Lietuvõs komunãlinis kis
Lietuvos miestų gatvių priežiūra
Lietuvoje gatves imta grįsti akmenimis 15 a. pradžioje (1844 Vilniuje iš 79 gatvių ir skersgatvių 59 buvo grįsti, su mediniais šaligatviais). Nuo 17 a. vidurio magistrato samdomi vežikai iš Vilniaus centro išveždavo šiukšles. 19 a. imta reikalauti, kad namų savininkai kiemuose įrengtų šiukšlių dėžes.
18 a. Lietuvos miestų pagrindinėse gatvėse įrengti kanapių aliejaus dagtiniai žibintai, 1851 Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose – spirito ir terpentino mišinio žibintai. Nuo 1864 Vilniaus gatvės būdavo apšviečiamos medienos dujų žibintais, 1876 juos pradėta keisti žibaliniais (t. p. ir kituose miestuose). 1903 Vilniuje atsirado pirmieji elektriniai žibintai. 1900 Kauno gatvėms apšviesti pastatyta pirmoji elektros stotis. Po Pirmojo pasaulinio karo pradėtos naudoti elektros lemputės.
Miestus sistemingai pradėta apželdinti nuo 19 a. vidurio. 1910 Vilniuje medžiais buvo apsodinta 31 gatvė (12,3 % visų gatvių ilgio).
Lietuvos vandentiekis ir kanalizacija
Pirmasis vandentiekis Lietuvoje pradėtas įrengti Vilniuje 1501 – vanduo iš Vingrių versmių (jos priklausė dominikonams, jų vandenį vilniečiai vadino Švento Jono vandeniu) gręžtais mediniais vamzdžiais (jų bendras ilgis sudarė tris kilometrus) buvo tiekiamas dviem vienuolynams ir keliems miestiečių namams. 16 a. pabaigoje veikė 3 vandentiekio linijos (vandenį ėmė iš Vingrių, Žiupronių ir Aušros vartų versmių, vanduo tekėjo pats, nes versmės buvo didesniame aukštyje nei vandens vartotojai). 19 a. viduryje Vilniaus vandentiekis pertvarkytas, atnaujinti vandens rezervuarai, mediniai vamzdžiai pakeisti ketiniais, 19 a. pabaigoje Vilniuje buvo apie 4,8 km vandentiekio linijų, kurios tiekė 150 000 kibirų vandens per parą. 1912–16 Vilniuje įrengtas tobulesnis vandentiekis tiekė vandenį iš gręžtinių šulinių (projektinis pajėgumas 30 700 m3 vandens per parą, tinklų ilgis 1916 sudarė 38 km, 1938 – 93 km), turėjo siurblines ir tris rezervuarus, aprūpino vandeniu daugiau kaip 300 namų. Klaipėdoje vandentiekis veikia nuo 1899 (išgręžtas gręžinys, pastatyta siurblinė, įrengti aeracijos ir filtracijos įrenginiai, 1937 iš penkių gręžinių tiekta iki 4000 m3 vandens per parą), Kaune – nuo 1929 (infiltracinis vanduo buvo imamas iš 10 gręžinių, surenkamas į 18 m gylio rezervuarą ir slėginėmis vandentiekio linijomis, kurių tinklų ilgis sudarė 15 km, tiektas į miestą; 1940 jau buvo 85 km vandentiekio linijų ir 43 gręžiniai, per parą tiekė 11 600 m3 vandens), Druskininkuose ir Ukmergėje – nuo 1932, Šiauliuose – nuo 1935, Palangoje – nuo 1954, Mažeikiuose – nuo 1956. 1950 vandentiekis veikė šešiuose miestuose (tinklų ilgis sudarė 282 km), 1960 – 13 miestų (tinklų ilgis 430 km), 1970 – 58 miestuose (tinklų ilgis 1000 kilometrų). SSRS okupacijos metais vandentiekį pradėta įrenginėti ir kaimo gyvenvietėse, gyvulininkystės kompleksuose. 1986 centralizuotą komunalinį vandentiekį turėjo visi 83 šalies miestai ir miesto tipo gyvenvietės, daugiau kaip 2000 kaimų, pramoninį – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Palanga, Utena, Marijampolė, Telšiai ir kai kurios įmonės. Bendras vandentiekio tinklų ilgis šalyje buvo 3014 kilometrų. Komunaliniai vandentiekiai tiekė požeminį vandenį iš 1100 gręžinių, kurių bendras pajėgumas sudarė 1,1 mln. m3 per parą. Kad vartotojus pasiektų geresnės kokybės geriamasis vanduo, požeminis vanduo dezinfekuojamas, kai kuriose vandenvietėse įrengiama vandens gerinimo įranga, kuri pašalina geležį ir kitas kenksmingas medžiagas. Pramoniniam vandentiekiui naudojamas paviršinis vanduo, pagal poreikius jis gali būti gerinamas (skaidrinamas, minkštinamas). 21 a. centralizuoto vandentiekio paslaugomis naudojasi 2,3 mln. gyventojų (didžiuosiuose miestuose – 90–95 %, kaimuose – 20–30 % gyventojų) ir dauguma pramonės įmonių. Komunaliniais vandentiekiais tiekiamas tik požeminis vanduo, imamas iš gręžtinių šulinių (1997 jų buvo apie 14 000, 2001 – apie 14 250, 2005 – apie 17 100). 2016 vartotojams patiekta 121,3 mln. m3 vandens. Vilniaus vandentiekio tinklų ilgis yra 1636 km, Kauno – 1377 km, šalies – apie 15 000 kilometrų.
