Lietuvõs literatūrà
Vidurinių amžių literatūra
Vidurinių amžių Lietuvoje buvo rašoma lotynų, senovės graikų, vokiečių, bažnytine slavų, rutėnų (slavų kanceliarinė kalba), lenkų, čekų kalbomis. Seniausi viduramžių Lietuvos raštijos paminklai – pirmieji žinomi valdovų raštai (lotynų kalba parašyta Mindaugo privilegija Livonijos gyventojams 1253–54 ir kita). Lietuvos karaliaus Mindaugo ir kunigaikščių (Gedimino, Vytauto) lotyniškuose laiškuose Europos dvasiniams ir pasaulietiniams valdovams, t. p. žemesnio rango valstybės veikėjų ir diplomatų kalbose aprašomi Lietuvos valdovų žygiai ir darbai.
Žymiausias raštijos paminklas – Bizantijos istoriografo J. Malalo pasaulio kronikos (Malalo kronika) vertimo į senąją slavų kalbą santrauka, išlikusi keturiais nuorašais – Archyvo chronografas (15 a.), Vilniaus chronografas (16 a.), Varšuvos chronografas (16 a.) ir I. J. Zabelino rankraštis (17 amžius). Svarbus šių nuorašų akcentas – originalus intarpas (1262), perteikiantis pasakojimą apie baltų religijos reformatorių žynį Sovijų. Rutėnų ir bažnytine slavų kalbomis buvo sukurta reikšmingų raštijos paminklų: 1502–07 Vilniuje ir Supraslyje sudarytas viso Biblijos vertimo nuorašas, I Lietuvos Statutas (patvirtintas 1529).
I Lietuvos Statutas (1529)
Žinomiausi grožinės literatūros vertimai į rutėnų kalbą – riterių romanai (Aleksandrija, apie 15 a., Romanas apie Tristaną ir Izoldą, apytikriai 16 a. vidurys, Pasakojimas apie Bavą, apytikriai 16 a. vidurys). Rutėnų kalba sukurta keletas Vidurinio ir Plačiojo sąvado metraščių – Trumpasis (14 a. pabaiga–15 a. pirmo pusė), Vidurinis, arba Platesnis (16 a. 3–4 dešimtmetis), ir Platusis (Bychovco kronika). 15 a. nuorašais plito Biblijos ir kitos religinės raštijos, grožinės literatūros kūrinių vertimai į lenkų kalbą.
Žinomi keli lietuvių raštijos paminklai – žodžiai ir glosos, 1501 užrašyti lotyniškame mišiole, ir poteriai, 1503 įrašyti leidinio Traktatas kunigams (Tractatus sacerdotalis) pabaigoje. Iš viduramžių išliko prūsiškų ir latviškų glosų, rodančių baltų kalbų siekiamybę tapti rašto kalbomis.
lietuviški poteriai, įrašyti knygos Tractatus sacerdotalis (1503) pabaigoje
Lietuvos vidurinių amžių literatūra
M. Husoviano poemos Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis 1523) antraštinis lapas
Renesanso literatūra
Renesanso literatūra įsivyravo 16 a. viduryje, pabaiga siejama su 16 a. antroje pusėje susiformavusia Baroko epocha. Raštiją sudaro įvairūs pasaulietiniai ir religiniai kūriniai lotynų, rutėnų, lenkų kalbomis ir religiniai raštai lietuvių kalba, ėję Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau – LDK; M. Daukšos, M. Petkevičiaus, J. Morkūno) ir Prūsijoje (M. Mažvydo, B. Vilento, J. Bretkūno, S. Vaišnoro). Jonas Vislicietis poemoje Prūsų karas (lotynų kalba 1516, lietuvių kalba 1997) aprašė Žalgirio mūšį ir pabrėžė lietuvių vaidmenį jame. M. Husovianas poemoje Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę (Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis 1523) išaukštino Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valdymo principus, poemoje Apie šventojo Hiacinto gyvenimą ir darbus (lotynų kalba 1525, lietuvių kalba 2007) pabrėžė šventųjų gyvenimo svarbą katalikų tikėjime, smerkė M. Liuterio mokslą. Mykolas Lietuvis apie 1550 parašytame veikale Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (lotynų kalba 1615, lietuvių kalba 1966) atskleidė Lietuvos valstybės silpnumo priežastis bei pateikė 74 lotyniškus žodžius, pasak jo, įrodančius lotynų ir lietuvių kalbų tapatumą. A. Rotundas išvertė į lotynų kalbą II Lietuvos Statutą (1576), prie jo pridėjo Trumpą Lietuvos kunigaikščių istoriją (Epitome principum Lituaniae). Anonimiškai išleistame veikale Lenko pasikalbėjimas su lietuviu (lenkų kalba 1564, lietuvių kalba 2000) A. Rotundas polemizavo su lenkų publicistu S. Orzechowskiu apie valdovo ir piliečių dorines savybes. A. Volanas veikale Apie politinę arba pilietinę laisvę (lotynų kalba 1572, lietuvių kalba 1996) pagrindė laisvės sampratą, bandė ją derinti su Lietuvos 16 a. padėtimi. V. Agripa Laidotuvių kalboje apie Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį (lotynų kalba 1553, lietuvių kalba 2009) pabrėžė kunigaikščio nuopelnus tėvynei. M. Strijkovskis parašė pirmąją Lietuvos istoriją, atsietą nuo slavų imperinio pasaulio, – Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios <…> kronika (lenkų kalba 1582).
Didelę reikšmę Renesanso literatūros žanrų ir stilių įvairovės plėtrai Lietuvoje turėjo Vilniaus jėzuitų kolegijos ir universiteto profesorių bei studentų kūryba. Buvo rašoma epigramos, epitafijos, emblemos, akrostichai, chronostichai, echo (aidą imituojantys eilėraščiai). Kūrinių autoriai dažniausia buvo lietuviai ar LDK piliečiai (J. Komparskis, Jonas Rakvicas, Grigalius Sviencickis, Mikalojus Pacas, Kristupas Zaviša, Gabrielius Vaina, Jurgis Čartoriskis ir kiti).
