Lietuvõs kraštóvaizdžio architektūrà
Lietuvos kraštovaizdžio architektūros plėtotė susijusi su Europos kraštovaizdžio architektūros raida. Tradicinis objektas – sodybų tvarkymas, vėliau parkų, sodų, skverų, kapinių ir kitų želdynų projektavimas. Nuo 1943 rengiami kraštovaizdžio architektūros konkursai; pirmasis surengtas S. Dariaus ir S. Girėno paminklo (Puntuko) prie Anykščių aplinkumai sutvarkyti. Kiti žymesni konkursai: Vilniaus pilių aplinkumos sutvarkymo (1979), Lukiškių aikštės Vilniuje tvarkymo idėjos (1995), Utenio aikštės Utenoje pertvarkymo (2003). 1974 Architektų sąjungoje įsteigta Kraštovaizdžio architektūros komisija (pirmininkė I. Daujotaitė), 1987 vietoj Kraštovaizdžio architektūros komisijos įkurta Kraštovaizdžio architektų bendrija (vadovas A. Mituzas). 20 a. antroje pusėje kraštovaizdžio architektai pradėjo dalyvauti kraštotvarkos darbuose, sudarinėti smulkaus mastelio kraštovaizdžio planus. 1995 įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga.
16 –18 amžiaus kraštovaizdžio architektūra
Yra žinių, kad 16 a. Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje, į pietus nuo rūmų, būta sodo. Žvėrimis ir jų medžioklėmis garsėjo Radvilų žvėrynas Vilniuje (20 a. pradžioje prijungtas prie Vilniaus, užstatytas vasarnamiais). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Vilniaus priemiesčiuose buvo įsikūrę daugelis didikų sodybų bei vienuolynų su prabangiais sodais. Vilniuje, Neries slėnio terasose, išliko 17 a. Sapiegų rūmai su parku. Šiame parke, vieninteliame Vilniuje, išliko prancūziškojo (baroko) stiliaus elementų: stačiakampis takų tinklas su 2 apskritomis aikštelėmis, tvoros ir treji įspūdingi vartai; autentiški genėti parko želdiniai sunyko.
S. Smolikowskio Jėzuitų rūmai Vingio šile (akvarelė, 1850, Maskvos istorijos muziejus)
Lietuvoje nuo seno kraštovaizdžio architektūrą plėtojo ir puoselėjo architektai, gamtininkai ir sodininkai. 1775 A. Tyzenhauzo pakviestas iš Liono į Gardiną atvykęs botanikas J. E. Gilibert’as čia įkūrė botanikos sodą. 1782 jis (1781–83 dėstė Vilniaus universitete) dabartinės Pilies gatvės vietoje įkūrė mažą, bet su daugybe augalų (apie 2000 rūšių) Vilniaus universiteto botanikos sodą. 1799 Vilniaus universiteto botanikas S. B. Jundzilas jį pertvarkė ir išplėtė (iš Pilies gatvės perkėlė į Sereikiškes). Sode, be vietinių, buvo auginama daug kitų kraštų augalų, kurie iš čia plito po visą Lietuvą (1832 uždarius Vilniaus universitetą sodas sunyko).
