Lietuvõs lėli teãtras
Lietuvos lėlių teatras nuo seniausių laikų iki 20 amžiaus
Lėlių ir kaukių teatro elementų turėjo senovės lietuvių kalendorinės šventės ir papročiai, medžioklės ir žemdirbystės, vestuvių ir laidotuvių apeigos. Žinių apie lėlininkus Lietuvoje esama iš 15 amžiaus. 17 a. antroje pusėje–20 a. 4 dešimtmetyje Nemakščių bažnyčioje Velykų naktį vaidinta Jėzaus Kristaus kančių misterija. 6–8 žmonės vielomis valdė apie 1 m aukščio medines lėles, kurios judėjo ant važelių. Kai kurių personažų pavieniams epizodams suvaidinti buvo sukurta po keletą lėlių (Jėzui Kristui – 12); kai kuriose Žemaitijos bažnyčiose šios tradicijos elementų išliko iki 21 a. pradžios. 18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai (Radvilos, Oginskiai) savo dvaruose steigė marionečių teatro trupes. Mykolo Kazimiero Radvilos rūmuose Nesvyžiuje rodyta ir marionečių vaidinimai. 1753–58 Jeronimo Florijono Radvilos rūmuose Białoje (dabar Biała Podlaska) veikė lėlių teatro trupė. Žinoma, kad Oginskių lėlių teatras gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje.
19 a. lėlių teatrų kūrimąsi ir plitimą stabdė Rusijos draudimas vaidinti lietuvių kalba. 19 a. antroje pusėje į Lietuvą atvykdavo klajojantieji lėlininkai iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių. 19 a. Vilniuje vyko vadinamojo mechaninio (arba automatų) teatro vaidinimai, rodyti ir šešėlių teatro reginiai. 1–3 artistų valdomos lėlės buvo rodomos mugėse, įvairiose šventėse. Kai kur lėlių vaidinimus rengdavo ir vietiniai gyventojai. 19 a. pabaigoje Vilniuje vaidinta Lukiškių turgaus aikštėje, bažnyčių šventoriuose, religinėse eitynėse, t. p. per atlaidus Šiluvoje, kitose vietose per religines ir liaudies šventes. Liaudies karnavaluose dalyvaudavo butaforiniai gyvuliai, Morės (Kotrės), Raseinių Magdės, kitos iškamšos, objektai (pvz., blukio vilkimas).
pirštininė lėlė velnias (bieselis) iš liaudiško vaidinimo (20 a. pirma pusė, Lietuvos nacionalinis muziejus)
Lietuvos lėlių teatras 20 a. pirmoje pusėje (iki 1941)
Po I pasaulinio karo kaimo vietovėse rodyta mėgėjiški lėlių spektakliai. 20 a. 2–3 dešimtmetyje Šatraminiuose (Skuodo rajonas), vėliau Šeštokuose veikė lėlių teatriukai, kuriuos sudarė vaidintojas ir muzikantas. Salantuose ir Žemaitijos kitose vietose salantiškis medžio drožėjas Petras Kalenda (1904–86) ir kaimo muzikantas Steponas Giedrimas rodydavo satyrinį vaidinimą Velnias piršlys ir pirmasis degtindaris. 1926 Šiaulių mokytojų seminarijoje dailininkas G. Bagdonavičius įkūrė mėgėjišką pirštininių lėlių teatrą.
19 a. populiarią lenkų liaudies teatro šopkos (manoma, šopkų vaidinimai vyko ir lietuvių kalba) tradiciją siekė atgaivinti 1921–33 Vilniuje rengta Szopka Akademicka (sudarė religinio ir politinio turinio siužetai, kuriuose vaizduota tuometinės aktualijos). Vaidino daugiausia Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų ir Dailės fakultetų studentai nuo Kalėdų iki vasaros atostogų 1–2 kartus per savaitę (dalyvavo V. Drėma, lenkų rašytojai J. Putramentas, J. Zagórskis, Cz. Miłoszas, lenkų profesionalaus lėlių teatro veikėjos Irena Pikiel, 1900–91, Joanna Piekarska, 1906–96).
