Lietuvos klimatas

Lietuvõs klmatas

Lietuvoje vyrauja vidutiniškai šaltas su snieginga žiema klimatas (pagal W. Köppeno klimato klasifikaciją). Kritulių iškrinta pakankamai visais metų laikais, gausiau – šiltuoju laikotarpiu. Šalčiausio mėnesio (pajūryje – vasario, kitur – sausio) vidutinė temperatūra žemesnė nei –3 °C, šilčiausio (pajūryje – rugpjūčio, kitur – liepos) – iki 18 °C. Ne mažiau kaip 4 mėnesius vidutinė temperatūra būna didesnė nei 10 °C. Panašus klimatas būdingas Rytų Europos vidurinei daliai. Lietuvos vakaruose klimatas vidutiniškai šiltas, šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra didesnė nei –3 °C. Šis klimato tipas vyrauja Vakarų Europoje.

Zoniniai ir azoniniai veiksniai

Lietuvos klimatą lemia globalūs (zoniniai) veiksniai ir vietinės geografinės sąlygos (azoniniai veiksniai). Zoniniai veiksniai: geografinė padėtis ir vyraujanti oro masių pernaša iš vakarų, apimanti visą troposferą ir žemutinę stratosferos dalį.

Lietuva išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos (vidutinių platumų klimatas) šiaurinėje dalyje tarp 53° 54′ ir 56° 27′ šiaurės platumos. Nuotolis nuo pusiaujo (6130 km) ir Šiaurės ašigalio (3870 km) lemia Saulės aukštį virš horizonto, dienos trukmę ir bendrosios saulės spinduliuotės prietaką. Saulės aukštis virš horizonto Kauno platumoje kinta 47° intervale. Didžiausias (58,5°) jis būna birželio 22 d. (diena trunka daugiau kaip 17 valandų), mažiausias (11,5°) – gruodžio 22 d. (diena trunka vos 7 valandas ir keliolika minučių).

bendroji ir sugertoji Saulės spinduliuotė Lietuvoje

Bendrosios Saulės spinduliuotės į horizontalų paviršių per metus Lietuva gauna apie 3400 MJ/m² (dvigubai mažiau nei pusiaujo srityse). Šis kiekis per metus pasiskirstęs labai netolygiai: birželį Saulės spinduliuotės gaunama 17 %, o gruodį – tik 1 % metinio kiekio. Didžiausiomis bendrosios Saulės spinduliuotės sumomis išsiskiria šalies pietvakarinė dalis (3500 MJ/m²), o mažiausiomis – debesuotoji Žemaičių aukštumos vakarinė dalis (apie 3300 MJ/m²). Azoniniai veiksniai, lemiantys klimato bruožus: gretimi sausumos plotai, vandenynų ir jūrų išsidėstymas, reljefo absoliutusis aukštis, dirvožemio savybės, paklotinio paviršiaus danga. Į vakarus nuo Lietuvos plyti Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno akvatorijos ir tik nedideli sausumos plotai – Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliai su salomis, į rytus kelis tūkstančius kilometrų tęsiasi Eurazijos žemynas, todėl Lietuvos, nors ji ir pajūrio šalis, klimatas nėra tipiškas jūrinis. Per metus į šalį atslenka beveik po lygiai jūrinės ir žemyninės kilmės oro masių.

Iš vakarų į rytus didėja klimato kontinentalumas: kyla temperatūros metinė ir paros amplitudės, žiemos šaltesnės darosi, ilgiau išsilaiko sniego danga, sausėja oras.

Prie azoninių veiksnių priskiriami ir vietiniai klimato veiksniai (reljefo formos, vandens telkiniai, dirvožemiai, augalija, urbanizuotos teritorijos, t. p. jų fizinės būklės sezoninė kaita), kurie lemia mezomasto ir mikromasto klimato elementų ypatumus.

