Lietuvõs literatūrà 19 ámžiuje. 19 a. literatūra atspindi kalbinio, istorinio, kultūrinio, estetinio ir socialinio identiteto įvairovę ir jo kaitą, nulemtą sudėtingo literatūros proceso ir politinių sąlygų. 19 a. Lietuvos visuomenė kilme, kalba ir religija buvo nevienalytė. Literatūros proceso kalbinį ir kultūrinį heterogeniškumą lėmė daugiakultūris Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) literatūrinis paveldas (antika, Biblija, LDK literatūrinis ir kultūrinis palikimas) ir su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) žlugimu (1795) susijusios politinės permainos. Kultūrinio dialogo ir tekstinių ryšių yra 19 a. Lietuvos lenkiškoje ir lietuviškoje literatūroje, t. p. Lietuvos žydų, rusų, karaimų literatūrose.
Klasicizmas ir romantizmas
19 a. pradžios lenkakalbėje literatūroje vyravo istorinė savivoka, klostėsi romantizmo tendencijos. Leonas Unickis, kitaip nei dauguma to meto klasicistų, atsisakęs privalomo antikos (Vergilijaus ar Horacijaus) vertimo ir imitavimo, poezijos knygoje Mano mūzos pradai (Pierwiastki mej muzy 1805) pagrindė romantinės literatūros pranašumą prieš klasicistinę. Knygos prakalboje jis suformulavo savą romantinį kūrybos metodą susiedamas jį su kūrėjo vaizduote. L. Unickio prakalba susilaukė aštrios Vilniaus klasicistų reakcijos (1806 kritinė recenzija Gazeta Literacka Wileńska nr. 3), 1805–06 laikomi romantizmo ir klasicizmo polemikos pradžia Lietuvos literatūroje lenkų kalba. L. Unickis anksčiau nei K. Brodzińskis (studija Apie klasiškumą ir romantiškumą, taip pat apie lenkų poezijos dvasią / O klasyczności i romantyczności tudzież o duchu poezji polskiej 1818) literatūroje diegė romantizmo estetikos principus.
A. B. O. Mostowskos knygos Vaiduoklis pilaitėje (Strach w zameczku 1806, Vilnius) antraštinis lapas
Tuo pat laikotarpiu kaip ir L. Unickis Lietuvoje lenkų kalba rašė A. B. O. Mostowska, romantinės siaubo apysakos kūrėja. 1806 Vilniuje išleistos A. B. O. Mostowskos apysakų 7 knygos – Vaiduoklis pilaitėje (Strach w zameczku), Matilda ir Danila (Matylda i Daniło), Ne visuomet daroma taip, kaip sakoma (Nie zawsze tak się czyni, jak się mówi), Koniecpolskių pilis (Zamek Koniecpolskich) ir tritomis apysakų rinkinys Mano pramogos (Moje rozrywki). A. B. O. Mostowskos siaubo prozą daugiausia veikė ankstyvasis Vakarų Europos romantizmas (prancūzų rašytojos S. F. Genlis kūryba, anglų siaubo apysaka). Kitas jos originalios kūrybos raidos etapas susijęs su domėjimusi Lietuvos istorija. Istoriniame romane Astolda (1807) amžinos meilės tema susipynusi su Lietuvos istorijos fikcija. A. B. O. Mostowska kūryboje panaudojo romėniškąjį lietuvių kilmės mitą, žinomą nuo 12 a. ir išpopuliarėjusį 16 a. Renesanso humanistinėje literatūroje, istoriografijoje ir publicistikoje. A. B. O. Mostowskos sukurtoji Palemono legendos versija tapo lietuvių tautos vienybės ir patriotizmo išraiška (romane pateikta žemaičių ir lietuvių susijungimo į vieną tautą idėja).
A. Klemento (rašė lenkų ir lietuvių kalbomis) idilinę kūrybą veikė I. Krasickio, A. Naruszewicziaus, F. Bohomoleco poezija – sekdamas jais sukūrė epigramų ir epitafijų. Remdamasis F. Karpińskio ir F. D. Kniaźnino idilės tradicija parašė vadinamųjų sieliankų (žanras, artimas idilei, bukolikai, pastoralei).
Žymesni 19 a. pradžios Lietuvos poetai, spausdinę savo kūrybą Vilniuje, – Szahinas Franciszekas Sokólas, Tadeuszas Lityńskis, Onufras Pietraszkiewiczius ir A. Goreckis. Juos vienijo ne tik istorinė kilmė (visi kilę iš LDK istorinių žemių), kuri lėmė daugiakultūrį bajoriškąjį identitetą, bet ir panaši romantinė literatūrinė ir kultūrinė nuostata poetiškai interpretuoti ATR žlugimą. Jų kūryboje atsispindi istorinė Lietuvos praeitis ir Vilniaus miesto legendinė kultūros topografija. S. F. Sokólo poezijos rinkinyje Lenkų mūza (Muza polska 1804) istorinis ATR ir Vilniaus pilies likimas vaizduojamas pagal klasicistinės literatūros, kuri rėmėsi antikos patirtimi, modelį.
