Lietuvõs knas po nepriklausomýbės atkūrmo. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pasikeitus politinėms, ekonominėms ir socialinėms sąlygoms, pasikeitė ir kino filmų kūrimo ir platinimo sistema. Kaip kino kūrimo centras žlugo Lietuvos kino studija: nuo 1992 ji daugiausia buvo techninė bazė kitų studijų filmams kurti (2004 privatizuota). Pagausėjo privačių kino studijų (Studija 2000, įkurta 1990, Litnek, įkurta 1992, 2004 abi susijungė į Studija 2, Kopa, Vilanima, abi įkurtos 1991, Nominum, įkurta 1992, A Propos, įkurta 1993, Uljanos Kim studija, įkurta 1997, visos Vilniuje). Kino kūrėjams atsirado saviraiškos laisvė, bet jie patys turėjo rūpintis kuriamų filmų finansavimu. Iš pradžių bandyta kurti filmus su valstybės skiriamomis nedidelėmis lėšomis, vėliau pradėta bendradarbiauti su Prancūzijos, Suomijos, Vokietijos, kitų Europos šalių kino studijomis. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį bendrus filmus su kitų šalių kino studijomis daugiausia kūrė režisierius Š. Bartas, Europos kino festivaliai ir fondai finansavo režisierių V. Navasaičio ir A. Stonio dokumentinius filmus. Padidėjo tarptautinis susidomėjimas Lietuvos kinu, atsirado galimybė filmus rodyti tarptautiniuose kino festivaliuose.
Pratęsta SSRS okupacijos laikotarpiu susiklosčiusios autorinės poetinės dokumentikos tradicija (režisierių R. Verbos, H. Šablevičiaus, R. Šilinio filmai), kurios poetinė raiška individualizavo dokumentinį kiną, suasmenino tikrovės suvokimą. Režisierius H. Šablevičius sukūrė garsių Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjų portretų (Sustingęs tvermės metas 1990, apie B. Gajauską, Laba diena – God Dag 1993, apie J. Pajaujį, Pasmerktas myriop 1999, apie J. Pleškį), istorinių (Už tėvynę Lietuvą 1991), poetinių (Dzūkų kiemas 1997, Neatėjo 1999) filmų. Režisierių J. Gruodienės ir R. Gruodžio, J. Lapinskaitės, A. Matelio, D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus, V. Navasaičio, A. Stonio filmuose per asmeninę emocinę patirtį suvokta realybė tapo gyvenamojo laiko metraščiu. Tradicijos tęstinumas ryškiausiai atsispindėjo A. Stonio filmuose (Neregių žemė 1992, Europos kino akademijos prizas, Oberhauseno trumpametražių filmų festivalio prizas, Griuvėsių apaštalas 1993, Antigravitacija 1995, Skrajojimai mėlynam lauke 1996, Viena 2001, Ūkų ūkai 2006, Bilbão kino festivalio prizas), kuriuose tikrovė tapo asmeninių refleksijų objektu.
režisieriaus A. Stonio dokumentinio filmo Uostas kadras (1998)
režisieriaus A. Matelio filmo Prieš parskrendant į Žemę kadras (2005)
A. Matelio dokumentiniame filme Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį (1990, Oberhauseno trumpametražių filmų festivalio prizas 1991) buvo išreikštas pozityvus požiūris į realybės prieštaravimus ir paradoksus. Daugeliui A. Matelio filmų (Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų 1996, Priverstinės emigracijos dienoraštis 1999, Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą 2003) būdinga paradoksai, būties slaptumas, absurdo jausena. Šio režisieriaus filmas Prieš parskrendant į Žemę (2005) apie vaikų onkologinę ligoninę pelnė daug tarptautinių apdovanojimų (Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų festivalio, Amsterdamo, abu 2005, Madrido, Zagrebo dokumentinių filmų festivalių, Pärnu dokumentinių ir antropologinių filmų festivalio, Silverdocs, Vašingtonas, Bruklino kino festivalių prizai, visi 2006, Jungtinių Amerikos Valstijų kino režisierių gildijos apdovanojimas už indėlį į dokumentinį kiną 2007). Reikšmingi buvo A. Matelio ir A. Stonio kartu režisuoti filmai Baltijos kelias (1990), Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos (2000).