Vilniaus universiteto profesorių ir studentų sveikinimų rinkinyje karaliui Zigmantui Vazai (Gratulationes Serenissimo ac Potentissimo Principi Sigismundo III … 1589) išspausdintas pirmas lietuviškas tekstas LDK ir pirmas lietuviškas hegzametras Pakvietimas Lietuvos giminės (5 eilutės) ir Pakvietimas viešpaties karaliaus (4 eilutės); autorius nežinomas. Svarbūs puoselėjant Renesanso kultūrą buvo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų dvarai. Žygimanto Augusto dvariškis, teisės patarėjas ir poetas P. Roizijus poetiškai įprasmino daugelį savo mecenato gyvenimo įvykių. Reikšmingų literatūros kūrinių parašė Radvilų dvariškiai ir poetai. Paskutiniais 16 a. dešimtmečiais pasirodė P. Gradovskio poema Šviesiausiojo kunigaikščio pono Kristupo Radvilos žygis į Maskvą (lotynų kalba 1582), E. Pilgrimovijaus Panegirinis kreipimasis į Kristupą Radvilą (lotynų kalba 1583), A. Rimšos Dešimtmetis pasakojimas apie Šviesiausiojo kunigaikščio Kristupo Radvilos karo žygius (lenkų kalba 1585). Reikšmingiausia Renesanso epochos poema – J. Radvano Radviliada (lotynų kalba 1592), kurioje aprašoma Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas ir žygiai.
J. Radvano Radviliados (1592) antraštinis lapas
Į rutėnų ir bažnytinę slavų kalbą versta Biblija (išleista I. Fiodorovo ir P. Mstislaveco Mokomoji Evangelija / Evangelie učitel′noe 1569, I. Fiodorovo Psalmynas su maldaknyge / Psaltir′s časoslovcem 1570, visas Šventasis Raštas 1580–81 ir kitos). Kitus Biblijos vertimus inicijavo protestantai (Biblija). 16 a. 5 dešimtmetyje parengtas naujas Biblijos vertimas į lenkų kalbą (išspausdintas 1563 Lietuvos Brastoje). J. Bretkūnas 1579–90 visą Bibliją išvertė į lietuvių kalbą, bet rankraštis liko neišspausdintas.
Tuo laikotarpiu parengtos ir pirmosios lietuviškos knygos: M. Mažvydo pirmoji lietuviška knyga Catechismvsa prasty szadei (1547), iš lenkų kalbos M. Daukšos išverstas J. Ledesmos Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus (1595), iš J. Wujeko versta Postilla Catholicka (1599); B. Vilento parengtos Evangelijos bei epistolos (1579), M. Mažvydo Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino (1549), M. Mažvydo ir B. Vilento Gesmes chrikščoniškas (1566–70), J. Bretkūno Kolektos (1589), M. Mažvydo Forma chrikštima (1559), J. Bretkūno Postilla (1591), S. Vaišnoro versta Adomo Jegerndorfiečio Žemčiūga teologiška (1600).
Baroko literatūra
Baroko literatūra apima apie 150 m. laikotarpį – nuo 16 a. pabaigos iki 18 a. vidurio. Vilniaus akademija įsteigė modernesnes švietimo ir ugdymo formas diegiančią kilmingųjų kolegiją (1751). Vilniuje pradėjo eiti pirmasis savaitraštis (Kurier Litewski, 1760–63), sukurta nauja informacijos sistema. Jėzuitų išplėtotas mokyklų tinklas padėjo įsivyrauti įvairioms raštijos rūšims ir žanrams. Jėzuitai statomiems spektakliams rašė dramos veikalus (rinkinys Šv. Kazimiero teatras / Theatrum S. Casimiri 1604; mokyklinis teatras Lietuvos teritorijoje).
Žymiausi šio laikotarpio autoriai, rašę proginius kūrinius – J. Alandas (Nesvyžiaus kolegijos fundatoriaus kunigaikščio Mikalojaus Radvilos gyvenimas / Vita Nicolai principis Radivili, fundatoris collegii Nesvisiensis apie 1616), S. Ugnevskis (Vengrijos karaliaus šv. Vladislovo, vadinto Pamaldžiuoju, gyvenimas / Żywot S. Władysława króla Węgierskiego Pobożnym nazwanego 1630), J. Rivockis (Didžio herojaus paveikslas... / Idea magni herois... 1645), K. Kojalavičius-Vijūkas (Gerbiamo tėvo iš Jėzaus draugijos Mikalojaus Lancicijaus gyvenimas / Vita venerabilis patris Nicolai Lancicii e Societate Jesu apie 1653) ir kiti. Tuo laikotarpiu lotynų kalba parašyta A. Kojalavičiaus-Vijūko Lietuvos istorija (Historiae Lituanae 2 d. 1650–69).
M. K. Sarbievijaus rinktinės Lyrika (Lyricorum libri IV 1632, Antverpenas) antraštinis lapas (Peterio Paulo Rubenso iliustracija)
Su jėzuitų švietėjiška veikla susijęs ir poezijos suklestėjimas. 17 a. išėjo apie 133 poezijos rinkiniai lotynų kalba. Žymiausias poetas – Vilniaus akademijos auklėtinis M. K. Sarbievijus (odžių ir epigramų rinktinė Lyrika / Lyricorum libri 1625). Nuorašais plito M. K. Sarbievijaus skaitytos retorikos paskaitos Apie aštrų ir šmaikštų stilių (De acuto et arguto 1619–20); jo idėjomis rėmėsi M. Radau, Ž. Liauksminas, K. Kojalavičius-Vijūkas. Populiarūs to laikotarpio autoriai – S. Starowolskis, parašęs apie 60 veikalų (žymiausios biografinės knygos – Šimtinė lenkų rašytojų / Scriptorum Polonicorum hekatontas 1625, Apie garsiuosius Sarmatijos oratorius / De claris oratoribus Sarmatiae 1628 ir kiti), ir A. Tylkowskis, supažindinęs su naujais mokslo atradimais.
