Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga

Lietuvõs láisvės kovótojų sjunga, LLKS, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam ir nacių okupaciniams režimams organizacija.

Veikla

Įkurta 1940 12 26 kaip antisovietinė organizacija. Steigėjai: A. Damušis, V. Nasevičius, P. Padalis, L. Prapuolenis ir J. Vėbra. Tikslas – telkti Lietuvos visuomenę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. 1941 04 susijungė su Lietuvių aktyvistų frontu, 1941 06 rengė antisovietinį Birželio sukilimą, jame aktyviai dalyvavo. 1941 08 nuo Lietuvių aktyvistų fronto atsiskyrė, bendradarbiavo su visomis pasipriešinimo nacių Vokietijos okupaciniam režimui organizacijomis.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ženklas

1942 04 Kaune buvo sudaryta LLKS vyriausioji vadovybė, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus apygardos, padaliniai apskričių centruose, daugelyje valsčių. Karinis skyrius kaupė ginklus, telkė karinius dalinius. 1943 viduryje sąjunga turėjo apie 3000 narių. Nuo 1943 LLKS priklausė Vyriausiam lietuvių komitetui, nuo 1943 11 – Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui. Nelegaliuose laikraščiuose Laisvės kovotojas, Apžvalga ir kituose, t. p. daugelyje atsišaukimų, 1944 pradžioje įsteigto nelegalaus Laisvosios Lietuvos radijo laidose LLKS skelbė antinacinę, vėliau – antisovietinę propagandą ir agitaciją: aiškino nacių Vokietijos ir SSRS tikslus, žlugdė Lietuvos gyventojų mobilizaciją į Vokietijos karinius dalinius, darbams Vokietijoje, žemės ūkio produktų rekvizicijas. Sąjunga rėmė gestapo suimtųjų šeimas. Sąjungos vienas vadovų A. Vokietaitis, 1943 07 nuvykęs į Švediją, per ten įkurtą Lietuvių komitetą užmezgė ryšius su Vakarų valstybėmis.

1944 04–05 nacių okupacinė valdžia suėmė beveik visą LLKS vadovybę, spaudos leidėjų, organizacijos narių. Vėliau dalis jos narių kovėsi fronte prie Sedos su SSRS kariniais daliniais (Sedos kautynės), dalis pasitraukė į Vakarus arba įsitraukė į antisovietinę partizaninę kovą. Nuo 1944 vidurio LLKS veikė kaip savarankiška pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui organizacija. 1946 pradžioje susijungė su Lietuvių aktyvistų frontu, su kitomis pasipriešinimo organizacijomis priklausė Bendram demokratiniam pasipriešinimo sąjūdžiui. Emigracijoje LLKS 1955 pasitraukė iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, veikė formaliai. Sovietų Sąjungoje LLKS organizacijų buvo įsteigę Mordovijos, Kazachijos ir kitų kraštų lageriuose kalintys buvę sąjungos nariai. 1954–55 jie Vorkutos lageriuose leido nelegalius laikraščius Šiaurės pašvaistė (Severnoe sijanie, rusų kalba), Protėvių takais, 1959–60 Taišeto lageriuose – Nepriklausoma Lietuva, Mordovijos lageriuose – Laisva Lietuva, organizavo pasipriešinimą lagerių administracijai, sabotažo aktus. Vėliau grįžę į Lietuvą jie ėmėsi nelegalios veiklos: 1957 02–03 rengė nelegalios radijo stoties Nepriklausoma Lietuva laidas, 1975–89 Lietuvos laisvės išsivadavimo fronto vardu leido laikraštį Varpas.

1990 03 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1996 buvę LLKS nariai įkūrė tokio paties pavadinimo visuomeninę organizaciją (apie 170 narių); jos tikslas – įtvirtinti Lietuvos neprklausomybę, demokratinę santvarką, valstybingumą ir teisingumą, ugdyti lietuvių tautos, ypač jaunimo, patriotiškumą. LLKS siekia, kad būtų likviduoti sovietinės okupacijos ir komunistinio lietuvių tautos genocido padariniai, atkurta istorinė tiesa apie pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, įamžintas kovotojų atminimas. Nuo 1996 leidžia mėnraštį Varpas. 2007 turėjo apie 200 narių, daugiau kaip 500 rėmėjų.

mėnraščio Varpas titulinis puslapis (2007, nr. 4)

Vadovai

LLKS pirmininkai: Rubinšteinas (1951–55), M. Pečiulionis (1955–60), P. Paulaitis (1960–83), E. Burokas (1983–91), Jonas Burokas (valdybos pirmininkas nuo 1996).

-Laisvės kovotojų sąjunga

L: Laisvės besiekiant: Lietuvos Laisvės Kovotojų sąjungos įnašas į antinacinę rezistenciją / sud. A. Vokietaitis Čikaga 1983; Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga 1940–2000 / sud. J. Grušys Kaunas 2001.