Paklotinio paviršiaus danga – svarbiausias veiksnys, lemiantis paviršiaus albedą ir Saulės spinduliuotės sugėrimą. Didžiojoje dalyje albedo metų vidutinės reikšmės yra apie 20 %, o miškinguose rajonuose sumažėja iki 17,5 %. Žiemą, kai žemė pasidengia sniegu, o Saulė pakyla neaukštai, bemiškių teritorijų albedas padidėja iki 50–60 % (šviežio sniego iki 90 %), vasarą miškai ir juodžemio dirvos atspindi tik 10–15 %, pievos ir pasėliai – 15–20 % spinduliuotės. Teritorijos paviršius per metus sugeria 2600–2900 MJ/m² Saulės energijos (daugiausia miškingi pietiniai ir pietvakariniai rajonai). Sugertosios spinduliuotės daugiausia tenka gegužei ir liepai (po 400–500 MJ/m²), mažiausiai – gruodžiui ir sausiui (po 20–25 MJ/m²).

Saulės spinduliuotė

Horizontalaus paviršiaus spinduliuotės (radiacijos) balanso metinės reikšmės Lietuvoje kinta nuo 1600 iki 1900 MJ/m², bet per metus jis gali būti ir teigiamas, ir neigiamas.

Kai Žemės paviršiaus efektyvioji spinduliuotė (į kosminę erdvę infraraudonosiomis bangomis išspinduliuota energija) didesnė už sugertąją spinduliuotę – balansas neigiamas (lapkritį–vasarį), kai sugertoji spinduliuotė viršija efektyviąją spinduliuotę – teigiamas (kovą–spalį). Didžiausios teigiamos balanso reikšmės – gegužę–liepą (apie 300 MJ/m²). Spinduliuotės (radiacijos) balansas kinta ir per parą, o didžiausia kaitos amplitudė – šiltuoju laikotarpiu. Naktį jis priklauso tik nuo efektyviosios spinduliuotės, o ši – nuo paklotinio paviršiaus temperatūros, debesuotumo, atmosferos stratifikacijos ir drėgnumo. Dieną balanso pagrindinė dalis – sugertoji spinduliuotė, kuri priklauso nuo Saulės aukščio virš horizonto, albedo ir debesuotumo. Giedros metu atviroje, lygioje vietovėje balansas per 0° pereina rytą, Saulei pakilus (vakare nusileidus) iki 7–8° aukščio virš horizonto.

spinduliuotės (radiacijos) balansas Lietuvoje

Svarbus Saulės spinduliuotės prietakos ir spinduliuotės (radiacijos) balanso (t. p. terminių ir drėgminių klimato savybių) veiksnys – debesuotumas. Vidutinis metų bendrasis debesuotumas Lietuvoje apie 70 %, didžiausias – lapkritį–vasarį (80–85 %), mažiausias – gegužę–rugpjūtį (apie 65 %). Dėl debesuotumo faktinė Saulės spindėjimo trukmė (saulėtų valandų skaičius) daug mažesnė už didžiausią galimą, t. y., dienos trukmę. Faktinė Saulės spindėjimo trukmė sudaro nuo 37 % (rytuose) iki 41 % (pajūryje) didžiausios galimos trukmės.

