Lietuvõs medžiõklės kis. Senovės Lietuvos girių masyvuose veisėsi dideli žvėrys (stumbrai, taurai, elniai, briedžiai, rudieji lokiai), buvo gausu ir brangiakailių žvėrelių (bebrų, kiaunių, sabalų). Susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei girios buvo laikomos didžiojo kunigaikščio nuosavybe. Iš pradžių kunigaikščiai medžiodavo prieš karo žygius, kad turėtų žvėrienos atsargų, o kariauna lavindavo savo gebėjimus valdyti ginklus, mokėsi gyventi sunkiomis žygio sąlygomis. Vėliau medžioklė tapo didikų pramoga. Nereguliuojama medžioklė lėmė kai kurių medžiojamųjų žvėrių ir paukščių sumažėjimą arba išnykimą. Valstybiniuose miškuose medžioklės ūkį tvarkė didžiojo kunigaikščio vietininkai (dvarų valdytojai), kurie turėjo specialius pareigūnus – girininkus, žvėrių sekikus ir gaudytojus. Buvo tam tikros grupės valstiečių (kiaunininkai, bebrininkai), kurie nėjo lažo, o duoklę didžiajam kunigaikščiui mokėjo žvėrių kailiais. Vietininkai rengdavo dideles medžiokles, į kurias dažnai atvykdavo didysis kunigaikštis ir kiti didikai. Sumedžiotų žvėrių mėsa buvo sūdoma statinėse ir gabenama į didžiojo kunigaikščio dvarus; ji tiekta ir kariuomenei. Sumedžiotų žvėrių kailiai buvo svarbus valstybės iždo pajamų šaltinis.
Medžioklės taisyklės
Medžioklės įstatymo iki 16 a. nebuvo. Apie medžioklės teisę užsiminta 1557 Valakų įstatyme. Pagal jį didysis kunigaikštis savo valstiečiams leido medžioti jų pačių valakuose, bet tik vilkus, lapes, kiškius, voveres ir kitus mažus gyvūnus, o už medžioklę kunigaikščio giriose grėsė kaklo bausmė – pakorimas. Lietuvos III Statute (1588) už medžiojimą svetimose giriose nustatyta griežta bauda ir mokestis už kiekvieną nukautą gyvūną. 1775 Abiejų Tautų Respublikos konstitucija žemės nuomininkams uždraudė medžioti nuo šv. Baltramiejaus (rugpjūčio 24 d.) iki kovo 1 d.; dvarininkams palikta neribota medžioklės teisė. Rusijos valdymo metais medžioklę Lietuvoje reglamentavo Rusijos imperijos medžioklės įstatymai; jų vykdymo niekas nekontroliavo. Atkūrus Lietuvos valstybingumą 1920 išleistos laikinosios medžioklės taisyklės, nuo 1921 valstybinius miškus pradėta nuomoti Lietuvos taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijai, nuo 1930 – ir pavieniams asmenims. Privačiuose miškuose ir laukuose leista medžioti jų savininkams. Medžioklės tvarkymo įstatymai paskelbti 1924 ir 1935.
sumedžiotų žvėrių pagerbimas
Didelę žalą medžioklės ūkiui padarė SSRS (1940–41), Vokietijos (1941–44) okupacija, II pasaulinis karas. Didelių žvėrių labai sumažėjo. 1946 išleistos medžioklės taisyklės pildytos ir taisytos 1947, 1951, 1956 ir 1970. 1947 įsteigta Medžioklės ūkio valdyba, įkurta Medžiotojų ir žvejų draugija. 1957 valdyba su kitomis organizacijomis pertvarkyta į Gamtos apsaugos komitetą. 1959 priimtas Gamtos apsaugos įstatymas, kuriame daugiau numatyta rūpintis gyvūnų apsauga. Sustiprinta valstybinė ir visuomeninė medžiojamų gyvūnų kontrolė. Sumedžiojamų stambių kanopinių žvėrių dalį (50–80 %) reikėjo parduoti valstybei. Žvėriena buvo eksportuojama, gauta užsienio valiuta likdavo Lietuvoje. Už ją buvo perkami reikalingi įrenginiai ir kita.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę medžioklės reikalais rūpinasi Aplinkos ministerija. Medžiotojų veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Laukinės gyvūnijos įstatymas (1997), Medžioklės įstatymas (2002) bei Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės (2002). Lietuvos Respublikoje medžiojami (1 lentelė): briedžiai, taurieji elniai, danieliai, stirnos, šernai, vilkai, kiaunės (kiauniniai), lapės, usūriniai šunys, audinės, barsukai, kiškiai (kiškiniai), bebrai, ondatros, iš paukščių – žąsys, antys, karveliai (karveliniai), slankos, perkūno oželiai, fazanai (fazaniniai). Medžioti teisę turi piliečiai, sulaukę 18 m. ir išlaikę medžioklės egzaminą. Daugiausia sumedžiojama elnių, stirnų, šernų, ančių, bebrų, mažiau – briedžių; vilkų medžioklė apribota (2 lentelė). Nuo 20 a. vidurio medžioklė tapo tausojamoji, atkuriamoji. Medžioklės plotus pradėta priskirti medžiotojų grupėms (klubams, būreliams).
vilkų medžioklė
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pasikeitė būreliams ir klubams priskirtų teritorijų nuomos tvarka, sudaromi medžioklėtvarkos projektai. Juose numatytos priemonės medžiojamiems gyvūnams saugoti ir gausinti, nurodyta, kiek leidžiama jų sumedžioti. Medžiotojų kolektyvai atsakingi už gyvūnų skaičiaus didinimą ir reguliavimą. Esant laisvai prekybai dalis žvėrienos patenka į kitas šalis.
pirmasis į Lietuvą atvežtas stumbras (1969)
kurapkų palapinė
1472
1
2