kanalizacijos tiesimas Vilniuje palei Nerį (19 a. antra pusė, fotografas J. Čechavičius)
Klaipėdos nuotekų valykla (1998)
nuotekų siurblinė Gargžduose (2003)
Kanalizacija su mediniais ir mūriniais vamzdiniais nuotakais Vilniuje ir Kaune veikė 16 amžiuje. 19 a. Vilniuje nutiestos pirmosios požeminės medinių (vėliau keraminių, mūrinių) kanalizacijos vamzdžių linijos. 1918–31 Vilniuje nutiesta 50 km, 1935–41 – dar 128 km šiuolaikinių kanalizacijos linijų. Požeminė kanalizacija iki 1940 t. p. įrengta Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Ukmergėje. Nuotekos buvo valomos mechaniniu būdu (sietais). SSRS okupacijos metais kanalizacijos tinklus pradėta tiesti ir kaimo vietovėse. 1950 kanalizaciją turėjo 7, 1965 – 31, 1978 – 60 miestų. Bendras kanalizacijos linijų ilgis Lietuvoje 1950 buvo 270 km, 1960 – 341,8 km, 1970 – 769,3 kilometro. 2004 kanalizaciją turėjo 77,3 % būstų (90,7 % miestuose, 50,4 % kaimuose), 2011 – 84,7 %. 2004 veikė apie 970 nuotekų valymo įrenginių, apie 38 % kanalizacijos tinklais nuplukdytų nuotekų buvo visai išvalytos, apie 47 % – iš dalies (biologiškai ir mechaniškai), apie 15 % – tik mechaniškai išvalytos, apie 0,5 % nuotekų išleista visai nevalytų. Vėliau šie rodikliai pagerėjo, 2011 iki nustatytų normų išvalyta 92,7 % nuotekų, nepakankamai – 7,3 %, nevalytų liko mažiau kaip 0,1 %. 2016 išvalyta ir pašalinta 163,1 mln. m3 nuotekų. 2017 bendras kanalizacijos linijų ilgis Lietuvoje sudarė apie 11 000 km, iš jų Vilniuje – 1128 km, Kaune – 1265 km, kanalizaciją turėjo visi miestai.
Lietuvos dujų ir šilumos ūkis
19 a. pabaigoje Vilniuje maistui gaminti pradėtos naudoti medienos dujos. Vilniaus dujų fabrikas (pastatytas 1864) miesto gyventojams dujas tiekė iki 1941. Nuo 1956 Lietuvos miestuose, vėliau ir kaimo gyvenvietėse naudojamos suskystintosios, nuo 1961 – gamtinės dujos. Nuo 1979 butuose įrengiamos ir elektrinės viryklės.