vidutinė metinė Saulės spindėjimo trukmė 1991–2020 metais

Iš viso per metus saulėtų valandų mažiausiai būna Vilniuje (1770 valandų), daugiausia – pajūryje ir Kuršių nerijoje (2000–2100 valandų). Saulėčiausi yra gegužės–rugpjūčio mėnesiai (vidutiniškai po 260–300 valandų), o mažiausiai saulėtų valandų būna lapkritį–sausį (vidutiniškai po 30–42 valandos). Lapkritį–sausį daugiausia būna ir apsiniaukusių dienų, kai daugiau kaip 80 % dangaus skliauto padengta debesimis (vidutiniškai po 17–23 d. per mėnesį), vasarą tokių dienų būna tik 5–10 per mėnesį. Iš viso per metus apsiniaukusių dienų priskaičiuojama vidutiniškai 150–160. Dienų, kai Saulė šviečia nuo patekėjimo iki laidos, būna nedaug: pavasarį ir vasarą apie 10 % (pajūryje dėl mažesnio debesuotumo iki 15 %), o rudenį ir žiemą tik 1–2 %. Vyraujant apsiniaukusiems cikloninio pobūdžio orams arba priešingai – giedriems anticikloniniams orams, kai kuriais metais galimi dideli nuokrypiai (apie 200 valandų) nuo Saulės spindėjimo trukmės daugiamečio vidurkio.

Spinduliuotės (radiacijos) balanso išteklius bei advekcinę šiluminę energiją paklotinis paviršius eikvoja drėgmei garinti ir turbulentinei šilumos apykaitai su atmosfera. Daugiausia šilumos garavimui (1000–1100 MJ/m²) eikvojama rajonuose, kur blogesnės sąlygos paviršiniam nuotėkiui (Mūšos–Nemunėlio, Karšuvos žemumos) ir Lietuvos pietinės dalies priesmėlio dirvožemiuose. Mažiausiai šilumos garavimui sunaudojama kalvotuose šiaurės vakariniuose ir šiaurės rytiniuose rajonuose (apie 800 MJ/m²). Garavimui sunaudojama apie 50–65 % balanso išteklių, kita jų dalis – turbulentinei šilumos apykaitai su atmosfera.

Oro masės

Visoje Lietuvos teritorijoje vyrauja vidutinių platumų oro masės (80 %), arktinės sudaro 18 %, tropikų – 2 %. Slenkančių oro masių savybės nuolat kinta, todėl jos iš vieno tipo gali transformuotis į kitą. Oro masių formavimosi rajonai šaltuoju ir šiltuoju metų laikotarpiu skiriasi.

Jūrinis poliarinis oras (vadinamasis vidutinių platumų oras) iš pradžių būna žemyninis virš Kanados rytinės dalies (žiemą), vėliau, keliaudamas į rytus, įdrėksta ir sušyla. Vasarą jis formuojasi virš šaltų akvatorijų į rytus nuo Labradoro pusiasalio. Vidutinių platumų oro masės sudaro daugiau kaip pusę visų oro masių buvimo Lietuvoje laiko. Arktinės oro masės dažnesnės žiemą ir pereinamaisiais laikotarpiais. Dažniausiai or masių judėjimo trajektorija kerta neužšąlančias Norvegijos ar Barentso jūras, todėl Lietuvą jos pasiekia turėdamos jūrinio arktinio oro bruožų. Itin ekstremalia laikoma arktinė oro masė, atslinkusi nuo Vidurinės Arkties per Taimyrą ir Rusijos šiaurinę dalį, bet ji pasitaiko ne kasmet (vasarą jos tikimybė artima nuliui).

Rečiausiai į Lietuvą užklysta tropinė žemyninė oro masė, kuriai vasarą formuotis palankios sąlygos susidaro Viduržemio jūros regione arba Pakaspijo žemumoje. Žiemą tokia oro masė formuojasi Afrikos šiaurinėje dalyje ir atslenka jau transformuota (didesnio drėgnumo). Jūrinės tropinės oro masės Lietuvos nepasiekia.