Dionizo Poškos kūryba
Vienas žymiausių 19 a. pradžios poetų D. Poška išvertė ir perkūrė du S. F. Sokólo eilėraščius (odė Ant pašventimo katedrinės bažnyčios Vilniuje 1801 metuose / Na kośćiol katedralny wilensky w roku 1801 poswięcony, elegija Dumoimas ant senos pylys Vilniuje / Duma nad rozwalinami murów Jagiellońskich w Wilnie, abu išspausdinti 1804), juose polemizuojama su ATR kalbine ir istorine tradicija. D. Poškos klasicistinio stiliaus kūryba žymi Lietuvos ir Lenkijos 19 a. pradžios poezijai būdingą idilinės vaizduotės ir žemdirbiškosios kultūros tradicijos darną. Klasicistinėje idilėje Mana darželis perteikiamas privatus gyvenimo pasaulis, kuris išsiplečia iki viešosios erdvės ir istorinės atminties, idealizuojama dvaro (kaimo) būtis, kuri siejama su pilietiniais interesais. Idilėje išsakoma simbolinė artojo-poeto būties samprata, artima Vergilijaus Bukolikoms ir Georgikoms. D. Poška – žymiausias proginių poetinių laiškų kūrėjas 19 a. lietuvių literatūroje. Klasicistinės odės stiliumi sukurtas proginis laiškas Pas kunigą Ksaverą Bogušą, lietuvį, ir Jokimą Lelevelį, mozūrą, raštas žemaičiuose (1810) išreiškia pilietinę tautiškumo savivoką. Laiške šlovinami K. P. Bogušo ir J. Lelewelio istoriniai veikalai, žemaičiai raginami sekti jų pavyzdžiu, pabrėžiama bendruomeninių principų ir visų lietuvių genčių ir giminių tautinė vienybė, kurią palaiko istorinė atmintis ir kalba. Pilietinį susirūpinimą gimtosios kalbos išlikimu D. Poška įprasmino rašydamas trikalbį lenkų–lotynų–lietuvių žodyną (Słownik języka Litewskiego, Polskiego i Łacinskiego, nebaigtas). Klasicistinės stilistikos poemoje Mužikas Žemaičių ir Lietuvos perteikiama žemdirbiškosios kultūros tradicija, valstietis laikomas materialinės ir dvasinės kultūros saugotoju ir kūrėju. Istoriniuose klasicistinės odės stiliumi parašytuose Kaimiečio artojo mąstymuose (Rozmyślanie Wiesniaka Rolnika) įprasminama poeto-artojo kultūrinė tapatybė ir reiškiama populiariosios Lietuvos istorijos rašymo būtinybė.
Antano Strazdo kūryba
Klasicistinė lenkų idilės (F. Karpińskis, T. K. Węgierskis) tradicija ryški A. Strazdo poezijoje, jungiančioje literatūros, dainuojamosios tautosakos ir krikščioniškosios kultūros paveldą. Eilėraščių rinkinį Giesmės svietiškos ir šventos (1814) sudaro pasaulietinio turinio eilėraščiai, bažnytinės giesmės, idilės, pastoralės, elegijos, humoristiniai bei satyriniai eilėraščiai, giminingi lenkų vadinamajai pašaipiajai literatūrai (literatura sowizdrzalska). Atskiru leidiniu 1824 pasirodė A. Strazdo odė lenkų kalba Giesmė Rygos miestui pagerbti (Kant pochwalę miasta Rygi). Bažnytinei raštijai svarbus A. Strazdo iš lenkų kalbos išverstas italų teologo R. Bellarmino katekizmas Pamokslas krikščioniškas (1818). A. Strazdo idilėms (Gegužėlė, Strazdas, Selianka aušra) būdinga gamtos ir žmogaus dialogas, šlovinama prigimtinis gyvenimo būdas, laisvė, artojo darbas, reiškiama istorinė pranašystė, pasitikėjimas apvaizda. Iš antrojo (dėl cenzūros neišleistas) eilėraščių rinkinio išliko autobiografinis eilėraštis Ei, Dieve dievulaitis, kuriame žmogiškumo, dialogo, bendraminčių poreikis siejamas su kultūrinio bendradarbiavimo siekiu.
A. Strazdo eilėraštis Selianka aušra iš rinkinio Giesmės svietiškos ir šventos (1814)
Simono Stanevičiaus kūryba
S. Stanevičiaus pasakėčia Lapė ir juodvarnis iš rinkinio Šešios pasakos Simono Stanevičiaus žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvninko prūso (1829)
Šviečiamosios tautinės idėjos vyrauja pirmojo profesionalaus filologo, S. Stanevičiaus negausioje klasicistinėje kūryboje. Odė ir 6 pasakėčios pasirodė 1829 (knyga Šešios pasakos Simono Stanevičiaus žemaičio ir antros šešios Krizo Donelaičio lietuvninko prūso). Programinėje klasicistinėje odėje Šlovė žemaičių (1823) šlovinamas žemaičių bajorų lituanistinio ir kultūrinio sąjūdžio darbas, kuris traktuojamas kaip LDK istorinės didybės tąsa, įprasminama lietuvių tautinės tapatybės kūrimosi istorija. Politinėje klasicistinėje pasakėčioje Arklys ir meška meškos (Žemaitijos simbolis) ir arklio (Aukštaitijos simbolis) alegoriniu dialogu bei ironiška jų egzistavimo interpretacija reiškiama tautinės bendruomenės istorinė drama, pasakėčioje Aitvarai – žemaičio būties ir darbo idilė. 1829 perleistoje lietuvių kalbos gramatikos Universitas linguarum Lituaniae (Trumpas pamokymas kalbos lietuviškos arba žemaitiškos 1737) prakalbose Skaitysiantiems (lietuvių kalba) ir Lecturis (lotynų kalba) apibendrino filologinius laimėjimus ir apibūdino dominuojančias lietuvių kultūros tradicijas.
Simono Daukanto kūryba
9 a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės kultūros tradicijos ryškios S. Daukanto retorinėje istoriografijoje. Istoriniai pasakojimai (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822, išspausdinta 1929, Istorija žemaitiška apie 1836–38, Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje, parašyta 1850, dalis išspausdinta 1893, perdirbinys 1899, Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių, išspausdinta 1845) remiasi antikine retorine istoriografija, Lietuvos metraščiais, švietėjų ir romantikų istoriografijos patirtimi, Šv. Rašto motyvais. Pagrindinė S. Daukanto veikalų tema – tautinės bendruomenės prigimtinės laisvės, kalbos, dorybės ir istorinės atminties išsaugojimas. Darbuose ir Būde įprasminamas glaudus gamtos ir istorijos ryšys, šlovinama pagoniškosios Lietuvos idilė, herojinė jos praeitis, kuriama idealios visuomenės ir valstybingumo vizija, pagrįsta socialine utopija – prigimtiniu gyvenimo būdu, paprotine teise ir dorovine elgsena. S. Daukanto susidomėjimas antika atsispindi ir vertimuose (Kornelijaus Nepoto Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės, Fedro pasakėčios Pasakos Fedro, abi 1846, Marko Justino Istorija, neišleista, laisvas vertimas J. H. Campe’s Rubinaičio Peliūzės gyvenimas 1846 21984). Pasakėčių vertimų rinkinio Pasakos Fedro pratarmė ir studija Pasakos būdas yra pirmasis teorinis poetikos veikalas lietuvių kalba, jame nuo bendrosios pasakojimo (pasakos) teorijos priartėjama prie konkretaus pasakėčios žanro ir kalbos būdo aptarimo.