Režisierių D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus dokumentiniuose filmuose Iliuzijos (1993, apie J. Josadę, Pärnu dokumentinių ir antropologinių filmų festivalio 1993, Leipcigo dokumentinių ir animacinių filmų, San Francisco kino festivalių prizai, abu 1994), Būti (1999, Bilbão kino festivalio prizas), Šičionykštė (2001, kino festivalio Cinéma du Réel Paryžiuje prizas), Nueinančios vasaros teatrai (2006, apie E. Bukelienę), Dienų tėkmėj (2007), Pensijų diena (2008) parodyti netradiciniai žmonių likimai, spręstos būties problemos, kultūra iškelta kaip dvasinė atgaiva. Poetiniams režisieriaus R. Gruodžio filmams (Pirtis 1997, Briuselio kino festivalio prizas 1998, Šeimyna 2001, Kaliausė 2002, Meistras 2004, Brasbendas 2006, su J. Gruodiene) būdinga tautinės dvasios savasties, jos šiuolaikiško žavesio paieška.
režisierių K. Matuzevičiaus ir D. V. Matuzevičienės dokumentinio filmo Pensijų diena kadras (2008)
Režisieriaus V. Navasaičio dokumentiniuose filmuose Rudens sniegas (1992, Babelsbergo, Vokietija, studentų filmų festivalio prizas), Pavasaris (1997, kino festivalio Cinéma du Réel Paryžiuje, 1997, Oberhauseno trumpametražių filmų, 1998, prizai) pasakota apie amžiną gyvenimo ir gamtos ciklą, juose svarbiausia jausminis pradas, lyrinė intonacija. Režisierės J. Lapinskaitės dokumentiniuose filmuose (Venera su katinu, arba Iš peteliškių gyvenimo 1997, Jekaterinburgo kino festivalio prizas, Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis 2002, Avancos, Portugalija, Sankt Peterburgo, Rygos kino festivalių prizai) parodyti keistuoliai, socialinėje atskirtyje gyvenantys žmonės, siekta įminti jų nuošalumo paslaptį.
Dokumentinių filmų apie svarbius šalies visuomeninius, socialinius ir kultūrinius gyvenimo įvykius, žymias asmenybes sukūrė režisieriai A. Tarvydas (Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas 1997), R. Šilinis (Lietuvos Respublikos prezidentai: 1919–1940 m. 1997, Lietuvos Respublikos prezidentai: 1993–1998 m. 1998). Režisieriaus R. Lileikio dokumentiniuose filmuose (Anapus 1995, K+M+B 2001, Saša 2006) iškeltos praeities ir dabarties sąsajos, žmogaus vidiniai konfliktai, yra vaidybinio kino elementų. Dokumentinio kino portretų (menininkų, literatų, visuomenės veikėjų) sukūrė rašytojas ir režisierius V. V. Landsbergis (Vilties prezidentas 1996, apie S. Lozoraitį, Jono Meko antologija 2000), A. Grikevičius (Pastabos gyvenimo būdo paraštėse 2002, apie V. Žalakevičių), A. Marcinkevičiūtė (Beveik laimingas 2004, apie J. Kunčiną). Antropologinės krypties dokumentinių filmų sukūrė A. Jevdokimovas (Kirtimų idilės 1991, Aukštyn upe 1992). Režisierių S. Beržinio (Sudie, Jeruzale! 1994, Jekaterinburgo kino festivalio prizas), E. Zubavičiaus (Paribio postai 2004) dokumentiniuose filmuose atsispindėjo visuomenės socialiniai pokyčiai, istorijos atgarsiai ir jų įtaka dabarčiai.