D. Kleino gramatikos Grammatica Litvanica (1653) antraštinis lapas
Su M. Mažvydo Katekizmu pradėjusi plisti lietuvių rašomoji kalba tapo ne bendrine, o vienu rašto kalbos variantų (vakariniu), kurį plėtojo kitos rengiamos ir rašomos knygos (lietuvių rašomoji kalba). Tuo laikotarpiu parašytos ar parengtos L. Zengštoko giesmės (1612), D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Grammatica Litvanica 1653). Rytiniu rašto kalbos variantu parašytas pirmasis lietuviškas hegzametras, išspausdintas įvairiakalbiame jėzuitų studentų poezijos rinkinyje (1589), t. p. nežinomo vertėjo išverstas J. Ledesmos anoniminiu vadinamas 1605 m. katekizmas, K. Sirvydo leksikografiniai veikalai. Viduriniu kalbos variantu parašytos M. Daukšos knygos, M. Petkevičiaus dvikalbis katekizmas (1598), J. Morkūno versta postilė (1600), S. M. Slavočinskio giesmės (1646), ekumeninės pakraipos knyga Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653), S. B. Chylinskio išversta ir pradėta leisti Biblija (1660–62) ir kita.
Šviečiamojo amžiaus literatūra
maldaknygės Altorius duchaunas (1793) antraštinis lapas
Šviečiamasis amžius Lietuvoje prasidėjo 18 a. viduryje, baigėsi 19 a. 4 dešimtmetyje. Sukurta religinių ir pasaulietinių raštų vokiečių, lenkų, lotynų kalbomis, reikšmingų grožinės literatūros kūrinių lietuvių kalba. Svarbus žiniasklaidos atsiradimas (Lietuvos periodinė spauda). Aktyvesnę kūrybinę veiklą skatino 2 vienuolijų (jėzuitų ir pijorų) konkurencija švietimo ir kultūros srityje. Svarbių veikalų parašė A. Skorulskis, M. Dogelis, B. Dobševičius, P. Paprockis, K. Wyrwiczius ir kiti. 1773 įkūrus Edukacinę komisiją švietimo sklaida valstybėje tapo sisteminga ir kryptinga. Pasirodė nemažai Vilniaus universiteto profesorių ir auklėtinių (A. Kamenskio, H. Stroynowskio, G. E. Groddecko, T. Husaževskio, J. Lelewelio, I. Onacevičiaus, I. Danilavičiaus, E. Słowackio, A. B. Jocherio, A. W. Bohatkiewicziaus) mokslinių veikalų.
Lietuviškai buvo leidžiamos maldaknygės (Altorius duchaunas apie 1733–51), pamokslai (M. Olševskio Broma atverta ing viečnasti 1753–77), katekizmai (K. Klimavičiaus, J. Jaskaudo), giesmynai (P. Šrubauskio). Pradėti leisti lietuvių kalbos vadovėliai pradžios mokykloms. Prūsijoje anksčiau nei LDK atsirado lietuvių pasaulietinė literatūra. Iki 18 a. vidurio J. Quandto ir kitų pastangomis lietuvių raštija plėtėsi į visus pagrindinius religinės literatūros žanrus. K. Donelaitis sukūrė originalų hegzametrą, pagrįstą antikinės metrinės ir lietuviškosios toninės eilėdaros principais, kuriuo parašė 6 pasakėčias ir 4 giesmių poemą Metai (apie 1765–75, 1818 išleido M. L. Rėza).
K. Donelaičio poemos Metai pirmojo leidimo (1818, išleido M. L. Rėza) antraštinis lapas
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
19 amžiaus literatūra
19 a. literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą. Literatūros proceso kalbinį ir kultūrinį heterogeniškumą lėmė daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūrinis paveldas ir su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimu (1795) susijusios politinės permainos. Kultūrinio dialogo ir tekstinių ryšių yra 19 a. Lietuvos lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje, t. p. literatūroje kitomis kalbomis (Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba).
19 a. pradžioje literatūroje lenkų kalba vyravo istorinė savivoka, klostėsi romantizmo tendencijos. L. Unickis poezijos knygoje Mano mūzos pradai (Pierwiastki mej muzy 1805) pagrindė romantinės literatūros pranašumą prieš klasicistinę. A. Mostowska lenkų kalba rašė siaubo prozą, istorinius romanus. A. Klementas (lenkų ir lietuvių kalbomis) sukūrė epigramų, epitafijų, sieliankų. 19 a. pradžios rašytojų kūryboje dažniausiai atsispindi istorinė Lietuvos praeitis ir Vilniaus miesto legendinė kultūrinė topografija.
A. Strazdo rinkinio Giesmies swietiszkas ir szwintas (1814) antraštinis lapas
Vieno žymiausių 19 a. pradžios poetų D. Poškos klasicistinio stiliaus kūryba žymi Lietuvos ir Lenkijos 19 a. pradžios poezijai būdingą idilinės vaizduotės ir žemdirbiškosios kultūros tradicijos darną. Poemoje Mužikas Žemaičių ir Lietuvos perteikiama žemdirbiškosios kultūros tradicija, odės stiliumi parašytuose Kaimiečio artojo mąstymuose įprasminama poeto-artojo kultūrinė tapatybė. Lenkų idilės tradicijos A. Strazdo rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (1814) sudaro pasaulietinio turinio eilėraščiai, bažnytinės giesmės, pastoralės, elegijos, satyriniai eilėraščiai.
Šviečiamosios tautinės idėjos vyrauja S. Stanevičiaus klasicistinėje kūryboje (odė ir 6 pasakėčios kartu su K. Donelaičio pasakėčiomis išleistos 1829, odėje Šlovė žemaičių 1823 šlovinamas žemaičių bajorų lituanistinio ir kultūrinio sąjūdžio darbas). 19 a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės kultūros tradicijos ryškios S. Daukanto retorinėje istoriografijoje (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822, Istorija žemaitiška apie 1836–38, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, išspausdintas 1845). Jo domėjimasis antika atsispindi vertimuose (Pasakos Fedro 1846, laisvas vertimas J. H. Campe’s Rubinaičio Peliūzės gyvenimas 1846).