Marionečių teatro Kaune spektaklio A. Gustaičio Silvestras Dūdelė scena (1936, režisieriai H. Kačinskas ir V. Sipaitis, lėlių ir scenografijos autorius S. Ušinskas)
1929–31 studijuodamas Paryžiuje (tapybą – pas F. Léger, scenografiją – pas A. Exter) dailininkas S. Ušinskas susidomėjo lėlių teatru, jo istorija, lėlių gamybos technologija. Grįžęs į Kauną, 1934 su Čekoslovakijoje lėlių gamybos išmokusiu meistru Petru Svidru (1893–1957) pradėjo gaminti marionetes, vėliau užsakė parašyti jau sukurtoms lėlėms pjesę, repetavo su būsimojo spektaklio aktoriais. 1936 05 06 Kaune parodytas pirmuoju profesionaliu lėlių teatro spektakliu laikomas S. Ušinsko suburto Marionečių teatro spektaklis A. Gustaičio Silvestras Dūdelė (režisieriai H. Kačinskas ir V. Sipaitis, lėlių ir scenografijos autorius S. Ušinskas, kompozitorius V. Kuprevičius). Su raiškiomis, sudėtingos technikos, bet paslankios konstrukcijos marionetėmis (apie 0,5–1 m aukščio) vaidino dramos aktoriai Jonas Kalvaitis, Olga Mažeikytė, M. Mironaitė, N. Nakas, P. Zulonas. 1936 vasarą Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur suvaidinta daugiau kaip 50 spektaklių (tais pačiais metais teatras nustojo veikti).
S. Ušinsko sukurtos lėlės panaudotos pirmajam garsiniam lietuvių marionečių filmui Storulio sapnas (1938, režisierius H. Kačinskas, dailininkas S. Ušinskas, filmo operatoriai Alfonsas Žibas, S. Vainalavičius; 1939 rodytas Pasaulinėje parodoje Niujorke; 2019 įrašytas į Lietuvos nacionalinį registrą Pasaulio atmintis). Apie 1936–41 S. Ušinskas parašė pirmąją lėlių teatrui skirtą knygą – vadovėlį apie marionečių ir kaukių gamybą Lėlių ir kaukių teatras (išleista 2005), kuriame trumpai apžvelgė ir lėlių teatro istoriją.
1933–41 Vilniuje veikė žydų teatras Maidim. 1937–41 Vilniuje veikė lenkų lėlių teatrai Bajka (įkūrė bei vadovavo Jadwiga Badowska, 1913–2007, ir Janas Władysławas Badowskis, 1907–80) ir Vilniaus marionečių teatras (Wileński Teatr Łątek; 1937 įkūrė ir vadovavo Olga Dobużińska‑Totwenowa, 1895–1965, su dukromis Ewa Totwen, 1919–99, ir Irena Totwen, 1924–2023, nuo 1945 teatras tęsė veiklą Balstogėje, Lodzėje, Gdanske).
Lietuvos lėlių teatras 1941–2007
Profesionalųjį lėlių teatrą Lietuvoje plėtojo M. Krinickaitė, kuri 1941–44 vadovavo Vilniuje teatre Vaidila veikusiai lėlių teatro trupei. 1944–49 veikė šios trupės pagrindu įkurtas Vilniaus valstybinis lėlių teatras, kurio vadovės ir režisierės M. Krinickaitės sukurtiems spektakliams būdinga buitinio psichologinio teatro bruožai. 1949 teatro trupė buvo prijungta prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro (veikė iki 1952).
