Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos ir dekanatai
Lietuvõs Katalkų Bažnýčia, Katalkų Bažnýčia Lietuvojè. Lotynų apeigų katalikų bendruomenė yra didžiausia tradicinė religinė bendruomenė Lietuvoje – yra apie 2,741 mln. narių, 862 kunigai, 708 parapijos, 55 dekanatai, 5 vyskupijos, 2 arkivyskupijos, 2 bažnytinės provincijos, 13 vyrų ir 42 moterų pašvęstojo gyvenimo institutai (2018).
Administracinis suskirstymas
Pagrindinis administracinis teritorinis vienetas – parapija (valdo klebonas), kelios ar keliolika parapijų sudaro dekanatą (tvarko dekanas), keli dekanatai – vyskupiją (valdo vyskupas ordinaras), kelios vyskupijos – bažnytinę provinciją, jos centrinė vyskupija turi arkivyskupijos statusą. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų Bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito; nuo 1992 yra dvi bažnytinės provincijos: Kauno bažnytinė provincija (priklauso Kauno arkivyskupija, Šiaulių, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijos; nuo 2020 02 19 provincijai vadovauja arkivyskupas K. Kėvalas) ir Vilniaus bažnytinė provincija (priklauso Vilniaus arkivyskupija, Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijos; nuo 2013 provincijai vadovauja arkivyskupas metropolitas G. L. Grušas).
https://s.vle.lt/maps/vle-2022/?mapid=kataliku_baznycia
Katalikybės plitimas Lietuvoje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje katalikybė pradėjo plisti 13 amžiuje. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas ir dalis aukštuomenės apsikrikštijo 1251, popiežius Inocentas IV Mindaugą pripažino Lietuvos karaliumi ir 1254 įsteigė Lietuvos vyskupiją. Po Mindaugo mirties Treniota, valdęs Lietuvą nuo 1263, ėmė persekioti krikščionis. 1264 Treniotą nužudžius Lietuvą valdė stačiatikiai – Mindaugo sūnus Vaišelga, po jo – Mindaugo žentas Švarnas. Po Švarno valdė pagonys – Vytenis, po jo Gediminas. Vytenis Naugarduke pastatydino bažnyčią ir jai administruoti prašė atsiųsti 2 pranciškonus, bet bažnyčią kryžiuočiai sudegino. Gediminas su Rygos arkivyskupu sudarė sąjungas prieš Vokiečių ordiną, statė bažnyčias, į Lietuvą kvietė vienuolius ir kunigus. Pirmoji sąjunga sudaryta 1298 – nuo tada Rygos pranciškonai ir dominikonai galėjo laisvai veikti Lietuvoje. Vėliau Rygos arkivyskupas Frydrichas iš Pernšteino Lietuvos miestuose norėjo įkurti pranciškonų ir dominikonų vienuolynus: jo sąjungininko Gedimino dvare veikė pranciškonai ir dominikonai; dominikonams Gediminas pastatydino bažnyčią Vilniuje, o pranciškonams – Naugarduke ir Vilniuje. Skatinamas šių vienuolių ir siekdamas politinių tikslų Gediminas 1322 parašė laišką popiežiui žadėdamas priimti katalikų tikėjimą, 1323 – laiškų Vakarų Europos vienuolijų viršininkams, kviesdamas atvykti kunigus, vienuolius ir krikščionis pasauliečius bei žadėdamas jiems tikėjimo laisvę.
Popiežius 1324 06 Gediminui pažadėjo atsiųsti savo legatus. Jie rudenį atvyko į Rygą ir pas Gediminą nusiuntė savo įgaliotinius; šis krikštytis atsisakė (apie savo pažadą krikštytis dėjosi nieko nežinąs ir apkaltino popiežiui laišką rašiusį pranciškoną), bet katalikybę Lietuvoje toliau skleidė vienuoliai. Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis katalikybės nepriėmė. Algirdas, 1318 vedęs Vitebsko kunigaikštytę Mariją, 1320 paveldėjęs Vitebsko kunigaikštystę, vaikus leido krikštyti stačiatikiais, Lietuvos teritorijai priklausančioje Rusioje įkūrė stačiatikių metropoliją. Kęstutis laikėsi senojo lietuvių tikėjimo, bet jo duktė Ona pasikrikštijo ištekėdama už Mozūrijos kunigaikščio. Kęstutį priimti krikštą ragino popiežius, Lenkijos ir Vengrijos karaliai, pirmiausia Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis. 1351 Vengrijos (vėliau ir Lenkijos) karalius Liudvikas I Didysis siekė, kad Kęstutis priimtų krikštą. Jis krikštytis sutiko su sąlyga, kad karalius Liudvikas I Didysis jam grąžins Vokiečių ordino užgrobtas žemes ir išrūpins karaliaus vainiką; sutartį abi pusės patvirtino priesaikomis, bet Kęstutis krikšto nepriėmė.