19 amžiaus–20 amžiaus pradžios kraštovaizdžio architektūra
19 a. parašyta kraštovaizdžio architektūros teorinių veikalų. Straipsnyje Apie sodininkystės meno ypatybes (O przymiotach potrzebnych w sztuce ogrodniczey 1815) S. B. Jundzilas siūlė želdyno erdvę sieti su jį supančiu kraštovaizdžiu, o sodinant augalus atsižvelgti į jų kilmės vietą, mėgstamas augimo sąlygas. Vilniaus universiteto absolventas J. Strumila Vilniaus priemiestyje, už Rūdninkų vartų (tarp dabartinių Sodų ir Šv. Stepono gatvių), įkūrė didelę sodybą, kurioje augino vaismedžius, sodinukus, gėles, daržoves, prieskoninius augalus ir vaistažoles. Savo žinias ir patyrimą išdėstė veikale Šiaurės sodai (Ogrody Północne 1820–80 lenkų kalba išleista 7 leidimai), kuriame daug vietos paskyrė sodybų projektavimui. Jo pateiktame dvaro sodybos teoriniame projekte parodyta, kaip sodybą pagal paskirtį sudalyti į dalis, nutiesti takus, išdėstyti želdinius, kita. J. Strumilos darbai padarė įtaką daugeliui Lietuvos parkų kūrėjų. Architektas K. Podčašinskis ne tik projektavo pastatus, bet ir davė pradžią architektūros mokslui Lietuvoje ir Lenkijoje. 1838 straipsnyje Bendrųjų tobulumo principų taikymas paveikslų ir skulptūrų amato kūriniams bei puošniems sodams arba parkams kurti (Zastosowanie ogólnych zasad doskonałośći w tworach przemyslu do obrazów i posągów, tudzieź do urządzenia ogrodów rozkosznych, czyli ogrojców) išdėstė savo požiūrį į kraštovaizdžio architektūrą. Parkų kūrimo meną jis priskyrė amatams, manė, kad parkai nėra prabangos dalykas, jie žmonėms reikalingi po darbų atgauti jėgas, pailsėti, todėl juos reikia kurti miestuose. K. Podčašinskio mokiniai dažnai kūrė dvaro sodybos visumą (1859 F. Rimgaila netoli Tytuvėnų suplanavo Pagryžuvio dvaro sodybą, suprojektavo jos pastatus).
19 a. pabaigoje Lietuvos dvarininkai vis dažniau kvietėsi projektuotojus iš užsienio šalių. Tiškevičių giminės dvarų sodybas – Palangos, Užutrakio, Trakų Vokės, Lentvario – suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas E. F. André ir jo sūnus R. J. E. André. Prancūzų kūrybos principus taikė ir vietinis kraštovaizdžio architektas A. Zaleskis (baigė Sodininkystės institutą Prószkówe, Lenkija). 1907 jis suprojektavo Biržuvėnų parką, manoma, ir Paežerių parką (Šiaulių rajono savivaldybė). Spėjama, kad Šiaurės Lietuvoje dirbo vokiečių kraštovaizdžio architektas G. F. F. Kuphaldtas (Ryga); jam priskiriami Žagarės, Pakruojo, Renavo ir Raudondvario (Radviliškio rajono savivaldybė) parkai.
1918–1944 kraštovaizdžio architektūra
Nepriklausomos Lietuvos metais kaimuose ir miestuose kūrėsi naujos sodybos. Nuo seno gyvavusią valstiečių sodybų tvarkymo tradiciją puoselėjo 1921 įkurta Lietuvai pagražinti draugija (veikė iki 1940, 1995 atkurta), kuri kasmet skelbdavo medelių sodinimo dienas. Sodybų statyba (ir planavimu) rūpinosi Žemės ūkio ministerija, vėliau Žemės ūkio rūmų Statybos skyrius. Pastatus ir sodybų sutvarkymą projektavo užsienio šalyse mokslus baigę architektai. Statybos skyriuje dirbęs architektas V. Švipas (mokėsi Bauhauso mokykloje Weimare) knygoje Miesto gyvenamieji namai (1933) išdėstė miesto planavimo pradmenis, pateikė nemažai sodybų tvarkymo pavydžių. V. Švipo suplanuotoms kaimo sodyboms būdinga sekimas senosiomis tradicijomis: erdvus kiemas, medžiai sodybos pakraščiuose, gėlių darželis prie gyvenamojo namo. Statybos skyriaus parengti žemės ūkio pastatų ir sodybų planai bei modeliai 1937 Paryžiaus pasaulinėje parodoje pelnė aukso medalį.
Vienybės aikštės Kaune fragmentas (1936 atvirukas iš A. Burkaus rinkinio)
Miestų savivaldybėse pradėjo veikti sodininkystės skyriai, kurie rūpinosi miesto želdynais – parkais ir sodais. Kauno sodininkystės skyrius tvarkė miesto skverus. Utenos savivaldybė, nupirkusi Vyžuonaičio ir Dauniškio ežerus, prie jų įrengė maudykles, miesto centre (Vyžuonos ir Krašuonos santakoje) įkūrė miesto sodą.