1958 S. Ratkevičiaus (1958–86 vyriausiasis režisierius, 1987–97 meno vadovas) ir jo žmonos V. Gruodytės iniciatyva įkurtas Kapsuko (dabar Marijampolė) lėlių teatras, 1960 jis perkeltas į Kauną ir pavadintas Kauno lėlių teatru. 7 dešimtmetyje šiame teatre plėtota realistinio imitacinio lėlių teatro kryptis (stengtasi kuo tiksliau perteikti tekstą, pabrėžta lėlių valdymo tikslumas, tikroviškumas, personažų charakteringumas). Bandyta ieškoti ir kitokių lėlių teatro galimybių – spektaklyje V. Majakovskio Misterija buf (1967, režisierius S. Ratkevičius, dailininkas M. Percovas) scenoje šalia lėlių vaidino ir už širmos nesislepiantys aktoriai. Nuo 7 dešimtmečio režisieriaus S. Ratkevičiaus ir dailininko V. Mazūro spektakliuose (Penčo Mančevo Zuikių mokykla, Eglė žalčių karalienė, pagal S. Nėrį, abu 1968, Aleksandro Popescu Spindulėlis 1971) pradėta plėtoti lėlių teatro specifinė poetika, naudotas ekspresyvus plastinis judesys, ritmų kaita, apibendrintos sąlygiškos formos. 1975–82 šiame teatre režisavusi L. Lankauskaitė pabrėžė lėlės išskirtinumą, daug reikšmės teikė tekstui, aktorinių vaidmenų kruopščiam rengimui (Juodoji višta, arba Požemio gyventojai 1980, pagal A. Pogorelskį). Nuo 1975 spektaklius šiame teatre kūrė Algimantas Stankevičius (1997–2010 meno vadovas), su teatru bendradarbiavo režisieriai R. Driežis, Jūratė Januškevičiūtė, Olegas Žiugžda, dailininkai Dionizas Barauskas, J. Račinskaitė, J. Stauskaitė.
1958 B. Lukošiaus (iki 1969 vyriausiasis režisierius) iniciatyva įkurtas Vilniaus lėlių teatras (nuo 1971 Vilniaus teatras Lėlė). B. Lukošius statė spektaklius daugiausia pagal lietuvių rašytojų (K. Kubilinsko, B. Sruogos, V. Krėvės) kūrinius; jiems būdinga realistinio imitacinio lėlių teatro bruožai (S. Nėries Eglė žalčių karalienė 1958, B. Lukošiaus Lakštingala 1961, pagal P. Cvirką, Raganius 1965, pagal V. Krėvę).
1971–79 ir 1988–93 teatro vyriausiojo režisieriaus V. Mazūro sukurtiems spektakliams (M. Martinaičio Pelenų antelė 1971, su L. Lankauskaite, Avinėlio teismas 1976 ir Žemės dukra 1981, Antano Gudelio Gavrošas 1973, pagal V. Hugo, S. Gedos Pasaka apie stebuklingą berniuką 1974, Ak vija, pinavija, pagal J. Biliūną, ir Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis, abu 1979, A. A. Jonyno ir V. Mazūro Cirkas yra cirkas 1982, Joachimo Knautho Lakštingala 1983, pagal H. Chr. Anderseną; visų ir dailininkas) būdinga sceninio vaizdo, teksto, lėlių plastikos ir muzikos vienovė. V. Mazūras sukūrė universalų, ne vien vaikams skirtą poetinį, sąlyginį teatrą, reikalaujantį žiūrovų asociatyvaus mąstymo, spektakliuose pabrėžė vizualinę spektaklio pusę, jo formą (ją įkūnijo lėlės, scenovaizdis, judančių vaizdų kompozicija), sceninę atmosferą. 1963–2013 V. Mazūras režisavo (sukūrė ir lėles bei scenografiją) daugiau kaip 40 spektaklių, buvo daugiau kaip 50 spektaklių dailininkas.