Trys Kryžiai (paminklas legendiniams krikščionių kankiniams Vilniuje, Kalnų parke, ant Plikojo (Trijų kryžių) kalno, atstatyti 1989, projekto autorius H. K. Šilgalis, skulptorius S. Kuzma)
1358 Algirdą ir Kęstutį per pasiuntinius ragino krikštytis ir imperatorius Karolis IV Liuksemburgas. Jie pažadėjo krikštytis su sąlyga, kad jiems bus grąžintos Ordino užgrobtos žemės, o pats Ordinas bus iškeltas į rytus kovoti su totoriais. Sąlygos nebuvo priimtos, todėl krikštas neįvyko. Nesėkmingos buvo ir popiežiaus Grigaliaus XI pastangos 1373 apkrikštyti Lietuvą.
Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje (pastatyta iki 1387)
Lietuvos krikštu rūpinosi naujos kartos valdovai Lietuvos didieji kunigaikščiai Jogaila ir Vytautas Didysis. Jogaila 1382 10 31 derėjosi dėl krikšto su Vokiečių ordinu (Dubysos sutartys). Atsilygindamas už pagalbą prieš Kęstutį ir Vytautą Ordinui užrašė Žemaitiją iki Dubysos ir pažadėjo per 4 metus su pavaldiniais apsikrikštyti. Jogailai kitais metais sutarties neratifikavus Ordinas pradėjo remti Vytautą. Jis 1383 10 21 Tepliavoje priėmė krikštą, Vokiečių ordinui užrašė Žemaitiją iki Nevėžio ir gavo valdyti 3 pilis prie Nemuno. Jogaila su didikais Krėvos sutartimi (1385) priėmė lenkų didikų siūlymą vesti Lenkijos karalienę Jadvygą, karūnuotis ir priimti Katalikų Bažnyčios tikėjimą. Jis apsikrikštijo 1386 02 15 Krokuvoje kartu su keliais broliais ir pusbroliu Vytautu. 1387 Jogaila, lydimas vyskupo Andriaus, atvyko į Vilnių.
Vyskupui Andriui krikštyti padėjo lietuviškai mokantys Vilniaus pranciškonai. Jogailos iniciatyva apkrikštyta etninė Lietuva – 1387 Aukštaitija, jo ir Vytauto – 1413 Žemaitija. Jogailos rūpesčiu buvo statoma Vilniaus katedra ir siekiama įkurti vyskupiją (Vilniaus vyskupija įkurta 1388), jis t. p. rūpinosi Maišiagalos, Medininkų, Obolcų (dabar Abolcai, Baltarusija) ir kitų parapijų bažnyčių statyba, įsteigė kapitulą, kurią sudarė prepozitas, dekanas ir 10 kanauninkų. Dauguma dvasininkų buvo lenkai.
1417 Žemaitijos bajorų delegacija dalyvavo Konstanco susirinkime, kuriame siekta įrodyti, kad Vytautas su Jogaila rūpinasi žemaičių krikštu, ir prašyta, kad susirinkimas Žemaitiją paliktų Vytauto valdžioje, o Lvovo ir Vilniaus vyskupams pavestų įkurti Žemaičių vyskupiją. Vokiečių ordinui neleidus Konstanco susirinkimo sudarytai delegacijai vykti krikštyti žemaičių, juos pakrikštyti buvo pavesta Lvovo ir Vilniaus vyskupams, t. p. pašventinti katedrą, konsekruoti vyskupą ir įsteigti vyskupiją. 1421 popiežius Martynas V įsteigė Žemaičių vyskupiją (iki 1795 Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos priklausė Gniezno bažnytinei provincijai) su centru Medininkuose (dabar Varniai). Buvo įsteigta kapitula (sudarė 6 kanauninkai), vyskupu konsekruotas Motiejus Trakiškis.
Valdovams (Vytautui, Jogailai ir kitiems) padedant Lietuvoje sparčiai daugėjo bažnyčių: 14 a. pabaigoje Vilniaus vyskupijoje buvo 17 bažnyčių, iš jų 5 Vilniuje, 15 a. pabaigoje Lietuvoje buvo 109 bažnyčios, iš jų 91 Vilniaus, 18 – Žemaičių vyskupijoje. Iki 16 a. vidurio Vilniaus vyskupijoje dar buvo pastatytos 103, Žemaičių vyskupijoje – 38 bažnyčios. Steigiant vyskupijas daugiausia bažnyčių statydino ir fundavo valdovai, vėliau – didikai. Valdovų fundacijose dažniausiai būdavo užrašoma žemė, iš kurios gaunamos pajamos atitekdavo parapijos dvasininkų ir pastatų išlaikymui, didikų – lėšos, bažnytiniai reikmenys. Bažnyčių fundatoriai didikai ir jų įpėdiniai dažniausiai paveldėdavo ir patronato teisę, užtikrinančią dvasininko teikimą į parapiją. Krikščioniškajai kultūrai plisti padėjo ir mokyklos. Jos veikė prie pranciškonų vienuolyno ir katedros Vilniuje. Vytautas 1409 Senuosiuose Trakuose įkurdino benediktinus, buvo siekiama, kad jie atidarytų ir mokyklą. Vilniuje 1413 prie Šv. Jono bažnyčios buvo įkurta parapijos mokykla miestiečiams. Vilniaus sinodas 1534 nurodė klebonams steigti mokyklas.