Vaidybiniame kine viena svarbiausių išliko praeities tema. Režisieriai filmuose aktualizavo šalies istoriją, apmąstė skaudžiausius istorijos momentus. G. Lukšo vaidybiniuose filmuose (Žalčio žvilgsnis 1990, pagal S. T. Kondrotą, Žemės keleiviai 1992, Vidurio ir Rytų Europos kino festivalio Łagówe, Lenkija, prizas, 1993, Mėnulio Lietuva 1997) nuosekliai plėtotos tautos mentaliteto, skaudžios patirties, dramatiškos istorijos temos, pabrėžiama individualybės, dorovinio pasirinkimo svarba istorinių kataklizmų akivaizdoje. Paskutiniame režisieriaus V. Žalakevičiaus filme Žvėris, kylantis iš jūros (1992, pagal J. Zamiatiną, Šiaurės šalių kino festivalio Rouene prizas 1993) keltos dorovinio nerimo, kaltės ir atpildo problemos. Režisieriaus R. Banionio filmuose Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio (1990), Džiazas (1992) atkurta 7–8 dešimtmečio atmosfera, jaunimo nuotaikos, stengtasi rasti sąsajų su gyvenamuoju laiku, tęsiama ankstesniuose režisieriaus filmuose plėtota asmeninės atsakomybės tema. Režisierius A. Puipa savitai interpretavo lietuvių rašytojų kūrinius, filmams (Bilietas iki Tadž Mahalo 1990, pagal R. Šavelį, Miuncheno kino festivalio prizas 1991, Ir ten krantai smėlėti 1991, pagal J. Aputį) būdinga žaidybinis elementas, autoironija, kai kuriems – Vilko dantų karoliai (1997, pagal L. Gutauską, Šiaurės šalių kino dienų Liubeke prizas, Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ir Baltijos šalių kino festivalio Kinošok Anapoje prizas, abu 1997, Šiaurės šalių kino festivalio Rouene Didysis prizas 1998) – poetiškas hiperbolizuotas vaizdingumas. 1999 A. Puipa sukūrė 19 a. Rytprūsių šeimyninį epą Elzė iš Gilijos (pagal E. A. Wichertą, festivalio Kinošok prizai 2000). Jo filmas Nuodėmės užkalbėjimas (2007, pagal J. Ivanauskaitę) lietuvių kiną paįvairino nauja, iki tol mažai nagrinėta moters aistrų ir drastiško vidinio pasaulio tema. A. Puipos filmuose dažnai vaidino mėgėjų teatro aktoriai, jis vienas pirmųjų eksperimentavo su vaizdajuostės estetinėmis galimybėmis.
režisieriaus Š. Barto vaidybinio filmo Trys dienos kadras (1991; Jis – A. Sakalauskas, Ji – K. Golubeva)
Režisierius Š. Bartas kūrė refleksyvų filosofinį kiną. Jo filmuose herojų pojūčiai ir pasaulio pažinimas nesietas su konkrečia vieta ar aiškiu siužetu: dokumentinio filmo Praėjusios dienos atminimui (1990, Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizai), vaidybinių filmų Trys dienos (1991, Porto kino festivalio prizas 1992), Mūsų nedaug (1996, festivalio Kinošok prizas), Laisvė (2000) peizažai tampa visaverčiais herojais pasakojimuose apie keliones, kurių pagrindinis tikslas – pažinti save. Vaidybiniame filme Koridorius (1995, Vienos kino festivalio prizas) vyravo realybės faktūrų, žmogaus pojūčių analizė, individuali erdvė, vienatvė iškelta kaip atsvara masiniams siekiams. Š. Bartas derino vaidybinio, dokumentinio, netgi antropologinio kino elementus.
Įvairių kino rūšių elementų derinimas buvo vienas svarbiausių 20 a. pabaigos lietuvių kino bruožų, jis būdingas režisierių I. Kurklietytės, J. Lapinskaitės, R. Lileikio, A. Maceinos, V. Navasaičio filmams. Režisieriaus A. Šiušos filmas Ir jis pasakė jums sudie (1993, pagal E. Cinzą, Šiaurės šalių kino dienų Liubeke prizas 1993; pirmasis be valstybės paramos sukurtas lietuvių filmas) buvo pagrįstas impresijomis, asmeninėmis aspiracijomis, vizualiniais žaidimais. Režisieriaus A. Juzėno filme Rojuje irgi sninga (1994, Mannheimo-Heidelbergo kino festivalio prizas) atsispindėjo jaunimo pasaulėjauta.