Kauno Ąžuolyno parko takų schema (1935, architektas J. Kova‑Kovalskis)
1923 Lietuvos universitetas Aukštosios Fredos dvare įkūrė botanikos sodą (projektą parengė Rygos vokietis kraštovaizdžio architektas C. Rauthas); senojo dvaro parko pietinėje dalyje su tvenkiniais augalai buvo išdėstyti pagal jų sistematiką, meniškai sukomponuoti. Sodui vadovavęs botanikas K. Regelis daug rašė apie želdynų praeities stilius ir naujų želdynų kūrimo tendencijas pasaulyje bei būklę Lietuvoje. 1923 Kauno buvusios tvirtovės žemėms suplanuoti pakviestas architektas M. Frandsenas (Danija) su A. Jokimu sudarė Kauno plėtojimo schemą, kurioje numatė Ąžuolyno parką (jį suplanavo J. Kova‑Kovalskis), Nemuno ir Neries pakrančių želdynus.
1941 vadovaujant V. Landsbergiui‑Žemkalniui Vilniuje pradėta rekonstruoti Katedros aikštė (remiantis 1936–38 architekto R. Gutto parengtu projektu), tvarkytas E. Ožeškienės skveras (dabar V. Kudirkos aikštė), Napoleono (dabar S. Daukanto) aikštė.
1944–1990 kraštovaizdžio architektūra
SSRS vėl okupavus Lietuvą atvyko architektų iš Rusijos. V. Mikučianis (1945–62 Vilniaus vyriausiasis architektas) ėmėsi pertvarkyti E. Ožeškienės skverą (palaidoti generolo I. Černiachovskio palaikai, pastatytas jo paminklas), suprojektavo Lenino (dabar Lukiškių) aikštę su Lenino paminklu (1952), skverą (1959, su architektu I. Laurušu, 1932–74) su P. Cvirkos paminklu. Buvo projektuojami dideli parkai. 1947 V. Veselovskis parengė Vingio parko projektą pagal tuo metu SSRS paplitusių kultūros ir poilsio parkų pavyzdį. Jame buvo numatyta žaliasis, vasaros ir kino teatrai, žaidimo aikštelės (projektas įgyvendintas iš dalies – nutiesti kai kurie takai). 1959 parengtas naujas Vingio parko projektas (architektės B. Kasperavičienė, N. Monstavičiūtė, I. M. Daujotaitė), kuriame t. p. laikytasi kultūros ir poilsio parkų kūrimo kanonų – suprojektuota fontanų alėja su 4 fontanais, numatyta daug paviljonų, kavinių, šokių aikštelių, planuota pasodinti egzotinių medžių (maumedžių, pocūgių, raudonųjų ąžuolų, kaštonų, tuopų; projektas neįgyvendintas). 1960 parko centre pastatyta estrada (estų architekto A. Kotli projektą pritaikė architektas R. Alekna) su žiūrovų aikšte. 1955 Kaune suprojektuotas centrinis kultūros ir poilsio Ąžuolyno parkas (architektas V. Zubovas su miškininku B. Matuliausku). Numatyta parko centriniai rūmai, atrakcionų sektorius, vaikų žaidimų ir sporto aikštės, tvenkiniai ir baseinai su fontanais, žaliasis teatras (dabar Dainų slėnis, 1966 rekonstruotas pagal architekto V. Zubovo projektą).
Želdynų tvarkymas buvo išskirstytas po įvairias žinybas, kraštovaizdžio architektai nebuvo rengiami. Parkus dažniausiai projektuodavo architektai, pasitelkdami dendrologus arba kitus augalų žinovus. 1959 įkurtas LSSR Ministrų Tarybos Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto (pirmininkas S. Vabalevičius) Miestų ir gyvenviečių apželdinimo skyrius. Jame pradėjo dirbti miškininkai L. Čibiras, E. Navys, architektės D. Juchnevičiūtė, I. M. Daujotaitė, botanikė B. Andriuškevičienė ir kiti; vadovas J. A. Naujokaitis. Skyrius rengė ir leido instrukcijas bei rekomendacijas, rengė apželdinimo svarbiausių projektų viešus aptarimus ir recenzavimą, jų parodas, mokslines konferencijas.