Staigias orų permainas daugiausia lemia praslenkantys atmosferos frontai. Per metus jų gali būti net 160–170. Daugiausia (vidutiniškai po 15 per mėnesį) praslenka spalį–gruodį, kai cikloninė veikla intensyviausia. Žiemą ryškiausi šiltieji frontai, kurie atneša apsiniaukusius orus ir kritulius (sniegą, šlapdribą, lietų, lijundrą). Vasarą šie frontai retesni, neryškūs ir tik per kas antrą iš jų lyja. Šaltieji frontai žiemą atneša ištisinį debesuotumą, sniegą ir dažnai – štorminius vėjus. Šio tipo frontai ryškiausi vasarą: 70 % atvejų iškrinta krituliai, 20 % būna su perkūnijomis.

tipinės ciklonų trajektorijos

Ciklonų pagrindinės trajektorijos Atlanto–Europos regione nusidriekia nuo rytinės Šiaurės Amerikos pakrantės iki Skandinavijos, Barentso ir Norvegijos jūrų bei Rusijos šiaurinės dalies. Daugiausia jų nuo Grenlandijos pietinės dalies juda per Islandiją Skandinavijos šiaurinės dalies link (tai regeneruojantys ciklonai). Kiti ciklonai, judėdami Skandinavijos pietinės dalies link, kerta Britų salas, tai – susiformavusių ir intensyvių ciklonų grupė. Mažiausią dalį sudaro vadinamieji pietiniai ciklonai, kurie formuojasi poliariniame fronte virš Viduržemio ar Juodosios jūrų akvatorijų; susidarius stipriai pietinei pernašai jų trajektorijos nukrypsta į šiaurę Vidurio ir Rytų Europos link.

tipinės anticiklonų trajektorijos

Anticiklonai dažniausiai atslenka iš šiaurės vakarų ir šiaurės. Jų judėjimo greitis dažniausiai mažesnis nei ciklonų, todėl slinkdami į pietus jie įvairiai transformuojasi (pvz., įšyla, sumažėja slėgis). Rečiausiai (tik žiemą) iš šiaurės rytų, nuo Centrinės Arkties, užklysta ultrapoliariniai anticiklonai. Azorų (Azorų anticiklonas), arba subtropiniai Atlanto, anticiklonai savo pagrindine dalimi nesiekia Lietuvos, bet šiaurine jų periferija rudenį atkeliauja vadinamoji bobų vasara. Iš rytų anticiklonai neatslenka, bet dažnai nuo Sibiro (Azijos anticiklonas) anticiklono atsišakoja vakarinis arba šiaurės vakarinis gūbrys, siekiantis Skandinaviją ar net Šiaurės jūrą.

Vidutinis metų atmosferos slėgis jūros lygyje Lietuvos teritorijoje kinta 1014,3–1015,3 hPa intervale. Didžiausias slėgis būna sausį, gegužę ir spalį (1015–1017 hPa), o mažiausias liepą (apie 1013 hPa), tačiau išmatuotas slėgio svyravimo diapazonas siekia net 100 hPa. Atmosferos slėgio kaitą lemia cikloninė ir anticikloninė veikla ir globalinio slėgio lauko kitimas.

Oro temperatūra

Vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje yra (1,5–2,0 m aukštyje) apie 7–8 °C; aukščiausia – Kuršių nerijoje ir pajūryje (8,2–8,5 °C), žemėja į rytus iki 6,6 °C (1991–20 duomenimis). Uždara 7 °C izoterma apjuosia vėsesnę Žemaičių aukštumą. Sausio vidutinė temperatūra kinta nuo –0,9 °C (Klaipėdoje) iki –4,2 °C (Dūkšte). Visų žiemos mėnesių izotermų konfigūracija yra meridianinio pobūdžio (tankiausios jos Pajūrio žemumoje, kur pasireiškia šildantis Baltijos jūros poveikis). Žemaičių aukštumoje žiemą temperatūra būna apie 0,5–1,0 °C žemesnė nei tiek pat nuo jūros nutolusiose Ventos vidurupio, Šešupės ir Karšuvos žemumose. Liepos vidutinė oro temperatūra didžiojoje Lietuvos dalyje yra 18,1–18,6 °C, aukščiausia Nidoje (18,9 °C), o žemiausia (dėl didesnio absoliučiojo aukščio) – Žemaičių aukštumoje (Laukuvoje 17,4 °C). Analogiškas vėsinantis reljefo poveikis pasireiškia ir rytuose – liepos temperatūra Aukštaičių ir Švenčionių aukštumose 0,2–0,3 °C žemesnė nei Vidurio Lietuvos žemumoje.