1530–40 iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją Lietuvą pradėjo plisti reformacija ir humanistinės idėjos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje reformacija labiausiai išplito apie 1570. III Lietuvos Statutas (1588) įtvirtino lygias katalikų, reformatų ir stačiatikių politines ir pilietines teises. Per reformaciją suaktyvėjo švietėjiška veikla, mokyklų steigimas, knygų leidyba (išleistas M. Mažvydo Katekizmas 1547).
Švč. Trejybės bažnyčios (buvusi dominikonų) Liškiavoje (pastatyta 1704–41) didysis altorius
Per kontrreformaciją, priešinantis arijonizmui ir kitoms protestantizmo kryptims, Katalikų Bažnyčios veikla pagyvėjo, ypač į Vilnių vyskupo V. Protasevičiaus kvietimu atvykus jėzuitams. Jie 1570 Vilniuje įsteigė kolegiją (1579 perorganizuota į universitetą, iki 1773 jam vadovavo jėzuitai), joje buvo rengiami lietuviai dvasininkai, leidžiama religinė literatūra ir lietuvių kalba. Dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų atsivertė į katalikybę, daugiausia Radvilų giminės Nesvyžiaus šaka (iš jos kilę Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis ir kardinolas Jurgis Radvila). 1582 kardinolas Jurgis Radvila įkūrė Vilniaus teologinę seminariją (Vilniaus kunigų seminarija). Žemaitijoje apaštališku uolumu pasižymėjo vyskupas Merkelis Giedraitis – steigė naujas katalikų parapijas, pastatydino 12 bažnyčių. 1596 sudaryta Abiejų Tautų Respublikos stačiatikių ir katalikų Brastos bažnytinė unija.
Tuo metu protestantų bažnyčios ir mokyklos buvo uždarinėjamos, 17–18 a. didikai labai rėmė katalikų bažnyčių statybą; prie jų kūrėsi mokyklos, ligoninės, prieglaudos. Iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) švietimu daugiausia rūpinosi Katalikų Bažnyčia; uždarius jėzuitų ordiną (1773) Edukacinė komisija perėmė vadovavimą Vilniaus universitetui ir aukštesniosioms mokykloms. Bažnyčios vadovybė 1607 įsakė visose parapijose įsteigti pradines mokyklas (aukštesniąsias mokyklas išlaikė jėzuitai, pijorai ir kiti vienuoliai). 18 a. Lietuvoje buvo apie 300 parapinių mokyklų, 5000 mokinių. Šiuo metu itin sustiprėjo vienuolijos – vienuoliai dalyvavo visose apaštalavimo ir kultūrinio gyvenimo srityse.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia po 1795
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) didžioji dalis Lietuvos, vėliau ir visa, atiteko Rusijai. Katalikų Bažnyčios ir Rusijos santykius apibrėžė imperatorės Jekaterinos II dar 1766 išleistos taisyklės, kuriomis vadovavosi Sankt Peterburgo katalikų parapija, ir 1772 dekretas bei 1773 potvarkis. Šias taisykles ir nuostatus Jekaterina II 1795 pritaikė ir Lietuvos Katalikų Bažnyčiai (Rusijos imperija stengėsi kontroliuoti vyskupijų valdymą ir silpninti Lietuvos katalikų santykius su Apaštalų Sostu ir Lenkijos Katalikų Bažnyčia). Jekaterina II uždraudė be vyriausybės sutikimo skelbti popiežiaus raštus, panaikino vienuolynų autonomiją uždrausdama jiems palaikyti ryšius su savo centrais užsienyje, pati skyrė vyskupus, panaikino Vilniaus vyskupiją (ją sujungė su Kuršu ir pavadino Livonijos vyskupija), atėmė daug Bažnyčios žemių (jas išdalijo Rusijos valdininkams ir kariškiams).