Palangos parko parteris (1982 atvirukas)
Lietuvos želdynų apskaita ir apsauga rūpinosi 1957 prie LSSR Ministrų Tarybos įkurtas Gamtos apsaugos komitetas, pagal jo parengtą instrukciją 1958 patvirtinti 194 saugomi parkai; juos tyrinėjo M. Lukaitienė, L. Čibiras, K. Labanauskas, A. Tauras, L. Januškevičius. 1960 priimtas nutarimas dėl Palangos botanikos parko įsteigimo. 1962 Komunalinio ūkio projektavimo instituto Kauno filiale buvo įkurta Apželdinimo grupė (dabar Želdynų projektavimo grupė), kurioje dirbanti architektė T. Šešelgienė Kauno senųjų kapinių vietoje suprojektavo miesto parką, tvarkė apleistus Palangos, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Jurbarko, Plungės, kitų miestų parkus, su architektu K. Šešelgiu parengė Vienybės aikštės su Karo muziejaus sodeliu Kaune pertvarkymo projektą, išleido knygą Dekoratyvinė sodininkystė (su kitais, 1963).
1965 LSSR Ministrų Tarybos nutarimas Dėl tolesnio apželdinimo gerinimo Lietuvos SSR įpareigojo Valstybinį statybos ir architektūros reikalų komitetą sudarant bendruosius (buvusius generalinius planus) parengti ir želdynų plėtojimo specialiuosius planus (buvusias kompleksinio apželdinimo schemas), t. p. vykdyti kraštovaizdžio tvarkymo ir želdynų projektavimo darbų kontrolę.
Miestų statybos projektavimo institute Vilniuje įkurta Želdynų projektavimo grupė (1967–88 vadovavo miškininkė V. Šimukonytė, nariai A. Gučas, V. Dockus, R. Pilkauskas, V. Šeibokas) sudarė Vilniaus (1970), Panevėžio (1977), Klaipėdos (1984) želdynų specialiuosius planus, Vilniaus valstybinio Pavilnių gamtos parko (dabar regioninis parkas, 1987), Žaliųjų ežerų poilsio zonos detalųjį (1977) planą, Lazdynų, Žirmūnų, Karoliniškių, Viršuliškių, Šeškinės ir Pašilaičių gyvenamųjų rajonų Vilniuje želdinių planus. Instituto Kauno filialo architektė R. Augustienė suprojektavo Kalniečių (1970) ir Draugystės (1972) parkus. Nemuno ir Neries tarpupio molingoje lygumoje buvo iškastos kūdros, supilti kalneliai. Nedidelis raiškių erdvių parkas sukurtas Girstupio slėnio dalyje (1980, kraštovaizdžio architektas A. Mockaitis).
Juknaičių skveras prie administracinio pastato (1980, architektai R. Kiškė ir A. Kiškis)
Kaimo želdynus nuo 7 dešimtmečio projektavo Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto Vilniuje Želdynų projektavimo grupė (1967–75 vadovavo A. Kiškis, dirbo R. Kiškė, A. Mituzas, A. Mockaitis, V. Vaitekūnienė, G. Prakapaitė, R. Survila ir kiti). A. Kiškis ir R. Kiškė parengė ir įgyvendino Juknaičių, Dainavos, Klausučių gyvenviečių, kai kurių Mažeikių želdynų (1980), Vilniaus šiltnamių kombinato Pagiriuose aplinkumos tvarkymo (1970) projektus.
Techninės estetikos instituto Vilniaus filialo (įkurtas 1966) specialistai rūpinosi ir pramonės įmonių teritorijų tvarkymu. Architektūrinės aplinkos formavimo skyriuje (1968–86 vedėjas K. Jakovlevas‑Mateckis, dirbo L. Čibiras, O. Skaisgirytė, L. Daškienė, A. Bacevičius ir kiti) parengti Utenos trikotažo, Klaipėdos pieno kombinato teritorijų, Kaišiadorių melioracijos statybos valdybos ir jos gyvenvietės, kiti projektai. L. Čibiras ir K. Jakovlevas‑Mateckis parengė knygą Želdiniai lengvosios pramonės įmonių teritorijose (1971).