Pirmoji centralizuota garinio šildymo sistema įrengta 1903 Vilniuje, vandens šildymo – 1939 Kaune, vėliau ir kituose miestuose. Centralizuotas šilumos tiekimas pradėtas 1947 Kaune (Petrašiūnų elektrinė ėmė tiekti turbinų garą popieriaus fabriko technologiniams ir buitiniams poreikiams, 1948 – ir karštą vandenį gyvenamiesiems namams šildyti), 1951 Vilniuje, 1954 Klaipėdoje, 20 a. 8–9 dešimtmečiais – visoje Lietuvoje. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio daugiabučiai namai Lietuvos miestuose statomi su komunaliniais patogumais. 2016 centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje buvo 49 šilumos gamybos ir tiekimo įmonės (valdomos savivaldybių ar privačios), 2846 km ilgio šilumos tinklai, 27 262 šilumos punktai (iš jų 19 370 daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose), 692 059 šilumos vartotojai. 72 % šilumos energijos patiekta gyventojams (patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti), 14,1 % – biudžetinėms įstaigoms ir organizacijoms, 13,9 % – verslo įmonėms ir kitiems vartotojams. 33,3 % šilumos energijos gauta naudojant gamtines dujas, 64,2 % – atsinaujinančius energijos išteklius (daugiausia medieną ir jos atliekas, t. p. komunalines atliekas, geoterminę energiją, šiaudus, biodujas), 0,6 % – mazutą, 1,9 % – kitų rūšių kurą. 1996–2011 į šilumos ūkio modernizavimą investuota daugiau kaip 2 mlrd. litų, dėl to gerokai sumažėjo šilumos energijos technologiniai nuostoliai perdavimo tinkluose (1996 juose prarasta 32,3 %, 2002 – 22,5 %, 2011 – 16,6 %, 2016 – 15,5 % patiektos šilumos energijos). Viena didžiausių problemų, dėl kurių šilumos energijos vartojimas šalyje yra neekonomiškas, – prasta daugiabučių gyvenamųjų namų kokybė; dėl jos gyventojai patiria didesnes išlaidas šilumai (iš daugiau kaip 700 000 butų daugiabučiuose namuose, kurie centralizuotai aprūpinami šiluma, naujos statybos, renovuotuose ir kituose šilumą taupančiuose namuose yra tik 24,9 % butų).
Lietuvos komunalinio ūkio administravimas
Iki 15 a. miestų ūkiu rūpinosi didžiojo kunigaikščio administracija, miestams gavus savivaldą – jų savivaldos institucijos (magistratai, tarybos, dūmos). 1918–40 komunalinį ūkį tvarkė miestų ir apskričių savivaldybės. Komunalinio ūkio įmonės buvo privačios, kai kurias tarnybas išlaikė savivaldybės. SSRS okupacijos metais privačios komunalinės įmonės buvo nacionalizuotos ir perduotos miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų komunalinio ūkio skyriams. Komunalinį ūkį reguliavo Komunalinio ūkio liaudies komisariatas (įkurtas 1941), 1945 jis tapo Komunalinio ūkio ministerija, 1962 perorganizuota į Vyriausiąją gazifikacijos ir komunalinio ūkio valdybą, 1966 – vėl į ministeriją. Veikė respublikiniai susivienijimai (Vandentiekio ir kanalizacijos įmonių, įkurtas 1973, Šilumos energijos tiekimo, įkurtas 1984), Respublikinis statybos ir remonto trestas (įkurtas 1964), Valstybinis kuro komitetas (įkurtas 1966 kaip Vyriausioji gazifikacijos valdyba, 1982–87 Valstybinis dujofikavimo komitetas). Komunalinį ūkį tvarkė vietinio ūkio valdybos (įkurtas 1957) ir komunalinių įmonių (įkurtas 1962) kombinatai, rajoninės (zoninės) gamybinės dujofikacijos valdybos. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę komunalinio ūkio valdymo įstaigos ir organizacijos panaikintos. Vietinis komunalinis ūkis perduotas miestų ir rajonų savivaldybėms, energetikos įmonės (išskyrus vietines katilines ir miestų šilumos tinklus) ir dujofikavimo įmonės – Energetikos (nuo 1996 12 Ūkio) ministerijai. Komunalinių įmonių kombinatas, valdybos ir trestai tapo valstybinėmis įmonėmis, 1991 jos pradėtos privatizuoti. Komunalinio ūkio reikalais Vyriausybėje iki 1998 rūpinosi Statybos ir urbanistikos ministerija, nuo 1998 – Aplinkos ministerija. Elektros ir dujų ūkį tvarko bendrovė Energijos skirstymo operatorius (ESO; įkurta 2016 susijungus bendrovėms Lietuvos dujos ir LESTO), šilumos ūkį – šilumos tinklų bendrovės.
2271
2846
-komunalinis ūkis; -gatvių priežiūra; -vandentiekis; -kanalizacija; -dujų ir šilumos ūkis