S. Daukanto knygos Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje (1893) antraštinis lapas
Adomo Mickevičiaus kūryba
Vienas žymiausių 19 a. romantizmo poetų – A. Mickevičius, kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių, priklausantis lenkų, lietuvių ir baltarusių literatūrai. Jis jautėsi esąs žlugusios Abiejų Tautų Respublikos pilietis. 1817 Vilniuje A. Mickevičius kartu su bendraminčiais J. Čečiotu, T. Zanu įsteigė slaptą filomatų draugiją, tapo vienu jos dvasinių vadovų; 1820 įkurta filaretų draugija. Tygodnik Wileński išspausdino A. Mickevičiaus stilizuotą sakmės (skaz) pasakojimą Živilė (Żywilla 1819), sukurtą pagal romantizmo estetikos principus.
A. Mickevičiaus knygos Poezija t. 1 (1822) antraštinis lapas
Dėl tautinės etikos (ištikimybės tėvynei, garbės jausmo) ir didvyriškumo tematikos karžygės Živilės legendą savo istorijos veikaluose (rankraštiniame variante Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių ir vėliau Istorija žemaitiška) atpasakojo ir S. Daukantas. A. Mickevičius išleido poezijos rinkinį Poezija (Poezje 2 t. 1822–23; pirmąjį tomą sudarė baladės ir romansai, įvade sufomuluoti romantinės literatūros kūrimo principai, įtraukta programinė baladė Romantiškumas / Romantyczność, traktuotina kaip polemika su J. Śniadeckio propaguota švietėjų ideologija, antrajame tome išspausdinta poema Gražina / Grażyna, poetinė įžanga į Vėlines / Dziady, pratarmė apie Vėlinių apeigas, antra ir ketvirta Vėlinių dalys). Dresdene A. Mickevičius parašė trečiąją Vėlinių dalį. Poetinėje dramoje vaizduojama Lenkijos kančių dėl carizmo politikos istorija, perteikiamos LDK liaudies papročių ir apeigų tradicijos. Vėlinės turi ir moralitė, ir prometėjiškosios poemos ypatybių. Už filomatų veiklą 1823 A. Mickevičius suimtas, 1824 ištremtas į Rusiją ir į Lietuvą negrįžo. 1826 išleido sonetų knygas Odesos sonetai, Krymo sonetai, juose įtvirtinamas poeto romantinis kūrybos credo, perteikiantis F. Petrarcos soneto formos tradiciją, didingų gamtovaizdžių ir rytietiškojo kolorito dermę, 1828 – romantinę poemą Konradas Valenrodas (Konrad Wallenrod), vaizduojančią LDK kovų su kryžiuočiais istoriją. Poema buvo laikoma pasipriešinimo ir kovos su caro valdžia politiniu manifestu.
Nuo 1832 gyvendamas Paryžiuje sukūrė epinę poemą Ponas Tadas, arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje (Pan Tadeusz czyli ostatni zajazd na Litwie 1834) apie smulkiųjų bajorų gyvenimą Naugarduko apylinkėse, jų kasdienybę, papročius, buitį, išreikšdamas Lenkijos ir Lietuvos valstybingumo idėją (žymiausia lenkų kalba parašyta poema lietuvių kultūroje labiausiai vertinta dėl garsiosios invokacijos: Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! / Litwo ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie). Autorius rėmėsi idilės ir herojinio žanro kūrinių siužetinėmis konstrukcijomis, veikėjų charakterių kūrimo principais, motyvais. Dvylikos poetinių knygų epopėjoje įprasminta Lenkijos ir Lietuvos bajoriškosios kultūros palikimas, mitologinė ir istorinė LDK praeitis. A. Mickevičius suliejo svarbiausias LDK kultūrines tradicijas – lenkų, lietuvių, baltarusių ir žydų, įamžino idealizuotą Lietuvos kraštovaizdį, jo kūryba buvo patriotinio tikėjimo simbolis vėlesnėms lietuvių rašytojų kartoms – A. Baranauskui, aušrininkams, Maironiui, V. Mykolaičiui-Putinui, Just. Marcinkevičiui. Filomatų draugijai priklausė visuomenės veikėjas ir poetas J. Čečiotas. Jis redagavo pirmuosius A. Mickevičiaus eilėraščių rinkinius, rašė eilėraščius, kūrė dainų tekstus, išleido baltarusių liaudies dainų rinkinį Kaimiečių dainelės (Piosenki wieśniacze 6 t. 1837–46).