Senųjų parkų atkūrimo projektai nuo 7 dešimtmečio rengti Paminklų konservavimo instituto (iki 2002 veikė įvariais pavadinimais, nuo 2002 Projektavimo ir restauravimo institutas) Parkų ir sodybų skyriuje (vadovas E. Navys, dirbo A. Knyva, D. Juchnevičiūtė, L. Čibiras, Ž. Mačionienė, E. Brundzaitė‑Baltrus, R. Vasiliauskienė, K. Labanauskas ir kiti). Vienas svarbesnių projektų – Vilniaus universiteto botanikos sodo Kairėnuose projektas (1982, kraštovaizdžio architektai D. Juchnevičiūtė, L. Čibiras ir kiti).
1966 prie Rumšiškių įsteigtas Liaudies buities muziejus. Jo zonavimo ir ekspozicijos išdėstymo projektą 1967 parengė architektas R. Jaloveckas, projektą 1969–71 detalizavo B. Kugevičienė, V. Paulavičius ir K. Žalnierius, prie želdinių projektavimo prisidėjo L. Čibiras. 1974 atidarytos pirmosios ekspozicijos (jų įrengimui vadovavo K. Čerbulėnas, D. Daunys, V. Stanikūnas).
7 dešimtmetyje Valstybinio statybos reikalų komiteto iniciatyva Lietuvos didžiuosiuose miestuose buvo įvesta kraštovaizdžio architekto pareigybė (bet būdami pavaldūs miestų arba rajonų vyriausiesiems architektams neturėjo sąlygų savarankiškai vykdyti jiems priklausančių darbų).
Kraštovaizdžio architektai želdynų projektavimo patirtį pradėjo taikyti miestų ir rajonų planavime; sukurta teritorijų planavimo atskira pakopa – kraštovaizdžio planavimas. 1963 Statybos ir architektūros instituto Kaune Miestų ir gyvenviečių statybos sektoriuje parengta Lietuvos SSR poilsio zonų perspektyvinio išvystymo schema (autoriai F. Bielinskis, V. Stauskas, G. Daniulaitis, A. Šipaila; LSSR valstybinė premija, 1968). Architektų ir inžinierių projektams buvo būdinga technokratinės nuostatos, kraštovaizdžio perdėtas estetizavimas. V. Stauskas iškėlė mikroklimato svarbą, konkrečių jo duomenų kaupimo būtinybę ir pasiūlė jų panaudojimo būdus kuriant teritorijų planavimo modelius. Pagal šiuos principus jis sudarė Neringos kompleksinį bendrąjį (buvusį generalinį) planą, kitus projektus.
Druskininkų gydomosios fizinės kultūros parko plėtojimo projektas (1969, architektas L. Dringelis, kraštovaizdžio architektas R. Pilkauskas): a – vaikų sektorius, b – moterų sektorius, c – vyrų sektorius, d – sportinių žaidimų sektorius
1967 institute įkurtame Rekreacinės architektūros sektoriuje (1968–93 vadovas V. Stauskas) 1974 parengta Lietuvos SSR nacionalinio parko planavimo schema (autoriai G. Daniulaitis, P. Kavaliauskas, V. Stauskas, I. Normantas; dabar Aukštaitijos nacionalinis parkas). V. Stauskas pirmasis Lietuvoje poilsio rajonų planavimui parengė kraštovaizdžio įvertinimo metodiką; joje balais vertinta kraštovaizdžio komponentų tinkamumas poilsio įvairioms formoms, teritorija vertinta kaip visuma (pavienių komponentų vertinimas laikytas pagalbiniu veiksmu). 1983 architektas L. Dringelis parengė gydomųjų parkų planavimo metodiką; ypač svarbūs jo parengti Druskininkų gydomosios fizinės kultūros parko plėtojimo (su kraštovaizdžio architektu R. Pilkausku, 1969) ir Palangos sveikatos parko (1972) projektai.