Rusijos valdžia daugelį bažnyčių (daugiausia Vilniaus vyskupijoje) pavertė cerkvėmis arba uždarė, neleista statyti naujų bažnyčių. Jekaterinos II sūnus caras Pavelas I (1796–1801) buvo palankesnis Katalikų Bažnyčiai, naujai prijungtose prie Rusijos provincijose jis siekė pertvarkyti Katalikų Bažnyčios organizaciją. 1798 įkurta Mogiliavo metropolinė arkivyskupija, kurios jurisdikcijai priskirtos atkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos, iki tol priklausiusios Gniezno bažnytinei provincijai. Užnemunėje gyvenę katalikai priklausė Vilniaus ir Žemaičių vyskupijoms. Ji po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo atiteko ir iki 1807 priklausė Prūsijai, kuri nenorėjo, kad jos žemėse gyvenančius katalikus valdytų Rusijos imperijos vyskupai. Todėl 1797 buvo įkurta Vygrių vyskupija (pirmasis vyskupas M. P. Karpavičius; joje buvo 14 dekanatų, iš jų Alvito, Prienų, Zapyškio, Simno, Virbalio ir Vygrių grynai lietuviški). 1818, kai Užnemunė jau priklausė Lenkijos karalystei (t. y. Rusijos imperijos autonominiam vienetui), pertvarkytos vyskupijos ribos – atskirta Balstogės sritis, įtraukta Lomžos apskritis, vyskupijos centras iš Lomžos perkeltas į Seinus, vyskupija pavadinta Seinų, arba Augustavo, vyskupija (pirmasis vyskupas J. K. Gołaszewskis, 1897–1902 vyskupu buvo A. Baranauskas), tapo pavaldi Varšuvos arkivyskupijai. Vyskupijoje 1826–1915 ir 1918–19 veikė Seinų kunigų seminarija, kurioje mokėsi daug žymių lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjų.
Kitatikių, vėliau ir katalikų administraciniams reikalams tvarkyti Sankt Peterburge įkurta Justicijos kolegija, bet tam nepritarė Mogiliavo arkivyskupas metropolitas S. J. Bohušas‑Sestšencevičius. Naudodamasis caro Pavelo I malone jis išrūpino, kad 1798 būtų įsteigtas atskiras katalikų reikalų tvarkymo departamentas. Caras Aleksandras I vietoj šio departamento įsteigė Romos katalikų kolegiją; ji veikė iki I pasaulinio karo). Rusijos valdžia kišosi į Katalikų Bažnyčios valdymą skirdama vyskupus ir įvairiais potvarkiais bei įstatymais varžė jų veiklą. Vyskupams buvo uždrausta be valdžios leidimo susirašinėti su popiežiumi, išvykti už diecezijos ribų, steigti naujas parapijas ar keisti esamų ribas, skirti joms klebonus ar vikarus, priimti kandidatus į kunigų seminarijas, prie bažnyčių steigti religines draugijas, spausdinti bažnytinius kalendorius ir kitas religines knygas.
Po 1831 ir 1863 sukilimų Rusijos valdžios represijos prieš Katalikų Bažnyčią Lietuvoje sustiprėjo – imta masiškai uždarinėti vienuolynus (jie buvo išplėtę religinę ir kultūrinę veiklą visame krašte, turėjo mokyklų, bibliotekų, labdaros įstaigų). Žemaičių vyskupijoje 1832–93 uždaryti 46 vienuolynai, Lietuvoje iš viso buvo uždaryti 352 vienuolynai. Jų pastatai paversti kareivinėmis, karo ligoninėmis, rusų mokyklomis, kai kurios bažnyčios paverstos cerkvėmis. Iki I pasaulinio karo Lietuvos vyskupijose bebuvo likę 6 vienuolynai: pranciškonų Gardine ir Kretingoje, benediktinų Vilniuje ir Kaune, kotryniečių Krakėse ir marijonų Marijampolėje. 1841–42 Rusijos valdžia konfiskavo bažnytinį turtą – vyskupijų, kapitulų, seminarijų, parapijų ir labdaros įstaigų žemes. Dvasininkams, siekiant padaryti juos priklausomus nuo Rusijos valdžios, paskirtos algos. Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas uždarė 32 parapines ir filines bažnyčias ir 52 koplyčias, uždrausta statyti naujas ir remontuoti senas bažnyčias, apie 100 bažnyčių paversta cerkvėmis. Imta labiau kontroliuoti kunigus, be apskrities kariuomenės viršininko leidimo jie negalėjo išvykti iš savo parapijos, vyskupams be valdžios leidimo buvo uždrausta lankyti savo vyskupijos parapijas (vyskupui M. Valančiui Rusijos valdžia apskritai buvo uždraudusi lankyti savo parapijas), be Apaštalų Sosto leidimo valdžia 1863 perkėlė vyskupijos centrą, kapitulą ir kunigų seminariją iš Varnių į Kauną, nuo 1863 iki 1870 į kunigų seminariją neleido priimti nė vieno klieriko. Caras Nikolajus I 1832 kunigams uždraudė laisvai sakyti pamokslus, kiekvieno pamokslo tekstas turėjo būti patvirtintas valdžios paskirto cenzoriaus. 