Lietuvõs láisvės kov invaldų draugijà, iki 1934 Lietuvõs kãro invaldų vỹčių brolijà, per Nepriklausomybės karą (1918–20) sveikatos netekusių ir neįgaliaisiais tapusių karių organizacija. Steigėjai J. Karutis, J. Kiaunė ir kiti. Veikė 1923–44 (su pertrauka) Lietuvoje, nuo 1946 – emigracijoje.
Tikslas – prisidėti prie Lietuvos nepriklausomybės stiprinimo, supažindinti visuomenę su Nepriklausomybės karo istorija, prižiūrėti žuvusių karių kapus, eiti garbės sargybą prie paminklo žuvusiesiems Karo muziejaus sodelyje Kaune, rūpintis draugijos narių sveikata ir gerove. 1934 draugija turėjo 160, 1957 – 197 narius.
1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, uždaryta, 1941 draugijos veikla atgaivinta, 1944 vėl nutrūko. Dalis į Vakarus 1944 pasitraukusių draugijos narių veiklą atkūrė Wiesbadene (Vokietija), nuo 1951 – Filadelfijoje (Jungtinės Amerikos Valstijos), čia 1957 turėjo 19 narių.
Pirmininkai: J. Karutis (1923–30, 1933–35), J. Vilušis (1935–40, 1941–44), B. Tvarkūnas (1946–54, nuo 1958), A. Eigelis (1954–58).
Išleido leidinį Vyčio ženklas (1938).