Vilniaus teatro Lėlė spektaklio A. Gudelio Kur iškeliavo milžinai scena (1977, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
Vilniaus teatro Lėlė spektaklio M. Martinaičio Žemės dukra scena (1981, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020)
Teatro Lėlė spektaklyje Georgijaus Landau Pagarba už nuopelnus (1968, režisierius Petras Dimša, dailininkas Gintautas Žalalis) šalia lėlių iš už širmos išėjo aktorius. Režisierės A. Ragauskaitės spektakliuose (Jefimo Čepoveckio Kicius, tetulė ir aš 1970, V. Palčinskaitės Pienės pūko miestas 1971, abiejų dailininkas V. Mazūras) naudota aktoriaus buvimo scenoje sąlygiška forma. 9 dešimtmetyje šiame teatre režisavusi L. Lankauskaitė sukūrė netradicinių formų muzikinių spektaklių (pirmąją Lietuvoje lėlių operą – G. Mareckaitės Mes – žvirbliukai 1983, pagal J. Radičkovą, dailininkas V. Mazūras, kompozitorius O. Balakauskas; pirmąjį Lietuvoje lėlių baletą – Žvėrių karnavalas 1984, G. Mareckaitės libretas, dailininkė A. Bagočiūnaitė, M. Urbaičio muzika pagal C. Saint‑Saënsą, baletmeisteris J. Smoriginas).
Nuo 9 dešimtmečio teatre reikšmingų spektaklių režisavo ir lėles jiems sukūrė R. Driežis (R. Tagorės Paštas 1987, Sigutė 1994, pagal S. Nėrį, A. Gustaičio Silvestras Dūdelė 1996, 2005, Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas 1997, pagal lietuvių liaudies pasaką, Trys brangenybės 2003, pagal R. Akutagavą). 10 dešimtmetyje išsiskyrė spektakliai, kuriems lėles ir scenografiją sukūrė dailininkė A. Bagočiūnaitė, t. p. A. Mikučio režisuoti spektakliai (J. Kunčino Lukošiukas 1992, Just. Marcinkevičiaus Voro vestuvės 1994, Pasaka apie vėžliuką 1995, pagal Žanį Grīvą; ir šių spektaklių dailininkas). 21 a. pradžioje pjesių pagal Ch. Perrault ir H. Chr. Anderseno pasakas parašė ir režisavo aktorė N. Indriūnaitė, savitos estetikos scenografiją ir lėles sukūrė dailininkė Julija Skuratova (A. Pogorelskio Juodoji višta 2001, J. Mišimos Panelė Chan 2003, N. Indriūnaitės Muzikinė dėžutė 2005, ir režisierė). Su teatru bendradarbiavo kompozitoriai F. R. Bajoras, B. V. Kutavičius, F. Latėnas, T. Makačinas, A. Martinaitis, Š. Nakas, O. Narbutaitė, M. Urbaitis ir kiti.
Vilniaus teatro Lėlė spektaklio N. Indriūnaitės Muzikinė dėžutė scena (2005, režisierė ir dailininkė Julija Skuratova; Mama – A. Grybauskaitė, Vaikas – Deivis Sarapinas)
Vilniaus teatro Lėlė spektaklio Eglė žalčių karalienė scena (2007, režisierius ir dailininkas V. Mazūras, © LATGA, 2020; iš kairės: Žilvinas – Deivis Sarapinas, Eglė – Elvyra Piškinaitė)
Nuo 1969 Lietuvoje veikė lėlių teatro režisierės L. Lankauskaitės iniciatyva suburtas Televizijos lėlių teatras. Šiame teatre daugiausia spektaklių sukūrė L. Lankauskaitė, t. p. režisavo Milda Brėdikytė, Aurelija Čeredaitė, Petras Dimša, R. Driežis, N. Indriūnaitė, V. Mazūras, A. Mikutis, S. Ratkevičius ir kiti. Per televiziją rodyti ir repertuarinių lėlių teatrų spektakliai. Lėlės naudotos ir kitų žanrų – dramos (Michailo Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982, Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovą, abiejų režisierius J. Vaitkus, Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą, režisierius E. Nekrošius, K. Kubilinsko Molio Motiejukas 1985, režisierė S. Nosevičiūtė, S. Parulskio Iš gyvenimo vėlių 1995, Daktaras ir Mangaryta 2003, abiejų režisierius V. V. Landsbergis) ir operos (P. Čaikovskio Pikų dama 2001, režisierius G. Varnas, scenografė Marta Vosyliūtė) spektakliuose.