Režisierius K. Vildžiūnas lietuvių kine pavaizdavo šiuolaikinį miestą, dabarties žmogaus priklausomybę nuo savo praeities (Nuomos sutartis 2002, tarptautinio Rygos kino festivalio Arsenalas prizas). Šio režisieriaus filme Aš esi tu (2006, Rygos kino festivalio Arsenalas prizas) rodomas savitas pabėgimas nuo dabarties realijų. Režisierius V. V. Landsbergis sukūrė filmą vaikams Jonukas ir Grytutė (2003). Svarbūs Lietuvos istoriniai įvykiai atkuriami filmuose Vienui vieni (2004, režisierius J. Vaitkus), Dievų miškas (2005, pagal B. Sruogą, režisierius A. Puipa), Vilniaus getas (2006, pagal J. Sobolį, režisierius A. Juzėnas). 21 a. pradžioje daugiau filmų sukūrė moterys režisierės: J. Lapinskaitės vaidybinis filmas Stiklo šalis (2004, pagal V. Juknaitę) ir I. Kurklietytės dokumentiniai filmai Lengvas raganavimas (2004), Kristina Kristuje (2005) lietuvių kiną paįvairino ryškiais moterų portretais, naujomis temomis.
režisieriaus K. Vildžiūno vaidybinio filmo Aš esi tu kadras (2006; Baronas – A. Bialobžeskis)
Savito stiliaus trumpametražių vaidybinių filmų sukūrė režisieriai T. Donela (Išakėtas krantas 1992), A. Marcinkevičiūtė (Menestreliai maksi paltais 2002, pagal J. Kunčiną), D. Gasiūnaitė (Kas miega šalia tavęs 2003), I. Jonynas (Sekmadienis toks, koks yra 2003, Šokantis kirminas 2006), R. Greičius (Baltos dėmės mėlyname 2004). Jaunosios kartos režisierių dokumentiniuose (Troleibusų miestas 2002, režisierė G. Beinoriūtė, Dienoraštis 2003, režisierė O. Buraja, Clermont-Ferrand’o, Rio de Žaneiro kino festivalių prizai, abu 2004), trumpametražiuose ir ilgametražiuose vaidybiniuose (Žvaigždžių kasmet vis mažiau 2000, pagal P. Nulsoną, režisierius L. Kairys, Lengvai ir saldžiai 2003, Diringas 2006, abiejų režisierius I. Miškinis, Egzistencija 2004, režisierė G. Beinoriūtė, Zero, režisierius E. Vėlyvis, Keturios susikertančios tiesės, režisierius K. Gudavičius, abu 2006) filmuose siekta aiškiai vaizduoti supančią tikrovę, kintantį santykį su ja, nusakyti žmogaus individualumą, kartu ir bendrumą su kokiu nors socialiniu ar intelektiniu visuomenės sluoksniu. Jaunų režisierių filmuose žmogus yra labiau susijęs su sociumu, turi daugiau jam būdingų bruožų nei vidurinės kartos režisierių filmuose.
Nuo 1990 kuriamas kino žurnalas Valstybės kino metraštis (1990–2002 Lietuvos kronika, nuo 2003 mėnesinis); svarbiausi režisieriai: J. Lapinskaitė, A. Maciulevičius, A. Puipa, R. Sabulis, V. Urbanavičius.
20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje raiškių vaidmenų sukūrė aktoriai R. Adomaitis, R. Arbačiauskaitė, B. Babkauskas, V. Bagdonas, G. Baikštytė, S. Balandis, G. Balandytė, D. Banionis, V. Blėdis, J. Budraitis, A. M. Chadaravičius, I. Dapkūnaitė, G. Girdvainis, L. Kalpokaitė, V. Kelmelytė, I. Kilšauskaitė, J. Kisielius, H. Kurauskas, A. Latėnas, L. Laucevičius, N. Lepeškaitė, V. Mainelytė, V. Masalskis, A. Masiulis, D. Michelevičiūtė, N. Narmontaitė, L. Noreika, J. Onaitytė, N. Oželytė, V. Paukštė, V. Petkevičius, E. Pleškytė, R. Sabulis, N. Savičenko, K. Smoriginas, R. Staliliūnaitė, D. Stubraitė, E. Šulgaitė, A. Šurna, V. Tomkus.