vidutinė metinė oro temperatūra 1991–2020 metais

Šaltų (ledo) dienų, kai maksimali oro temperatūra žemesnė už 0 °C, pasitaiko spalio–balandžio mėnesiais (pajūryje lapkritį–balandį). Prie Baltijos jūros per metus jų būna vidutiniškai 27, o rytuose 51 (daugiausiai sausį, 9–16). Vidutinis dienų skaičius, kai minimali oro temperatūra nukrinta iki –10 °C ir žemiau, pajūryje yra dvigubai mažesnis nei šiaurėje ir rytuose (atitinkamai 12–13 ir 24–25).

Vidutinis dienų skaičius, kai minimali oro temperatūra aukštesnė arba lygi 0 °C didžiausias pajūryje (281), o mažiausias Žemaičių aukštumoje ir rytuose (244–246). Šiltų dienų, kai maksimali oro temperatūra aukštesnė arba lygi 25 °C, pasitaiko balandžio–rugsėjo mėnesiais (dažniausiai liepą, 7–12 dienų). Mažiausiai jų būna pajūryje ir Žemaičių aukštumoje (20–23), o daugiausiai Vidurio, Pietų ir Rytų Lietuvoje (34–35).

Vėjas

Vėjo vidutinis greitis (10 m aukštyje) didžiausias Lietuvos pajūryje (apie 4,1 m/s), mažėja į rytus ir mažiausias reikšmes (2,2–2,5 m/s) pasiekia miškinguose ir kalvotuose Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose. Šaltuoju laikotarpiu dėl aktyvios cikloninės veiklos vėjo greičiai 1–2 m/s didesni nei vasarą. Stipriausi vėjai pučia lapkritį–vasarį (pajūryje 4,6–5,0 m/s, kitur 2,5–4,3 m/s), silpniausi – liepą–rugpjūtį (pajūryje 3,4 m/s, kitur 1,5–2,5 m/s). Didžiausi vėjo greičiai per parą paprastai būna 12–18 valandą, kai intensyviausia terminė konvekcija, o mažiausi – 00–06 valandą, vyraujant inversinei atmosferos paribio sluoksnio stratifikacijai.

Kalvų viršūnėse ir priešvėjinių šlaitų viršutinėse dalyse vėjo greitis 30–50 % didesnis nei lygumose, o pavėjiniuose šlaituose ir neprapučiamose daubose – 20–40 % mažesnis. Rudenį ir žiemą dažniausiai pučia pietų, pietvakarių ir vakarų vėjai, vasarą įsivyrauja vakarų ir šiaurės vakarų vėjai. Tykų tikimybė didžiausia vasarą (pietryčiuose liepą iki 14 % visų matavimų), žiemą jos dvigubai retesnės. Pajūryje ramių (be vėjo) orų tikimybė visais metų laikais 1 %. Stipriausi vėjai rudenį ir žiemą būna pietryčių, pietų ir pietvakarių krypčių, vasarą – vakarų ir šiaurės vakarų krypčių. Vėjas, sustiprėjęs iki 15 m/s, tampa pavojingu meteorologiniu reiškiniu. Tokių vėjų didžiausia tikimybė pajūryje (apie 52 d. per metus), mažiausia – rytuose ir pietryčiuose (apie 9–10 dienų). Dažniausiai vėjas iki pavojingos ribos sustiprėja gruodį ir sausį (pajūryje vidutiniškai po 8 d. per mėnesį, kitur po 1–3,5 d.), o rečiausiai liepą–rugsėjį (pajūryje gegužę). Didžiausias užfiksuotas gūsių vėjo greitis yra pasiekęs 40 m/s.

