Lietuvõs kiaulininkỹstė. Lietuvos teritorijoje kiaulės buvo auginamos jau prieš 3000 metų. Penimos kiaulės minimos 1381 dokumentuose, 1558 dvarų nuostatuose. 16 a. šaltiniuose minimi įvairūs rūkytos kiaulienos gaminiai. Iki 19 a. buvo laikomos vietinės trumpaausės kiaulės. Jos buvo tvirtos konstitucijos, tankiašerės. Jų šėrimu, priežiūra mažai rūpintasi; šiltu metų laiku buvo laikomos palaidos, ganomos laukuose, miškuose, dauguma jų maisto susirasdavo pačios. Iki Pirmojo pasaulinio karo vietos kiaules pradėta kryžminti su didžiosiomis baltosiomis, vidutinėmis baltosiomis, berkšyrais, baltosiomis trumpaausėmis, didžiosiomis juodosiomis ir Danijos kiaulėmis. Lietuvos Respublikos laikotarpiu kiaulininkystė tapo viena svarbių ūkio šakų. 1926 įsteigta Kiaulių augintojų draugija. Nuo 1932 ji turėjo kiaulių kontrolės būrelį, vietos kiaules kryžmino su didžiosiomis baltosiomis, veisė gautus mišrūnus. Nuo 1934 mėsinės kiaulės veislei buvo atrenkamos bekonų tyrimų stotyje prie Kvietiškio (Marijampolės apskr.) žemės ūkio mokyklos. 1940 buvo auginama 1,4 mln., 1945 – 0,5 mln., 1967 pradžioje – 1,7 mln. kiaulių. Kiaulių skaičius ir kiaulienos gamyba iki 1990 didėjo, vėliau dėl rinkos pokyčių mažėjo (lentelė). 20 a. pabaigoje 85 % skerdžiamų kiaulių sudarė įvairių veislių mišrūnai (didžiųjų baltųjų, diurokų, landrasų, Lietuvos baltųjų, pjetrenų). Grynuoju veisimu veislės gerinamos tik veislynuose.
2889
1