Prie vaidybinių ir dokumentinių filmų vaizdo raiškumo daug prisidėjo kino operatoriai R. Greičius, R. Leipus, A. Mikutėnas, V. Naudžius, V. Radzevičius, jaunosios kartos kino operatoriai D. Gribanovas, A. Kemežys, R. Leonavičius. Filmų scenarijų parašė rašytojai R. Gavelis, J. Ivanauskaitė, S. T. Kondrotas, J. Sobolis, S. Šaltenis, R. Šavelis; scenarijų sukūrė ir patys režisieriai. Kino filmų kostiumų sukūrė J. Grigarovičius, A. Kepežinskas, G. Kličius, E. Kvintienė, D. Petrulytė, A. Rimkutė ir kiti, muziką kino filmams – kompozitoriai V. Bartulis, F. Latėnas, K. Mašanauskas, G. Puskunigis, L. Rimša, J. Širvinskas ir kiti.
Animacinių filmų sukūrė režisieriai I. Bereznickas (Toks jau mūsų plastilininis gyvenimas 1992), V. Aškinis (Odisėjas 1998, pirmasis Lietuvoje ilgametražis pieštinis animacinis filmas), N. Valadkevičiūtė (Sezamai, atsiverk 2001), R. A. Janauskas (Trumpas sujungimas 2003), H. Vaigauskas (Žiema, žiema 1995), I. Bunokaitė (Mataušo nutikimai 1996), Algirdas ir Aurika Seleniai (Vilniaus mergelė 2000), J. Leikaitė (Užgavėnės 2005) ir kiti.
režisieriaus V. Aškinio filmo Odisėjas kadras (1998)
režisieriaus ir dailininko I. Bereznicko animacinio filmo Baubo liga kadras (2006; © LATGA, 2020)
Lietuvos kinas finansuotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo, svarbi buvo ir Lietuvoje veikiančios (nuo 2003) Europos programos Media finansinė parama. Kino raidos procesams didelę įtaką padarė 2002 priimtas Kino įstatymas, kuriuo nustatyta Lietuvos kino finansavimo būdai, lietuvių ir užsienio kino filmų platinimo ir viešo rodymo tvarka. 2004 Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare Lietuvos kino filmai vis dažniau kurti su kitų Europos šalių kinematografininkais (2004–06 visi lietuviški vaidybiniai ir 1 ilgametražis dokumentinis filmas buvo sukurti su užsienio prodiuseriais). Per metus sukuriama apie 2 vaidybinius, apie 5 animacinius ir apie 10 dokumentinių filmų.
2429
Kinas 21 a. 1–2 dešimtmetyje
Šiuo laikotarpiu Lietuvos audiovizualinės produkcijos kiekį ir sklaidą ženkliai sąlygojo padidintas valstybės finansavimas, bendri projektai su užsienio prodiuseriais ir Europos Sąjungos kino rėmimo iniciatyvos (programos Kūrybiška Europa paprogramė MEDIA, kino paramos fondas Eurimages). Įtaką padarė ir 2012 prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos įkurtas Lietuvos kino centras, kuris siekia koordinuoti nacionalinio kino gamybą ir sklaidą, rūpintis lietuviško kino paveldo išsaugojimu. 2019 lietuviškam kinui skirta 6,44 mln. eurų (palyginti 2016 – 3,52 mln. eurų), įvyko 27 lietuviškų filmų premjeros (2015 – 10 premjerų).
1–2 dešimtmetyje režisuota itin daug istorinės tematikos vaidybinių ir dokumentinių filmų, juose nagrinėta įvairūs istoriniai tarpsniai: pokario partizaninis laikotarpis (dokumentiniai filmai Partizano žmona 2011, Trispalvis 2013, Vanago portretas 2020, visų režisierius V. V. Landsbergis, Pelėdų kalnas 2018, režisierius A. Juzėnas), tremtis (Ekskursantė 2013, režisierius A. Juzėnas, Tarp pilkų debesų 2018, pagal R. Sepetys romaną, režisierius Marius Markevičius), 1972‑ųjų įvykiai (Emilija iš Laisvės alėjos 2017, režisierius Donatas Ulvydas). Daugeliui filmų būdinga supaprastinta herojinė patriotinė tematika, schematiškas, selektyvus siužetas, vienaplaniai herojai. Dominuoja praeities heroizacija, linkstama ją romantizuoti, herojus privalo kovoti prieš sovietų arba carinės Rusijos valdžią. Kitokiu požiūriu į kolektyvinę atmintį, žmogaus pasirinkimus sudėtingose istorinėse aplinkybėse, šios situacijos refleksija išsiskiria istoriniai filmai Purpurinis rūkas (pagal Feliksą Rozinerį, režisierius R. Banionis) ir Sutemose (režisierius Š. Bartas, abu 2019).
