Lietuvõs kérpės. Lietuvoje nustatyta apie 770 kerpių rūšių (kartu su kerpes parazituojančiais grybais). Dauguma kerpių (lichenizuotų grybų) rūšių priklauso aukšliagrybiams ir tik trys – papėdgrybiams. Kerpių parazitai priklauso įvairioms sistematinėms grupėms, bet didžiausią dalį sudaro aukšliagrybiai.
taškuotasis auksakežis
Kerpės aptinkamos tiek natūraliose, tiek antropogeninėse buveinėse, pastarosiose jų gerokai mažiau. Lietuvoje kerpės daugiausia auga miškuose, ypač mišriuosiuose ir plačialapių. Gausiausiai kerpių auga ant ąžuolų ir uosių. Kerpės svarbios dirvodarai, šiek tiek dalyvauja uolienų ardyme. Pušynuose auga įvairios šiurių (Cladonia) genties kerpės. Ypač įdomi ir specifinė kerpių įvairovė būdinga riedulynams. Šiose buveinėse auga suodinoji saitakerpė (Umbilicaria deusta), geografinis rizokarpas (Rhizocarpon geographicum), Mužo auksakežis (Xanthoparmelia mougeotii). Mažai žmogaus paveiktuose upeliuose auga įvairios vandeninės kerpės: glebioji gleiviakerpė (Collema flaccidum), upinė odkerpė (Dermatocarpon luridum), vandeninė bacidina (Bacidina inundata).
Mechaniškai pažeistuose molinguose ir žvyringuose dirvožemiuose aptinkamos trumpaamžės kerpės ir jas parazituojantys grybai: žiauberiškoji gleiviakerpė (Collema limosum), biatorinis gleivytis (Leptogium biatorinum), žemaitinis brėžulis (Graphium samogiticum).
skėtrioji briedragė
daugialakštė saitakerpė
Kerpės yra geri aplinkos kokybės indikatoriai. Jų jautrumas aplinkos pokyčiams ir ypač oro užterštumui žinomas jau nuo 19 amžiaus. Ypač jautriai jos reaguoja į užterštumą sieros dvideginiu, kerpių bendrijos smarkiai kinta ir veikiamos azoto junginių. Lietuvoje atliekami kai kurie lichenoindikaciniai tyrimai – stebimi kerpių pokyčiai didžiųjų chemijos gamyklų aplinkoje. 1999 buvo sudarytas Kauno miesto lichenoindikacinis žemėlapis. Miško kerpių įvairovę labai neigiamai veikia intensyvi miškininkystė. Lietuvoje tiriamas jautriausių miško pokyčiams kerpių paplitimas, nustatytos biologiškai įvairių miškų kerpių rūšys indikatorės.
Kilmė, kaita ir apsauga
Dabartinė Lietuvos kerpių flora pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, jos įvairovei ir būklei turėjo įtakos žmonių veikla. Išlikę mažai duomenų apie ankstesnę šalies kerpių įvairovę, bet nemažai rūšių, minimų 19 a. ir 20 a. pradžios literatūroje, jau neberandama ar randama itin retai: nerandama juosvosios gleiviakerpės (Collema nigrescens), duobėtosios platužės (Lobaria scrobiculata) – šios rūšys ypač reiklios biologinei miško kokybei. 21 a. pradžioje aptikta tik po dvi šilinės puvėseklės (Icmadophila ericetorum) ir skėtriosios briedragės (Evernia prunastri) radimvietes, tik viena putliosios šiurės (Cladonia turgida) radimvietė. Kai kurios kerpės nyksta dėl klimato kaitos – neberandama, gyslotosios meškapėdės (Peltigera venosa), akytosios solorinos (Solorina spongiosa). Į Lietuvos raudonąją knygą (2021) įtrauktos apie 60 kerpių rūšys. Kai kurių rūšių kerpės plinta. Nors nėra išsamiai tyrinėta, bet manoma, kad gausėja kalkingų akmens substratų kerpių, kurios auga ant betono, pvz., puikioji geltonkerpė (Xanthoria elegans), auksiškoji geltūnė (Candelariella aurella).
šilinė puvėseklė
Labai plinta, dažnai išstumdamos kitas kerpes, azoto junginių perteklių toleruojančios kai kurios genčių, pvz., geltonkerpės (Xanthoria), žiauberės (Physcia), žiauberuotės (Phaeophyscia), rūšys.
L: J. Motiejūnaitė Kerpės Kaunas 2002.
1700