S. Daukanto knygos Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių (išspausdinta 1845) antraštinis lapas
Herojinę Lietuvos krašto istoriją ir Vilniaus miesto praeitį įtaigiai vaizdavo T. Lityńskis, jo plėtotą romantinę Gedimino pilies tematiką tęsė O. Pietraszkiewiczius. Vienas žymiausių Lietuvoje lenkų kalba rašiusių poetų – A. Goreckis (eilėraščių rinkinys Lietuvio poezija / Poezje Litwina 1834). Lietuviška romantinė tematika vyrauja J. Słowackio, V. Sirokomlės (L. Kondratowiczius; istorinė poema Margiris / Margier 1855, žymūs kelionių aprašymai po Lietuvą), J. I. Kraszewskio (romanas Kunigas 1882, poetinė trilogija Anafielas 1840–44) kūryboje. L. A. Jucevičius į lietuvių kalbą išvertė lenkų poetų kūrybos, sudarė pirmą lietuvišką antologiją Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų (Wyjątki z nowoczesnych poetów polskich 1837), lenkiškai rašiusių lietuvių rašytojų almanachą Linksmine (1841).
Žymiausias šio laikotarpio autorius – A. Mickevičius (stilizuotas sakmės pasakojimas Živilė / Żywilla 1819, poezijos rinkinys Poezija / Poezje 2 t. 1822–23, romantinė drama Vėlinės / Dziady 1832). Autorius rėmėsi idilės ir herojinio žanro kūrinių siužetinėmis konstrukcijomis, veikėjų charakterių kūrimo principais, motyvais. Dvylikos poetinių knygų epopėjoje įprasminta Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios kultūros palikimas, mitologinė ir istorinė LDK praeitis.
M. Valančiaus knygos Wajku kningiele su abrozdelejs (1868) iliustracija
Greta 19 a. klasicistinės ir romantinės poetinės tradicijos plėtojosi ir didaktinė proza lietuvių kalba. Didaktinės apysakos raidai įtakos turėjo I. Chodzkos kūrybos vertimai (J. Rupeikos išversta I. Chodzkos apysaka Jonas iš Svisločės 1823). Didaktinės prozos parašė P. Gomaliauskis (Aplankymas seniuko 1853), J. S. Dovydaitis (Šiaulėniškis senelis 3 d. 1860–64), M. Akelaitis (Kvestorius 1860). Labiausiai išplito A. Tatarės didaktinė kūryba, pagrįsta antikine retorikos tradicija ir krikščioniškąja ideologija (Pamokslai išminties ir teisybės 1851, ir kita). Katalikų dorovinė tematika, tautinės idėjos ryšku brandžiausioje M. Valančiaus prozoje (Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, abi 1868, Palangos Juzė 1869).
A. Vienažindžio eilėraštis Sudievʼ kvietkeli, tu brangiausis iš rinkinio Dainos (1894)
19 a. viduryje lietuvių literatūra žymi ryškų pokytį nuo kolektyvine bendruomenine tapatybe paremtos pilietinės visuomenės padėties vaizdavimo aukštuoju klasicistiniu stiliumi (odės, panegirikos, laiškas) iki asmeninių istorijų, susijusių su religine tapatybe. A. Baranausko romantinėje kūryboje ryšku ir individualios savivokos pradmenys – romantinėje giesmėje Anykščių šilelis (parašyta 1858–59) estetinė pasakotojo būsena reiškiama simboliniu gamtos tekstu. Katalikų tautinė orientacija ryšku A. Vienažindžio romantinėje išpažintinėje priešaušrio laikotarpio poezijoje (Dainos, išleista 1894).
Maironio knygos Pavasario balsai pirmojo leidimo (1895) viršelis
Moderniąją tautinės savimonės programą, skelbtą žurnaluose Aušra ir Varpas, ryškiausiai atspindi V. Kudirkos klasicistinės retorikos kūryba (satyros Viršininkai 1895, Lietuvos tilto atsiminimai 1896). Tautinio atgimimo tema būdinga P. Vaičaičio pilietinei poezijai, kurioje derinama eleginė ir epinė raiška. Aušrininkų tautinio atgimimo nuotaikos veikė Maironio kūrybą (Pavasario balsai 1895). Maironis sukūrė įvairių lyrikos formų (sonetą, baladę, satyrą) ir žanrų (eilėraštį, poemą, istorinę dramą, dainą), įtvirtino aukštąjį poezijos stilių.
Lietuvos literatūra 19 amžiuje
Literatūra 1900–1918
20 a. pradžia Lietuvos, kaip ir Vakarų, kultūroje siejama su modernizmo atsiradimu. Panaikinus spaudos draudimą (1904) Lietuvoje gausėjo periodinių leidinių. 20 a. pradžios prozai dar buvo būdinga psichologinis realizmas, šviečiamosios idėjos, Varpo skelbta pozityvistinė švietėjiška meno ir pasaulio koncepcija (G. Petkevičaitės-Bitės, A. Kriščiukaičio-Aišbės, M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos kūryba). Formavosi žanrai, glausto pasakojimo forma, rašytojai kūrė psichologiškai brandaus pasakotojo paveikslą. J. Biliūno apsakymams būdinga prometėjizmas, filosofiniai ir psichologiniai ieškojimai. Žemaitė sukūrė charakteringų tipiškų kaimo personažų (apsakymų ciklas Laimė nutekėjimo, parašytas 1896–99). 1905 revoliucijos tema parašytas pirmasis lietuviškas psichologinis romanas – J. Lindės-Dobilo Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete (1912). 1904 Jungtinėse Amerikos Valstijose ir 1906 Lietuvoje pasirodė pirmasis istorinis romanas – V. Pietario Algimantas.