režisieriaus R. Banionio vaidybinio filmo Purpurinis rūkas kadras (2019; iš kairės: Janė – Giedrė Mockeliūnaitė, Vladas – Tadas Gudaitis, Joškė – Severinas Norgaila)
Autorinio kino kryptis plėtojama Š. Barto filmuose Septyni nematomi žmonės (2005), Eurazijos aborigenas (2010), Ramybė mūsų sapnuose (2015), Šerkšnas (2017), kai kuriuose jų esama žanrinio kino (kelio, karo filmo) elementų. Šiai krypčiai priskirtini Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos filmas Aurora (2012), I. Jonyno kriminalinės dramos Lošėjas (2013) ir Nematoma (2019), Alantės Kavaitės drama Sangailės vasara (2015) ir Andriaus Blaževičiaus drama Šventasis (2017). 21 a. 2 dešimtmetyje debiutavusių režisierių Andriaus Blaževičiaus, Linos Lužytės (Amžinai kartu 2016), Marijos Kavtaradzės (Išgyventi vasarą 2019) filmai išsiskiria autentiška kino kalba, drąsa kalbėti apie supantį pasaulį, pastangomis jį kruopščiai tyrinėti, analizuoti savo kartos žmonių būsenas ir jauseną. Neįprasta kino raiška, vizualine gausa išsiskiria M. Kvedaravičiaus filmas Partenonas (2019).
Daugumai šiuo laikotarpiu režisuotų filmų būdinga žanrinė ir stilistinė įvairovė, sukurta nemažai psichologinių filmų (Diringas 2006, Artimos šviesos 2009, Karalių pamaina 2016, visų režisierius I. Miškinis, Kolekcionierė 2008, režisierė Kristina Buožytė, Atsisveikinimas / laimingo žmogaus istorija 2010, režisierius Tomas Donela, Kai apkabinsiu tave 2010, Senekos diena 2016, abiejų režisierius K. Vildžiūnas, Amžinai kartu 2016, režisierė Lina Lužytė, Čia buvo Saša 2019, režisierius Ernestas Jankauskas).
režisieriaus G. Lukšo vaidybinio filmo Duburys kadras (2009, iš kairės: Juozapas – Giedrius Kiela, Vidas – Šarūnas Datenis)
Statyta mistinės dramos (Nesamas laikas 2014, režisierius Mykolas Vildžiūnas), kelio (Išgyventi vasarą 2019, režisierė Marija Kavtaradzė), detektyviniai (Perpetuum mobile 2008, režisierius V. Navasaitis, Vardas tamsoje 2013, pagal R. Šerelytę, režisierė A. Marcinkevičiūtė) filmai, absurdo komedijos (Stebuklas 2017, režisierė Eglė Vertelytė). Juodosios komedijos (Zero 2006, Zero II 2010, Redirected / Už Lietuvą! 2014), politinės satyros (Zero III 2017) elementų turi Emilio Vėlyvio filmai. Lietuvių ir užsienio rašytojų kūrinių ekranizavo vyresniosios kartos režisieriai G. Lukšas (Duburys 2009, pagal R. Granauską), Donatas Ulvydas (Tadas Blinda. Pradžia 2011, pagal R. Šavelį), A. Puipa (Miegančių drugelių tvirtovė 2012, pagal J. Ivanauskaitę, Edeno sodas 2015, Janinos Survilaitės romanų motyvais, Kita tylos pusė 2019, pagal T. Lindgren).