1868 potvarkiu vikarams ir filinių bažnyčių kunigams uždrausta sakyti pamokslus. Uždrausta bažnytinės procesijos, eiti Kryžiaus kelius Vilniaus ir Žemaičių kalvarijose, statyti kryžius pakelėse, pardavinėti devocionalijas. Vilniaus generalgubernatorius K. Kaufmanas 1865 išleido įsakymą, kuriuo reikalaujama oficialiuose susirašinėjimuose su vyskupo raštine vartoti rusų kalbą. Uždrausta spauda lietuviškais rašmenimis. 1842 uždarytos visos nevalstybinės gimnazijos, o 1864 – ir parapinės mokyklos (1853 Žemaičių vyskupijoje buvo 197 parapinės mokyklos, 5910 mokinių), vietoj jų įsteigtos valstybinės mokyklos, mokytojais paskirti rusai. Lietuvos stačiatikių metropolito J. Semaškos pastangomis įsteigta brolija stačiatikybei platinti, kiekvienas jos narys per metus buvo įpareigotas į stačiatikybę atversti bent 3 katalikus. 19 a. pabaigoje lietuviškose gubernijose jau buvo 4 stačiatikių vyskupijos (jų vyskupai gyveno Vilniuje, Pažaislio vienuolyne, Gardine ir Suvalkuose).
Rusijos valdymo metais Katalikų Bažnyčioje kilo kova už tikėjimo ir lietuvybės teises, jas atkakliai gynė vyskupas M. Valančius. Jis ragino nenaudoti lietuviškų knygų rusiškais rašmenimis, neleisti vaikų į valstybines mokyklas, ginti Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Lietuvoje nelegaliai veikė vienuolijos ir maldingosios brolijos, suaktyvėjo tretininkų veikla. Prūsijoje buvo spausdinamos knygos lietuvių kalba ir slapta gabenamos į Lietuvą. 1878 Rusijos valdžia atšaukė draudimą statyti kryžius, 1897 atšaukė įsakymą, verčiantį katalikus mokinius eiti į cerkves per Rusijos valstybines šventes, draudimą statyti bažnyčias, visoje šalyje pradėtos statyti naujos bažnyčios, kurioms daugiausia lėšų paaukojo prakutę valstiečiai. 1897–1914 Žemaičių ir Vilniaus vyskupijose bei Užnemunėje buvo pastatyta 14 bažnyčių. 1904 buvo grąžinta spaudos lietuviškais rašmenimis laisvė. Caras Nikolajus II 1905 paskelbė konstitucinį valdymo būdą, tikėjimo, asmens ir sąžinės laisvę. Katalikų Bažnyčia atgavo veiklos ir tikėjimo laisvę, plėtė savo veiklą įvairiose srityse. Knygoms ir laikraščiams leisti Kaune įkurta katalikų visuomeninė spaudos organizacija Šv. Kazimiero draugija (jos atstovas kunigas P. Januševičius ir 170 lietuvių maldininkų 1908 lankėsi pas popiežių), suorganizuotos Saulės (Kauno gubernijai), Žiburio (Suvalkų gubernijai) ir Ryto (Vilniaus kraštui) švietimo draugijos, kurios rūpinosi lietuviškų katalikiškų mokyklų steigimu. Kūrėsi religinės brolijos, atgijo legali vienuolijų veikla. Bažnyčios sulietuvinimo siekis tapo vienu aktualiausių lietuvių nacionalinio sąjūdžio uždavinių, ypač stipri kova dėl lietuvių kalbos teisių vyko Vilniaus vyskupijoje. 1906 J. Basanavičius parašė memorandumą popiežiui Pijui X ir kardinolams Apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose dėl lenkų dvasininkų lietuviams daromų skriaudų Vilniaus bažnyčiose; memorandume dar buvo reikalaujama įkurti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją su Vilniumi – metropolijos centru.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1917–1940
Katalikų Bažnyčia daug prisidėjo atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1917 į Lietuvos Tarybą buvo išrinkti ir Vasario 16 Aktą pasirašė 8 krikščionys demokratai, iš jų – 4 kunigai. Žymūs dvasininkai vykdė ir tarpininkų tarp Vokietijos valdžios ir Lietuvos Tarybos funkciją; 1918 Lietuvos Tarybos prašymu vyskupas P. Karevičius ir kanauninkas K. Olšauskas buvo nuvykę į Berlyną tartis su Vokietijos valdžia dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. 1918 paskelbus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos teritorijoje gyvenančios katalikų bendruomenės priklausė Vilniaus, Žemaičių ir Seinų vyskupijoms.