Juliaus Słowackio kūryba
Su 19 a. Lietuvos kultūriniu gyvenimu susijęs ir kitas garsus lenkų romantizmo kūrėjas J. Słowackis, rašęs apie dramatišką LDK istoriją. Iš kitų rašytojų, idealizuojančių viduramžių Lietuvos praeitį, J. Słowackis išsiskyrė gebėjimu blaiviau pažvelgti į svarbiausius tolimos Lietuvos istorinius įvykius. 1828 jis išvyko iš Vilniaus, bet dvasinį ryšį su juo išlaikė visą gyvenimą. Lietuviška istorinė tematika vyrauja poetiniame kūrinyje Lietuvos legiono giesmė (Pieśń legionu litewskiego 1831), istorinėse dramose Mindaugas, Lietuvos karalius (Mindowe, król litewski 1832), Horštinskis (Horsztyński), poetinėje apysakoje Hugonas (Hugo, abi išleistos 1835), poemoje Beniovskis (Beniowski 1841; nebaigta). Sukurti dramą Mindaugas J. Słowackį paskatino siekis įamžinti tėvo E. Słowackio, kuris sukūrė tragediją Mindaugas, Lietuvos karalius (Mendog, król litewski 1808; 1813 pastatytas spektaklis), atminimą. Pasakojimą apie prieštaringą valdovo būdą buvo siekiama išplėtoti iki dramatiškos išdavystės problematikos ir iki Katalikų Bažnyčios, kaip institucijos, kritikos, kuri dažnai tapdavo J. Słowackio ideologinės polemikos objektu. 19 a. pradžioje istorinė Mindaugo asmenybė domino daugelį Lietuvos poetų ir istorikų.
Vladislovo Sirokomlės kūryba
Romantinė raiška būdinga ir V. Sirokomlės (tikroji pavardė L. Kondratowiczius) kūrybai, kuri priklauso lietuvių, lenkų ir baltarusių (V. Sirokomlė gimė Baltarusijoje) kultūrai. Debiutavo eilėraščiu Paštininkas (Pocztylion 1844) literatūriniame žurnale Athenaeum. Rašė Lietuvos istorijos, mitologijos, pilietinio tautiškumo tematikos kūrinius (istorinė poema Margiris / Margier, poema Piastų duktė / Córa Piastów, abi 1855), tobulindamas savo eiliavimo įgūdžius vertė 16–17 a. Lietuvos ir Lenkijos lotyniškąją Renesanso poeziją (M. K. Sarbievijaus odes). Reikšmingi kelionių aprašymai (Iškylos iš Vilniaus po Lietuvą / Wycieczki z Wilna w promieniach po Litwie 1857–60, lietuvių kalba 1989, Nemunas nuo versmių ligi žiočių / Niemen od źródeł do ujścia 1861, lietuvių kalba 1933 21991). Pirmieji V. Sirokomlės kūrybos vertimai į lietuvių kalbą pasirodė 19 a. pabaigoje (vertė P. Arminas-Trupinėlis, V. Ažukalnis-Zagurskis, S. Dagilis, A. Jakštas, P. Vaičaitis).
V. Sirokomlės poemos Piastų duktė (Córa Piastów 1855, Vilnius) antraštinis lapas
Józefo Ignaco Kraszewskio kūryba
Romantinė Lietuvos literatūros tradicija plėtojama J. I. Kraszewskio (kilęs iš mozūrų bajorų giminės) kūryboje, kurios pradžia glaudžiai susijusi su Vilniaus miestu (1829–30 studijavo literatūrą Vilniaus universitete). Literatūrinį palikimą sudaro 600 tomų (iš jų 223 romanai) – istorinės apysakos, dramos, epopėjos, poezija, istorijos ir archeologijos veikalai, kelionių aprašymai, memuarai. Didelė jo darbų dalis skirta populiarinti Lietuvos praeitį. 19 a. 3–4 dešimtmetyje Lietuvos kultūriniame gyvenime tai nebuvo naujas reiškinys – tuo metu pasirodė istorikų M. Balińskio (Vilniaus miesto istorija / Historya miasta Wilna 2 t. 1836–37), K. Račynskio, J. Čečioto, T. Narbuto, L. A. Jucevičiaus ir kitų istoriniai veikalai. J. I. Kraszewskio poemose ir eilėraščiuose įprasminama ikiunijinė Lietuvos (LDK) istorija, lietuviška tematika ryški ir pirmajame romane Švento Mykolo bažnyčia Vilniuje (Kościół Święto Michalski w Wilnie 1833). Vienas svarbiausių J. I. Kraszewskio istorinių kūrinių – Kunigas (1882, lietuvių kalba 1887 52003), kurio siužetas grindžiamas vienu populiariausių Lietuvos poezijos lenkų kalba istorinės savimonės ir patriotizmo vaizdinių – legenda apie kryžiuočių kronikose minimo kunigaikščio Margirio ir jo bendražygių susideginimą Pilėnuose. Kiti svarbesni kūriniai – lietuviškos tematikos poetinė trilogija Anafielas (Vytolio rauda / Witolo rauda 1840, lietuvių k. 1881–82, 1924, Mindaugas / Mindowe 1842, Vytauto kovos / Witoldowe boje 1844), kuri laikoma bandymu sukurti lietuvišką mitologinį epą (S. Moniuszko pagal jį sukūrė lietuvių mitologijos tematikos kantatas Milda 1848, Nijoła 1852). J. I. Kraszewskis sukūrė herojinį Vytauto paveikslą, kuriuo įkūnijo Lietuvos savarankiškumo siekį, prilygstantį Homero epo didvyriams. Lietuvių literatūroje ir kultūroje J. I. Kraszewskio literatūriniai veikalai turėjo didesnę visuomeninę nei literatūrinę reikšmę – stiprino sulenkėjusios lietuvių bajorijos patriotiškumo nuotaikas, žadino lietuvybės, lietuvių kultūrinio savitumo, tautinės savigarbos ir pasitikėjimo savimi jausmą. Su J. I. Kraszewskiu susirašinėjo M. Akelaitis, V. Dembskis, L. A. Jucevičius, A. Vištelis. Pirmieji J. I. Kraszewskio kūrinių vertimai į lietuvių kalbą (K. Praniauskaitės, A. Vištelio) pasirodė 1858.