V. Pietario romano Algimantas (1904 d. 1, Shenandoah) viršelis
Šatrijos Raganos apysakos Viktutė (1903) viršelis
Tautinio idealizmo idėjas skleidė V. Krėvė (Dainavos šalies senų žmonių padavimai 1912, drama Šarūnas 1911). Lietuvių etninio savitumo problemą švietėjiškoje prozoje kėlė J. Tumas-Vaižgantas, pasakojimo epiškumą plėtojo A. Vienuolis. Maironis įtvirtino lyrinės poemos žanrą (Jaunoji Lietuva 1907, ir kitos). Vydūnas parašė simbolistinių filosofinių dramų (trilogija Prabočių šešėliai 1908, Amžina ugnis 1913). 20 a. pradžioje plėtotas opozicinis pozityvistiniam pasakojimui estetizmas, dar vadinamas saloniniu (K. Puidos kūryba), impresionistinio stiliaus rašymas, kuriam būdinga impulsyvūs, kintantys vaizdai ir nepastovios žmogaus psichikos pasaulėvaizdis (M. Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos Viktutė 1903, Sename dvare 1922, I. Šeiniaus Kuprelis 1913). J. A. Herbačiauskas, S. Kymantaitė-Čiurlionienė esė rinkiniuose rašė apie kultūrinį sustabarėjimą, skelbė literatūros atsinaujinimo programą.
Poetai derino įvairius stilius – realistinį, romantinį, impresionistinį, simbolistinį, avangardistinį. E. Steponaičio, M. Gustaičio, F. Kiršos, V. Mykolaičio-Putino, J. Baltrušaičio eilėraščiuose žymu klasikinių vertybių ilgesys.
Literatūra 1918–1940
Nepriklausomybės laikotarpiu Kaune leistas literatūros ir kritikos žurnalas Skaitymai (1920–23), literatūriniai žurnalai Gairės (1923–24), Baras (1925), Pradai ir žygiai (1926–27), Gaisai (1930–31), Skynimai (1933), Pradalgės (1934–35), Dienovidis (1938–40), Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos įvairių kalbų kultūrinis almanachas Baltijskij al’manach (1923–37) ir kiti. Įkurtas kultūros klubas ir satyrinis teatras Vilkolakis (1919–25), Lietuvių meno kūrėjų draugija (1920–29).
K. Binkio rinkinio 100 pavasarių (1923) viršelis (Kazio Šimonio piešinys)
P. Tarulio novelių knygos Mėlynos kelnės (1927) viršelis
S. Nėries eilėraštis iš pirmojo rinkinio Anksti rytą (1927)
Žymiausi 2–3 dešimtmečio rašytojai – V. Krėvė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, Vydūnas, K. Puida, F. Kirša, B. Sruoga, V. Mykolaitis-Putinas, L. Gira, M. Vaitkus. Teberašė senesnės kartos rašytojai – J. Tumas-Vaižgantas, Maironis, A. Jakštas (Dambrauskas). 3–4 dešimtmetyje ėmė reikštis naujoji karta (J. Aistis, P. Andriušis, B. Brazdžionis, K. Boruta, P. Cvirka, J. Grušas, A. Miškinis, S. Nėris, A. Vaičiulaitis, A. Venclova). Kaip priešpriešą vyresnei rašytojų kartai modernią kūrybą skelbė avangardistai (K. Binkis, P. Janeliūnas, B. Raila, A. Rimydis, S. Šemerys, A. Šimėnas, J. Švaistas, P. Tarulis, T. Tilvytis, J. Tysliava, J. Žlabys-Žengė), pasivadinę keturvėjininkais. Meninį lietuvių lyrikos mąstymą siekta pakeisti nauja 20 a. žmogaus jausena, urbanistiniais motyvais, ekspresyviu žodynu. Gilintasi į ekspresionizmo, dadaizmo, kubizmo, konstruktyvizmo programas.
Poetai, prijaučiantys marksizmui, susibūrė žurnale Trečias frontas. A. Venclova, P. Cvirka, S. Nėris, J. Šimkus, B. Raila, K. Boruta poezijoje populiarino aktyvizmo programą, eilėraščiuose vartojo industrijos, politikos, ekonomikos terminus, laikraštines antraštes, tribūniškus šūksnius. Šalia avangardistinės buvo kuriama simbolistinė (simbolizmas; B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino, L. Skabeikos) ar neoromantinė (neoromantizmas) poezija.
Vaižganto raštai (1929 t. 10) iliustracija
Prozoje buvo vaizduojamas kaimo žmonių gyvenimas su opiomis socialinėmis ir psichologinėmis problemomis (V. Krėvės apsakymai Šiaudinėj pastogėj 1921, A. Vienuolio apysakos Paskenduolė, Inteligentų palata, abi 1922, J. Tumo-Vaižganto apysakos Dėdės ir dėdienės 1920–21, Nebylys 1930, epopėjinis romanas apie tautinio sąjūdžio laikotarpį Pragiedruliai 2 d. 1918–20). J. Savickis savo novelėse, pasitelkdamas pasąmonės keliamą destrukciją, kūrė teatrališkus žmonių santykius. Pasirinkdamas ironijos ir kontrasto principą, K. Boruta siekė kuo tiksliau atspindėti savo laikotarpio politinę padėtį, tautos sąmoningumą (romanas Mediniai stebuklai 1938). K. Puidos istoriniam romanui Magnus Dux (1936) būdingas modernistinis požiūris į Lietuvos praeitį.
Ryškiausia ir įtakingiausia 20 a. 4 dešimtmečio literatūrinė mokykla – vėlyvasis neoromantizmas. A. Miškinis, S. Nėris, J. Aistis, B. Brazdžionis, t. p. jiems artimi K. Inčiūra, A. Maceina (slapyvardžiu A. Jasmantas) rašė išpažintinę lyriką, kurioje vyrauja lyrinio subjekto jausmai, aukštinamas įkvėpimas, dažna sapno, apsvaigimo būsena. Neoromantinės stilistikos yra ir 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos ankstyvuosiuose žemininkų – H. Nagio, V. Mačernio, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno – eilėraščiuose. Neoromantinės poezijos pabaigą žymi H. Radausko eilėraščių rinkinys Fontanas (1935), kuriame atsisakoma romantinės pasaulėvokos, lyrizmas keičiamas estetizavimu (estetizmas).