Lietuvos bažnytinės provincijos vyskupai 1926. Iš kairės: K. Paltarokas, A. Karosas, J. Skvireckas, apaštalinis administratorius arkivyskupas J. Matulaitis, P. Karevičius, J. Staugaitis, J. Kukta, M. Reinys
1920 lenkams okupavus Vilnių su dalimi Vilniaus vyskupijos (valdė vyskupas J. Matulaitis), Lietuvoje iš šios vyskupijos liko 5 dekanatai, 63 bažnyčios. 1920 nuo Žemaičių vyskupijos (valdė vyskupas P. Karevičius) atskirtas Kuršas su Žiemgala ir prijungti prie naujai įsteigtos Rygos vyskupijos. Žemaičių vyskupijos šiaurės rytų dalis 1925 prijungta prie Vilniaus vyskupijos. Administraciškai Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos priklausė Mogiliavo, Seinų vyskupija – Varšuvos arkivyskupijai, Klaipėdos katalikai – Varmijos vyskupijai. Lietuvos vyskupų ir apaštalinio vizitatoriaus arkivyskupo J. Matulaičio pastangomis 1926 įkurta tiesiogiai Apaštalų Sostui pavaldi Lietuvos bažnytinė provincija. Ją sudarant naujai pertvarkytos Lietuvos vyskupijos.
Žemaičių vyskupija padalyta į Panevėžio, Telšių (su Klaipėdos prelatūra) vyskupijas ir Kauno arkivyskupiją. Sukurta Kaišiadorių vyskupija (anksčiau buvo Vilniaus vyskupijos dalis), Lietuvos vyriausybei pageidaujant, Lietuvos bažnytinė provincija sudaryta taip, kad jos ribos rodytų, jog Vilniaus vyskupijos klausimas dar neišspręstas. Panaikinta 1818–1926 buvusi Seinų vyskupija. Iš jos dekanatų, buvusių Lietuvos Respublikos teritorijoje, sudaryta Vilkaviškio vyskupija. Vyskupai reguliariai rinkdavosi į konferencijas, jose spręsdavo bendrus Bažnyčios reikalus, daugiausia santykių su valstybe klausimus. 1927 pasirašytas Lietuvos ir Apaštalų Sosto konkordatas. Lietuvos visuomenėje Katalikų Bažnyčia turėjo didelę įtaką, kurią jai padėjo skleisti platus katalikiškų pasaulietinių organizacijų tinklas (Katalikų veikimo centras, Lietuvių katalikių moterų draugija, Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Lietuvos katalikų vyrų sąjunga), katalikiška spauda (katalikų spauda), religinės organizacijos (Šv. Vincento pauliečio draugija). Iki 1926 katalikų dvasininkai neretai buvo renkami į Seimą, užėmė aukštus valstybinius postus.
Eucharistinio Išganytojo bažnyčia Kybartuose (pastatyta 1928, architektas V. Landsbergis‑Žemkalnis)
Po 1918 sparčiai stiprėjo vienuolijų veikla. Į Lietuvą sugrįžo jėzuitai (1922), atsikūrė pranciškonai, kotrynietės, kazimierietės. Dauguma moterų vienuolių dirbo mokyklose, senelių ir našlaičių prieglaudose, vyrų vienuolijos rūpinosi ir pasauliečių telkimu į religines pasauliečių draugijas ir brolijas. 4 dešimtmečio pabaigoje veikė 6 vyrų ir 12 moterų vienuolijų.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia 1940–1988
1940 SSRS okupavus Lietuvą prasidėjo Katalikų Bažnyčios persekiojimai, pradėta represuoti katalikų dvasininkus, diskriminuoti visus tikinčiuosius, religinis gyvenimas išstumtas iš viešojo gyvenimo, buvo varžomas ir religinių bendruomenių vidaus gyvenimas, trukdoma viešai atlikti religines apeigas, draudžiama katechezė; Bažnyčia atskirta nuo valstybės, nutrauktas konkordatas ir diplomatiniai santykiai su Apaštalų Sostu, konfiskuota Bažnyčios nuosavybė, mokyklose nutrauktas tikybos mokymas, uždrausta religinė spauda ir religinių knygų leidyba, uždarytos krikščioniškos organizacijos, vienuolynai (1940 buvo 771 amžinuosius vienuolystės įžadus davęs asmuo – 490 moterų ir 281 vyras), vienuolius imta persekioti. Vienuolijos veikė pogrindyje (vienuolės gyveno mažomis grupelėmis butuose), slapta vykdė katekizaciją, prisidėjo prie pogrindinės religinės literatūros leidybos ir platinimo, net vykdė misijas kitose sovietų respublikose. 1940 sovietų okupacinė valdžia uždarė Kauno kunigų seminarijos Teologijos‑filosofijos fakultetą, 1941 nacionalizavo jo pastatus (tuo metu paskaitos vyko jėzuitų, marijonų vienuolynuose, bažnyčiose). 