Kiti lenkų kalba rašiusieji
Romantinė Lietuvos literatūra lenkų kalba, daugiausia poezija, įtvirtindama gamtos ir istorinio likimo idealizacija pagrįstą mitinį lietuviškumo modelį, padėjo atgimti lietuvių tautiniams jausmams. Ji sukūrė palankią emocinę ir kultūrinę aplinką romantinei raiškai, supoetinančiai visuomeninės gyvensenos modelį. 19 a. pirmoje pusėje klasicistinė ir romantinė literatūra lenkų kalba perteikė lietuvišką tematiką ir ATR istorinę pilietinę tradiciją. Viena svarbiausių jos temų – Lietuvos bajorų pilietinis patriotizmas, grindžiamas ne etniniais, bet socialiniais ir teritoriniais (kraštovaizdžio simbolika, parkų kultūra) principais.
Herojinę Lietuvos krašto istoriją ir Vilniaus miesto praeitį įtaigiai vaizdavo Tadeuszas Lityńskis (Įvairūs raštai eilėmis ir proza / Pisma różne wierszem i prozą 2 t. 1808). T. Lityńskio gamtinės tematikos poezijoje vyrauja idilinė raiška, susijusi su parkų kultūros poetika ir Vergilijaus žemdirbiškąja kultūros tradicija. Trijų eiliuotų laiškų apie legendinį ir istorinį Vilnių ciklas yra vienas ankstyviausių romantinių tekstų apie Vilniaus miestą. Laiškuose įprasminama šlovinga Lietuvos istorija, jos gamta ir Vilniaus miesto architektūra. T. Lityńskis yra sukūręs proginių eilėraščių, vadinamųjų sieliankų, satyrų, bet didžiausią jo kūrybos dalį sudaro rusų poetų G. Deržavino, N. Karamzino, I. Dmitrijevo, I. Krylovo, A. Puškino, K. Batiuškovo kūrinių vertimai.
T. Lityńskio plėtotą romantinę Gedimino pilies tematiką tęsė Onufras Pietraszkiewiczius (1793–1863) elegijoje Svajojimas prie Gedimino pilies griuvėsių (Dumaniem u rozwalin zamku Giedymina 1817), joje gausu istorinių faktų ir vardų, pasakojama apie didvyriškas lietuvių kovas su kryžiuočiais, šlovinamos senovės lietuvių dorybės ir patriotizmas. Lietuvos istorinio kraštovaizdžio sunykimas aiškinamas ATR politiniu ir doroviniu nuosmukiu, priešų agresija, reiškiama meilė praeičiai ir tikėjimas Respublikos atgimimu, išsilaisvinimu. O. Pietraszkiewiczius įkūnijo filomatų ideologiją, susijusią su istorine Lietuva.
Lenkų rašytojo F. Bernatowicziaus kūrybai būdinga sentimentalizmo ir preromantizmo bruožai (epistolinis romanas Neprotingos santuokos / Nierozsądne śluby 2 t. 1820, istoriniai romanai Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai 14 amžiuje / Pojata, córka Lezdejki, czyli Litwini w XIV wieku 4 t. 1826, lietuvių kalba 1886, išleista 1898, Nalenčas / Nałęcz 3 t. 1828, apysakų rinkinys Pasakojimai apie liaudies padavimus ir papročius / Powieści z podań ludu i obyczajów krajowych 1834).
Vienas žymiausių Lietuvoje lenkų kalba rašiusių poetų – A. Goreckis. Dziennik Wileński 1815 išspausdino jo odę Draugystei (Do przyjaźni), kurioje šlovinama draugystė kaip pamatinė bendruomeninio būvio forma, žmogiškosios egzistencijos ir žemiškosios laimės šaltinis, o jos pagrindas esąs ne asmens turtai ar kilmė, bet dorovė. Vėliau svarbiausias A. Goreckio odės idėjas perteikė A. Mickevičius. Lietuvos literatūros istorijai svarbus A. Goreckio eilėraščių rinkinys Lietuvio poezija (Poezje Litwina 1834), jame plėtojama lietuviškoji istorinės savivokos tematika, Pasakėčios ir nauji eilėraščiai (Bajki i poezje nowe 1837, abi išspausdintos Paryžiuje) su autoriaus Dedikacija Vilniaus miestui (Przypisanie miastu Wilno), kurioje brėžiami miestiškosios savivokos kontūrai, būdingi 19 a. pradžios Lietuvos literatūrai. Dedikacijoje šlovinamas Vilniaus miestas laikomas tikraisiais poeto namais, reiškiama viltis matyti Vilnių laisvą.
Literatūros lenkų kalba plėtotei įtakos turėjo K. Bujnickio (1778–1878) romanai (Kunigo Jordano atsiminimai / Pamiętniki księdza Jordana 2 t. 1849–52, Senmergė / Stara panna 1854), dramos (Komedijos proza ir eilėmis / Komedje prozą i wierzem 1851). Glaudžiai su lietuvių didaktine proza susijusi I. Chodzkos kūryba lenkų kalba – gavendos (ciklas Lietuvos vaizdai / Obrazy litewskie 5 serijos 1840–50, populiariausia 3 serija Kvestoriaus atsiminimai / Pamiętniki kwestarza 1844, lietuvių kalba sutrumpinta 1924, joje vaizduojama 1812 karas, senųjų Lietuvos bajorų gyvenimo būdas) ir istorinės apysakos (Lietuvos padavimai / Podania litewskie 4 serijos 1852–60). Lenkiškajai Lietuvos literatūrai priklauso L. Sztrymerio (1809–86) romanas Kataleptikas (Kataleptyk 1846), Lietuvą garbinusio A. H. Kirkoro, archeologo ir literato, veikalai. Jis rusų ir lenkų spaudoje rašė Lietuvos istorijos ir etnografijos temomis, išleido pirmąjį išsamų Vilniaus vadovą (Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes / Przechadzki po Wilnie i jego okolicach 1856 21880, lietuvių kalba 1991), reikšmingą tiek istoriškai, tiek ir literatūriškai.
L. A. Jucevičius į lenkų kalbą išvertė rusų poetų kūrinių, į lietuvių kalbą – lenkų poetų kūrybos, sudarė pirmą lietuvišką antologiją Ištraukos iš naujųjų lenkų poetų (Wyjątki z nowoczesnych poetów polskich 1837), lenkiškai rašiusių lietuvių rašytojų almanachą Linksmine (1841).
