai: raiškus struktūros kvadratiškumas, aiškiai numanomos klasikinės harmonijos funkcijos (artimos buitiniam ir miesto folklorui), netaisyklingas žodžių kirtis, prisitaikantis prie muzikos metro bei ritmo, ir kita.

Muzikos instrumentai

Lietuvos karaimai neturi liaudies šokių ir savitų instrumentų. Šeimos apeigų ritualuose ir pasilinksminimuose buvo grojama smuiku, trimitu, akordeonu. Keli karaimų literatūros šaltiniai mini muzikos instrumentą kobūzą, plačiai paplitusį tarp tiurkų tautų, bet tiksliai nežinoma, ar šio instrumento būta Lietuvos karaimų kultūroje. Krymo karaimų pasaulietinį repertuarą gausiai papildė Krymo totorių tradiciniai šokiai (pvz., kajtarma) ir dainos. Lietuvoje iš šokių dažnai minimas prancūzų šokis lansjė.

Muzikos pateikėjai

Daugiausia Lietuvos karaimų liturginių ir neliturginių giesmių pateikė buvęs vyriausiasis religinės bendruomenės dvasininkas M. Firkovičius, t. p. bendruomenės nariai T. Lavrinovičius (1923–2005) bei J. Firkovičius (g. 1925). Asmeniniuose archyvuose saugoma vyriausiojo dvasininko S. Firkovičiaus 1960–70 įrašyti giedojimai, Lenkijos karaimų religinės bendruomenės sekretoriaus A. Dubińskio (1924–2002) giedojimai (jis įrašė ir išeivių iš Egipto karaimų bendruomenės giesmių). Krymo karaimų religinių giesmių pateikė buvęs bendruomenės dvasininkas B. Jeljaševičius (1881–1971).

Karinos Firkavičiūtės knygos Gyvenimas karaimų dainose = Życie w pieśni karaimskiej = Life in Karaim songs = Tirlik karaj jyrlarynda (2016) viršelis

L: Iš karaimų apeiginės tautosakos / Tautosakos darbai 1992 t. 1(8); H. Kobeckaitė Lietuvos karaimai Vilnius 1997; K. Firkavičiūtė Panazijizmo koncepcija ir Lietuvos karaimų liturginis giedojimas / Lietuvos muzikologija 2000 t. 1; T. Kowalski Karaimische Texte im Dialekt von Troki Kraków 1929.

803