režisieriaus A. Puipos vaidybinio filmo Edeno sodas kadras (2015)
Dokumentinio kino raiškos galimybių, filosofinio turinio paieškos būdingos A. Stonio filmams (Varpas 2007, Aš perėjau ugnį, tu buvai su manim 2010, Raminas 2011, Kenotafas 2013, Avinėlio vartai 2014, Moteris ir ledynas 2016, Laiko tiltai 2018, su Kristine Briede). Filmo‑portreto žanrą gausiai plėtojo V. V. Landsbergis, A. Marcinkevičiūtė, A. Tarvydas ir kiti (išsiskyrė ilgametražis meninės dokumentikos filmas apie V. Starevičių Vabzdžių dresuotojas 2008, režisieriai Linas Augutis, Donatas Ulvydas). Savito braižo filmų sukūrė I. Kurklietytė (Moterų paslaptys 2004, Būti mylima 2009, Gegučių vaikai 2013, Gražuolės Piplytės 2017), G. Beinoriūtė (Vulkanovka. Po didžiojo kino 2005, Gyveno senelis ir bobutė 2007, Pokalbiai rimtomis temomis 2012), Romas Lileikis (Dangaus šešėlis 2008, Maat 2013), J. Lapinskaitė (Traukinys stovi penkias minutes 2009, Vakar bus rytoj 2013, Akordas 2016), Oksana Buraja (Kretos sala 2007, Išpažintis 2008, Liza, namo! 2012), G. Žickytė (Baras 2009, Kaip mes žaidėme revoliuciją 2011, Meistras ir Tatjana 2014, Aš čia tik svečias 2016, su Maite Alberdi), A. Jevdokimovas (Suokalbio antologija 2015, Second Hand 2019), A. Matelis (Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta 2017).
režisieriaus A. Stonio dokumentinio filmo Raminas kadras (2011)
režisierės R. Barzdžiukaitės dokumentinio filmo Rūgštus miškas kadras (2018)
21 a. 2 dešimtmetyje debiutavę dokumentinio kino kūrėjai Mindaugas Survila (Stebuklų laukas 2011, Sengirė 2017), M. Kvedaravičius (Barzakh 2011, Mariupolis 2016), Lina Lužytė (Igruški 2012), Linas Mikuta (Pietūs Lipovkėje, Dzūkijos jautis, abu 2013, Pakeleiviai 2015, Šaltos ausys 2016), Jūratė Samulionytė (Močiute, Guten Tag! 2017, su Vilma Samulionyte), Aistė Žegulytė (Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)), R. Barzdžiukaitė (Rūgštus miškas, abu 2018), Vytautas Puidokas (El Padre Medico 2019) ieško naujų tikrovės perteikimo būdų, nagrinėja skaudžias socialines, ekologines problemas, į istorines permainas žvelgia pasitelkdami savitus raiškos būdus.
2015 išleistas DVD diskas Lietuvių dokumentinio kino antologija, jį sudaro 15 suskaitmenintų ir restauruotų Lietuvos dokumentinio kino klasika tapusių R. Verbos, H. Šablevičiaus, A. Grikevičiaus, V. Starošo, E. Zubavičiaus, A. Stonio, A. Matelio, A. Maceinos, D. V. Matuzevičienės ir K. Matuzevičiaus filmų, kino istorikų straipsniai ir pokalbiai su režisieriais.
Šiuo laikotarpiu sukurta nemažai trumpametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų, jiems būdinga originalus stilius, formos paieškos, žanrų įvairovė, drąsa kalbėti apie visuomenės skaudulius.
Filmuose vaidino vyresnės kartos aktoriai A. Bialobžeskis, J. Budraitis, A. Dapšys, P. Gaidys, D. Kazlauskas, J. Lapinskaitė, V. Masalskis, E. Mikulionytė, J. Onaitytė, N. Narmontaitė, V. Paukštė, V. Petkevičius, R. Samuolytė, N. Savičenko, P. Stankus, A. Storpirštis, debiutavo Ieva Andrejevaitė, Ina Marija Bartaitė, Aistė Diržiūtė, D. Gavenonis, Gelminė Glemžaitė, Tadas Gryn, Darius Gumauskas, Marius Jampolskis, Severija Janušauskaitė, Gabija Jaraminaitė, Jurga Jutaitė, Vytautas Kaniušonis, Klavdija Koršunova, Valentinas Krulikovskis, V. Kuodytė, Elžbieta Latėnaitė, Anastasija Marčenkaitė, Paulius Markevičius, Severinas Norgaila, Valentinas Novopolskis, Indrė Patkauskaitė, Marius Repšys, Giedrius Savickas, Gabija Siurbytė, Julija Steponaitytė, Toma Vaškevičiūtė ir kiti.