19 a. pradžios literatūra lenkų kalba, kurioje vyravo LDK istorinės ir mitologinės praeities vaizdiniai, etninės Lietuvos kraštovaizdžio simbolika, ilgą laiką veikė romantinę lietuvių literatūros tradiciją.
O. Gomaliauskio knygos Aplankymas seniuko (1853) antraštinis lapas
Didaktinė proza
Greta 19 a. Lietuvos klasicistinės ir romantinės poetinės tradicijos plėtojosi didaktinė proza lietuvių kalba, veikiama homiletinės retorikos (J. Bretkūno, M. Daukšos, K. Sirvydo pamokslai). Didaktinei prozai būdinga veikėjų ir situacijų tipizacija, normatyvizmas, sinkretizmas, klajonių motyvai, antikinės literatūros ir Biblijos siužetai, tradicinės etinės ir dorovinės kultūros diegimas, liaudiškojo ir bažnytinio gyvenimo būdo, valstietiškosios etikos skleidimas.
I. Chodzkos apysakos Jonas iš Svisločės (1823) iliustracija (dailininkas J. Nepomucenas-Głowackis)
19 a. pirmos pusės didaktinė lietuvių proza, nors ir susijusi su bažnytine pamokslų tradicija, išlaikiusi dorovinį auklėjimo pobūdį, buvo orientuota ne į šventąją (sacrum), bet į pasaulietinę (profanum) sritį, kasdienio gyvenimo pamokymus. Jos stilius įvairavo nuo idealizuojamo iki humoristinio, groteskinio. I. Chodzkos kūrybos vertimai į lietuvių kalbą turėjo poveikio lietuvių didaktinės apysakos raidai. Ankstyviausia žinoma prozos knyga lietuvių kalba – J. Rupeikos išversta I. Chodzkos apysaka Jonas iš Svisločės (1823, sulietuvintas variantas – M. Akelaičio perdirbinys Jonas Išmisločius kromininkas 1860), sudaryta iš tezės, pavyzdžio ir moralo, kritikuojančio kurią nors žmogaus būdo ydą, elgseną (dažniausiai smerkiama girtuoklystė). Apysakos pasakojimo epizodus, pamokymus, gerus arba blogus žmonių gyvenimo būdo pavyzdžius vienija keliaujantis pasakotojas, teigiamas herojus (išmintingas, doras, dievobaimingas), kuris susitinka su įvairiais žmonėmis skirtingomis socialinėmis aplinkybėmis, juos moko ir auklėja. P. Gomaliauskio (Aplankymas seniuko 1853), J. S. Dovydaičio (Šiaulėniškis senelis 3 d. 1860–64), M. Akelaičio (Kvestorius 1860) apysakų struktūra atitinka bendrąjį didaktinės apysakos modelį. J. S. Dovydaičio apysakoje yra komedinių dialogų.
Labiausiai Lietuvoje išplito A. Tatarės didaktinė kūryba, pagrįsta antikine retorikos tradicija ir krikščioniškąja ideologija, pasižyminti vaizdingu pasakojimo stiliumi ir liaudišku humoru, charakteringais veikėjų tipažais. Lietuvoje pasirodė dvi A. Tatarės religinio turinio knygos Žiburys rankoje dūšios krikščioniškos (vertimas iš lenkų kalbos, 1848) ir Tiesiausias kelias ing dangaus karalystę (1853), kaimo bendruomenėse paplitusioje didaktinėje knygoje Pamokslai išminties ir teisybės (1851), paremtoje Ezopo, J. de La Fontaine’o, Fedro, I. Krylovo ir kitų pasakėčių siužetais, derinamos antikos ir Biblijos literatūrinės bei kultūrinės tradicijos.
A. Tatarė knygos Pamokslai išminties ir teisybės (1851) antraštinis lapas
Didaktinei lietuvių prozai priklauso J. Goštauto apysakos žanrui giminingi beletrizuoti memuarai (Ponas Teisėjaitis, arba Pasakojimas apie Lietuvą ir Žemaitiją / Pan Sędzic czyli Opowiadanie o Litwie i Żmudzi 1839, lietuvių kalba 1967), juose vaizduojamas 1831 sukilimas, atskleidžiama įvairių socialinių sluoksnių (baudžiauninkų, bajorų ir aristokratų) nuostatos, elgsena ir tarpusavio santykiai. Kūrinyje pabrėžiama tautinės kultūros svarba (aprašomos lietuvių liaudies dainos, kalbama apie kalbų lygiavertiškumą) siejama su tautos istoriniu likimu ir gyvenimo būdu.
Motiejaus Valančiaus kūryba
Katalikų dorovinė tematika, Dekalogo imperatyvai, tautinės idėjos ryšku brandžiausioje M. Valančiaus didaktinėje prozoje (Vaikų knygelė, Paaugusių žmonių knygelė, abi 1868, Palangos Juzė 1869, Pasakojimas Antano Tretininko, parašyta 1872, išspausdinta 1891), pagrįstoje gero pavyzdžio (exemplum) tradicija. Ekspresyviu stiliumi vaizduojamas paprastas kaimo žmonių gyvenimas, susijęs su būtimi ir buitimi, artimas liaudiškajai Užgavėnių karnavalo stilistikai. Religinės ir politinės tematikos publicistikoje, pasižyminčioje įtikinėjimo retorika (dialogas Šnekesys kataliko su nekataliku 1868, Perspėjimas apie tikėjimą šventą, o ypatingai apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią, Prajautimas, abi 1869), M. Valančius įtvirtino katalikišką pasaulėžiūrą. Hagiografinė proza (Živatai šventųjų 1858, Gyvenimai šventųjų Dievo 1868) rėmėsi vadinamąja gyvenimų žanro tradicija, kuri susiformavo vėlyvojoje antikoje ir viduramžiais, turėjo poveikio lietuvių novelistikos raidai. Dramatiškos šventųjų gyvenimo istorijos perteiktos ekspresyvia barokine stilistika.