Ūkio planavimą vykdant ekonomistams ir technokratams į gamtos sąlygų įvairovę mažai būdavo atsižvelgiama. Šiuose projektuose, kai teritorijos inžineriniam parengimui gamta būdavo kliūtis, kartais rinktasi pigesni, bet gamtai daugiau žalos darantys variantai. Izoliuoto šakinio ūkinio planavimo trūkumai buvo akivaizdūs, pradėta ieškoti išeičių. Geografas A. Basalykas, oponuodamas ekonominio planavimo atstovams, paskelbė kraštovaizdžio geosisteminės organizacijos koncepciją ir determinuotos kraštotvarkos principus: funkcionalumas, gamtinė adaptacija ir etnografiškumas; jų esmė – ūkines funkcijas derinti su gamtos sąlygomis. Šias mintis jis išplėtojo monografijoje Lietuvos TSR kraštovaizdis (1977). A. Basalykas sudarė Lietuvos kraštovaizdžio tipologinio ir regioninio skirstymo sistemas, parašė knygą apie fizinės geografijos rajonus – Lietuvos TSR fizinė geografija (t. 2 1965). Kraštotvarkos problemas teoriniu atžvilgiu nagrinėjo ir geografas P. Kavaliauskas – ir ekonominį, ir gamtinį požiūrį į krašto tvarkymą jis laikė kraštutinumu, teigė, kad kraštotvarkai būtinas kompleksinis funkcinis požiūris, o svarbiausiomis laikė visuomeninę geografiją, kraštovaizdžio geografiją ir kraštovaizdžio architektūrą. P. Kavaliauskas daug nuveikė aiškindamas kraštovaizdžio sampratą ir terminą (iki tol kraštovaizdį skirtingai suprato ir apibrėžė geografai, o dar įvairiau – architektai ir kraštovaizdžio architektai). Kraštovaizdį jis apibūdino kaip ypatingą materialią gamtinių ir antropogeninių komponentų sąveiką, jų medžiaginių, energetinių bei informacinių ryšių išraišką erdvėje ir laike.
Nemažas indėlis į kraštovaizdžio architektūros teoriją ir architektų, kurie daugiausia reikšmės teikė kraštovaizdžio pavidalui, o jame vykstančius procesus vertino tik regimuoju aspektu; tai labiausiai būdinga M. Purvino, J. Bučo, G. Daniulaičio ir V. V. Palio darbams. M. Purvinas plačiausiai išplėtojo kraštovaizdžio analizės metodiką, jis siekė nustatyti gamtinės aplinkos psichologinius estetinius išteklius tiek objektyviais tų išteklių rodikliais (kraštovaizdžio erdvinės struktūros pobūdis, natūralumas bei įvairovė), tiek subjektyviomis jų suvokimo ypatybėmis. Panašiai kaip G. Daniulaitis, jis vartojo vizualinės erdvės sąvoką ir aiškino, kaip taikyti šią sistemą projektavimo įvairioms rūšims bei stadijoms. Kitaip nei kraštovaizdžio architektai, meninę kūrybą siejantys su gamtos mokslais, M. Purvinas rėmėsi psichologija. Šią kryptį plėtojo ir miškininkas A. R. Budriūnas bei ekologas K. Ėringis; jie sudarė Lietuvos kraštovaizdžio estetinių išteklių žemėlapį. J. Bučas daug nuveikė tyrinėdamas kraštovaizdžio kultūros paveldą, savo teoriniuose darbuose jis kraštovaizdžiu vadino kaimo istorinį tipą (pvz., valakinio, kolūkinio kaimo kraštovaizdis).