Lietuvos lėlių teatrai dalyvauja nuo 1966 rengiamame tarptautiniame Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalyje (nuo 1989 Baltijos šalių festivalis; vyko Taline, Rygoje, Kaune, Minske, Vilniuje), nuo 20 a. 10 dešimtmečio aktyviai – ir kitų šalių teatro festivaliuose, kuriuos dažniausiai rengia Tarptautinė lėlininkų organizacija (UNIMA). Lietuvoje rengiami svarbesni tarptautiniai lėlių teatro festivaliai: Šypsos lėlės ir vaikai Kaune (nuo 1991 kasmet, Kauno lėlių teatro iniciatyva), Lagaminas Panevėžyje (nuo 1993 kas 2 metai), Aitvaras Alytuje (nuo 1999 kasmet), Karakumų asilėlis Klaipėdoje (pirmą kartą surengtas 1997, 2003 atgaivintas, nuo 2017 Materia Magica) ir kiti. Lietuvos lėlių teatrai gastroliavo daugelyje Europos šalių, t. p. Afrikoje ir Pietų Amerikoje, Indijoje, lėlių teatro režisieriai ir dailininkai kuria spektaklius, lėles ir scenografiją užsienio šalių teatruose. Daugelis Lietuvos lėlių teatrų yra UNIMA ir Tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos (ASSITEJ) nariai. Nuo 1994 Kauno lėlių teatre veikia Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus, 2006 lėlių muziejus įkurtas Vilniaus teatre Lėlė. Teatro lėlių kolekcijas kaupia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos dailininkų sukurtų lėlių yra įsigiję užsienio muziejai (S. Obrazcovo lėlių teatro muziejus Maskvoje, Liubeko lėlių teatro muziejus).
Nuo 1975 Lietuvos konservatorijoje (nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rengiami lėlių teatro aktoriai (1975–79 kurso vadovai D. Tamulevičiūtė, I. Bučienė, V. Mazūras; 2006–10 kurso vadovai A. Latėnas ir G. Storpirštis, kursai papildė Vilniaus teatro Lėlė trupę), 2000–20 Klaipėdos universitete – lėlių teatro režisieriai (2000–04 kurso vadovė Jūratė Januškevičiūtė, 2004–08 – Linas Zubė).
Lietuvos mėgėjiški lėlių teatrai
20 a. 6–7 dešimtmetyje B. Lukošius skatino teatro veikėjus vadovauti mėgėjiškiems lėlių teatrams. Teatrai veikė Panevėžyje (vadovai Ona Banionienė ir D. Banionis), Klaipėdoje (vadovas S. Ratkevičius), Vilniuje (vadovas B. Lukošius). 1965 Vilniuje įkurtas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro (1963–94 Lietuvos valstybinės respublikinės bibliotekos Vaikų literatūros skyrius) lėlių teatras Berniukas Žirniukas. Lietuvoje ir užsienyje garsėjo 1966 įkurtas Panevėžio kultūros namų lėlių liaudies teatras (vadovai Julija Stepankienė ir A. Stepanka). Mėgėjiški lėlių teatrai veikė Utenoje (Zuikis Puikis, įkurtas 1973, nuo 1985 vadovė Janina Baldauskienė), Gargžduose (Arlekinas, įkurtas 1976; vadove dirbo ir Jūratė Januškevičiūtė), Kaune (Nykštukas, 1975–88 vadovė Ona Stankevičienė; nuo 1988 vadovauja Jūratė ir Darius Armanavičiai), t. p. Panevėžio lėlių vežimo teatras (1986 įkūrė Antanas Markuckis; vasarą gastroliuojama arklio traukiamu vežimu). Mėgėjiškų lėlių teatrų veiklai įtakos turi nuo 1967 rengiama lėlių teatrų apžiūra (vėliau konkursas, festivalis) Molinuko teatras. Nuo 1974 dalyviai skirstyti į vaikų ir suaugusiųjų lėlių teatrus, nuo 1986 kaip atskira grupė dalyvavo lėlių liaudies teatrai (1959–90 liaudies teatro vardas buvo teikiamas geriausiems mėgėjų meno kolektyvams).