1944 seminarijai leido įsikurti buvusio saleziečių vienuolyno patalpose prie Švč. Trejybės bažnyčios (pati bažnyčia paversta sandėliu). Tais pačiais metais seminarijoje atidarytas savarankiškas 3 studijų pakopų Teologijos fakultetas, buvo teikiami teologijos daktaro ir teologijos mokslų licenciato laipsniai. Sovietų valdžia represavo dalį dėstytojų ir klierikų, kišosi į seminarijos vidaus tvarką, nuolat keitė rektorius ir dėstytojus, sovietų valdžios institucija – Religijų reikalų taryba – reguliavo klierikų priėmimą, nustatinėjo priėmimo limitus (iš pradžių 150, vėliau – 75, 45, 1962 – 25 klierikai). 1940 07 11–12 suimta daug žymių lietuvių visuomenės veikėjų, tarp jų ir katalikų kunigų bei įvairių religinių organizacijų vadovų. 1941 06 14–15 per masinį trėmimą iš Lietuvos išvežti 9 katalikų kunigai. 1941 06 22 NKVD kariškiai Būdavonės miške (Bartninkų vlsč.) nukankino kunigus J. Dabrilą, V. Balsį ir J. Petriką; SSRS–Vokietijos karo pradžioje iš viso nužudyta 15 lietuvių katalikų kunigų. Nuo antrosios sovietų okupacijos 1944 ypač paaštrėjo Bažnyčios persekiojimas (ir dėl Bažnyčios dalyvavimo antisovietiniame pasipriešinime), imta labiau varžyti jos veiklą (ypač kontroliuotas dvasininkų rengimas), vykdyti masiniai kunigų ir tikinčiųjų areštai, deportacijos. 1946 suimtas ir nuteistas mirti Telšių vyskupas V. Borisevičius, suimti ir įkalinti vyskupai T. Matulionis, P. Ramanauskas, Vilniaus arkivyskupas M. Reinys. 1944–53 buvo nuteisti 364 kunigai.
1965 02 10 Telšių vyskupas P. Maželis juridiniu aktu įteisino Lietuvos teritorinę bažnytinę vyresnybę – kol daugumą joje sudarė vyskupijų valdytojai be vyskupo šventimų, buvo vadinama Lietuvos vyskupijų ordinarų kolegija. Pagausėjus vyskupų, kolegija pagal Kanonų teisės kodeksą pertvarkyta į Lietuvos vyskupų konferenciją. 8 dešimtmetyje suaktyvėjo Katalikų Bažnyčios pogrindinė veikla: 1971 Vilkaviškio vyskupijoje buvo parengtas Septyniolikos tūkstančių memorandumas ir per Jungtines Tautas išsiųstas SSKP Centro komiteto generaliniam sekretoriui L. Brežnevui, 1972 pradėta leisti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, nelegalūs katalikiški laikraščiai ir žurnalai, pogrindyje ėmė veikti vyrų ir moterų vienuolijos, kunigų seminarija. 1978 kovai su katalikų diskriminavimu kunigų A. Svarinsko, S. Tamkevičiaus ir J. Zdebskio iniciatyva įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (nariai – kunigai A. Svarinskas, S. Tamkevičius, J. Zdebskis, J. Kauneckas, V. Vėlavičius). 1983 sovietų saugumo areštuoti jo nariai A. Svarinskas ir S. Tamkevičius, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas likviduotas, vėliau J. Zdebskio iniciatyva komitetas atkurtas pogrindyje, jo nariai sovietų valdžios buvo persekiojami.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia po 1988
Prasidėjus Atgimimui 1988 Katalikų Bažnyčiai grąžinta Vilniaus arkikatedra bazilika (sovietų valdžios metais buvo paversta muziejumi), 1989 03 04 į jos Šv. Kazimiero koplyčią iš Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje iškilmingai perkeltas šv. Kazimiero karstas su palaikais. Imta pertvarkyti Bažnyčios institucijas: 1989–91 sureguliuota Lietuvos bažnytinės provincijos ribos ir valdymas, 1988 kardinolu pakeltas kunigas V. Sladkevičius, 1989 arkivyskupu – J. Steponavičius, konsekruoti 6 nauji vyskupai, visose vyskupijose apaštalinius administratorius pakeitė vyskupai ordinarai. 1992 sudarytos 2 bažnytinės provincijos – Vilniaus ir Kauno. 1991 atkurti Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto diplomatiniai santykiai, Vilniuje įkurta Apaštalinė nunciatūra, 1992 Vilniuje pradėjo reziduoti apaštalinis nuncijus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. 1993 Lietuvą aplankė popiežius Jonas Paulius II, apaštalinę kelionę po Lietuvą pradėjo (09 04) Vilniaus arkikatedroje bazilikoje susitikimu su Lietuvos kunigais, vienuoliais ir klierikais, vėliau lankėsi Kaune, Šiauliuose ir Šiluvoje.