M. Valančiaus knygos Wajku kningiele su abrozdelejs (1868) iliustracija
Antano Baranausko kūryba
19 a. vidurio lietuvių literatūra žymi ryškų pokytį nuo kolektyvine bendruomenine tapatybe paremtos pilietinės visuomenės padėties vaizdavimo aukštuoju klasicistiniu stiliumi (odės, panegirikos, literatūrinis laiškas) iki asmeninių istorijų, susijusių su religine tapatybe.
A. Baranausko poemos Anykščių šilelis pradžia L. Ivinskio kalendoriuje (1860)
A. Baranausko romantinė kūryba, tęsianti dvikalbę literatūrinę tradiciją, atspindi tautinių aspiracijų ir katalikų istorijos, aukštojo ir žemojo stiliaus darną, kurioje ryšku ir individualios savivokos pradmenys. A. Baranauską – plačių kultūrinių interesų kūrėją intelektualą – t. p. domino lingvistikos ir matematikos tyrinėjimai. Veikale Apie lietuvių ir žemaičių kalbą (O mowie ludu żmudzkiego i litewskiego 1857) pabrėžė būtinybę kurti bendrinę lietuvių kalbą ir pirmasis sudarė lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją. Išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką, parašė Homiletiką, arba Mokslą šventosios iškalbos, kurioje remdamasis antikine ir krikščioniškąja retorikos tradicija suformulavo katalikiško pamokslo sampratą. Kūrė religines giesmes lenkų ir lietuvių kalbomis, išvertė į lietuvių kalbą trečdalį Biblijos. Reikšmingiausi kūriniai – bažnytinių giesmių ciklas Artojų giesmės šventos (1860), perteikiantis psalmių raudų stilistiką, jame katalikiška patirtis siejama su žemdirbiškąja kultūrine tradicija, ir tautinės patriotinės tematikos eilėraštis Dainu dainelę (parašytas 1857, išspausdintas 1883). Žymiausioje romantinėje giesmėje Anykščių šilelis (parašyta 1858–59, išspausdinta 1860–61) šilelio istoriją modeliuoja estetinė pasakotojo būsena, reiškiama simboliniu gamtos tekstu – gimtojo kraštovaizdžio regėjimas ir apokaliptinė lietuvių giminės nelaisvės, kančių istorija.
Epistoliniame pasakojime Kelionė Petaburkan (14 giesmių, parašyta 1858–59, išspausdinta 1889) lietuvių istorinio ir politinio likimo refleksijos susipynusios su barokiniu stiliumi, reiškiamas pasipriešinimas carizmui, kurio pabaiga – biblinė apokaliptinė vizija. Šio pasakojimo giesmė Nu, Lietuva, nu Dauguva laikoma 19 a. vidurio tautinio atgimimo manifestu, jame žymima lietuvių tautos dvasinio ir istorinio prisikėlimo bei išganymo perspektyva. Dialoge Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva (parašytas 1859, išspausdintas 1895) poetas, tautos pranašas ir vedlys, ieško tautinio atgimimo kelio, kritikuojamos pozityvistinės ir romantinės tautinio atgimimo iliuzijos, lietuvių tautos išganymas, istorinis ir politinis savarankiškumas siejamas su katalikybės galia ir tautos dvasios branda. Barokinės stilistikos pasakojimas Dievo rykštė ir malonė (parašyta 1859, išspausdinta 1861) paremtas Senojo Testamento poetikos ir retorikos tradicija.
Antano Vienažindžio kūryba
A. Vienažindžio romantinėje individualiojoje priešaušrio laikotarpio poezijoje ryšku katalikų tautinė orientacija. A. Vienažindys laikomas lietuvių išpažintinės meilės lyrikos pradininku, t. p. remdamasis tautosaka sukūrė dainų. Jo poezijoje (eilėraščių rinkinys Dainos, išleistas 1894) pirmą kartą lietuvių tautos istorija (1863 sukilimas, tremtis) parodoma per intymiąją asmens pasaulėjautą, reiškiamą poetinio romanso forma ir folklorinėmis figūromis.
19 a. pabaigos literatūra
Romantinė istorinė savimonė vyrauja aušrininkų (A. Vištelis, J. Miliauskas-Miglovara, S. Dagilis, J. Andziulaitis-Kalnėnas, K. Sakalauskas-Vanagėlis) kūryboje. Jie idealizavo pagoniškus LDK laikus, įprasmino kolektyvinės atminties vaizdinius, prisikėlimo mitą, istorinius įvykius aiškino gamtos analogijomis. Romantinę 19 a. vidurio ir pabaigos lietuvių poeziją veikė 19 a. pradžios romantinė Lietuvos lenkiškoji literatūra (A. Mickevičius, J. Słowackis, J. I. Kraszewskis) ir lietuvių kalba parašyti S. Daukanto istoriniai veikalai (pagoniškųjų LDK laikų šlovinimas, lietuvio ir gamtos paralelė, girios, kaip istorinės galybės ir didybės, simbolis), juose derinama romantinė ir švietėjiška estetika, antikinė ir krikščioniškoji kultūrinė tradicija.
Vinco Kudirkos kūryba
Moderniąją tautinės savimonės programą, skelbtą žurnaluose Aušra ir Varpas, ryškiausiai atspindi V. Kudirkos klasicistinės retorikos kūryba.