Dirbo operatoriai Feliksas Abrukauskas, Linas Dabriška, Eitvydas Doškus, R. Greičius, Vytautas Katkus, A. Kemežys, R. Leipus, Rolandas Leonavičius, Saulius Lukoševičius, V. Naudžius, Kristina Sereikaitė, Mindaugas Survila, Audrius Zelenius, dailininkai Algirdas Garbačiauskas, Jurgita Gerdvilaitė, G. Kličius, Daiva Petrulytė, Ramūnas Rastauskas, Agnė Rimkutė, kompozitoriai Jonas Jurkūnas, Albertas Lucentas, Kipras Mašanauskas, G. Puskunigis, L. Rimša ir kiti.
Lietuviškų filmų pasaulinės ir kino premjeros rengiamos žymiausiuose pasaulio tarptautiniuose kino festivaliuose Kanuose, Venecijoje (2021 režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražis filmas Piligrimai pripažintas festivalio programos Horizontai geriausiu filmu), Berlyne, Toronte, San Sebastiane, Karlovy Varuose, Locarno, Amsterdame, Pusane, Montréalyje, Roterdame, Edinburge, Park City (Jutos valstija) ir kituose. Festivaliuose pristatytos režisierių A. Stonio, Š. Barto retrospektyvinės programos.
Lietuvos režisieriai sukūrė nemažai vaidybinių ir dokumentinių bendros gamybos filmų su Europos šalių kinematografininkais.
Kino festivaliai
Lietuvoje rengiami kino festivaliai: Kino pavasaris (nuo 1995), Tarptautinis mažųjų kino formų festivalis Tinklai (nuo 1999), Europos kino festivalis Scanorama, Tarptautinis animacinių filmų festivalis Tindirindis (abu nuo 2003), Nebyliojo kino festivalis Tylos garsai, Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis vaikų ir jaunimo filmų festivalis (visi nuo 2004), Tarptautinis moterų kino festivalis Šeršėliafam (nuo 2006), Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis Nepatogus kinas (nuo 2007), Tarptautinis kino festivalis Baltijos banga (nuo 2009), Pirmoji banga (nuo 2016, rodomi 20 a. pirmųjų dešimtmečių filmai). 2004 Vilniuje įkurtas komercinio kino festivalis konkursas AXX paskatino trumpametražio kino raidą (mėgėjai ir profesionalai kinematografininkai šiam konkursui sukūrė kelias dešimtis įvairios meninės vertės filmų), Lietuvos miestuose vyko kino festivalis Trispalvis kinas (rodyti 1990–2004 sukurti geriausi lietuvių filmai).
Lietuvoje veikia Lietuvos kinematografininkų sąjunga (1931–35 veikė Kaune, nuo 1958 Vilniuje, 2020 vienijo daugiau kaip 240 narių), Lietuvos kino mėgėjų sąjunga (įkurta 1966 Vilniuje, 2007 vienijo apie 1500 kino mėgėjų), Lietuvos kino operatorių asociacija (įkurta 2003 Vilniuje, 2007 vienijo 23 narius). 1970–89 Lietuvos konservatorijos Vaidybos ir režisūros katedra rengė televizijos režisierius (išleistos 4 laidos). 1993 Lietuvos muzikos akademijoje (nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija) režisieriaus H. Šablevičiaus iniciatyva įkurta Kino ir televizijos katedra (rengia kino ir televizijos režisierius, televizijos operatorius, garso režisierius, muzikos, teatro ir kino vadybininkus), 2002 Vilniaus dailės akademijoje Fotografijos ir medijos meno katedroje įsteigtos animacijos studijos.
L: Lietuvių filmai: 1990–2002 = Lithuanian Films: 1990–2002 / sud. G. Arlickaitė Vilnius 2002; S. Žalneravičiūtė Vilniaus iliuzionai Vilnius 2015; Fokuse: moterys Lietuvos kine / sud. L. Kaminskaitė, N. Arlauskaitė Vilnius 2021.
1706