Kraštovaizdžio architektūra po 1990
Utenio aikštė Utenoje (pertvarkyta 2005, kraštovaizdžio architektai R. Pilkauskas, A. Lamauskas)
Kalvarijų sodų bendrijos Vilniuje sodybos fragmentas (2005, kraštovaizdžio architektai Aurelija ir Eduardas Lozuraičiai)
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę suiro senosios valdymo struktūros, ministerijose ir savivaldybėse neliko nė vienos kraštovaizdžio architektūros institucijos (jų funkcijas vykdo giminingos struktūros). 1998 Aplinkos ministerijoje įkurtas Kraštovaizdžio skyrius (vadovas G. Gruodis), 2005 Vilniaus miesto savivaldybėje – Miestovaizdžio skyrius (vadovė V. Deveikienė). Dauguma kraštovaizdžio architektų dirba privačiose bendrovėse, rengia projektus privatiems užsakovams. Aplinkumos tvarkymo kultūra yra smuktelėjusi, mažai reikšmės teikiama prasmingam sodybos erdvių panaudojimui, daugiau tariamam grožiui – sekiama sodinti iš Vakarų Europos atvežtus svetimus Lietuvoje augalus. Pertvarkomos miestų centrinės aikštės ir skverai: Laisvės aikštės Saldutiškyje (1997, kraštovaizdžio architektai R. Pilkauskas, J. Paragytė), Rietave (2005, kraštovaizdžio architektai L. Dringelis, R. Pilkauskas, A. Lamauskas, A. Mlinkauskienė) ir Panevėžyje (2007, kraštovaizdžio architektai V. Klimavičius, J. Maslauskas), Nepriklausomybės aikštė Rokiškyje (1999, kraštovaizdžio architektės G. E. Miknevičienė, M. Ptašek), A. Strazdo aikštė Kamajuose (2002, kraštovaizdžio architektas A. Gvildys), Šventaragio skveras Vilniuje (2004, kraštovaizdžio architektai L. M. Daujotaitė, D. Želvienė, G. Laukaitytė, G. Malžinskas), Utenio aikštė Utenoje (kraštovaizdžio architektai A. Lamauskas, R. Pilkauskas), takas tarp Subačiaus ir Maironio gatvių Vilniuje (kraštovaizdžio architektė I. Sakalauskaitė, abu 2005), Sėlių aikštė Zarasuose (2006, kraštovaizdžio architektas A. Steponavičius ir kiti). Įkurtos Kairėnų kapinės Vilniuje (2001, kraštovaizdžio architektai R. Pilkauskas, A. Žickis). Parkai kuriami daugiausia privačia iniciatyva: mėgėjiškas Žalgirio pergalės parkas prie Cinkiškių (Kauno rajono savivaldybė, 1991, A. Gradeckas ir kiti), Europos parkas prie Vilniaus (1993, G. Karosas), kontroversiškas Grūto parkas (2001, kraštovaizdžio architektas A. Mituzas ir kiti).
Kraštovaizdžio architektai su kitais specialistais rengia didelių teritorijų, daugiausia miestų, planavimo projektus. Jie įvertina kraštovaizdį, derina miesto poreikius su gamtos sąlygomis, parenka sklypus miesto želdynams, statyboms ir transporto infrastruktūrai. 1991 parengti Vilniaus ir Kauno plėtojimo planai.
Kraštovaizdžio architektų rengimas
Kraštovaizdžio architektūros studijos 1939 įsteigtos Kauno taikomosios dailės institute: Dekoratyvinės architektūros studijos vedėju dirbo J. Kova‑Kovalskis, mokslas truko 5 metus. 1947–72 kraštovaizdžio architektūros pagrindai dėstyti Lietuvos dailės institute, 1968–72 ir Lietuvos dailės instituto Kauno vakariniame taikomosios dailės skyriuje; A. Tauras parengė mokymo priemonę Landšafto architektūra kaime (1974). Kauno politechnikos institute dėstytas gyvenviečių želdinimo kursas, 1971 Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultetui persikėlus į Vilniaus inžinerinį statybos institutą – kraštovaizdžio architektūros pagrindų disciplina; I. Daujotaitė parengė mokomąją knygą Kraštovaizdžio architektūros pagrindai (1978). 1972 Lietuvos dailės institute pradėta rengti kraštovaizdžio architektus (dėstytojai V. Mikučianis, A. Tauras, R. Pilkauskas, J. Balkevičius); nuo 1990 jie rengiami tik magistrantūros studijų pakopoje. Nuo 20 a. 10 dešimtmečio kraštovaizdžio architektūra dėstoma Kauno technologijos universitete ir kolegijose.
L: R. Pilkauskas Kraštovaizdžio architektūros raida Lietuvoje / Vilniaus dailės akademijos darbai 2004 t. 33.
624