V. Kudirkos knygos Viršininkai (1895) viršelis
V. Kudirka, veikiamas romantinės ir pozityvistinės Lietuvos literatūros lenkų kalba, pirmuosius eilėraščius parašė lenkų kalba. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje leido satyrinį laikraštėlį Kłamstwo, kuriame jau skleidėsi pirmieji gabaus satyriko bruožai. V. Kudirka domėjosi istorijos procesais ir įvykiais, skaitė kultūros istorijos, filosofijos, pozityvistų knygas. Publicistikoje išryškėjęs V. Kudirkos pilietiškumas dominavo ir jo satyrose (Viršininkai 1895, Lietuvos tilto atsiminimai 1896, Cenzūros klausimas 1897, Vilkai 1898), kuriose remiantis klasikine satyros tradicija buvo kritikuojama visuomenė, Rusijos valdininkija. Pasakojimui būdinga retorinis antitezės principas, hiperbolizavimas, ironijos, grotesko ir farso elementai. Pilietiškumo tema tęsiama eilėraščių knygoje Laisvos valandos (1899).
Proginiuose aukštojo stiliaus eilėraščiuose (odėse, himne) reiškiamos pilietinio tautiškumo nuostatos, visuomeniniai interesai, brėžiami moderniosios tautinės savimonės orientyrai, šlovinamas žmogaus kultūrinis darbas, keliama aktyvaus, prasmingo gyvenimo, tautinės vienybės idėja (odė Labora), švietėjiška istorinės pažangos koncepcija ir nurodomas žmonijos dorovinis tobulėjimo planas (eilėraštis Ne tas yra didis). V. Kudirkos tekstų progiškumas neatsiejamas nuo programiškumo. Varpo pilietinio tautiškumo programa atsiskleidžia V. Kudirkos eilėraštyje Tautiška giesmė (išspausdinta 1898; 20 a. pradžioje tapo tautiniu, vėliau ir Lietuvos valstybiniu himnu, įtvirtintu ir 1992 Konstitucijoje), kuriame herojinės Lietuvos praeities vaizdinys įgyja istorinės atminties reikšmę, siekiama dorovinio tautinės bendruomenės būties, jos elgsenos ir jausenos modelio, pagrįsto tradicine paprotine etika ir pozityvistine kultūra.
V. Kudirkos eilėraščių knygos Laisvos valandos (1899) viršelis
Prano Vaičaičio kūryba
Tautinio atgimimo tema ryški P. Vaičaičio pilietinėje programinėje poezijoje, kurioje derinama eleginė ir epinė raiška (elegija Yra šalis, kur upės teka). P. Vaičaičio istorinėse dainose, baladėse reiškiami herojiniai motyvai siejami su idiliniais atminties vaizdais, ryški savųjų ir svetimųjų skirtis, šlovinama LDK, baltų genčių stiprybė.
P. Vaičaičio elegijos Yra šalis, kur upės teka ištrauka (Eilės Pranciškaus Vaičaičio 1903, Plymouth)
P. Vaičaičio poezijoje poeto misija neatskiriama nuo bendruomeniškumo jausmo, pilietinės pareigos Tėvynei ir tautinei bendruomenei. Daugeliui įvairaus žanro (elegijos, soneto, poetinės meditacijos, baladės) eilėraščiams būdinga idilinis tėvynės ar gimtinės kraštovaizdis, genetiškai susijęs su antikinėmis gamtos idilėmis, kurias savaip perkūrė klasicistinė literatūra. P. Vaičaičio poema Hegzametras, vaizduojanti epinę mitologinę praeitį, laikytina bandymu sukurti mitologinį tautinį epą. Poetinėse meditacijose, filosofinėse elegijose (Gyvenimo mano saulutė jau leidžias, Geltonas lapas susitraukęs) iškyla ontologiniai motyvai, egzistenciniai gyvenimo, mirties prasmės klausimai, apmąstoma laiko ir laikinumo tema.
Maironio kūryba
Aušrininkų tautinio atgimimo nuotaikos veikė ir Maironio kūrybą. Jo daugiasluoksnė poezija, pasižyminti kūrybinės vaizduotės universalumu, apibendrino 19 a. Lietuvos kultūrinę ir literatūrinę patirtį – daugiakultūrės LDK literatūros paveldą, europinės literatūros (J. W. Goethe, F. Schilleris, A. Mickevičius) ir klasikinės rusų poezijos (A. Puškinas, F. Tiutčevas) įtaką. 19 a. pradžioje ir viduryje išryškėjo lietuvių literatūros ir kultūros formų kaita. Maironio klasikinė kūryba, siejanti antikinę ir krikščioniškąją kultūrines tradicijas, klasicizmo ir romantizmo poetinę patirtį, atspindi lietuvių kalbinės savimonės brandumą. Poezijos rinkinyje Pavasario balsai (1895) individo daugialypis vidinis pasaulis, jo dramatizmas rodė moderniosios poezijos gimimą. Maironis sukūrė įvairių lyrikos formų (sonetą, baladę, satyrą), įvairių žanrų (eilėraštį, poemą, istorinę dramą, dainą), įtvirtino aukštąjį poezijos stilių, atitinkantį jo individualią poziciją, kūryboje išryškėjusią vertybinę savivoką ir kartu suformavo tautinio gyvenimo būdo ir jausenos modelius, artimus lietuvio prigimčiai ir gyvenimui. Maironio poetinė mokykla kelioms poetinėms kartoms buvo kalbinės ir tautinės savimonės pavyzdys, daugelis eilėraščių virto dainomis.
Maironio knygos Pavasario balsai (1895) pirmas leidimas
-didaktinė literatūra; -lietuvių didaktinė literatūra; -Lietuvos didaktinė literatūra; -romantizmo literatūra Lietuvoje; -klasicizmo literatūra Lietuvoje; -19 a. Lietuvos literatūra; -19 amžiaus Lietuvos literatūra; -19 amžiaus lietuvių literatūra; -19 a. lietuvių literatūra
Lietuvos literatūra ne lietuvių kalba
Lietuvos vidurinių amžių literatūra
Šviečiamojo amžiaus Lietuvos literatūra
R: Lietuvos literatūros antologija 1795–1831: Šviečiamasis klasicizmas, preromantizmas / sud. B. Speičytė 2 t. Vilnius 2016. L: Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius Vilnius 2001; T. Venclova Vilniaus vardai Vilnius 2006.
1315