V. Mykolaičio-Putino romano Altorių šešėly (1933 d. 1) viršelis
Prozos kūriniuose teikta daugiau reikšmės psichoanalizei, egzistencinėms problemoms, plėtota dvasinio dienoraščio, lyrinės išpažinties žanrai, vidinis monologas. Veikėjo psichologija, savistaba atsispindi V. Mykolaičio-Putino romane Altorių šešėly (1932). I. Šeiniaus romanas Siegfried Immerselbe atsijaunina (1934), S. Leskaičio Spūdai (1937) parašyta pagal klasikinio modernistinio romano modelį. Istorinių romantinių dramų parašė V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, B. Sruoga, realistinių socialinių dramų – P. Vaičiūnas. 4 dešimtmetyje sustiprėjo realizmo poetika, didaktikos tendencija (P. Mašioto, S. Zobarsko apsakymai vaikams). Realistiniuse romanuose keltas veikėjo idealisto ir sumaterialėjusios visuomenės konfliktas, būdingas romantinei pasaulėjautai (J. Grušo, J. Paukštelio kūryba). Buitinio realizmo tradicija gaji I. Simonaitytės (autorė sukūrė Mažosios Lietuvos patriarchalinės lietuvininkų buities ir gyvenimo panoramą), L. Dovydėno, P. Cvirkos prozoje. Parašyta satyrinių romanų, kuriuose kritikuojama socialinė aplinka (T. Tilvyčio Kelionė aplink stalą 1936, P. Cvirkos Frank Kruk 1934).
P. Cvirkos romano Frank Kruk, arba graborius Pranas Krukelis (1934 d. 1) viršelis
Literatūra 1940–1988
V. Mykolaičio-Putino eilėraščių rinkinio Rūščios dienos (1944) viršelis
1940 SSRS okupavus Lietuvą kairiosios pakraipos rašytojai populiarino socializmo idėjas. Vokietijos okupuotoje Lietuvoje jaunieji prozininkai antologijoje Kas girdėti kalnuose (1942–43) tęsė sudvasinto pasakojimo tradiciją (S. Zobarskas, N. Mazalaitė, J. Jankus, J. Kaupas, V. Tamulaitis ir kiti). Sudėtinga žmogaus egzistencija aprašyta A. Mačernio Vizijose (parašyta 1939–42). Pasirodė B. Brazdžionio rinkiniai apie pavergtą tautą. Eilėraščius pradėjo publikuoti H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, K. Bradūnas. Karas smerkiamas V. Mykolaičio-Putino rinkinyje Rūsčios dienos (1944).
1944 viduryje į Vakarus pasitraukė literatūros klasikų, dauguma Lietuvos rašytojų draugijos narių ir nemažai jaunųjų rašytojų. Per II pasaulinį karą ir po jo dėl SSRS okupacijos emigravo 70 procentų Lietuvos rašytojų.
B. Brazdžionio rinktinės Per pasaulį keliauja žmogus (1943) viršelis
1945–53 Lietuvoje nyko klasikinės literatūros tradicija. Kūryba buvo cenzūruojama. Rezistencinės literatūros tekstai spausdinti mašinraščiu, plito nuorašais (B. Krivicko, R. D. Glemžaitės kūryba). Daugiausia buvo rašoma sovietinės ideologijos literatūra: vulgarus didaktizmas, racionali kūrinio struktūra, vado kulto propagavimas, ideologizuota šviesi ateitis, besąlygiškas pasitikėjimas komunistų partijos ideologija (J. Baltušio, A. Gudaičio-Guzevičiaus, Alf. Bieliausko, V. Petkevičiaus pirmieji romanai). Poezijai buvo privaloma silabotoninė eilėdara, ja kuriamas aiškus ir tikslingas socialistinės tikrovės vaizdavimo metodas (V. Montvilos, A. Venclovos, E. Mieželaičio, V. Mozūriūno, A. Jonyno, V. Grybo, J. Macevičiaus ir kitų eilėraščių rinkiniai). Dalis rašytojų kūrė vadinamąją kompromisinę literatūrą (A. Vienuolio romanas Puodžiūnkiemis 1949, V. Mykolaičio-Putino Sveikinu žemę 1950, A. Žukausko Mūsų frontas 1951, E. Matuzevičiaus ir daugelio pradedančiųjų poetų rinkiniai). K. Boruta parašė tautosakinių motyvų poetinį romaną Baltaragio malūnas (1945).
K. Borutos romano Baltaragio malūnas (1945) antraštinis lapas (grafikas J. Kuzminskis)
1953 mirus Stalinui, atšilimo laikotarpiu, prasiplėtė temų laukas, atgijo klasikinės literatūros leidyba. Išėjo V. Mykolaičio-Putino romanas Sukilėliai (2 d. 1957–67), A. Pociaus apsakymų rinkiniai, M. Sluckio novelių rinkiniai, J. Avyžiaus Kaimas kryžkelėje (1964), J. Baltušio Parduotos vasaros (2 t. 1957–69), J. Grušo dramų. 6 dešimtmetyje poezijoje atgaivinta klasikinė neoromantinė tradicija (P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, A. Maldonio, J. Degutytės, V. Šimkaus, A. Bernoto poezijos rinkiniai). E. Mieželaitis sukūrė hiperbolizuotą kosmogoninį žmogų eilėraščių cikle Žmogus, vėlesnėje lyrikoje tęsė nepriklausomos Lietuvos avangardistų eksperimentinės kūrybos bandymus.
