Lietuvõs kultros pamiñklai
Klasifikacija
Lietuvos kultūros paminklai skiriami į grupes: archeologijos paminklai (ankstyvojo laikotarpio – nuo seniausių laikų iki rašytinių šaltinių atsiradimo – objektai, susiję su protėvių gyvenimu; Lietuvos archeologijos paminklai), memorialiniai paminklai (žymi istorinius įvykius, jų vietas, palaidojimo vietas ir kita; Lietuvos memorialiniai paminklai), architektūros paminklai (pastatai ir jų kompleksai; Lietuvos architektūros ir urbanistikos paminklai, architektūros paveldas), urbanistikos paminklai (miestų centrai, aikštės, gynybiniai statiniai, etnografiniai kaimai), dailės paminklai (profesonalių dailininkų ir tautodailininkų kūriniai; Lietuvos dailės paminklai, Lietuvos dailė 1900–1944, Lietuvos dailė 1945–1990, Lietuvos dailė po nepriklausomybės atkūrimo (iki 2007), technikos paminklai (pramoniniai statiniai; Lietuvos technikos paminklai) ir inžineriniai paminklai (Lietuvos inžinerijos paminklai). Kultūros paminklais rūpinasi valstybė.
2271
Lietuvos kultūros paminklai iki 1995
Lietuvoje pirmieji kultūros paminklų sąrašai paskelbti po Antrojo pasaulinio karo. 1947 SSRS architektūros reikalų komitetas patvirtino 11 vadinamosios sąjunginės reikšmės architektūros paminklų: Aušros (Medininkų) vartus (Aušros vartai), Paveikslų galeriją su varpine (dabartinė Vilniaus katedra ir varpinė), Meno darbuotojų rūmus (dabartiniai Prezidentūros rūmai Vilniuje; Prezidento rūmų ansamblis), Šv. Onos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčių bei bernardinų vienuolyno ansamblį (Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblis), Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, Šv. Mykolo bažnyčią ir Šv. Mikalojaus bažnyčią Vilniuje, Trakų pilį ir Raudonės pilį, Zapyškio bažnyčią ir Tytuvėnų bažnyčią (Tytuvėnų bažnyčia ir bernardinų vienuolynas).
1961 LSSR Ministrų Taryba patvirtino pirmąjį respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (jį sudarė 196 objektai). Sąrašą parengė Valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto Architektūros paminklų apsaugos inspekcija. 1963 Kultūros ministerija parengė ir patvirtino vietinės reikšmės 467 architektūros paminklų sąrašą. 1969 Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų senamiesčiai paskelbti respublikinės reikšmės urbanistikos paminklais.
Nuo 1969 iki 1995 buvo tvirtinami respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašai. Respublikinės reikšmės paminklų sąrašus tvirtino Ministrų Taryba (nuo 1990 – Lietuvos Respublikos Vyriausybė), vietinės reikšmės – Kultūros ministerija (nuo 1990 – Paminklotvarkos departamentas). Buvo skiriamos kultūros paminklų keturios rūšys: istorijos, archeologijos, architektūros ir urbanistikos bei dailės. 1971 sudarytas (patvirtintas 1972) visų rūšių vietinės ir respublikinės reikšmės kultūros paminklų (nesančių muziejuose, archyvuose ir bibliotekose) sąrašas, 8–9 dešimtmečiais jis koreguotas. Iki 1995 į kultūros paminklų sąrašus įrašyta 1967 respublikinės ir 2104 vietinės reikšmės archeologijos, 158 ir 1115 (atitinkamai) – architektūros, 7 ir 70 – urbanistikos, 1351 ir 4839 – dailės, 358 ir 1353 – istorijos paminklai.
1990–95 galiojo Laikinasis istorijos ir kultūros paminklų apskaitos (sudarė Kultūros paveldo inspekcija) bei Naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašai. Iki 1995 Kultūros paveldo mokslinis centras (dabartinis Kultūros paveldo centras) surado ir užregistravo 3063 naujus objektus.
Lietuvos kultūros paminklai po 1995
Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas Kaune
Rokiškio dvaro rūmai (dabartinis Rokiškio krašto muziejus)
Nuo 1995 kultūros paminklų sąrašai peržiūrimi. Juose buvę objektai priskirti nekilnojamosioms (pagal 1994 priimtą Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą) arba kilnojamosioms (pagal 1996 Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymą) kultūros vertybėms (kultūros vertybės); reikšmingiausi objektai yra skelbiami kultūros paminklais. Nekilnojamąsias kultūros vertybes kultūros paminklais 1995–2005, pasiūlius Kultūros vertybių apsaugos departamentui (nuo 2005 Kultūros paveldo departamentas) ir pritarus Valstybinei paminklosaugos komisijai, kultūros ministro teikimu skelbė Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Kultūros paminklais paskelbta: 1998 – 923, 1999 – 42, 2000 – 26, 2001 – 3, 2002 – 41, 2003 – 38 nekilnojamosios kultūros vertybės. Žymiausi: Kernavės piliakalniai, Žemutinių ir Aukštutinių pilių pastatų bei jų liekanų kompleksas (Vilniaus pilys), benediktinių vienuolyno, bernardinų vienuolyno, Chodkevičių rūmų ir pranciškonų vienuolyno ansambliai, Šv. Mikalojaus bažnyčios kompleksas, Šv. Stepono bažnyčia (visi Vilniuje), Kauno pilies liekanos, Kauno rotušė (Rotušės aikštė), Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, Šv. Gertrūdos bažnyčia, Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto pastatas, Aleksoto ir Žaliakalnio funikulieriai, Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansamblis (Pažaislio bažnyčios ir vienuolyno ansamblis; visi Kaune), Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato parapinės bažnyčios kompleksas, dominikonų vienuolyno ansamblis Palėvenės kaime (Kupiškio rajono savivaldybė), Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, Biržų pilis, Plungės dvaro sodyba, Raguvėlės dvaro sodyba (Anykščių rajono savivaldybė), Užutrakio dvaro sodyba (Trakai), Rokiškio dvaro sodyba, Chaimo Frenkelio vila (Šiauliai), Kražių kolegijos rūmai.
Kilnojamosios kultūros vertybės skelbiamos panašia tvarka kaip nekilnojamosios; iki 2006 jų nebuvo skelbta Lietuvos kultūros paminklais.
Nuo 2005 Lietuvos kultūros paminklais skelbiami itin reikšmingi nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai. Juos, pritarus Valstybinei kultūros paveldo komisijai, kultūros ministro teikimu skelbia Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Į Pasaulio paveldo (jį sudaro kultūros ir gamtos paveldas) sąrašą įtraukti: Vilniaus senamiestis (1994), Kuršių nerija (gamtos ir kultūros paveldo objektas, 2000), Kernavės kultūrinis rezervatas (2004), Struve’s geodezinis lankas (2005).
L: R. Kaminskas Praeities paminklai ir šiandiena Vilnius 1983; J. Glemža Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklai / Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas t. 1 Vilnius 1988; Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990 m.) 2 d. Vilnius 1993; Lietuvos kultūros paveldo atgimimas Vilnius 2004.
1016