vidutinis metinis vėjo greitis 1991–2020 metais

Palankiausios sąlygos vėjui sustiprėti iki pavojingos ribos susidaro iš vakarų atslenkančiuose gilėjančiuose ciklonuose. Šių ciklonų judėjimo greitis siekia 30–100 km/h, o slėgis centre – 960–985 hPa. Tuo pat metu į rytus ir į pietus nuo Lietuvos būna išsidėstę aukšto slėgio bariniai dariniai. Susidarę slėgio gradientai sukelia šiaurės vakarų ir vakarų krypčių stiprius vėjus. Kai Šiaurės Europoje būna įsitvirtinęs anticiklonas, o iš pietvakarių atslenka gilus ciklonas, kyla pietų ir pietryčių krypčių štorminiai vėjai.

Vandens garai

Vandens garai, esantys atmosferoje virš Lietuvos, yra advekcinės ir vietinės kilmės. Per metus į oro erdvę atkeliauja vidutiniškai apie 327 km³ drėgmės, o per metus išgarinama 35,2 km³ vandens. Vandens garų slėgis per metus svyruoja nuo 3,6–5,0 hPa (žiemą) iki 13,0–15,3 hPa (vasarą); teritoriniai skirtumai neviršija 1,0–1,3 hPa. Vandens garų slėgio kitimas per metus priklauso nuo oro temperatūros, kuri nulemia oro imlumą drėgmei, todėl mažiausiai drėgmės atmosferoje yra tada, kai temperatūra žemiausia (sausį–vasarį), o daugiausia, kai temperatūra aukščiausia (liepą–rugpjūtį).

Lietuvos oro drėgnis per metus

Ekstremalios vandens garų slėgio reikšmės gali labai skirtis nuo vidutinių (pvz., žiemą, vyraujant šilto ir drėgno jūrinio oro advekcijai, gali padidėti iki 6–10 hPa, o sausose ir šaltose arktinėse oro masėse mažiau kaip 2 hPa). Vasarą ekstremalios vandens garų slėgio reikšmės t. p. priklauso nuo oro masės kilmės: gali siekti 20–24 hPa arba sumažėti iki 10–12 hPa. Kitokia yra santykinio oro drėgnio kaita per metus. Žiemą net ir nedideli drėgmės kiekiai orą gali prisotinti. Paros vidutinis santykinis oro drėgnis per metus pajūryje kinta 11 %, kitur 21–23 % intervale: mažiausias būna gegužę (apie 66–75 %), didžiausias – lapkritį–gruodį (apie 81–91 %). Įsiveržus karštoms ir sausoms žemyninėms oro masėms vasarą oro drėgnis gali nukristi iki 20 % ir dar žemiau. Vasarą dienos santykinis oro drėgnis yra daug mažesnis nei nakties: popietinėmis valandomis jis sumažėja iki 55–60 %, nakties pabaigoje vėl pakyla iki 85–95 %. Žiemą paros amplitudė paprastai neviršija 5 %.

Didelis santykinis drėgnis palankus susidaryti rūkams. Rūkas Žemaičių ir Baltijos aukštumose per metus susidaro atitinkamai 90–105 ir 60–80 kartų, kitur – 40–50 kartų (bendra jų trukmė kinta nuo 200 iki 600 valandų per metus). Dažniausiai ir ilgiausiai rūkai tvyro rugsėjį-kovą. Upių slėniuose ir virš ežerų rudens naktimis, kai oras virš vandens pakankamai atvėsta, dažnai susidaro garavimo rūkai. Jie dažniausiai laikosi tik virš vandens ir gretimose šlapiose pievose. Giedromis ramiomis naktimis gali susidaryti spindulinio atvėsimo, šlaitų ir slėnių rūkai. Žiemą rūkų metu dažnai susidaro kristalinis šerkšnas.