Vilniaus Kalvarijos (2006)
9 dešimtmetyje Lietuvoje veiklą atnaujino iki tol pogrindyje veikusios vienuolijos, ėmė kurtis naujos ir iš kitų šalių atvykusios vienuolijos, laisvai pradėjo veikti katalikiška žiniasklaida: leidžiami žurnalai Katalikų pasaulis, Artuma, Lietuvos vyskupų konferenfijos dvisavaitis periodinis leidinys Bažnyčios žinios, veikia Lietuvos vyskupų konferencijos leidykla Katalikų pasaulis, Katalikų radijo Mažoji studija (įsteigta 1995), Marijos radijas (įsteigtas 2004).
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos įnešamos į Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyną Paštuvoje (Kauno rajono savivaldybė) 2007 06 21
1989 vyskupo A. Vaičiaus iniciatyva atkurta Telšių kunigų seminarija, 1993 Vilniaus arkivyskupo metropolito A. J. Bačkio – Vilniaus kunigų seminarija (nuo 1998 Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija), 1997 vyskupo J. Žemaičio – Vilkaviškyje Palaimintojo Jurgio Matulaičio kunigų seminarija (veikė iki 2005 pabaigos). Suformuota universitetinė tikybos mokytojų ir teologų rengimo sistema, pradėjo veikti tarpdieceziniai ir vyskupijų bei daugelio dekanatų katechetikos, Lietuvos šeimos centras (įsteigtas 1990), jaunimo centrai, parapijų ir rekolekcijų namai, Lietuvos Katalikų Bažnyčios informacijos centras (įsteigtas 1992), ėmė plėtotis karitatyvinė, socialinė (Caritas, 1991 Lietuvoje įkurta Maltos ordino pagalbos tarnyba (Maltos ordinas), Kolpingo draugija), evangelizacinė veikla, atsikūrė iki SSRS okupacijos veikusios kai kurios visuomeninės religinės organizacijos ir bendrijos (ateitininkai, skautai) ir susikūrė naujų. 1995 įkurta Lietuvos moterų vienuolijų aukštesniųjų vyresniųjų ir Vyrų vienuolijų vyresniųjų konferencijos. 1997 įvesta intensyvaus rengimo bažnytiniam Santuokos ir kitiems sakramentams tvarka.
Šv. Jono Bosko (saleziečių) bažnyčia Vilniuje (pastatyta 1995, architektas V. E. Čekanauskas)
Jubiliejinių 2000 metų iškilmės Vilniaus arkikatedroje: iš kairės – Vilniaus stačiatikių arkivyskupas Chrizostomas, Vilniaus arkivyskupas kardinolas metropolitas A. J. Bačkis, evangelikų liuteronų vyskupas J. Kalvanas jaunesnysis, vyskupas J. Tunaitis, Vilniaus Šventosios Dvasios stačiatikių vienuolyno vietininkas archimandritas Nikita, vyskupas J. Boruta SJ
Nuo 2000 Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos valstybės santykiai tvarkomi konkordatą pakeitusiomis 3 specialiomis Lietuvos Respublikos ir Apaštalų Sosto sutartimis: Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų, Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje, Dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados. Vadovaujantis šiomis sutartimis 2000 įsteigtas Lietuvos kariuomenės ordinariatas (personalinė vyskupija); pirmasis ordinaras buvo vyskupas E. Bartulis (2000–2010), nuo 2010 ordinaras – arkivyskupas G. Grušas.
2018 09 22–23 Lietuvoje lankėsi popiežius Pranciškus.
P: Žemaičių vyskupijos vizitacija 1759 Vilnius 1998; Vyskupo I. J. Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. Vilnius 2001; Concilia Poloniae: żródka i studia krytyczne. Synody diecezji wileńskiej i ich statuty t. 2 Warszawa 1948; Codex diplomaticus Ecclesiae Cathedralis necnon Dioceseos Vilnensis vol. 1 Kraków 1948–94; Relationes status diocesium in Magno Ducatu Lithuaniae vol. 1–2 Redigit P. Rabikauskas Romae 1971–78; Codex Mednicensis seu Samogiatae diocesis p. 1–2 Romae 1984–89.
L: Krikščionybės Lietuvoje istorija / sudarė V. Ališauskas Vilnius 2006; L. Jovaiša Vilniaus vyskupai ir jų portretai Vilnius 2016.
1