Lietuvõs laikinóji vyriausýbė, per 1941 antisovietinį Birželio sukilimą sukilėlių paskelbta aukščiausia valdžios institucija Lietuvoje.
Veikė 1941 06 23–08 05 Kaune (06 22 Lietuvių aktyvistų fronto numatytam vyriausybės vadovui K. Škirpai nacių Vokietijos valdžia neleido atvykti į Lietuvą, skyrė namų areštą Berlyne). Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaraciją perskaitė, apie vyriausybės sudarymą ir sudėtį (dėl vyriausybės narių iš anksto nebuvo tartasi) per Kauno radiją sukilimo pradžioje, 06 23 rytą, paskelbė Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis L. Prapuolenis; tai padaryta iki Vokietijos kariuomenės atėjimo, Kaune dar buvo SSRS karinių dalinių.
Lietuvos laikinosios vyriausybės posėdis. Pirmininkauja J. Ambrazevičius
Laikinosios vyriausybės atminimo lenta ant buvusio Kauno radiofono sienos (fotografas nežinomas)
Buvo siekiama pasauliui ir Vokietijai pareikšti apie 1940 06 SSRS okupuotos ir 08 aneksuotos Lietuvos Respublikos suverenių galių atkūrimą. Perskaičius deklaraciją, nurodžius pradinius išsilaisvinimo veiksmus ir paskelbus apie vyriausybės sudarymą, sukilimas išplito visoje Lietuvoje, vietoj sovietinių pradėtos atkurti Lietuvos valstybės 1918–40 institucijos. Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas ėjo švietimo ministras J. Brazaitis (Ambrazevičius). Vyriausybės narių (lent.) dauguma – krikščionys demokratai, buvo ir kitų politinių pažiūrų veikėjų.
1
*nėjo pareigų, prieš karą buvo ištremtas į SSRS
**nėjo pareigų, nes nebuvo leista atvykti į Lietuvą
***kooptuotas
Lietuvos laikinosios vyriausybės nutarimais buvo atnaujintas Lietuvos Respublikos įstatymų veikimas, atkurtos administracinės institucijos – ministerijos, apskričių, valsčių ir miestų savivaldybės, organizuojama policija. Parengta SSRS okupacijos (1940–41) padarinius naikinančių denacionalizacijos (žemės grąžinimo, akcinių bendrovių atkūrimo) ir kitų teisinių aktų (juose buvo ir žydus diskriminuojančių nuostatų) – iš viso apie 100 įstatymų, nutarimų, potvarkių. Vilniaus ir Vilniaus krašto vyriausybės jurisdikcija nesiekė, čia veikė ir vyriausybės funkcijas vykdė Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas. Iš pradžių nacių Vokietijos karinė valdžia ryžtingų priemonių prieš Laikinąją vyriausybę nesiėmė (Lietuvos administravimas jai buvo naudingas), bet kontroliavo ir deklaravo Vokietijos įstatymų viršenybę; karinių junginių ir dalinių vadai bendradarbiavo ne su vyriausybės nariais, bet su savivaldos institucijomis. Vyriausybės nutarimų buvo paisoma, jei jie neprieštaravo Vokietijos karinės (vėliau – civilinės) valdžios interesams.
Dauguma Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtų aktų praktiškai negaliojo, buvo deklaratyvūs. Dėl Vokietijos karinės, vėliau – civilinės okupacinės administracijos veiksmų vyriausybė greitai prarado galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Vokietijos okupacinės administracijos vadovo generalinio komisaro (generalinis komisaras) T. A. von Rentelno reikalavimu 1941 08 05 vyriausybė veiklą nutraukė; 08 13 jo įsakymu buvo oficialiai paleista. 1941 09 15 Vokietijos administracija sustabdė ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto veiklą. Birželio sukilimu ir Laikinosios vyriausybės sudarymu lietuvių tauta įrodė, kad siekia ir gali kovoti dėl nepriklausomybės.
P: Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24–rugpjūčio 4 d. Vilnius 2001.