P. Širvys skaito savo eiles respublikiniame jaunųjų rašytojų pasitarime. Šalia dešinėje sėdi E. Mieželaitis, V. Mykolaitis-Putinas, V. Mozūriūnas ir kiti (1951, Vilnius)
6–7 dešimtmetyje greta socialistinio realizmo kanonus atitinkančios poezijos buvo rašoma ir vadinamojo tyliojo, arba aukštojo, modernizmo poezija, kuriai būdinga ezopinė kalba, ironiškas požiūris, mitologizmo paieškos (V. P. Bložės, M. Martinaičio, S. Gedos, J. Vaičiūnaitės, V. Šimkaus kūryba). Parabolėmis ir simboliais išsiskyrė I. Mero romanai. Socialinė tikrovė kritikuota R. Lankausko, J. Mikelinsko prozoje. Pasirodė vidinio monologo principu parašytų romanų (M. Sluckio Adomo obuolys, Alf. Bieliausko Kauno romanas, J. Mikelinsko O laikrodis eina, visi 1966). Psichologinės problemos ir daugiasluoksnės metaforos būdinga J. Grušo (Meilė, džiazas ir velnias, 1967), groteskas – K. Sajos pjesėms. Prozoje debiutavo S. Šaltenis, J. Glinskis. J. Aputis novelių rinkiniuose asociatyviais vaizdais kūrė lyrinį būties paveikslą. Pokaris, nykstantis lietuvių kaimas ir žmonių išgyvenimai pavaizduoti V. Bubnio kūryboje. Brandžios filosofinės lyrikos rinkiniais į poeziją sugrįžo V. Mykolaitis-Putinas. Poezijoje dainiškąją kaimo gamtos vaizdų, folkloro stilizaciją tęsė P. Širvys, J. Strielkūnas, A. Maldonis. Nuo silabotonikos pereidama prie verlibro S. Nėries poetinę tradiciją plėtojo J. Degutytė.
Dėl 1968–88 SSRS ekonominio sąstingio lėtėjo kultūros raida, bet padaugėjo temų ir raiškos formų. 7–8 dešimtmetyje atgaivinta žmogiškųjų vertybių hierarchija, padaugėjo Vakarų literatūros vertimų.
Literatūroje įsitvirtino 4 dešimtmečio gimimo karta (J. Aputis, A. Baltakis, V. P. Bložė, J. Degutytė, R. Granauskas, J. Juškaitis, R. Keturakis, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, A. E. Puišytė-Grigaliūnienė), iškilo jaunieji rašytojai – Petras Dirgėla, V. Jasukaitytė, D. Mušinskas, B. Radzevičius, S. Šaltenis, B. Vilimaitė. Ištobulėjo novelės žanras, iš poezijos perimta aliuzijų kalba, kuri skatino modernizmo įsigalėjimą. Prozoje daugėjo psichologizmo, atsirado nemažai lyrizmo tendencijų ir egzistencinių atverčių (M. Sluckio, R. Granausko, J. Apučio, S. Šaltenio proza). Tikrovė buvo atskleidžiama per emocinį raiškos lauką ir individualesnį rašytojo santykį su pasauliu, keliami egzistenciniai klausimai. Pasakojimo struktūra įgijo kitas formas (pvz., R. Granausko apysaka Jaučio aukojimas 1975 parašyta 3 sakiniais), daugiau reikšmės teikta žodžio skambesiui, sąmonės srauto poetikai (M. Sluckio, Alf. Bieliausko, B. Radzevičiaus kūryba). J. Glinskio modernioji dramaturgija priartėjo prie A. Artaud žiaurumo teatro stilistikos. J. Avyžiaus romane Sodybų tuštėjimo metas (4 d. 1970–89) II pasaulinio karo ir pokario metai pavaizduoti per intelektualaus veikėjo pasaulėvoką. J. Baltušis kompromisų ieškojo mistifikuotame kūrinyje Sakmė apie Juzą (1979).
Intelektualėjo poezija, gausėjo kultūrinių intertekstų, prozinio pasakojimo (T. Venclovos, L. Gutausko, A. Žukausko poezija). J. Vaičiūnaitės poezijoje ryški istorinė miesto kultūros tematika. V. P. Bložės eilėraščių rinkiniuose verlibru įtvirtintas daugiabalsis kalbėjimas. M. Martinaičio sukurtas folklorinis personažas Kukutis (Kukučio baladės 1977) įprasmino naivuolį išminčių, susiduriantį su egzistenciniu absurdu. S. Gedos kūryboje gausu literatūrinių intertekstų, krikščionybės, baltų ir Rytų mitologijos samplaikų. Neoromantinę tradiciją tęsė J. Juškaitis, J. Strielkūnas, A. E. Puišytė-Grigaliūnienė, H. A. Čigriejus, J. Degutytė, A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, A. Baltakis.
8–9 dešimtmetyje poezijoje debiutavo 6 dešimtmečio gimimo kartos rašytojai: O. Baliukonytė, V. Braziūnas, G. Cieškaitė, R. Daugirdas, A. Grybauskas, D. Jazukevičiūtė, S. Jonauskas, A. A. Jonynas, D. Kajokas, T. Marcinkevičiūtė, N. Miliauskaitė, G. Patackas, D. Paulauskaitė, K. Platelis, R. Rastauskas. Šiai kartai (jos kūryba dar vadinama neoklasicistine; neoklasicizmas) būdinga brandi kultūrinė refleksija, tradicinių lyrikos temų, tautosakos parafrazių moderni raiška ir sąskambiai.
8 dešimtmečio pabaigos prozoje atsirado postmodernizmo ženklų – J. Erlicko, S. T. Kondroto (romanas Žalčio žvilgsnis 1981), J. Kunčino kūryba, pirmieji R. Gavelio, J. Ivanauskaitės novelių rinkiniai.