Krituliai

Kritulių pasiskirstymui Lietuvoje didžiausią įtaką turi reljefas, kalvų šlaitų padėtis vyraujančių oro tėkmių atžvilgiu ir nuotolis nuo jūros. Per metus vidutiniškai iškrinta apie 695 mm (44 km³) kritulių. Vidutinis metinis kritulių kiekis kinta nuo 800–900 mm (priešvėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose) iki 570–600 mm (Vidurio Lietuvos žemumos šiaurinėje ir pietvakarinėje dalyse).

Drėgnos jūrinio oro masės, atslinkusios iš vakarų ir pietvakarių, priverstos kilti Žemaičių aukštumos šlaitais, adiabatiškai atvėsta, aktyvėja debesodara, iškrinta gausesni krituliai. Priešingas procesas vyksta pavėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose – oras besileisdamas adiabatiškai šyla ir kritulių sumažėja. Panašus efektas susidaro ir Sūduvos aukštumos šiaurės rytiniuose bei Švenčionių aukštumos rytiniuose šlaituose. Tolstant nuo jūros kritulių kiekis mažėja. Dėl atmosferos cirkuliacijos ypatumų konkrečiais metais kritulių kiekis gali skirtis nuo vidutinių reikšmių daugiau kaip 1,5 karto: didžiausias metinis kritulių kiekis yra buvęs 1322,8 mm (1981, Lankupiuose), mažiausias – 355,7 mm (1964, Ukmergėje). Dar didesne amplitude svyruoja mėnesių kritulių sumos: daugiametis vidurkis gali būti viršytas 2–3 kartus (pvz., 2017 spalį Eidukuose 293,7 mm) arba per mėnesį neiškristi nė lašo (pvz., 1994 liepa, 2002 balandis ir 2019 rugpjūtis).

vidutinis metinis kritulių kiekis 1991–2020 metais

šiltojo ir šaltojo metų laikotarpio krituliai Lietuvoje

60–66 % (ši dalis didėja einant iš vakarų į rytus) kritulių iškrinta šiltuoju metų laikotarpiu (balandį–spalį). Šiltojo ir šaltojo laikotarpio kritulių žemėlapių izohietų konfigūracija panaši kaip ir metinio kritulių kiekio. Pagal fazinį būvį vyrauja lietaus pavidalo (kinta nuo 72 % rytuose iki 77 % pajūryje), mišrieji (13–19 %) ir kristaliniai (sniego ir ledo) krituliai (jų dalis didėja iš vakarų į rytus nuo 6 % iki 9 %). Per metus būna vidutiniškai 170–178 d. su krituliais (kritulių kiekis didesnis arba lygus 0,1 mm), daugiausia gruodį (18–20), mažiausiai gegužę (10–13). Dienų, kai iškrinta daugiau arba lygiai 10 mm kritulių, per metus daugiausia būna Žemaičių aukštumoje ir pajūryje (19–22), kitur – 13–16. Dienų su gausiais krituliais (daugiau arba lygiai 20 mm) per metus būna 3–4,5.

Per šaltąjį laikotarpį vidutiniškai būna 78–46 d. su sniego danga (storis daugiau arba lygus 1 centimetrui). Daugiausia tokių dienų būna Žemaičių aukštumoje, Šiaurės, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje (apie 70–78), o mažiausiai – Kuršių nerijoje, Baltijos pajūryje ir Pietvakarių Lietuvoje (46–47).

Perkūnija

Lietuvoje perkūnija per metus griaudi vidutiniškai 19–30 d. (kai kuriais metais 40–45). Daugiausia tokių dienų pasitaiko pietuose, nes čia šiurkštus, miškingas paklotinis paviršius ir smėlingi dirvožemiai skatina oro turbulentinį maišymąsi ir terminę konvekciją. Bendra perkūnijų trukmė per metus kinta nuo 60 valandų (pietuose) iki 20 valandų (Lietuvos vidurinėje dalyje). Daugiausia perkūnijų pasitaiko birželį–liepą (pajūryje – rugpjūtį).

1163