Lietuvos nevalstybiniai lėlių teatrai
Nuo 20 a. 9 dešimtmečio Lietuvoje pradėta steigti naujus nevalstybinius lėlių teatrus, dalis mėgėjiškų teatrų tapo privačiais. 1988–91 Vilniuje veikusio Šėpos teatro itin aktualiuose tuo metu spektakliuose režisierius G. Varnas atgaivino Vilniaus universitete rengtų Szopka Akademicka vaidinimų tradiciją (L. Jakimavičiaus Revoliucijos lopšinės 1989, dailininkė V. Vaičiūnaitė, Komunistinės nostalgijos 1990, dailininkas Š. Leonavičius). Vilniaus vitražinių lėlių teatre Vaivorykštė (vaidino nuo 1982, oficialiai įkurtas 1992) Petras Mendeika plėtoja šešėlinių lėlių teatro žanrą. Klaipėdos lėlių teatre (1992–2000 Klaipėdos universiteto lėlių teatras Ku kū, įkurtas Jūratės Januškevičiūtės ir D. Vaigauskaitės iniciatyva) spektaklius režisuoja Jūratė Januškevičiūtė, Gintarė Radvilavičiūtė ir kiti. 1995–2001 daugiausia Vilniaus viešosiose erdvėse rodyti aplinkos teatro Miraklis (vadovė V. Vaičiūnaitė) spektakliai (Pro Memoria Šv. Stepono 7, Saulės kelionė, abu 1995, Vėlinės 1998; visų režisierė ir dailininkė V. Vaičiūnaitė), juose naudotos ir apie 4 m aukščio lėlės. 1997 Vilniuje Nijolė Mazūrienė ir V. Mazūras įkūrė teatrą Paršiukas Ikaras, 1999 Aurelija Čeredaitė – teatrą Žalia varna. 2001 Panevėžyje įkurtas Arūno Pakulevičiaus teatras (nuo 2005 veikia Šiauliuose pavadinimu Avilys), 2004 Vilniuje – Stalo teatras (vadovė S. Degutytė), 2005 Kaune – Psilikono teatras (vadovė Auksė Petrulienė).
L: D. Gudavičiūtė Vilniaus ir Kauno lėlių teatrai / Lietuvių tarybinis dramos teatras: 1957–1970 Vilnius 1987; Lėlė ir kaukė: Knyga apie lėlių teatrą / sud. A. Girdzijauskaitė Vilnius 1999; Lietuvos lėlių teatras: Nuo ištakų iki mokyklos / sud. S. Burneikaitė Klaipėda 2005; S. Ušinskas Lėlių ir kaukių teatras / sud. D. Krutulienė Vilnius 2005; Gyvasis lėlių muziejus / parengė R. Driežis, A. Braškytė Vilnius 2008; Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkai Vilnius 2013; A. Girdzijauskaitė Vitalijaus Mazūro aukso amžius Vilnius 2015; Wilno teatralne / sud. M. Kozłowska Warszawa 1998. P: Dra ta ta: Stasio Ušinsko marionečių pokalbis su lėlininku Rimantu Driežiu = A conversation between Stasys Ušinskas’s marionettes and puppeteer Rimantas Driežis Vilnius 2022.
1949
531