Literatūra po 1988
Prasidėjus Sąjūdžiui pradėta leisti pokario, rezistencijos, išeivijos literatūra, tremties atsiminimai (D. Grinkevičiūtės apybraiža Lietuviai prie Laptevų jūros, išspausdinta žurnale Pergalė 1988). 1989 išleista autentiška B. Sruogos Dievų miško redakcija. Poezijos atgimimą žymėjo 1989 Lietuvoje pasirodžiusi B. Brazdžionio poezijos rinktinė Poezijos pilnatis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę išleista dokumentinės, dienoraštinės autentiškos patirties literatūros (V. Kubiliaus, A. Nykos-Niliūno, J. Meko dienoraščiai), SSRS okupacijos laikotarpiu parašyti, bet nespausdinti kūriniai. Jaunesnioji karta būrėsi prie almanachų, kultūrinių žurnalų (Veidai 1985–90, Sietynas, Svetimi 1993–94, Miestelėnai 1991–99).
21 a. 1 dešimtmečio prozos knygos
Lietuvių rašytojai perėmė Vakarų literatūroje vyraujantį postmodernistinio rašymo stilių: būdinga subjektyvios vertybės, mitų nuvainikavimas, perpasakojimai, citatos, nuorodos, autobiografiškumas, eklektinis stilius, žanrų mišimas. Kritikuotas sovietinės ideologijos stereotipinis mąstymas, per ironiją ir groteską siekta demaskuoti sovietinio režimo absurdą, vaizduotas miesto bohemiškas gyvenimas, nevengta erotikos (J. Kunčino, R. Gavelio, J. Ivanauskaitės romanai). Pradėjo nykti aukštosios ir populiariosios literatūros riba. Postmodernistiniam stiliui būdinga karnavališkumas (J. Erlicko kūryba), vartotojiškos visuomenės parodija ir kritika, tam tikri simuliakriniai visuomenės modeliai (J. Ivanauskaitės, R. Gavelio kūryba), teksto žaidybiškumas, siurrealistinė, absurdo stilistika (Ramūno Kasparavičiaus, g. 1948, H. Kunčiaus romanai), rašymas apie patį rašymo procesą (S. Parulskio, G. Grajausko romanai), perkuriami arba demitologizuojami mitai, į istoriją ir jos kontekstus žvelgiama pasitelkus ironiją, autoironiją, žaismę (M. Ivaškevičiaus, A. Jakučiūno, kūryba). Magiškojo realizmo bruožai, tikrovės ir fantastikos dermė, mitų parabolės būdinga J. Skablauskaitės, G. Beresnevičiaus, D. Kajoko, K. Sabaliauskaitės prozai. L. Gutausko romanuose nagrinėjamas menininko psichologinis gyvenimas.
Novelės žanrą įtvirtino B. Vilimaitė, J. Aputis. Pokario laikotarpis ir istorinės realijos atsispindi M. Zingerio, R. Granausko, R. Klimo, G. Kanovičiaus, E. Ignatavičiaus prozoje. K. Saja išleido fantastinių apsakymų knygą Stulpininkas (1999). Suklestėjo feministinė moterų literatūra ir moteriškos patirties refleksija (Z. Čepaitės, Ugnės Barauskaitės, g. 1975, J. Ivanauskaitės, Audronės Urbonaitės, g. 1954, D. Jazukevičiūtės, R. Šerelytės romanai), daugeliui šių romanų būdinga išpažintinis žurnalistinis stilius. Tradicinė egzistencinė refleksija ir poetinė raiška būdinga B. Jonuškaitės, L. S. Černiauskaitės prozai.
Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu debiutavę rašytojai siekė demitologizuoti žemdirbiškąją kultūrą, sudaiktinti poeziją (S. Parulskio romanas Trys sekundės dangaus 2002, poezija, esė), saviironiškai personalizuoti autorių (A. Marčėno, K. Navako, G. Grajausko poezija). Kūryba tapo atviresnė naujoms patirtims, įsilieta į daugiakultūrį pasaulį (E. Ališankos poezija). Grįžta ir prie 20 a. pradžioje vyravusių avangardistinių krypčių, eksperimentuota su žodžiu (Jono Jackevičiaus, g. 1937, siurrealistinė groteskinė, G. Norvilo konkrečioji poezija), naujomis technologijomis kuriami vizualūs eilėraščiai (Benedikto Januševičiaus, g. 1973, kūryba). Poezija derinama su muzika, muzikiniu fonu (V. Braziūno, R. Rastausko, Skaidriaus Kandratavičiaus, g. 1973, Daivos Povilaitienės kūryba).
Egzistencialistinę tradicinę lyriką tęsė V. Kukulas, S. Stacevičius, A. A. Jonynas, L. Gutauskas, R. Stankevičius, A. Ališauskas, G. Bleizgys, G. Kazlauskaitė. Dramos veikalų parašė J. Glinskis, K. Saja, J. Erlickas, V. Juknaitė, jaunesnės kartos rašytojai – S. Parulskis, H. Kunčius, G. Grajauskas, M. Ivaškevičius, Mindaugas Valiukas (g. 1976), L. S. Černiauskaitė, Gabrielė Labanauskaitė (g. 1980). Pjesėms būdinga individualus stilius, provokacinis požiūris į tradicinį teatrą. Lietuvoje išleisti neoavangardistinio teatro stilistikos išeivijos rašytojo K. Ostrausko pjesių rinkiniai.
21 a. 2 dešimtmečio prozos knygos
Išpopuliarėjo esė žanras, jos pobūdis priklauso nuo rašytojo erudicijos, patirties, dažnai jai būdinga fantazija, ironija ir autoironija, filosofinės refleksijos, kartais priartėjama prie kitų prozos žanrų (D. Kajoko, G. Grajausko, S. Parulskio, A. Andriuškevičiaus, G. Radvilavičiūtės, G. Beresnevičiaus, K. Navako, P. E. Pukytės, R. Šerelytės, R. Rastausko esė). 21 a. pradžioje mažėjo knygų tiražai, daugėjo masinės, populiariosios literatūros, lietuvių literatūrą pradėjo nukonkuruoti vertimai.
Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba
-Lietuvos kultūra; -lietuvių literatūra
Lietuvos konstitucinė santvarka
Lietuvos partijos ir profsąjungos
Lietuvos sveikatos apsaugos sistema